Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) tragedija „Romeo ir Džuljeta“ - vienas žymiausių pasaulio literatūros kūrinių, nuolat atrandamas iš naujo įvairiose kultūrose ir epochose. Šis straipsnis skirtas apžvelgti „Romeo ir Džuljetos“ interpretacijas mokykloje ir teatre, remiantis įvairiais šaltiniais ir perspektyvomis.
Šekspyro gyvenimas ir kūryba
Viljamas Šekspyras gimė 1564 m. ir mirė 1616 m. balandžio 23 d. Jis buvo anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas, laikomas vienu žymiausių pasaulio rašytojų. Šekspyras mokėsi Naujojoje karaliaus mokykloje Stratforde, kur jam buvo suteiktas nemokamas išsilavinimas. Iš viso jis parašė 37 pjeses ir 154 sonetus.
Aštuoniolikos metų Šekspyras susituokė su Anne Hathaway, kuri po pusmečio pagimdė mergaitę. Praėjus dvejiems metams po pirmagimės dukros krikštynų, pasaulį išvydo Šekspyrų dvyniai - sūnus Hamletas ir dukra Džudita. Deja, sulaukęs vienuolikos metų Hamletas mirė dėl nežinomų priežasčių.
Pagrindiniai veikėjai ir jų vaidmenys
Pagrindiniai „Romeo ir Džuljetos“ veikėjai:
- Romeo Montekis - Montekių sūnus, įsimylėjęs Džiuljetą ir dėl jos nusižudęs.
- Džiuljeta Kapuleti - Kapulečių dukra, įsimylėjusi Romeo ir nusižudžiusi.
- Fra Lorencas - vienuolis, sutuokęs Romeo ir Džiuljetą, jų draugas.
- Auklė - Džiuljetos globėja, padėjusi jai susitikti su Romeo.
- Tebaldas - senjoros Kapuleti sūnėnas, Džiuljetos pusbrolis.
- Paris - jaunas didikas, kunigaikščio giminaitis, ketinęs vesti Džiuljetą.
- Merkucijus - geras Romeo draugas.
- Benvolijus - Montekio sūnėnas, Romeo pusbrolis ir draugas.
- Kapuletis - Džiuljetos tėvas.
- Montekis - Romeo tėvas.
- Senjora Kapuleti - Džiuljetos motina, Kapulečio žmona.
- Senjora Montekė - Romeo motina, Montekio žmona.
- Eskalas - Veronos kunigaikštis.
Pjesės siužetas ir pagrindinė mintis
Pagrindinė pjesės mintis - pražūtinga meilė. Pjesė pasakoja apie dviejų jaunuolių, Romeo ir Džiuljetos, meilę, kuri žlunga dėl jų šeimų nesantaikos. Romeo įsimyli Džiuljetą iš pirmo žvilgsnio puotoje Kapulečių šeimoje. Jų meilė iš pirmo žvilgsnio greitai perauga į aistringą ryšį. Jie slapta susituokia, tačiau Romeo yra ištremtas iš Veronos už Tebaldo nužudymą. Džiuljetos tėvas stengiasi jai surasti jaunikį, o Džiuljeta, norėdama išvengti santuokos su Parisu, išgeria migdomųjų, imituojančių mirtį. Romeo, nežinodamas apie šį planą, mano, kad Džiuljeta mirė, ir nusižudo prie jos karsto. Džiuljeta pabunda ir, pamačiusi mirusį Romeo, taip pat nusižudo.
Taip pat skaitykite: Meilė ir nesantaika Romeo ir Džiuljetoje
Meilė yra labai stiprus ir netgi pavojingas jausmas, kuris yra stipresnis net už gyvybę.
Interpretacijos mokykloje
„Romeo ir Džuljeta“ dažnai įtraukiama į mokyklų programas kaip privaloma literatūra. Ši pjesė suteikia galimybę mokiniams susipažinti su Renesanso laikotarpio literatūra, analizuoti dramos žanrą ir nagrinėti amžinas meilės, neapykantos ir likimo temas.
