Šiame straipsnyje išnagrinėsime filtro ribinio dažnio sąvoką, jo svarbą ir kaip jis veikia įvairiose srityse. Aptarsime, kas yra filtras, kaip jis veikia ir kokią reikšmę turi ribinis dažnis jo veikimui. Taip pat panagrinėsime, kaip ribinis dažnis naudojamas praktikoje, pavyzdžiui, garso sistemose, elektronikoje ir kitose srityse.
Įvadas į filtrus ir ribinį dažnį
Filtrai yra plačiai naudojami įrenginiai, skirti praleisti tam tikrą dažnių diapazoną ir slopinti kitus. Jie gali būti naudojami įvairiose srityse, pavyzdžiui, garso apdorojime, telekomunikacijose, medicinos įrangoje ir kt. Filtro ribinis dažnis yra svarbus parametras, apibrėžiantis, kokius dažnius filtras praleidžia ir kokius slopina.
Kas yra filtras?
Filtrai yra grandinės arba sistemos, kurios modifikuoja signalo dažninę sudėtį. Jie gali būti analoginiai arba skaitmeniniai ir naudojami įvairiems tikslams, pavyzdžiui, triukšmui pašalinti, signalui išlyginti arba specifiniams dažniams išskirti.
Kas yra ribinis dažnis?
Ribinis dažnis (arba atjungimo dažnis) yra dažnis, ties kuriuo filtras pradeda slopinti signalą. Tai yra dažnis, ties kuriuo filtro atsakas sumažėja iki tam tikro lygio, paprastai 3 dB (apie 70,7 %) nuo didžiausio atsako.
Rega ir vaizdo pojūtis
Televizijos (TV) sistemos sudaromos atsižvelgiant į žmogaus akių sandarą, reagavimo ir vaizdo pojūčių savybes.
Taip pat skaitykite: Vienpusio lygintuvo veikimo principai
Akies sandara
Akies priekinė dalis:
- Ragena yra skaidri.
- Už jos yra priekinės akies kamera, užpildyta skaidrios pusiau skystos medžiagos.
- Akį dengia neskaidri odena.
- Už kameros seka rainelė, kurios viduje yra anga - virdis.
- Virdis reguliuoja į akį patenkančios šviesos energijos kiekį.
- Už virdžio yra lęšiukas, projektuojantis stebimo objekto vaizdą į tinklainę.
- Lęšiuko forma kinta, keičiantis atstumui iki stebimo objekto, kuris pasireiškia kintant atstumui nuo 10 cm iki begalybės.
- Lęšiukas sufokusuoja stebimą objekto vaizdą tinklainėje.
Tinklainė sudaryta iš galinių ląstelių, kurios pagal formą skirstomos į stiebelius ir kūgelius. Jie yra sujungti su nervų sistema. Stiebeliai prie nervų sistemos prijungti grupėmis. Jie yra jautresni šviesai ir leidžia spręsti apie vaizdo skaistį, tolstant nuo centrinės duobelės, esančios tinklainėje, ant akies stiebelių tankis didėja. Kūgelis sujungtas su atskira nervų skaidula. Todėl jie įgalina išskirti smulkias vaizdo detales, kūgelių jautrumas šviesai yra mažesnis, bet jautresnis spalvai ir įgalina spręsti apie spalvas. Kūgelių tankis didžiausias centrinėje duobelėje ir aplink ją esančioje geltonojoje dėmėje. Tolstant nuo duobelės, kūgelių tankis mažėja. Smulkios detalės geriau skiriamos periferijoje, spalvos - centre.
Taip lęšiuku projektuojamas vaizdas suskaidomas į taškus. Dėl nevienodo jo apšvietimo skirtingai dirginama nervų sistema. Jomis teka į galvos smegenis biosrovės, pernešančios informaciją apie vaizdus. Nervų sistemoje, jungiančioje akies tinklainę ir smegenis, nuo pat tinklainės vyksta informacijos analizė, išsirinkimas, perdavimas į smegenis. Smegenų ląstelėse, lyginant su sena informacija, vyksta naujos informacijos atpažinimas - vaizdo atpažinimas. Atsiranda regos pojūtis. Žinios apie naujus vaizdus patenka į atmintį.
