Romantizmas - tai epocha, kurioje žmogaus jausmai ir individualumas iškyla į pirmą planą. Šiame straipsnyje nagrinėjami romantizmo literatūros žmogaus bruožai, atskleidžiantys jausmingos asmenybės svarbą.
Romantizmo Epochos Kontekstas
Romantizmo epocha pasižymėjo revoliucijomis ir tautiniais išsivadavimo sąjūdžiais. Lietuvoje romantizmas prasidėjo su viltimi pasipriešinti carinės Rusijos priespaudai ir atkurti prarastą valstybingumą. Žymiausi lietuvių romantikai, tokie kaip Jonas Mačiulis-Maironis ir Antanas Baranauskas, jautė patriotinę pareigą žadinti tautinę savimonę ir ugdyti žmonių dvasią.
Trys XIX amžiaus tarpsniai
XIX amžių galima suskirstyti į tris tarpsnius:
- Vilniaus universiteto periodas (1803-1832).
- Krašto kultūros gynimo periodas (1832-1863).
- Spaudos draudimo ir lietuvių tautinio atgimimo periodas (1864-1905).
Kūrybos pagrindas romantizme - vaizduotė, o literatūros kūrinio centre - subjektyvūs išgyvenimai.
Romantizmo Literatūros Žmogaus Bruožai
Romantizmo literatūros žmogus pasižymi ypatingu jausmingumu, individualizmu ir dvasiniu gilumu. Šie bruožai atsispindi kūriniuose, kuriuose herojai siekia aukštų idealų, patiria stiprius jausmus ir susiduria su realybės iššūkiais.
Taip pat skaitykite: Istorinių figūrų portretai literatūroje
Jausmingumas ir Emocionalumas
Pagrindinis romantizmo literatūros žmogaus bruožas yra jo jausmingumas. Romantikai aukštino jausmus, emocijas ir intuiciją, laikydami juos svarbesniais už racionalų protą. Lyrinis subjektas dažnai tampa eilėraščio centru, dominuoja jo vidinio pasaulio vaizdas - jausmai, emocijos, nuotaikos. Neretai subjekto dvasinė būsena tiesiogiai įvardijama: myliu, kenčiu, ilgiuosi. Kuriamas kalbėjimo čia ir dabar, atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Emocija, regis, užfiksuojama, paverčiama meno kūriniu tuo metu, kai ryškiausiai, aštriausiai patiriama.
Individualizmas ir Saviraiška
Romantizmo epochoje ypač svarbus tampa individo unikalumas ir teisė į saviraišką. Romantizmo literatūros žmogus siekia išreikšti savo individualybę, nepaisydamas visuomenės normų ir apribojimų. Romantikai atsiribojo nuo maironiško tautinių idėjų deklaravimo, tačiau tautinė, patriotinė tematika jų kūryboje yra svarbi. Tiesa, tai nėra toji suburianti visus bendram tikslui - kovai už tėvynės laisvę - patriotika. Neoromantikams meilė tėvynei - ne abstrakcija. Tai meilė konkrečiai vietai, detalei, situacijai.
Dvasinis Gilumas ir Idealizmas
Romantizmo literatūros žmogus dažnai pasižymi dvasiniu gilumu ir idealizmu. Jis siekia aukštų moralinių idealų, ieško prasmės gyvenime ir tiki gėrio pergale prieš blogį.
Romantinis Herojus Maironio Kūryboje
Maironio kūryboje romantinis herojus yra jausminga, stipri ir kartais vieniša asmenybė. Jis išsiilgęs meilės ir draugystės, dažnai nesuprastas kitų. Maironio poezijos žmogus yra patriotas, kuris tiki savo tautos ateitimi ir siekia ją išvaduoti iš priespaudos.
Gamta ir Žmogaus Ryšys
Romantizmo literatūroje gamta vaidina svarbų vaidmenį. Ji yra ne tik fonas, bet ir atspindi žmogaus emocijas bei išgyvenimus. Romantizmo literatūros žmogus jaučia stiprų ryšį su gamta, kuri jam yra įkvėpimo ir paguodos šaltinis. Neoromantikų kūryboje dažnas žmogaus būsenos, jo situacijos pasaulyje ir gamtos paralelizmas. Taigi gamta gali būti traktuojama kaip savotiškas fonas lyrinio subjekto išgyvenimams. Tačiau lygia greta ji yra ir didžiausių poetinių stebuklų vieta.
Taip pat skaitykite: Talentas ir įgūdžiai kūryboje
Neoromantizmas Lietuvių Literatūroje
Terminas „neoromantizmas“ lietuvių literatūros tyrinėtojų vartojamas apibūdinti dviem reiškiniams - XX amžiaus pradžios literatūrai ir 3-iojo dešimtmečio pabaigos - 4-ojo dešimtmečio poezijai. Ryškiausi pastarojo neoromantizmo atstovai - Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis.
Neoromantizmo Bruožai
Neoromantikų kūryboje dažna romantizmo įtvirtinta lyrinio išsisakymu situacija, kurioje lyrinis subjektas, arba lyrinis aš, tampa eilėraščio centru. Dominuoja jo vidinio pasaulio vaizdas - jausmai, emocijos, nuotaikos. Neretai subjekto dvasinė būsena tiesiogiai įvardijama (myliu, kenčiu, ilgiuosi). Kuriamas kalbėjimo čia ir dabar, atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Emocija, regis, užfiksuojama, paverčiama meno kūriniu tuo metu, kai ryškiausiai, aštriausiai patiriama. Tačiau lietuvių neoromantikai gana aiškiai suvokia, kad eilėraštis kuriamas ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių, kad poetas paklūsta vienokiai ar kitokiai literatūrinei jausmų reiškimo formai.
Salomėja Nėris: Jausmų Poetė
Salomėja Nėris - viena žymiausių lietuvių poečių, kurios kūryba pasižymi ypatingu jausmingumu ir nuoširdumu. Jos eilėraščiai atspindi moters sielos išgyvenimus, meilės ilgesį ir gamtos grožio pajautimą. Nėries lyrika bei jos raida kartu yra ir poetės asmenybės, jos sielos gyvenimo istorija: poetas išorinį pasaulį, įvykius, reiškinius, idėjas, kitų žmonių išgyvenimus perleidžia per savo išgyvenimų žaizdrą, jais remia savo patirtį. Nėris buvo ypač nuoširdi ir atvira, kalbėdavo tik tai, ką jautė, nieko nenuslėpdama, neiškreipdama.
Taip pat skaitykite: Iššūkių įveikimas
tags: #romantines #literaturos #zmogus #jausminga #asmenybe