Integruota anglų kalbos pamoka, skirta Viljamo Šekspyro kūriniui „Romeo ir Džuljeta“, gali būti kur kas daugiau nei literatūrinė analizė - tai gali būti įsimintina kelionė, suartinusi mokinius. Atsakingai parengtos veiklos bei galimybė gilintis į Renesanso laikotarpio kontekstą padaro mokymąsi itin įtraukų.
Mokiniai gali analizuoti veikėjų motyvus, tyrinėti pjesės kalbą ir simbolius, diskutuoti apie pjesės aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje. Taip pat, atliekami kūrybiniai darbai, tokie kaip esė, pristatymai ar inscenizacijos, padeda giliau suprasti kūrinį ir ugdyti mokinių kūrybiškumą.
Interpretacijos teatre
„Romeo ir Džuljeta“ - viena dažniausiai statomų pjesių pasaulio teatruose. Kiekvienas pastatymas yra unikalus, atspindintis režisieriaus viziją, aktorių interpretacijas ir scenografijos sprendimus.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Violeta Milvydienė, LMTA Klaipėdos fakulteto Šokio katedros docentė, sako, kad baleto spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ pagal Williamo Shakespeare’o to paties pavadinimo tragediją ir Sergejaus Prokofjevo muziką, yra kūrę bent keliasdešimt garsių pasaulio choreografų.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) pastatymas - toks pat siužetinis, dramatizmu persunktas spektaklis, kurio forma - struktūra, choreografinė leksika, muzikos partitūra etc. - artimesnė klasikinio baleto restauracijai nei išties naujoviškai versijai. Modernaus ir šiuolaikinio baleto derinys, papildytas mimanso elementais su vaizduojamojo meno integracija, rodos, suteikia reginiui tam tikrą teatrališkumą. Neatsisakoma ir tradicinių baleto formų, pavyzdžiui, neoklasikinio šokio stilistikos, dar 30-aisiais XX a. metais JAV sukurtos ir propaguotos išeivio iš tuometinės TSRS žinomo baletmeisterio George Balanchine. Būtent ji čia atrodė labiausiai jauki, išgryninta, estetiška, asmeniškai priimtina, dermėje, techniškai ir emocionaliai atliekama baleto trupės artistų. Išskirtas įtaigiai perteiktas Kapulečių duetas - žavėjo Olgos Konošenko plastika bei ryškus, solidus jai asistuojančio Manto Černecko įvaizdis.
Vargonininkė bei LRT RADIJO laidų vedėja Gabija Narušytė, norėdama pamatyti šią premjerą, specialiai atvyko iš Vilniaus į Klaipėdą. Ji teigia, kad tai dar viena KVMT premjera, kurią pamatyti būtina kiekvienam. Dar kartą pasitvirtino tai, kad baleto trupė - nuostabi, tikra profesionalų komanda, tad reginys, žvelgiant į šokėjų judesio darną, itin kokybišką choreografo užmačių išpildymą - maloniai stebina, o ir jau žinai, ko galima tikėtis iš trupės ir kitą kartą. Sveikinimai didžiausi - tiek solistams, tiek visiems kitiems. Olga Konošenko - ta balerina, nuo kurios negali atitraukti akių. Linkėjimai orkestrui tobulėjimo link. Juk jiems ir nepritaikytą tam salės akustiką dar reikia įveikti. Tai spektaklis apie Džuljetą - mergaitę su savo bėdomis ir jausmais. Ne apie porą - tai įdomu ir net įtikina. Vizualiniam sprendimui, matyt, trūko tikro teatro, ko neįmanoma padaryti laikinuose namuose, bet Romeo vienas kostiumų - kažkas tai tokio, ko niekad negali tikėtis išvysti Lietuvos scenoje. Koks jis? Ne man spręsti, bet - reikia pamatyti, kaip ir patį spektaklį. Sveikinimai visam kolektyvui už drąsą, energiją ir profesionalumo siekiamybę.
Žiūrovai teigia, kad nors „Romeo ir Džuljetos“ istorija ir jos baigtis gerai žinoma kiekvienam, scenografijos detalės, dekoracijos kaustė dėmesį ir stebino. Gyva orkestro muzika neleido abejoti, kad tragišką meilės istorija vyksta čia ir dabar.
Pedagogai teigia, kad tai - nuostabi šiuolaikinė „Romeo ir Džuljetos“ istorijos interpretacija: įdomios dekoracijos, nepriekaištingi šokiai, amžina muzika. Orkestro skambesys - puikus. Pagarba spektaklio organizatoriams ir atlikėjams.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Teatro vadovė L. Vilimienė drauge su ištikima komanda atkakliai veda teatrą į žvaigždes. Kelia ambicingus tikslus, užsimodama į pasaulinio lygio teatrinio meno kūrinius, ieško ir atranda galimybes pakviesti pasaulinio lygio menininkus- choreografus, scenografus, atlikėjus, kostiumų ir šviesų meistrus. Akivaizdu, jog žinia apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą pasklido plačiai po pasaulį nes į teatrą veržiasi jauni atlikėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimų šalių. Teatro vadovybė atkakliai „stumia“ aukštyn ne tik baleto artistus ir muzikantus. Visas teatro kolektyvas kartu pritraukia vis daugiau publikos, kelia klaipėdiečių kultūrinį lygį bei ugdo meninį skonį.
Žiūrovai teigia, kad tai - grandiozinis viso kolektyvo darbas. Muzikos didybė, daugybė bažnytinių simbolių, netikėta sceninių kostiumų stilių, klasikinio ir šiuolaikinio šokio judesių įvairovė. Choreografas Kirilas Simonovas įnešė daug humoristinių šiuolaikiškų niuansų, kas priartino prie dabartinės mūsų tikrovės bei paryškina siužeto tragediją. Scenoje iškilę kryžiai bei Madona skatina ne tik patogiai sėdėti žiūrovų kėdėje ir grožėtis visu reginiu, bet ir mąstyti, spėlioti. Didžiulė meno lavina ritasi iš scenos į žiūrovų salę užliedama akis ir ausis, sukeldama emocijų sąmyšį… Įspaudė į kėdes ir nepaleido nei akimirkai. Šis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas turėtų būti aukštai įvertintas Lietuvoje.
Žiūrovai akcentuoja, jog įstabioji Prokofjevo muzika, baleto artistų meistriškumas, scenografija, vaizdo projekcijos - visa susipynė į emocijų kamuolį, kuriame baltos švelnios pirmosios meilės gijos disonavo su tamsiomis neapykantos ir puikybės sruogomis. Su gniužulu gerklėje stebėjome scenoje užgimstančią meilės istoriją, kuriai nelemtas laimingas finalas. Gėrintis jaunučių Romeo ir Džiuljetos šokių partijomis, kartu su skaidria Prokofjevo muzika ateina ir liūdesys, lydimas suvokimo, kad tokia meilė pasaulyje tarsi neįmanoma, ją nužudo… gyvenimas. Gyvenimas, kurio prieštaringumą įkūnija Kapulečių ir Montekių klanų kova, kur kiti geriau žino, kas kam tinka, o kas - ne. Stebėdami spektaklį suprantame, kad ne apie viduramžiškas šeimų kovas į mus prabyla spektaklis. Aprengtas baltų nėrinių suknia Merkucijus, Romeo draugas, iš pradžių atrodo keistai, bet vėliau, atrodo, imi suprasti spektaklio kūrėjų sumanymą: neapykanta yra nepakantumas kitokiam, kitaip atrodančiam, kitaip besielgiančiam, ne tokiam, kaip tu pats - ji gimdo smurtą ir žudo meilę.