Pagrindinės regos ir vaizdo pojūčio savybės
Prie pagrindinių regos ir vaizdo pojūčio savybių priskiriamos skyrimo geba, inertija, jautrumas kontrastui, spalvų pojūtis.
- Skyrimo geba - minimalus kampas tarp dviejų vienodai nutolusių taškų, kuriuos dar galima išskirti akimis. Sumažinus šį kampą, taškai susilieja. Artimi taškai nesusilieja, jeigu jų vaizdų projekcijos patenka į atskirus kūgelius. Ši skiriamoji geba laikoma vienetine. Tolstant nuo akies, ji mažėja. Bendras akies regos kampas yra didelis - 120-130°. Tačiau aiškaus regėjimo lauką apriboja geltonoji dėmė. Vaizdas aiškiai matomas plote, kurio erdvinis kampas sudaro 16-20° (horizontaliai) ir 12-15° (vertikaliai). Atitinkamai TV vaizdo kineskopo ekrano kraštinių santykis, TV formatas yra 4:3 ir 16:9. Stebimas objektas paprastai turi žymiai daugiau detalių negu sugeba atskirti akis. Skirimo geba nustato mažiausią elementų skaičių. Tai gerai, nes apriboja kiekį informacijos, kuria būtina perduoti TV kanalu per laiko vienetą.
- Inercija - tai akies savybė išnikus vaizdui, matyti jį dar 1/7-1/10 sekundės. Kūgeliuose ir stiebeliuose vykstančios fotodinaminės reakcijos negali staigiai prasidėti ir pasibaigti. Dėgėjimo inercija panaudojama TV tolyginiam judesio perdavimui. Nuosekliai perduodant nejudančius vaizdus, kai nejudantys vaizdai keičia vienas kitą f=(15-16) Hz, žmogus mato vieną tolygiai kintantį vaizdą. Tačiau akis dar jaučia skaisčio pokytį keičiantis vaizdams. Taip vadinamas mirgėjimas. Dažnis, kai akis nepastebi vaizdo mirgėjimo, vadinamas kritiniu dažniu. Jis priklauso skaisčiui B=60-100 od/m2, fkr=46-48 Hz. Todėl TV priimtas vaizdo laukų kitimo dažnis fl=50; 60 Hz. Visai kitas yra fk=0.5, fl=25; 30 Hz. Yra priimtas tose šalyse, kur naudojamas PAL/SECAM. Vieną kadrą sudaro 2 laukai. Naudojama pakaitinė skleistinė.
- Spalvų pojūtis - sukeliamas sodrios raudonos spalvos pojūtis, kitus - sodrios žalios spalvos, trečius - sodrios mėlynos spalvos. Tokiu būdu į akį patenkantis šviesos srautas veikia kartu visas tris grupes. Todėl spalvos maišosi ir gaunamas visas spektras. Kūgelių dirginimo intensyvumo santykis nulemia spalvų pojūtį. Absoliutinės šio intensyvumo reikšmės lemia skaisčio pojūtį. R, G, B spalvos yra pagrindinės, nes nė viena iš jų negaunama, sumaišius kitas dvi. Visos kitos regimos spalvos gaunamos susimaišius pagrindinėms spalvoms. Tačiau vienodos energijos, bet skirtingo bangos ilgio spinduliai stebėtojui atrodo nevienodai skaistūs. Šios akies savybės nusako jos spektrinę ck-ką, vadinamą matomumo kreive. Ji parodo įvairių regimos šviesos spektro spalvų santikinį matomumą. Didžiausias akies jautrumas atitinka bangos λ=550 nm. Šis jautrumas yra vienetinis J = 1.
Išvada
Kiekvieną matomą šviesos bangos ilgį atitinka tam tikros spalvos ir santikinis skaisčio pojūtis. Spalva - kokybinis šviesos rodiklis, o skaistis - kiekybinis. Teisingai atkurti TV vaizdą galima tik suderinus TV sistemos techninę ck-ką su akies matomumo kreive. Žmogaus spalvų pojūtis priklauso nuo šviesos energijos, patenkančios į akį iš stebimų objektų kiekio ir bangos ilgio. Bet kuris šviesos šaltinis objektyviai yra apibūdinamas trim pagrindiniais dydžiais:
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie ribinį naudingumą
- Skaistis (B)
- Spalviniu tonu apibūdinama spalvos savybė, kuriomis jis skiriasi nuo baltos spalvos. Spalvinio tono skaisčio reikšmė atitinka į akį patenkančių šviesos spindulių spektro vyraujantį dažnį. Tačiau tarp skaisčio ir spalvinio tono susidaro ryšys dėl žmogaus regėjimo savybių. Ta pati spalva esant įvairiam skaisčiui gali būti suvokiama skirtingai. Pvz., λR=700.1 nm, λG=546.1 nm, λM=435.8 nm. Balta spalva yra kelių spalvų mišinys, todėl jos ir bet kurios kitos spalvos mišinys yra sudarytas iš daugelio spalvų.
Kiekvienas iš objektyvių minėtų rodiklių turi savo subjektyvių atitikmenį žmogaus pojūčiuose. Skaistį atitinka šviesumas, spalvinį toną atitinka spalvingumas, spalvos grynumas atitinka sodrumas (p=1). Sodrumas - tai baltos spalvos priemaišų procentas nagrinėjamoje spalvoje. Šviesos matavimais ir jos spektro dedamųjų nustatymui užsiima mokslo šaka - kolorimetrija. Kolorimetrija įgalina kiekybiškai ir kokybiškai įvertinti bet kurį šviesos srautą.
Kolorimetrinės sistemos
Yra kelios kolorimetrinės sistemos:
- Trikomponentės (RGB)
- XYZ
RGB sistema
Šioje sistemoje šviesos srautą F kiekybiškai ir kokybiškai apibūdina kolorimetrinė lygtis: F=r’R+g’G+b’B=mF’. Čia RGB pagrindinėmis spektro spalvomis. RGB yra šviesos srauto vienetai, matuojami "lm". Koef. r’; g’; b’; parodo , kiek kiekvienos pagrindinės spalvos šviesos srauto vienetai sudaro nagrinėjamą šviesos srautą. Šie koef. vadinami šviesos srauto F komponentais. Sandaugos r’R; g’G; b’B - srauto spalviniais komponentais. (3) yra algebrinė komponentų suma ir vadinama spalvos moduliu. Patogiau naudotis santikiniais komponentais: r=r’/m; g=g’/m; b=b’/m. Čia rgb - spalvų koeficientai, nusakantys santikinį spalvų pasiskirstymą šviesos sraute. Iš (3) lygties seka, trispalvių komponentų suma r+g+b=1(4). (5) Iš 4os lygties seka, kad TV nebūtina tiesiogiai perduoti visas spalvas.(TV neperduoda spalvų, tik koeficijentus). Pakanka išsiųsti informacija apie 3jų pagrindinių santykį, o imtuve atkurti vaizdą pagal šią informaciją. Vieną iš trispalvių komponentų galima gauti žinant kitus g=1-r-b (6), tai pakanka informacijos apie 2 spalvas ir skaisčio santykį. Iš 5os lygties seka, kad bet kurią spalvą galima gauti atitinkamomis proporcijomis sudedant 3 pagrindines RGB spalvas. Spalvingumas F’ yra kokybinis spalvos rodiklis, nepriklausantis nuo skaisčio. Tačiau RGB sistema turi ir trūkumų, kurių pašalinimui 1931 m. įvesta XYZ sistema.
XYZ sistema
XYZ sistema sukurta metrologiniais tikslais ir pagal ją taip pat galima apibūdinti bet kurią spalvą, naudojantis tik 3 pagrindinėmis spalvomis. Iš šios išraiškos matyti, kad spalvingumą galima nustatyti žinant 2 koordinates. Todėl spalvų grafikas „lokusas“ braižomas 2 koordinačių XY sistemoje. Z ašis yra koordinačių sistemos pradžioje. Šiame grafike pasagos formos kreivė yra geometrinė vieta taškų, atitinkančių visas monochromatinės regemos spektro spalvas nuo λv=0.4 mm iki λR=0.7 mm. Spalvos, atitinkančios purpurinę liniją, jungiančią violetinę ir raudoną spalvas, negali būti sukurtos monochromatiniu spinduliu ir yra sudaromos maišant mėlynas ir raudonas spalvas. Visos regimo spektro spalvos yra pavaizduotos gautos figūros viduje ir nusakomos koordinatėmis X ir Y, koordinatę Z galima rasti iš 8os išraiškos. Trikampio OXY svorio centre pusiau kraštinė santaka yra taškas W su koordinatėmis X=Y=Z=1/3, atitinkantis baltą spalvą. Naudojantis spalvų grafiku galima rasti bet kurio šviesos šaltinio spalvinį toną ir sodrumą. Naudojantis spalvų pvz., norint rasti šaltinio pavaizduoto tašku A spalvinį toną ir sodrumą, reikia nubrėžti tiesę, einančią per A ir W. W - spalvų kreivė atitinka baltą spalvą. Ta tiesė susikerta su kreive A ir A”. Šios tiesės ir spalvų grafiko susikirtimo taškas A’ rodo šaltinio spalvinį toną. Pratęsus tiesę nuo W į priešingą pusę iki susikirtimo su spalvų grafiku, A’ randama spalva, papildanti spalvą, atitinkančią tašką A iki baltos spalvos. Be trijų pagrindinių spalvų, dar yra papildomos spalvos. Jos yra tokios, kurios sumaišius, gaunama balta spalva. Bet kurių 2jų spalvų atstojamoji spalva yra tiesės atkarpoje, jungiančioje pradinės spalvas. Bet kurių trijų spalvų atstojamoji spalva yra trikampyje, kurio viršūnės atitinka pradinės spalvos. TV spalvų suma laikoma optiniu skirtingo bangos ilgio šviesos spinduliu, veikiančiu akies tinklainę suma. Kad daugiau spalvų atkurtų sistema iš 3jų pagrindinių spalvų, trikampio plotis - kuo didesnis turi būti. Spalvotoj TV šį plotą apsprendžia pagrindinės spalvos. Mažinant šias tris parenktas pagrindines spalvas, galima gauti visus spektro spalvinio tonus. Tačiau, gautos spalvos nebus grynos. Pvz., jei pagrindinės spalvos RGB melsvai žali tonai esantieji trikampyje gali būti nesodresni kaip 40%. Kad ir kokias spalvas laikytumėte pagrindinėmis, t.y. kaip bekeistumėte trikampio spalvų grafiką, vienų spektro dalių sodrumą tik sumažinus kitų spektrų dalių sodrumą. Egzistuoja 4jų ir 7ių komponentų spalvų jutimo teorijos, pagal kurias stengiamasi užimti galimai didesnį spalvų grafikų plotą, tačiau TV tai sunkiai realizuojama.
Ribinis dažnis garso sistemose
Garso sistemose ribinis dažnis yra svarbus parametras, nustatantis, kokius dažnius atkurs garsiakalbiai ar žemų dažnių garsiakalbiai.
Taip pat skaitykite: Kas yra ribinis cukraus kiekis?
Žemų dažnių atkūrimas automobilyje
Visi, kas tiktai kada nors yra bandę automobilyje išgauti gerą garso kokybę, puikiai supranta, kad viena iš didžiausių problemų yra žemi dažniai. O juk kaip tik jie suteikia garsui pilnavertį, sodrų skambesį. Visų pirma, reikėtų apibrėžti sąvoką „žemi dažniai“. Šiuo atveju kalbame apie dažnių diapazoną nuo 16-20 Hz iki 80-100 Hz: bangos ilgis nuo 20 iki 3,4 metrų. Žinomos tokios sąvokos, kaip „kietas bosas“ (dominuoja spektras artimas 100 Hz), tai yra labiausiai paplitęs žemų dažnių atkūrimo automobilyje variantas. Vėliau bandysiu paaiškinti, kodėl taip atsitinka. Be abejo, yra ir daugiau sąvokų, apibrėžiančių vieną ar kitą defektą. Žinoma, tai nėra tikslūs apibrėžimai, juo labiau, kad lietuvių kalba nėra pritaikyta tokiems terminams. Viskas, ką bandom išversti iš rusų ar anglų kalbos, gaunasi lyg ir „ne į temą“, tačiau galima bandyti. Bet kuris instrumentas, kuriame dominuoja žemo dažnio signalai, pavyzdžiui, kad ir bosinė gitara, šalia pagrindinio dažnio skleidžia dar ir aukšto dažnio (virš 4-5 kHz) virpesius. Šie virpesiai lokalizuoja instrumento padėtį muzikinėje kūrinio scenoje, tuo tarpu, kai žemadažnis signalas yra pagrindinė „smogiamoji“ jėga. Paprastai aukštesni dažniai būna girdimi per priekinius garsiakalbius, kurie, turėdami lengvus difuzorius, puikiai juos atkuria. O tai dar labiau padidina laiko tarpą, per kurį žemadažnis signalas pasiekia klausytojo ausį. Priminsiu, kad garso greitis ore yra lygus 344 m/s. Be to, žemų dažnių kolonėlė paprastai turi savo nuosavą, konstrucijai būdingą užlaikymą, kuris apytikriai svyruoja tarp 10-30 milisekundžių. Daug kas yra pasakęs, atseit jie girdi „kaip vėluoja“. Tai, žinoma, yra ne visai taip. Iš praktikos galėčiau pasakyti, kad vėlavimas iki 20 ms yra labai sunkiai identifikuojamas. Dažniau vadinamas vėlavimas iš tikrųjų yra fazinės charakteristikos netolygumas, kuris sukelia labai daug nemalonių papildomų garsų, tame tarpe ir vėlavimo suvokimą. Ypač tai būdinga automobiliui. Tai yra susiję su labai maža automobilio salono erdve, taip pat su labai dideliu atstumu tarp garsiakalbių, kurie atkuria skirtingų dažnių signalus.
Žemų dažnių kolonėlės vieta automobilyje
Tame pačiame kambaryje, keičiant žemų dažnių kolonėlės padėtį, labai keičiasi ir garso lygis žemų dažnių srityje. Teisingai parinkus kolonėlės (kolonėlių) vietą kambaryje, galima gana sėkmingai šiuo dėsningumu pasinaudoti ir automobilyje. Geriausia vieta automobilyje yra tolimiausias salono kampas. Jeigu automobilis vienatūris, tuomet geriausia vieta bagažinėje ties galiniu langu, jeigu sedanas, tuomet gana optimali vieta yra galinės palangės kampas. Tinkamas bet kuris kampas, tačiau dažnai yra patogiau montuoti palangės centre, nors tai jau yra prastesnė vieta. Visiškai neteisinga yra žemų dažnių kolonėlę atsukti į bagažo skyriaus dangtį.
Patalpos poveikis garso kokybei
Žemiau esantis grafikas - tai tos pačios charakteristikos, tačiau ne matavimo kameroje, o realiame vidutinių matmenų standartiniame kambaryje. Štai čia ir kyla problemos. Be abejo, imponuoja lygi geltona kreivė. Tačiau nesidžiaukite: viskas nėra taip gražu. Bėda tame, kad patalpos poveikis labai priklauso nuo patalpoje esančių daiktų, žmonių, taip pat nuo pačios kolonėlės vietos ir nuo klausytojo padėties. Geltona spalvos kreivė priklauso garsiakalbiui patalpintam uždaro tipo dėžėje, kurios tūris yra ~46 litrai. Šiuo atveju gaunamas optimalus parametras Qtc ir jo vertė yra lygi 0,707 (taip vadinamas damping factor) (čia pagal Butterworth teoriją). Raudona spalva - garsiakalbis patalpintas optimalaus tūrio fazoinvertoriaus tipo dėžėje. Tai yra 89 litrai vidinio tūrio su 8 cm diametro ir 18 cm ilgio rezonanse triūba (port’u). Mėlyna spalva - garsiakalbis patalpintas „bandpass“ arba „juostinio filtro“ tipo dėžėje. Tai dviejų tūrių dėžė su rezonansine skyle iš priekinės kameros. Kamerų tūriai šiuo atveju vienodi ir lygūs 2 po 30 litrų. Portai gali būti du 8 cm ir abudu po 17 cm ilgio.
