Williamo Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“ - tai daugiau nei 400 metų gyvuojanti meilės tragedija, nuolat atgimstanti filmuose, serialuose, dainose ir netgi mūsų pačių gyvenimuose. Ši istorija, pasakojanti apie dviejų jaunuolių meilę, gimusią tarp senų priešiškų šeimų, įsirėžė į kultūrinę sąmonę, simbolizuodama meilę, kuri tampa svarbesnė už viską. Tačiau ar šiandien įmanoma mylėti taip, kaip mylėjo Romeo ir Džiuljeta? Ar tai tik literatūrinė legenda, atspindinti mūsų lūkesčius, o ne tikrąją meilės prigimtį?
Istorijos Esminiai Bruožai
Didžioji dauguma žmonių žino tik istorijos esmę: dvi šeimos, Montekai ir Kapulečiai, senos priešės. Romeo ir Džiuljeta - jų jauniausi palikuonys - įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Jie susituokia slapta, tikėdamiesi suvienyti šeimas, bet įvykiai vystosi per greitai. Visas šis siužetas telpa vos į keturias dienas. Nuo pirmo susitikimo iki bendros kapo duobės.
Meilė svarbiau už viską
Romeo ir Džiuljeta simbolizuoja tą momentą, kai meilė tampa svarbesnė už viską. Tačiau būtent tas „viskas arba nieko“ jausmas yra tai, dėl ko ši istorija rezonuoja su jaunais žmonėmis. Kai esi jaunas, pasaulis atrodo arba visiškai tavo, arba visiškai prieš tave.
Ar tai tikra meilė?
Kritikai vis dažniau iškelia klausimą: ar tai, ką jautė Romeo ir Džiuljeta, tikrai buvo meilė? Juk Romeo vos dieną prieš susipažinimą su Džiuljeta verkė dėl kitos merginos - Rozalinos. Ar tikroji meilė gimsta per vieną vakarą? Džiuljeta - vos trylikos. Romeo - keliais metais vyresnis. Nei vienas neturi patirties, kaip tvarkytis su tikrais jausmais, suaugusiųjų pasaulio taisyklėmis ar atsakomybe. Jų meilė - gryna, bet ne brandi.
Istoriniai šaltiniai ir kontekstas
Pirmą kartą „Romeo ir Džiuljetos“ siužetas pasirodė XIV amžiuje, o italų rašytojas Matteo Bandello XVI a. viduryje ją aprašė taip, kaip ją vėliau perėmė ir Šekspyras. Anglų kalba istorija buvo išversta ir eiliuota dar 1562 m., kai poetas Arthur Brooke išleido poemą „The Tragical History of Romeus and Juliet“. Šios Šekspyro pjesės pagrindas - legenda apie tragišką dviejų jaunuolių meilę, kuri yra itališkos kilmės ir ne kartą buvo naudota italų Renesanso rašytojų. Tiesa, Šekspyro pirmtakai kur kas didesnį dėmesį skirdavo likimo temai, o dviejų jaunuolių meilę traktuodavo kaip besaikį ir į pražūtį vedantį jausmą.
Taip pat skaitykite: Romeo ir Džuljeta: mokyklinės ir teatrinės interpretacijos
Veronos fenomenas
Šiandien Verona, Italijoje, pelno didžiulį turistų dėmesį būtent dėl Romeo ir Džiuljetos legendos. Nors tai daugiau turistinis mitas nei istorinė realybė, Verona puikiai žaidžia šiuo įvaizdžiu - ir, tiesą sakant, tai vienas gražiausių pavyzdžių, kaip literatūra sukuria realybės įspūdį. Kasmet į Veroną atkeliauja tūkstančiai laiškų, adresuotų „Džiuljetai“. Yra net oficiali „Džiuljetos sekretorių“ komanda, kuri atsako į šiuos laiškus!
Šekspyro indėlis
Tai, ką padarė Šekspyras, nebuvo paprastas istorijos perrašymas. Jis pavertė ją archetipine meile, ta, kuri kartojasi vėl ir vėl: draudžiama, greita, jausminga, pavojinga. Ir štai kas svarbiausia: nors jie niekada neegzistavo realiame pasaulyje, jie tapo dalimi mūsų kolektyvinės sąmonės.
Viljamas Šekspyras (William Shakespeare, 1564-1616 m.) - anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Yra išlikusios 38 Šekspyro pjesės, 154 sonetai, du eiliuoti epai ir eilėraščių. Jo pjesės ir sonetai verčiami į daugybę pasaulio kalbų ir išlieka tarp skaitomiausių literatūros klasikos kūrinių.V. Šekspyras augo pasiturinčioje šeimoje ir mokėsi „Gramatikos mokykloje“, kur buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos, retorika, logika, istorija. 1592 m. atvyko į Londoną, dirbo teatre, vaidino ir rašė.
