Ribinis naudingumas yra ekonomikos teorijos sąvoka, kuri padeda suprasti, kaip vartotojai vertina prekes ir paslaugas. Ši teorija teigia, kad prekės ar paslaugos vertė priklauso nuo to, kiek naudos ji suteikia vartotojui. Kuo daugiau prekės ar paslaugos vartotojas turi, tuo mažesnis tampa kiekvieno papildomo vieneto teikiamas pasitenkinimas.
Įvadas į ribinio naudingumo teoriją
Ribinio naudingumo teorija yra maržinalistinė ekonominė teorija, teigianti, kad prekių ir paslaugų vertę bei rinkos kainą lemia jų ribinis naudingumas vartotojui. Ši teorija atmeta požiūrį, kad prekės vertės šaltinis yra darbo ir kitos sąnaudos, patirtos ją gaminant, ar kitos objektyvios savybės, būdingos pačiai prekei. Vietoj to, ji teigia, kad vertę prekei suteikia subjektyvūs vartotojų įvertinimai, pagrįsti jų poreikiais, kuriuos ši prekė gali patenkinti.
Ribinio naudingumo teorijos ištakos
Ribinio naudingumo teorijos pagrindinius teiginius pirmasis 1854 m. suformulavo H. H. Gossenas (Gosseno dėsniai). Kaip savarankiška ekonominė teorija, ji buvo išplėtota XIX a. 8-9 dešimtmečiais Austrų mokyklos atstovų (C. Mengerio, E. von Böhm-Bawerko, F. von Wieserio).
Austrų mokyklos atstovai atmetė požiūrį, kad prekės vertės šaltinis yra darbo ir kitos sąnaudos, patirtos ją gaminant, ar kitos objektyvios savybės, būdingos pačiai prekei. Pagal ribinio naudingumo teoriją, vertę prekei suteikia subjektyvūs vartotojų įvertinimai, pagrįsti jų poreikiais, kuriuos ši prekė gali patenkinti. Vertę turi tik tos gėrybės, kurių kiekis pasaulyje yra ribotas ir nepakankamas visiems žmonių poreikiams patenkinti (kitaip nei, pvz., oras, kurio Žemėje užtenka visiems), o kiekybiškai prekės vertę vartotojo požiūriu ir kainą, kurią jis pasirengęs už ją sumokėti, išreiškia prekės ribinis naudingumas.
Subjektyvus vertinimas
Įvairiems žmonėms jis bus nevienodas, nes skiriasi jų gyvenimo prioritetai, poreikiai, skoniai, ir netgi tam pačiam žmogui prekės ribinis naudingumas kinta atsižvelgiant į vartojamą jos kiekį: iš pradžių ji vartojama būtiniausiems, vėliau - vis mažesnės svarbos poreikiams, kol visi įmanomi poreikiai patenkinami ir toliau didinti prekės vartojimą tampa visiškai nenaudinga ar net žalinga (pvz., maistas iš pradžių vartojamas, kad žmogus nemirtų badu, paskui sveikatai ir darbingumui išsaugoti, paskui dėl malonumo, kol pasiekiama tokia būklė, kai vartodamas daugiau maisto žmogus negauna iš jo jokios naudos ir gali tik susirgti nutukimu).
Taip pat skaitykite: Ribinis naudingumas
Ribinis naudingumas ir rinkos paklausa
Didinant prekės vartojimą, jos ribinis naudingumas nuolat mažėja (vadinamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis), pirkti daugiau jos vienetų vartotojai sutinka tik tada, kai rinkoje mažėja jos kaina - taip formuojasi prekės paklausa. Vartotojas geriausiai panaudoja savo ekonominius išteklius, pasiekia optimalią vartojimo struktūrą ir gauna didžiausią bendrąjį naudingumą, kai visų jo vartojamų prekių ir paslaugų rūšių ribinis naudingumas yra vienodas.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia: didėjant gėrybių suvartojimui, kiekvieno papildomo vartojamo gėrybės vieneto ribinis naudingumas mažėja. Tai reiškia, kad kiekvienas papildomas ekonominio ištekliaus vienetas bus panaudotas mažiau svarbiam asmens poreikiui tenkinti, t. y. kiekvienas papildomas ištekliaus vienetas suteiks jam mažiau pasitenkinimo. Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis paaiškina kainų susidarymą rinkoje, kai produkto kainą lemia jo ribinio vieneto teikiama nauda.
Vartotojo elgsena rinkoje
Svarbiausias rinkos santykių subjektas yra vartotojas. Jo norai ir ekonominės galimybės formuoja prekių ir paslaugų paklausą, kuri sąlygoja pasiūlą. Turėdamas darbo, kapitalo, žemės ir kitų išteklių, žmogus siekia juos panaudoti taip, kad tenkintų savo poreikius.
Kiekvienas vartotojas prekes bei paslaugas vertina subjektyviai, tačiau kiekvienas įsigytas produktas tenkina vieną ar kelis jo poreikius, teikia tam tikrą pasitenkinimą. Tai vadinama produkto naudingumu. Kadangi žmogaus piniginės pajamos ribotos, jis negali įsigyti visų norimų prekių ir paslaugų. Todėl visada tenka rinktis, kam jas išleisti. Pirmiausiai pirkėjas domisi produktų kainomis ir priima sprendimus dėl jų įsigijimo.
Kai kalbame apie vienarūšes prekes ar paslaugas, tenkinančias tą patį poreikį, jų naudingumą galime be vargo palyginti ir vieną iš jų pasirinkti. Tačiau kai vertiname prekes ar paslaugas, tenkinančias skirtingus poreikius, pvz., mėsa ir bilietas į kino filmą, kyla sunkumų nustatant, kas daugiau, o kas mažiau naudinga. Vartotojo sprendimus, kokius produktus jam įsigyti ir kokį jų kiekį, nagrinėja vartotojo elgsenos teorija.
Taip pat skaitykite: Ribinis naudingumas ir vartotojo elgsena
Vartotojo pasirinkimo kriterijai
Vartotojo prioritetai ir naudingumas kaip pasirinkimo kriterijus apibūdina vartotojų poreikius, jų patenkinimą ir pasirinkimo ypatumus. Skirtingos gėrybės teikia skirtingą pasitenkinimą žmonėms. Iš daugelio alternatyvių gėrybių žmonės renkasi jų manymu geriausią. Atsižvelgiant į tai, kad pasirinkimo galimybės yra skirtingos, jas galima pirmenybiškai grupuoti, t.y. vienus poreikius iškelti į pirmą vietą, kitus nustumti toliau, o trečius vertinti kaip nebūtinai tenkintinus. Tokia pirmenybių skalė - dar ne realios gėrybės, o tik vartotojo norai.
Vartotojas, pirmenybių skalėje rikiuodamas prekes ir paslaugas, atsižvelgia į tai, kiek jos tenkins jo poreikius, t.y. naudingumas išreiškia vartotojo ir prekės santykį. Jo buvimo sąlyga yra ta, kad prekė vartotojui reikalinga vienam ar kitam tikslui. Įvairiems žmonėms kiekvienos prekės naudingumas yra nevienodas, pvz. mėsa neturi jokio naudingumo vegetarui.
Prielaidos apie vartotojo elgseną
Vartotojo elgsenos teorija remiasi keliomis prielaidomis:
- vartotojas visada elgiasi racionaliai;
- ,,naudingumas“ yra subjektyvi sąvoka: tai, kas naudinga vienam, kitam gali būti visai nenaudinga;
- žmonės žino, kokią naudą duoda konkrečios gėrybės vartojimas, lyginant ją su kitų gėrybių teikiama nauda;
- vartotojo piniginės pajamos norimiems produktams įsigyti yra ribotos, tačiau jis gali laisvai rinktis, kokias prekes ir paslaugas pirkti.
Bendrasis ir ribinis naudingumas
Gėrybės bendrasis naudingumas (TU - total utility) - tai pasitenkinimas, kurį žmogus gauna suvartoję visą jo turimą konkrečios prekės ar paslaugos kiekį. Patenkinus konkrečios prekės ar paslaugos poreikį, kiekvieno papildomo tos prekės ar paslaugos vieneto naudingumas vartotojui mažės. Ir atvirkščiai, jei vartojamų gėrybių kiekis mažėja, tai kiekvienos kitos vartotojui likusios gėrybės ribinis naudingumas didės.