„Romeo ir Džuljetos“ premjeroje kaip žinomiausia pasaulio įsimylėjėlių pora debiutavo ir visas tris premjeras šoko Oleksandra Borodina (Džuljeta) ir Roman Semenenko (Romeo). Mylinčiais Džuljetos tėvais tapo - Olga Konošenko (sinjora Kapuleti) ir Mantas Černeckas (Kapuletis). Džuljetą nuo negandų saugojo jaunatviška Auklė - Daria Verovka ir pusbrolis Tebaldas - Arshak Gyozalyan. Džuljetą guodė Padre Lorenco - Taurūnas Baužas. Pario šokio partijas paruošė Roman Budko (rugsėjo 17 ir 18d. ) ir Danylo Butenko (rugsėjo 19 d.). Ypatingai ryškų Merkucijaus vaidmenį sukūrė Mykhailo Mordasov. Miestiečiais spektaklyje tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistai. Grojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras.
Balerinos interpretacija
Artėjanti baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera uždeda dar vieną pliusą Kristinos Gudžiūnaitės svajonių vaidmenų sąraše. K. Gudžiūnaitė apie Džuljetos vaidmenį ėmė svajoti dar prieš porą metų. Tai - įvykis ne tik pagrindinio vaidmens artistei: nuo 2012-2013 m. sezono pabaigos garsiojo Sergejaus Prokofjevo baleto LNOBT repertuare nebuvo.
K. Gudžiūnaitė prasitaria, kad tai bus šiek tiek kitokia interpretacija, artimesnė mūsų laikams.
Nors jos šokamą heroję įprasta romantizuoti, Džuljetos maištas ir vidinė jėga balerinai atrodo svarbesni už įsitvirtinusį Džuljetos - trapios mergelės su gėlių vainiku ir plazdančia suknele - įvaizdį: „Džuljeta juk paauglė, ji - su charakteriu, užsispyrusi. Tėvai liepia dukrai daryti tai, ką reikia, bet ji nenori. Ir būtent Romeo parodo: yra kitas pasaulis, kuriame galime būti laimingi. Nežinau, ar Džuljetą galima vadinti maištininke - ji nedrįsta nei tėvui, nei motinai pasakyti apie mylimą žmogų.
Teatro vizualinė pusė
Klaipėdiečių premjera daugiausia abejonių sukėlė būtent dėl vizualinės pusės. Stilistiškai tai nefunkcionali, iliustratyvi scenografija, perdėm apibendrinantys, unifikuoti kostiumai. Scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja perkrautomis vizualinėmis „asociacijomis“ tiesiog iliustravo atskiras spektaklio scenas. Vaizdo projekcijų pagalba ant galinės uždangos rodomi išdidinti dokumentiniai šokėjų veidai, vėliau - Michelangelo „Paskutinio teismo“ fragmentai, o mirties scenoje nuo centre stovinčios didelės butaforinės Madonos projekcijų pagalba „nuplėšiamas“ gyvybės luobas - lyg tinkas nuslenka žemyn… Regime tiesiog statišką paminklą.
Spektaklio introdukcija - vienuolika neonine balta šviesa apibrėžtų juodų kryžių kompozicija. Kryžiai „atkeliavę“ iš jau matytų kūrinių. Ši neveiksminga kryžių iliustracija viso spektaklio metu reikia nereikia nuolat leidžiasi žemyn, tik kartais jų mažiau, o kartais - vienas. Pakeliui nusileidžia ir baltų, butaforinių didžiulių gėlių žiedai, antrame veiksme - ir dideli šviestuvai, stilistiškai primenantys pačių „Žvejų rūmų“ eksterjerą ir interjerą, t. y. Eklektiškiausia ir iliustratyviausia - didžiulė, „brangakmeniais“ žybsinti širdis. Ji nuleidžiama dar spektaklio pradžioje. Apie baltas draperijas antrame veiksme ir apskritai apie nebylios baltos spalvos dominaciją nesinori kalbėti, nes ji tiesiog primena seno teatro stilistiką.
Scenoje - visa ko perteklius, o kad scena „nerėktų“, kūrėjai nusprendė viską prislopinti, apšviesdami tik bendras scenas. Scenoje - lyg rudeniškas rūkas. Tad žiūrovai nematė šokėjų veidų, jų išraiškų, jausmų, kai tuo tarpu kūrinys - ne kokia nors abstrakcija.