„Romeo ir Džiuljeta“ šiandien
Jeigu Džiuljeta gyventų šiandien, tikriausiai jos kambarys būtų pilnas augalų, virš lovos kabotų LED lemputės, o Romeo būtų radęs ją per bendrus draugus „Instagram’e“. Bet ar meilė būtų mažiau tikra, jei viskas vyktų moderniai? Greičiausiai ne. Tačiau skirtumas tas, kad šiandien turime daugiau galimybių kalbėtis, paaiškinti, išvengti nesusipratimų. Šekspyro laikais neteisingas laikas ar uždelstas laiškas galėjo kainuoti viską.
„Romeo ir Džiuljeta“ tapo atspirties tašku daugeliui šiuolaikinių kūrinių. 1996 m. Nenuostabu, kad Romeo ir Džiuljeta įkvėpė net memus. Vienas populiariausių: „Romeo killed himself because he thought Džiuljeta died, but she was just sleeping. Talk about bad communication.“ (Romeo nusižudė, nes manė, jog Džiuljeta mirė, tačiau ji tik miegojo. Talk about bad communication.)
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Moderni, linksma ir kur kas labiau netikėta „Romeo ir Džuljetos“ istorijos versija - jau nuo šiandien, pirmadieniais-penktadieniais tik per TV6. „Suspėti iki 30-ies“ (4 nuotr.) „Suspėti iki 30-ies“ „Suspėti iki 30-ies“ „Suspėti iki 30-ies“ „Suspėti iki 30-ies“ Du vienas kita pamilę jaunuoliai negalėtų būti laimingesni. Vienas žingsnis seka po kito ir štai, jau netrukus, jų gyvenimai turėtų būti susieti amžiams svajonių vestuvėse! Tačiau staiga nutinka tai, ko nesitikėjo nė vienas - tėvų supažindinimo vakaras tampa tikra katastrofa. Ir kas galėjo pagalvoti, kad poros tėvai - ilgamečiai, aršūs priešai, kadaise pamilę tą pačią moterį? Vis dėlto, ko tik nepadarysi dėl vaikų - nors nesutarimai vis dar skaudina, abi poros pažada užkasti karo kirvį ir prisidėti prie to, kad jų atžalos visą gyvenimą prisimintų pasakiškas vestuves. Deja, iki didžiosios šventės likus vos 20 dienų, staiga paaiškėja, kad ne viskas taip paprasta. Ir nors moderniųjų laikų pora tesvajoja apie įprastas vestuves ir taikiai sutariančius artimiausius, netrukus jiems teks patirti ir dar vieną šoką. Besistengdami padaryta viską, kad sutaikytų savo niekaip bendros kalbos nerandančius artimuosius, jie sulauks netikėto rezultato. Kariaujančios šeimos iš tiesų nuspręs palikti visus nesutarimus praeityje. Bet tik dėl to, jog… netikėtai pamils vienas kito partnerius ir nuspręs apsikeisti poromis! Uošvis pamils stiprią ir valdingą žento motiną, o jausminga ir romantiška uošvė bus pasiruošusi pereiti į žento tėvo glėbį. Įtampa auga sekundėmis - svajonių šventė vis daugiau primena ne laukiantį pasakos išsipildymą, o tikrą chaosą, kuris kiekvieną dieną darosi vis beprotiškesnis. Ar taip ilgai lauktos ir planuotos vestuvės įvyks? O gal iš tiesų prie altoriaus stos ne ši pora? Moderni Romeo ir Džuljetos istorija - jau šį vakarą. „Suspėti iki 30-ies“ - nuo birželio 16 d., pirmadieniais-penktadieniais, 19 val. per TV6!
Faktai, kurie nustebins
- Romeo - širdžių daužytojas? Prieš sutikdamas Džiuljetą, Romeo buvo beprotiškai įsimylėjęs kitą merginą - Rozaliną. Taip, jis net verkė ir kentėjo, nes ji jį ignoravo. Vadinasi, Romeo širdis galėjo priklausyti visai ne Džiuljetai… jei tik Rozalina būtų atsakiusi tuo pačiu.
- Džiuljetą vaidino… vyrai. Šekspyro laikais moterys negalėjo vaidinti teatre, todėl net Džiuljetą vaidindavo paaugliai berniukai. Įsivaizduok: Romeo - jaunas vyras, glamonėjantis… kitą jaunuolį, vaidinantį Džiuljetą. Ir viskas su rimtu žiūrovų pritarimu.
- Tai turėjo būti įspėjimas, o ne meilės idealas. Šekspyras savo laikais neidealizavo Romeo ir Džiuljetos. Atvirkščiai - jų jausmai buvo pavaizduoti kaip neapgalvoti ir pavojingi, įspėjimas, kas nutinka, kai emocijos tampa stipresnės už protą.