Ryšys tarp bendrojo ir ribinio naudingumo
Prekės ar paslaugos naudingumas gali būti aprašytas matematiškai, t. y. naudingumo funkcija TU = f (Q), kur TU - prekės ar paslaugos bendrasis naudingumas, Q - suvartotas prekės ar paslaugos kiekis. Ryšys tarp bendrojo ir ribinio naudingumo nusakomas taip: MU = DTU/DQ.
Taip pat skaitykite: Ribinio naudingumo dėsnis
Prekės bendrasis naudingumas didėja, kol jos ribinis naudingumas yra teigiamas dydis. Ribinis naudingumas palaipsniui mažėja, kol tampa lygus nuliui ir netgi neigiamas (taip nutinka, kai suvartotas papildomas produkto vienetas sukelia nepasitenkinimą). Bendrasis naudingumas didžiausias, kai ribinis naudingumas lygus nuliui. Kai ribinis naudingumas yra neigiamas, bendrasis naudingumas mažėja.
Taigi racionalus vartotojas, priimdamas sprendimą, kokį konkrečios prekės ar paslaugos kiekį pirkti, kad gautų sau didžiausią naudą, tol pirks prekes ar paslaugas, kol paskutinio jos vieneto teikiama nauda, t. y. ribinis naudingumas netaps lygus nuliui.
Ribinio naudingumo kreivė
Ribinio naudingumo kreivė turi tokią pačią formą, kaip ir paklausos kreivė. Tai rodo, kad vartotojas įsigys papildomą produkto vienetą tik tada, kai jis kainuos mažiau, nei prieš tai įsigytas. Tai paaiškinama tuo, kad vėliau įsigytas produktas teikia vartotojui mažesnį pasitenkinimą, nei prieš tai įsigytas, t. y. jis pasižymi mažėjančiu ribiniu naudingumu. Ir atvirkščiai, jei produkto kaina ims didėti, tai vartotojas jo pirks mažiau, palaipsniui atsisakys tų prekių ir paslaugų, kurios jam teikia mažesnį pasitenkinimą.
Vartotojo pusiausvyra
Vartotojas paprastai formuoja paklausą ne vienos rūšies prekėms ar paslaugoms. Savo ribotas pinigines pajamas jis paskirsto daugeliui gėrybių įsigyti. Kada įsigytos gėrybės jam teiks didžiausią pasitenkinimą? Rinkoje visos prekės ir paslaugos turi savo kainą, išreikštą tam tikra pinigų suma. Jei visų produktų kainos būtų vienodos, vartotojas visada siektų įsigyti tą gėrybę, kuri jam teikia didesnį ribinį naudingumą. Tačiau prekių ir paslaugų kainos skiriasi. Todėl vartotojas turi palyginti naudingumą, gaunamą vartojant vieną ar kitą gėrybę, su išlaidomis jai įsigyti.
Tarkime, kad vartotojas perka dvi prekes - ledus ir bandeles. Ledų ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, yra didesnis negu bandelių teikiamas ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui. Aišku, kad vartotojas pirks ledus. Įsigytų ledų kiekis didės, lyginant su nupirktų bandelių kiekiu. Tada ledų ribinis naudingumas (prisiminkite mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį), tenkantis vienam litui, ims mažėti. Kadangi bandelių perkama ir vartojama mažiau, bandelių ribinis naudingumas vartotojui padidės. Vartotojas pakeis savo elgseną ir pirks daugiau bandelių ir mažiau ledų. Taip kartodamas procesą, galiausiai vartotojas pasieks maksimalų poreikių patenkinimą. Tai atsitiks, kai perkamų prekių ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, bus vienodas.
Esant šiai lygybei sakoma, kad pasiekta vartotojo pusiausvyra. Tai vartotojo būsena, kai jis, esant tam tikroms produktų kainoms ir piniginėms pajamoms, perka tokį prekių ir paslaugų kiekį, kuris teikia jam didžiausią bendrąjį naudingumą, ir tam išleidžia visas savo pinigines pajamas.
Naudingumo matavimas: kardinalistai ir ordinalistai
Kai kurie XIX a. ekonomistai (žinomiausias iš jų - Alfredas Maršalas) manė, kad naudingumas gali būti traktuojamas kaip materialus dalykas, kurį galima išmatuoti ir išreikšti skaičiais. Tokio matavimo vienetas buvo pavadintas utiliu. Pavyzdžiui, tarkime, kad morkų porcija gali suteikti 20 utilių naudingumą vartotojui, o porcija pupelių - 10 utilių naudingumą. Apskritai, kardinaliojo naudingumo teorija teigia, jog galima pasakyti, kad žmogus vieną prekių rinkinį mėgsta kelis kartus labiau, jei nori mokėti už jį tiek kartų daugiau arba tiek kartų ilgiau sutinka stovėti eilėje, siekdamas jį nusipirkti.
Vis dėlto, tokie apibrėžimai nėra prasmingi, kadangi jie nėra įtikinami. Be to, jie nėra reikalingi apibūdinant pasirinkimo elgseną. Norint išsiaiškinti, kuris prekių rinkinys bus pasirinktas, užtenka žinoti, kuris iš jų yra mėgstamesnis - kuris turi didesnį naudingumą. Žmonės rikiuoja kiekvieną galimą prekių rinkinį pagal teikiamą pirmenybę. Ši savybė ir vadinama ordinaliuoju naudingumu. Jis nereikalauja tiksliai nustatyti, kiek vartotojas mėgsta vienus prekių rinkinius labiau nei kitus, t.y. ordinalistai manė, kad naudingumą galima išmatuoti pirmenybių skale, tokia, kur reikia tik eilės numerio, o ne pačių skaitmeninės skalės dydžių.
Ribinio naudingumo skaičiavimas
Siekiant apskaičiuoti ribinį naudingumą, yra remiamasi dvejų rodiklių santykiu - bendrojo naudingumo pokyčiu (∆TU) ir vartojimo kiekio pokyčiu (∆Q). Sudėję viską į vieną, gauname formulę ribiniam naudingumui skaičiuoti: MU = DTU/DQ.
Naudingumo kreivės
Pažvelgę į naudingumo kreives, galima daryti prielaidą, kad vis dėl to naudingumą galima matuoti. Didėjant bendrojo naudingumo kreivei (viršutinė kreivė) produkto vartojimo mastui, bendrasis naudingumas (TU) ima augti iki maksimumo taško, paskui ima mažėti. Kaip pavyzdį būtų galima paimti mandarinų pirkimą. Pirkėjas, kuris labai nori mandarinų, nusipirkęs vieną mandariną jaus didelį pasitenkinimą. Su kiekvienu pirkimu pasitenkinimas mažės, tai reiškia, kad po 5 mandarinų jie pasidarys ne tokie svarbūs kaip buvo anksčiau. Pasiekus tam tikrą ribą, šiuo atveju - 20, pirkėjo mandarinai tiesiog nebedomins ir kreivė ima mažėti.
Bendrojo ir ribinio naudingumo grafikai
Didėjant produkto vartojimo mastui, bendrasis naudingumas TU auga iki maksimumo taško, o paskui ima mažėti. Ribinis naudingumas iš pat pradžių pasiekia maksimumą ir ima kristi, o bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku. Kai bendrasis naudingumas maksimalus, ribinis naudingumas yra lygus 0.
Ribinio naudingumo kreivės forma ne atsitiktinė. Dažniausiai vartotojas labiau vertina pirmuosius produktų vienetus. Jie suteikia daug didesnį pasitenkinimą negu paskutiniai vartojami tos pačios rūšies produktai.
Teorijos apribojimai
Ribinio naudingumo teorija turi tam tikrų apribojimų:
- ji negalioja, esant produktų nedalomumui (pvz., automobilis);
- yra naudingumo išmatavimo problema. Jo negalima įvertinti jokiais matavimo vienetais ir išreikšti kiekybiniais rodikliais.
Nepaisant šių paminėtų trūkumų, naudingumo teorija plačiai taikoma praktikoje. Pavyzdžiui, jei nebūtų ribinio naudingumo mažėjimo dėsnio, vartotojas išleistų visus pinigus kuriai nors vienai prekei, kuri jam teikia didžiausią pasitenkinimą, pirkti. Kadangi taip nebūna, naudingumo išmatavimo galimybių nebuvimas nepaneigia visos naudingumo teorijos.
tags: #ribinis #naudingumas #ppt