Įvadas
Martynas Mažvydas - iškili XVI amžiaus Lietuvos asmenybė, laikoma vienu iš lietuvių raštijos pradininkų. Jo gyvenimas ir veikla yra neatsiejami nuo sudėtingo to meto istorinio konteksto, religinių ir politinių permainų. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti Mažvydo asmenybės dramatiškumą, remiantis istoriniais faktais ir įžvalgomis apie jo gyvenimą bei kūrybą.
Mažvydo biografijos vingiai
Mažvydo kilmė nėra visiškai aiški, tačiau spėjama, kad jis galėjo būti valstietis arba miestelėnas. Jaunystėje jis įgijo išsilavinimą, tačiau tiksli mokymosi vieta nežinoma. Spėjama, kad tai galėjo būti Vilniaus katedros mokykla, vienuolynas arba privatus dvaras. Mažvydas mokėjo lotynų kalbą ir išmanė teologiją.
XVI amžiuje kunigų rengimas Lietuvoje nebuvo centralizuotas, todėl jaunuoliai mokėsi privačiai arba prie vienuolynų. Vienas iš Mažvydo mokytojų galėjo būti pranciškonas Stasys Rapolionis, kuris su savo mokiniais 1528 m. išvyko studijuoti teologijos į Krokuvą. Tarp jų buvo ir Abraomas Kulvietis bei Jurgis Zablockis, vėliau tapę Rapolionio bendradarbiais.
1539 m. Vilniuje buvo įkurta speciali mokykla, skirta didikų vaikams ruošti universitetinėms studijoms. Jos direktoriumi tapo A. Kulvietis, o jam talkino S. Rapolionis, Zablockis ir kiti dvasininkai. Šie asmenys buvo susiję su įtakingais Lietuvos didikais, kurie siekė atsipalaiduoti nuo Lenkijos įtakos.
Reformacijos įtaka Mažvydo gyvenimui
XVI amžiuje Europoje plito Reformacijos idėjos, kurios pasiekė ir Lietuvą. Prūsijos hercogas Albrechtas, buvęs kryžiuočių magistras, perėjęs į liuteronizmą, siekė tapti Lietuvos regentu ir verbavo politinius šalininkus bei religinės reformos simpatikus. Jam pritarė Jonas Radvilas, Stasys Kęsgaila ir kiti didikai.
Taip pat skaitykite: Evangelijos ir kultūros sąveika "Katekizme"
Reformacija Lietuvoje neturėjo tokio tvirto pagrindo, kaip Prūsuose ar Livonijoje. Lietuvoje vokiečių buvo nedaug, o žymesni bajorai tyliai pritarė reformoms, tikėdamiesi pasipelnyti iš bažnytinių turtų. Vis dėlto, kai kurie kunigai ėmė skelbti liuteronizmo idėjas. Vienas pirmųjų buvo Jonas Tartyla iš Šilalės, o vėliau prie jo prisijungė ir A. Kulvietis Vilniuje.
1542 m. A. Kulvietis pasitraukė iš Vilniaus ir nuvyko pas hercogą Albrechtą į Karaliaučių. Albrechtas paskyrė jį savo patarėju švietimo reikalams ir pavedė ruošti lietuviškąjį katekizmą. Po Kulviečio mirties, šio darbo ėmėsi Martynas Mažvydas.
"Katekizmas" - pirmasis lietuviškas spaudinys
Hercogas Albrechtas 1545 m. kreipėsi į Joną Bilevičių Žemaičiuose, prašydamas surasti jam Mažvydą. Vėliau hercogas rašė pačiam Mažvydui, kviesdamas atvykti į Karaliaučių. 1546 m. Mažvydas apsisprendė vykti į Karaliaučių ir ėmėsi ruošti katekizmą.
1547 m. Karaliaučiuje buvo išspausdintas "Katekizmas" - pirmoji lietuviška knyga. Ji buvo nedidelio formato, 79 puslapių, pavadinta Catechismvsa prasty Szadei. Knygoje buvo penkių dalių katekizmas, giesmės su gaidomis, elementorius, prakalba lotynų kalba ir eiliuota įžanga lietuvių kalba, kurioje akrostichu įrašytas Mažvydo vardas ir pavardė.
Nors V. Biržiška teigė, kad Mažvydas negali būti laikomas vieninteliu katekizmo sudarytoju, tačiau jo vaidmuo kuriant šį leidinį yra neabejotinas. Ruošdamas katekizmą, Mažvydas įsirašė teologijos studentu į Karaliaučiaus universitetą. Tai rodo, kad jis turėjo teologinių ir kalbinių kvalifikacijų.
Taip pat skaitykite: Istorinis Martynas Mažvydas J. Marcinkevičiaus interpretacijoje
Mažvydo indėlis į lietuvių raštiją
Mažvydas ne tik parašė pirmąją lietuvišką knygą, bet ir sukūrė lietuvių rašto kalbą. Jo ryšys su Rapolionio-Kulviečio grupe ir jų mokykla Vilniuje rodo, kad jis dalyvavo vertimo veikloje ir mokėjo eiliuoti.
Be Mažvydo, prie lietuvių raštijos kūrimo prisidėjo ir kiti kunigai: Stasys Marcijonas, Aleksandras Rodūnionis, Baltrus Vilentas, Mikalojus Blotnas, Morkus Raseiniškis, Jurgis iš Eišiškių ir Mikalojus Siautila. Jie vertė religinius tekstus į lietuvių kalbą ir rašė giesmes.
Lietuvių rašto pradininkų reikėtų ieškoti XV šimtmečio vienuolynuose, kuriuose buvo verčiami ir perrašomi religiniai tekstai. Tai patvirtina Vilniaus sinodas, 1528 m. paskelbęs reikalavimą, kad parapinių mokyklų mokytojai aiškintų evangelijas lietuvių ir lenkų kalbomis.
Mažvydo asmenybės dramatiškumas
Martyno Mažvydo gyvenimas buvo kupinas iššūkių ir permainų. Jis gyveno sudėtingu laikotarpiu, kai Lietuvoje vyko religinės ir politinės kovos. Mažvydas turėjo pasirinkti tarp katalikybės ir Reformacijos, tarp Lietuvos ir Prūsijos.
Jo apsisprendimas vykti į Karaliaučių ir imtis lietuviškojo katekizmo rengimo rodo jo atsidavimą lietuvių kultūrai ir kalbai. Mažvydas suprato, kad raštas yra svarbus tautos tapatumo išsaugojimo įrankis.
Taip pat skaitykite: Mažvydo kūrybos kontekstas
Mažvydo asmenybės dramatiškumą pabrėžia ir tai, kad jis turėjo palikti savo tėvynę ir dirbti svetimoje žemėje. Jis buvo priverstas prisitaikyti prie naujų sąlygų ir įveikti kalbos barjerą.