Filtrai ir faziniai iškraipymai
Realiai, jeigu naudojame 2 eilės filtrą (dažniausiai sutinkamas automobilinėje aparatūroje), kurio kreivės statumas yra 12 dB oktavai (tai reiškia, kad jeigu per tokį filtrą paduodamas signalas žemų dažnių kolonėlei ir skyrimo ribinis dažnis yra 80 Hz, ties 160 Hz ši kolonėlė gaus 12 dB silpnesnį signalą, nei darbinėje juostoje), atitinkamai priešbosio garsiakalbis ties 45 Hz gaus taip pat -12 dB signalą. Reiškia, dažnių juostoje 45 - 160 Hz dirbs tiek priešbosis, tiek ir žemų dažnių kolonėlė, tik skirtingu pajėgumu. Tačiau signalai, kurių fazė tarp šių dviejų spinduolių sutaps, bus sustiprinti. Tuo tarpu jeigu fazė tarp jų bus priešinga - sunaikins vienas kitą. Kova su faziniais iškraipymais yra labai komplikuota. Idealiausią fazinę charakteristiką gali duoti tiktai vienas plačiajuostis spinduolis, tačiau pagaminti tokį garsiakalbį, kuris gerai dirbtų bent nuo 30 Hz iki 16 KHz, kol kas dar niekam nepavyko. Daugiajuostėse sistemose su šia problema kovojama, montuojant garsiakalbius kaip galima arčiau vienas kito ir taip, kad sutaptų jų visų akustiniai centrai. Pavyzdžiui, trijuostėje sistemoje mechaniškai tai pasiekiama taip: žemų dažnių garsiakalbis būtų arčiausiai klausytojo, vidutinių - nuo 5 iki 15 cm giliau, o aukštų tonų - dar giliau. Iš patirties galima būtų teigti, kad automobilyje žemų dažnių garsiakalbis turi gerai dirbti dažnių juostoje nuo 35 Hz iki 80 Hz. Realiai tai labai siauras diapazonas.
Žmogaus ausies jautrumas
Normalus žmogus nejaučia vėlavimo, todėl į jį galime nekreipti dėmesio. Ekspertas gali, nors ir tai, manyčiau, kad daugiau remdamasis kitais požymiais, nei tiesioginiu suvokimu. Tačiau nemanyčiau, kad Lietuvoje yra daug ekspertų. Informacijai: žinoma, kad normalaus žmogaus ausis jaučia garso sumažėjimą -4 dB dažnuminėje charakteristikoje. Tačiau šiek tiek geriau skiria garso padidėjimą. Ekspertas, turintis labai gerą ausį -2 dB. Iš čia yra priimtas dažnuminės charakteristikos netolygumo standartinė vertė +/- 3 dB. Tai yra kompromisas. Taip pat kompromisas yra seniai nusistovėjusi pakankamos dažnuminės charakteristikos sąvoka. Tai yra 30 Hz ir 16 KHz. Tai taip pat ne iš oro traukti dydžiai. Žmogaus ausis logaritmuoja suvokiamo garso lygio amplitudę. Jeigu imsime, pavyzdžiui, 4 KHz (jautriausia dalis) ir, pavyzdžiui, 30 Hz, tai skirtumas bus apie 40 dB arba 100 kartų. Kad būtų aiškiau, iš seno žinyno ištraukiau seną tiesą. Kreivės parodo, kiek reikia pastiprinti atitinkamus dažnius, kad žmogus suvoktų tą patį garso lygį. Kaip jau minėjau, geriausiai žmogus girdi tarp 2,5 KHz ir 4 KHz. Dažniui aukštėjant arba mažėjant, ausies jautrumas krinta. Tačiau didėjant garso stiprumui, ausies jautrumo priklausomybė nuo dažnumo