- Tikrų Kapulečių giminė - egzistavo. Veronoje iš tiesų gyveno Kapulečių šeima (Cappelletti), tačiau nėra jokių įrodymų, kad jų istorijoje būtų buvusi tokia tragiška meilės drama.
Veidotyros analizė
Prieš vykstant mokymams Klaipėdoje, A. Kažerskas ir profesionali dailininkė Jolanta Vitkutė surengė neįprastą plenerą, kurio metu veidotyrininkas analizuodamas Romeo ir Džiuljetos poelgius, charakterio savybes, polinkius ir žodžius dėliojo galimus personažų veido tipažus, kuriems būdingas toks atitinkamas aprašymas, sakoma pranešime spaudai. Pirmiausiai buvo atkurta vyro - Romeo - personažo išvaizda. Charizmatiškas, drąsus, rizikos nebijantis, aistringas jaunuolis galimai, pasak A. Kažersko, galėjo atrodyti tamsių veido bruožų, aristokratiška nosimi, plačiomis šnervėmis, nors ir jaunas, bet jau turintis „nuotykių“ raukšlių, didelį smakrą su duobute jame ir vešlius tamsius plaukus. Tuo tarpu jo mylimoji Džiuljeta pagal sudėliotą atkūrimo paveikslą yra tikra priešingybė. Jaunutė mergina išlaikiusi savo skaistų veidą, galėjusi turėti emocingai riestą nosies galiuką, neypatingai dideles, labiau mažesnes akis, sučiauptas mažakalbes lūpas ir ryškius skruostikaulius bei neaukštą kaktą.
Tragedijos esmė
Romeo ir Džiuljetos istorijoje nekalta, trapi ir nieko nepaisanti jaunuolių meilė tampa atsvara ir tik dar labiau išryškėja žiaurių konfliktų, neapykantos, kruvinų žudynių fone. Romeo ir Džiuljeta nenumirė vien tik dėl meilės. Jie mirė, nes jų pasaulyje nebuvo vietos tokiam jausmui. Tragedija - dramos žanras, vaizduojantis stiprių, ryškių, valingų, kenčiančių herojų principus, neišsprendžiamus susidūrimus, konfliktus, pasibaigiančius neišvengiama mirtimi. „Romeo ir Džuljeta“ - vienas iš ryškiausių tragedijos pavyzdžių. Dramoje vaizduojama stiprių, valingų, bet kartu ir kenčiančių herojų Romeo ir Džiuljetos principai, susidūrimai ir neišsprendžiamais jų šeimų konfliktai. Kadangi tragedija niekaip neapseina be nelaimės ar mirties, šioje dramoje tai irgi įvyksta. Romeo, nužudęs Tebaldą, yra ištremiamas iš Veronos į Mantują, vienuolis Fra Lorencas ir Džiuljeta sugalvoja planą, kuris padėtų ir Džiuljetai gyventi su savo mylimuoju, ir sutaikytų judviejų šeimas, kurios taip ilgai gyvena nesantaikoje. Bet kokia tragedija be tragiškos pabaigos! Džuljeta, išgėrusi skystį iš buteliuko, „miršta“ keturiasdešimt dvejoms valandoms, kad nereikėtų tekėti už Pario, o galėtų pabėgti su savo brangiuoju, mylimuoju Romeo. Bet… „blogos naujienos visada keliauja greičiau negu geros, ir liūdna istorija apie Džuljetos mirtį pasiekė Romeo Mantujoje, dar neatvykus pasiuntiniui nuo vienuolio Fra Lorenco. Tas pasiuntinys būtų pranešęs, kad laidotuvės netikros, o mirtis tariama, jog jo brangioji žmona paguldyta į kapą tik trumpam ir laukia, kada Romeo ateis jos išlaisvinti iš baugaus prieglobsčio“. Romeo, negalėdamas pakelti savo mylimosios žūties, tąsyk nueina pas vaistininką ir nusiperka nuodų, kurie, pasak pardavėjo „kritum negyvas tuojau pat, nors turėtum ir dešimties vyrų jėgos“. Grįžęs į Veroną, Romeo požemyje išgeria buteliuką su nuodais ir mirdamas ištaria šiuos paskutinius savo žodžius: „Doras vaistininke, ačiū. Nuodai geri. Su bučiniu Džuljetai aš mirštu“. Fra Lorencas, atbėgęs į požeminį rūsį, kur palaidota Džuljeta, pamato nusinuodijusį Romeo, bet, pažadinęs Džuljetą iš to gilaus sapno, ragina bėgti kartų. Bet, Džuljeta nepaklauso ir su šiais žodžiais: „Štai tavo makštys! Smik čionai! Aš mirštu”, įsismeigusi aštrų kalaviją į save, krinta ant Romeo lavono ir miršta.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims