Neištikimybė - skausminga patirtis, galinti sukrėsti bet kurios poros gyvenimą. Tačiau ar neištikimybė visada reiškia santykių pabaigą? Psichologė Rūta Bačiulytė teigia, kad atleidimas įmanomas, tačiau tai - ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis sąmoningumo ir pastangų iš abiejų partnerių. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atleisti neištikimybę, kokie žingsniai padeda atkurti santykius ir kaip neištikimybė veikia vaikus.
Atleidimo procesas: ilgas ir sudėtingas kelias
Atleidimas nėra vienkartinis aktas - tai ilgas procesas, trunkantis laiką ir reikalaujantis pastangų. Pasakyti „atleidžiu“ neužtenka, reikia iš tiesų pamiršti visas nuoskaudas. Po neištikimybės poros gyvenimas jau niekada nebebus toks, kaip anksčiau, tačiau sąmoningi partneriai gali pasiekti dar kokybiškesnius santykius.
Viskas prasideda nuo skriaudą patyrusiojo sprendimo: ar jis nori ir gali atleisti? Jei atsakymas teigiamas, būtina gerai apgalvoti, ką neištikimasis turėtų daryti kitaip, kokių veiksmų imtis, taip pat, ką savo elgesyje turėtų keisti ir patyręs skriaudą asmuo.
Didesnė našta slegia patyrusiojo neištikimybę pečius, nes jis turi daugiau dirbti su savimi, kad sugebėtų ne tik pasakyti „atleidžiu“, bet ir iš tiesų atleisti. Tai padaryti trukdo įkyrios mintys, kurios tarsi karuselė sukasi galvoje: kur jie susitikinėjo, kaip susitikinėjo, kaip galėjo tomis pačiomis lūpomis bučiuoti kitą ir t. t. Jeigu tokios mintys nėra sustabdomos, patyręs neištikimybę asmuo pasmerkia save ilgalaikei arba net nuolatinei kančiai. Todėl pagrindinė užduotis yra ištrūkti iš įkyrių minčių karuselės.
Neleisti tokioms mintims skverbtis, žeisti ir žaloti yra darbas su savimi. Lengviau bus jų atsikratyti, jeigu nukentėjęs netardys savo gyvenimo draugo, nežais detektyvo, bandydamas nulaužti elektroninio pašto, „Skype“ slaptažodžius, nenaršys telefone ieškodamas kokių nors užuominų ar kontaktų. Visa tai dar labiau skaudina, skatina vaizduotę piešti erotines scenas ir nė kiek nepadeda sugrįžti santykių darnai.
Taip pat skaitykite: Avižonienės patirtis ir atsiliepimai
Neištikimybė kaip galimybė keistis ir tobulėti
Brandžios asmenybės, gilesnius santykius sukūrę žmonės pasimoko iš neištikimybės, priima ją kaip galimybę keistis ir pagerinti tarpusavio ryšius. Jie supranta, kad dažniausiai neištikimybė neįvyksta šiaip sau, be jokių priežasčių. Neištikimybė yra tarsi raudona vėliava, kuri parodo, kad ne viskas gerai yra šeimoje arba kad reikia keisti tam tikras neištikimojo arba skriaudą patyrusiojo asmenines savybes. Pakeisti galima viską, jeigu tik yra noro.
Neretai žmogus tampa neištikimas tuomet, kai baigiasi vadinamasis rožinis santykių periodas, t. y. kai sumažėja romantikos, erotikos, kai atsiranda vis daugiau vietos buičiai, o mintis užvaldo rutina. Tuomet arba abu sutuoktiniai, arba vienas jų pasijunta tarsi apgauti, nuvilti ir ima ieškoti kito šaltinio, galinčio atstatyti energetinį balansą. Neištikimybė atrodo vienas paprastesnių būdų tą pasiekti.
Kartais neištikimybė aptemdo sutuoktinių gyvenimą, kai gimsta kūdikis. Būna, kad moteris pradeda ignoruoti vyrą - elgiasi su juo tarsi su tarnu arba bankomatu, o pati visu 100 procentų atsiduoda motinystei. Dėl to nukenčia santuokiniai ryšiai - vyras pasijunta nereikalingas, nesvarbus, o gyventi jaučiantis menkaverčiu yra labai sunku.
Poros, kurios geba kalbėtis apie savo santykius, turi didesnę galimybę atleisti neištikimybę. Bet koks ryšys, taigi ir tarp sutuoktinių, reikalauja tam tikrų pastangų, retsykiais atliekamos revizijos. Pasikalbėję pasimoko iš klaidų, ir dviejų žmonių tarpusavio ryšys gali tapti dar gilesnis, tvirtesnis ir kokybiškesnis.
Dažniausiai į neištikimybę žmonės reaguoja be galo skausmingai, pykčiu, įkrenta į aukos vaidmenį, reikalauja kažkokių neapibrėžtų pastangų iš neištikimojo, nuolatos mėtosi kaltinimais, primena apie įvykusį faktą. Kai kurie taip ir pasako: „Niekada tau neatleisiu, nes niekada nebus taip, kaip buvo.“ Tas tiesa, tačiau visuomet yra galimybė santykius pagerinti.
Taip pat skaitykite: Švietimas, sveikata ir psichologinė pagalba: Rūtos Vansevičiūtės požiūris
Manipuliavimas po neištikimybės
Dažniausiai tikrosios priežasties nukentėjęs asmuo net neįsisąmonina. O ji tokia: neištikimybė tampa įrankiu manipuliuoti. Neištikima moteris dažnai užmezga ir jausminius ryšius su meilužiu, tuo pačiu atimdama dalį energijos iš šeimos. Dėl neištikimybės nukentėjęs įsivaizduoja, kad užsitarnavo teisę manipuliuoti, priminti, badyti. Įsivaizduokime, kad neištikimas šeimoje buvo vyras, o moteris, patyrusi skriaudą, jaučiasi teisi ir turinti teisę priversti vyrą šokti pagal savo dūdelę. Ji pareiškia, kad dabar vyras privalo su ja lankyti šokių pamokas, ir vyras paklūsta, nors mieliau tuo metu pasėdėtų ant ežero kranto su meškere rankose.
Moterys labiau linkusios manipuliuoti, o vyrams sudėtingiau atleisti neištikimybę - kažkuria prasme tai ir biologiškai užprogramuota, mat moteris žino, kuris vyras pradėjo jos vaikus, o vyras nežino - savus augina ar ne. Be to, vyro neištikimybė dažnai būna tiesiog fizinė, o moteris dažniausiai ir emocinė, ir fizinė. Neištikima moteris dažnai užmezga ir jausminius ryšius su meilužiu, tuo pačiu atimdama dalį energijos iš šeimos. Vyrai labiau sugeba atskirti tiesiog fiziologinį pasitenkinimą nuo jausminių emocinių ryšių. Dažniausiai vyrai nesugeba atleisti ir palieka šeimą, mat neištikimybė per daug žeidžia, per didelį smūgį suduoda vyriškumui. Be jokios abejonės, skaudu pakelti neištikimybę ir moteriai - ji jaučiasi nuvertinta.
Būti ištikimam yra siekiamybė, tačiau gyvenime nutinka visko. Net ir neištikimybės būna įvairios; jos skirstomos į ilgalaikes, atsitiktines trumpalaikes. Juk yra skirtumas, kaip ji nutiko, tarkime, kur nors išvykus ir padauginus svaigalų, ar kelerius metus, nuosekliai.
Neištikimybės poveikis vaikams
Neištikimybė paveikia ne tik sutuoktinius, bet ir vaikus. Kai išryškėja faktas, tėvai konfliktuoja, barasi, ir dažniausiai engiamas nusikaltęs partneris. Vaikams labai skaudu matyti, kad štai mylimas tėvelis, kuris yra žaismingas, su kuriuo smagu, vadinamas baisiais žodžiais. Vaikai dažniausiai myli abu tėvus ir jaučia didžiulį vidinį konfliktą matydami, kaip tėvai vienas kitą juodina ir žemina.
Kai kurios moterys savo vaikus paverčia suokalbininkais, sekliais, vedasi kartu pasekti tėtį, prašo tiksliai išsiklausinėti, kur ir su kuo jis buvo. Sunku ką nors žiauriau sugalvoti, mat vaikui be galo sudėtinga nuspręsti, kurį iš tėvų jis labiau myli ir kurio pusėje būti. Neapgalvotas tėvų elgesys gali sugriauti visą vaiko gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Valgymo sutrikimai
Iš tiesų tėvai neturėtų nieko pasakoti savo vaikams. Juo labiau neaiškinti pasisodinus: „Žinot, mama ar tėtis įsimylėjo kitą vyrą ar moterį ir mūsų jau nebemyli.“. Tokia situacija jau yra psichologinis smurtas prieš vaiką. Neištikimybė yra tik suaugusiųjų reikalas, vaikai niekuo dėti ir neturėtų būti painiojami į sutuoktinių santykius. Gaila, bet dažnai tėvai nesupranta, kad ne vaiko jėgoms spręsti tokias problemas. Todėl, kiek tik įmanoma, vaikai turi būti atriboti. Kas kita - jeigu tėvai nusprendė skirtis.
Ar pasakoti apie neištikimybę partneriui?
Aišku tas, kuris nutyli. Pasisodinti partnerį ir pasipasakoti jam viską su detalėmis lygu nusimesti kaltę nuo savęs. Kodėl tas, kuris buvo neištikimas, savo kalte, emocijomis, savigrauža turėtų apkrauti savo vyrą arba žmoną? Jeigu taip pasielgia, vadinasi į partnerį reaguoja ne kaip į mylimąjį, o kaip į tėvą ar motiną, kuris pastatys į kampą, pabars, bet suvaldys susidariusią padėtį. Kiekvienas suaugęs žmogus pats atsako už savo veiksmus - jeigu prisidirbo, turėtų pats ir ieškoti galimybių, kaip susigyventi su kaltės jausmu.
Kaip atleisti neištikimybę?
Ištikimybė yra siekiamybė, bet patarlė sako, kad paslysti irgi žmogiška, tad dar kartą priminkime, kokie turėtų būti neištikimybę patyrusiojo žingsniai, kad lengviau atleistų? Nemažai sutuoktinių sužinoję apie partnerio neištikimybę, labai sielojasi, tačiau supranta, kad vis dar myli jį ar ją, ir neįsivaizduoja gyvenimo be savo žmogaus. Todėl, jeigu apsisprendžia atleisti, turėtų nesigilinti į smulkmenas. Tiesiog sąžiningai paklausti savęs: „O kas toliau“?
Sužinojus apie neištikimybę pirmasis noras ir būna kuo tiksliau viską išsiaiškinti, bet vėliau, kai emocijos atslūgsta, ateina supratimas, kad tas knaisiojimasis nėra niekuo naudingas. Priešingai, skatina norą lygintis su tuo kitu ar kita, galvoti, kuo jis ar ji geresnis, gražesnis ir pan.
Psichologė Rūta Bačiulytė pataria į neištikimybę žiūrėti kaip į partnerio ligą - juk nepaliekame sergančio žmogaus, suremiame pečius ir išlaukiame sunkų laikotarpį, o jeigu liga palieka pėdsakus, mokomės kitaip gyventi.
Psichologinės paramos studija "Dermė" ir Rūta Bačiulytė
Rūta Bačiulytė yra psichologė psichoterapeutė, Lietuvos radijo programos „Klasika“ laidos „Pašnekesiai apie tave ir kitus“ bendraautorė ir vedėja, knygos „Ėriukas vilko kailiu“ autorė, VšĮ Psichologinės paramos studija „Dermė“ direktorė. Ši studija, įkurta 2013 metais, teikia psichologinę pagalbą įvairiose situacijose.
Perdegimas: kai emocijos išsenka
Psichologė Rūta Bačiulytė taip pat atkreipia dėmesį į perdegimo sindromą, kuris gali paveikti kiekvieną iš mūsų. Perdegimas - tai psichinės energijos išsekimas, kuris atsiranda, kai žmogus į veiklą įsitraukia ir emociškai, tačiau negauna grįžtamojo ryšio.
Pirmieji perdegimo ženklai dažniausiai yra psichologiniai - apatija, motyvacijos stygius, atitolimas nuo veiklos, kuri anksčiau teikė prasmę. Vėliau gali atsirasti ir fiziniai simptomai - nemiga, galvos skausmai, skrandžio problemos. Galiausiai gali išsivystyti ir daugelis depresijos simptomų.
Svarbu atpažinti ankstyvus perdegimo simptomus ir laiku kreiptis pagalbos. R. Bačiulytė teigia, kad gydymas yra kompleksinis ir dažnai reikia vaistų, ypač jei žmogus ilgą laiką negali išsimiegoti ar jaučia didelį nerimą. Taip pat svarbu teisingas darbo-poilsio režimas, sveika mityba, fizinis aktyvumas ir streso valdymas.
Artimumas: poreikis ir baimės
Rūta Bačiulytė pabrėžia, kad artimi santykiai yra pagrindinis žmogaus poreikis. Tačiau tuo pačiu mes turime ir daug baimių, susijusių su artumu. Jei mama yra šalta, emociškai neprieinama vaikui, tuomet mes gauname patyrimą, kad artimumas yra sunkiai prieinamas arba jis suteikia skausmą. Toks suaugęs žmogus turės problemų kalbant apie bet kokius ryšius - partnerystę, draugystę, taip pat santykius su savo vaikais.
Žmonės vengia artumo, nes baiminasi būti išduoti, išnaudojami, kontroliuojami, palikti. Tokia rizika visada yra, bet rizikuoti verta. Yra atlikta nemažai tyrimų, kad artimi santykiai stiprina imunitetą, prailgina gyvenimą, padeda išvengti depresijos, nerimo, įtampos.
Artimumo galima mokytis ir reikėtų pradėti nuo savęs pažinimo. Tuomet labai svarbu stiprinti pasitikėjimą savimi, galbūt vertėtų pasimokyti bendravimo įgūdžių. Taip pat svarbu pažinti kitą žmogų, išmokti klausyti ir girdėti, o ne kontroliuoti ar dominuoti.
Kodėl negalime sustoti?
Psichologė Rūta Bačiulytė teigia, kad daugelis žmonių gyvena vadovaudamiesi ne savo galva ir darydami dalykus, kurie yra ne apie juos ir tai labai sekina. Patys tėvai, būdami tokio amžiaus, skaitė gerokai daugiau knygų nei dabartiniai vaikai. Tai yra dėl kasdienių jaunimo veiklų kiekio padidėjimo, kokio jų tėvai vaikystėje neturėjo.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad vaikams skaityti būtina, ir meilę šiam užsiėmimui turėtų įskiepyti tėvai. Žinoma, reikia nepamiršti, jog skaitymas turi būti ne izoliuojantis laiko praleidimo būdas, o suartinantis, todėl su vaikais labai svarbu skaityti kartu, o vėliau ir analizuoti, kas buvo perskaityta.
Derybos: menas susitarti
Anot psichologės, derybų meno mokslą krimsti pradedame itin anksti. Dar smėlio dėžėje, norėdami ir siekdami pažaisti su bendraamžio žaislu, gauname nuo jo kastuvėliu per galvą. Tada ir išmokstame, kad norint kažką gauti be skausmo, reikia pasiūlyti mainus.
Vaikai mokosi atkartodami tai, kas vyksta artimiausioje aplinkoje, tad, jei tėvai moka susitarti, taikiai derėtis tarpusavyje ir su pačiais vaikais - šie užaugs sėkmingais derybininkais ir laimėtojais gyvenime. Deja, daug dažniau norėdami pasiekti savo, tėvai manipuliuoja ir laikosi galios pozicijos „nes aš taip pasakiau“. Tuomet derybų meno tenka mokytis suaugus ir daryti tai nuo pagrindų.
Psichologė R. Bačiulytė skuba paguosti teigdama, kad derybininku ne gimstama, o tampama. Kartu ji sutinka, kad kai kurios prigimtinės savybės tam tikrai padeda: empatija, aukštesnis emocinis-socialinis intelektas, analitinis mąstymas, kūrybingumas - tai prigimtiniai asmenybės bruožai, kurie tikrai pasitarnauja bendraujant su kitais. Tačiau ne mažiau svarbūs - pagarba, adekvati ir stabili savivertė, geri komunikaciniai įgūdžiai - gali būti ugdomi.
Tikrasis derybų tikslas - abipusis laimėjimas: derybos nėra kova, čia neturėtų būti svarbu, kas ką nugalės ar apgaus. Manipuliacijos, galios žaidimai, taip propaguojami populiarioje, paviršutiniškoje literatūroje, yra derybų priešingybė. Kai tai daroma teisingai - nelieka kartėlio, nuoskaudų, žmonės ir toliau nori bendrauti.
tags: #ruta #baciulyte #psichologe