mažėja ir esant garso lygiui apie 80 dB, galime teigti, kad visus dažnius ausis, tiksliau - žmogaus klausos mechanizmas, suvokia beveik vienodai (čia žinoma labai sąlyginai, žr. paveiksliuką 80 dB kreivę). Iš čia yra priimta, kad atskaitos lygis, prie kurio atliekami visi derinimai, yra 80dB. Tai dėl to, kad prie tokio garso lygio žmogaus ausis, sakykim, yra „tobuliausia“. Visi žino, kad yra tokia funkcija „loudness“, tačiau ne visi žino, kad tai - ne „žemų pastiprinimas“, o paminėto žmogaus ausies netobulumo kompensacija, kad nesijaustų šis trūkumas, kai yra reguliuojamas garsas. Šios funkcijos minusas yra tas kad dėl normalaus jos veikimo turi būti du garso reguliatoriai: vienas - nekeičiantis dažnuminės charakteristikos (pagalbinis), o kitas - su kuriuo yra tiesiogiai reguliuojamas garso lygis, keičiantis ne tik garso lygį, tačiau ir atitinkmai koreguojantis dažnuminę charakteristiką. Derinti reikėtų taip: pagrindinį garso reguliatorių palikti tokioje vietoje, kur jis jau nebedaro įtakos dažnuminei charakteristikai - tai turėtų būti 80 dB lygį atitinkanti atžyma, o su pagalbiniu patalpoje nustatyti 80dB siekiantį garsą. Tuomet reguliuojant garsą, reikės mažiausiai reguliuoti tembrus. Kad suprastumėte, apie ką kalba, labai įdėmiai pastudijuokite žemiau esančias kreives. Iš esmės, čia reikia rinktis mažiausią iš visų blogybių. Normalus žemų dažnių kolonėlės darbinis diapazonas yra iki 80 Hz. Svarbiausias - laikoma jog dar iki 100 Hz (kitur kalbama iki 150 Hz) žmogus nesuvokia, iš kurios pusės sklinda garsas. Tai kalbama apie patalpas. Deja, mašinoje, net ir esant tokiam dažniui, nesunku nustatyti garso šaltinio kryptį. Antra priežąstis yra ta, kad nuo 80 Hz jau gali normaliai dirbti bet kokios kolonelės; idealiu atveju - priešbosiai. Dabar, jeigu įvertinsime, kad priešbosio fazinė charakteristika yra ideali (tai yra fazė signalo fazė lygi nuliui netoli numatomos sujungimo vietos), mums svarbu, kad bosas, dirbantis 80 Hz ir žemiau, turėtų fazinę artimą „0“ arba „180“ laipsnių. Be abejo, tai nėra visai taip, tačiau reikia stengtis. Problema tame, kad dar yra filtrai su savo specifinėm dažnuminėm dažnuminėm charakteristikom. Paprastai retai kur stiprintuvai turi filtrus, kurie „nupjauna“ boso dažnuminę stačiau, nei 12 dB per oktavą. Tik geri stiprintuvai „pjauna“ 18 dB. Tai idealiausias atvejis, nes būtent toks trečios eilės filtras duoda mažiausius fazinius ir intermoduliacinius iškraipymus. Jeigu mes paduosime bosui blogai išfiltruotą signalą, jis dar efektyviai dirbs pavyzdžiui, ties 200 Hz, o tai jau bus blogai. Nes mašinoje pilna atspindžių, kurie interferuodami pridarys tiek naujų signalų, kad bus baisu klausyti, bosas dar labiau lokalizuosis iš savo buvimo vietos.
#