Salomėja Nėris - viena žymiausių lietuvių poečių, kurios kūryba ir gyvenimas apipinti paslaptimis, mitais ir prieštaringais vertinimais. Jos biografija - tai kelias nuo ateitininkų draugijos iki kairiųjų žurnalo „Trečias frontas“, nuo aistringo pamaldumo iki ryžto gyventi „be bažnyčios, be altorių“, galiausiai - atsigręžimo į tikėjimą mirties patale. Šis straipsnis siekia nušviesti svarbiausius poetės gyvenimo faktus, remiantis istoriniais šaltiniais ir literatūros tyrinėjimais.
Ankstyvasis gyvenimas ir kūrybos pradžia
Salomėja Nėris, tikrasis vardas Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose, Vilkaviškio rajone, valstiečių šeimoje. Vaikystėje ji mėgo liaudies dainas ir pasakas, o anksti atsiskleidę gabumai literatūrai ir dailei paskatino ją siekti mokslo.
Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, Marijampolės progimnazijoje ir Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. 1921 m. pradėjo siųsti eilėraščius į Kaune leidžiamą „Tėvynės sargą“, o 1923 m. ateitininkų žurnale „Ateitis“ pirmą kartą pasirašė slapyvardžiu Neris (vėliau - Nėris).
1924 m. Salomėja Bačinskaitė įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos mokslų fakultetą, pasirinko lietuvių literatūros istorijos specialybę, kuriai dar priklausė vokiečių kalba ir literatūra, pedagogika ir psichologija. Įsitraukė į Vinco Mykolaičio-Putino organizuojamas jaunų literatų sueigas, kur susipažino su dideliu būriu meno žmonių, skaitė savo poeziją, lankė parodas, koncertus, spektaklius, kino teatrus, mėgo pasaulinės literatūros klasikus, atmintinai mokėsi poeziją.
Kūrybos bruožai ir įtaka
Salomėja Nėris laikoma viena subtiliausių lietuvių lyrikių, perteikusių moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. Jos kūrybai būdingas jausmingumas, muzikalumas, vaizdingumas ir nuoširdumas.
Taip pat skaitykite: Tekstų analizė: Salomėja Nėris
Pirmasis poezijos rinkinys „Anksti rytą“ (1927) sulaukė didelio kritikų pripažinimo. Jame atsiskleidė jaunatviškas džiaugsmas, meilė, veržimasis į pasaulio platumus. Melodinguose eilėraščiuose pinasi pasaka ir realybė, simbolistiniais įvaizdžiais siekiama ne transcendentinės būties, o einama pasakos link.
Kelerius metus trukęs meilės romanas su vedusiu profesoriumi Juozu Eretu nuteikė miesčionišką Kauno visuomenę ir bažnyčią prieš Salomėją Nėrį, kuri 1928 m. baigusi universitetą išsiunčiama mokytojauti į tolimą užkampį - Lazdijus. Čia ji jautėsi tremtinė, atstumtoji. Po dvejų ilgų ir nuobodžių mokytojavimo metų pasitaikė proga išvykti į užsienį patobulinti vokiečių kalbos.
1929 m. dalį vasaros Salomėja Nėris praleido Vienoje, kur susibičiuliavo su kairiųjų pažiūrų menininkais Kaziu Boruta ir jo bičiuliais. Šie rodė jai socialinius didmiesčio kontrastus - prabangą ir skurdą, aiškino išnaudotojiškos kapitalistinės ekonomikos dėsnius, teigdami, kad didysis menas negalįs būti abejingas neteisybei ir melui, kad poetas turįs būti kartu su skriaudžiamaisiais. Po atostogų Salomėja Nėris grįžo labai pasikeitusi.
Antrasis eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“ (1931) buvo ekspresyvesnis, jame atsirado nepasitenkinimo pasauliu, polemizuojama su miesčioniško gyvenimo normomis pripažįstant tik aukščiausią, Dievo, teismą.
1931 m. pasirodžiusiame penktajame kairiojo sparno avangardo žurnalo „Trečias frontas“ numeryje išspausdinti trys Salomėjos Nėries eilėraščiai ir pareiškimas, kad ji „sąmoningai stoja prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą nuo šiol sujungia su išnaudojamųjų masių veikimu…“. Rašyti avangardistine rėksminga poetika jai, subtiliai lyrikei, nesisekė: eilėraščiai panėšėjo į eiliuotą publicistiką, prikištą trafaretinių klišių.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
1935 m. išėjo trečiasis Salomėjos Nėries poezijos rinkinys „Per lūžtantį ledą“, dedikuotas tragiškai žuvusiems lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Jame dominuoja platūs mostai, veržlus sakalų įvaizdis, jūros, bangų, žuvėdros, lūžtančio ledo metaforos, perteikiančios lyrinio subjekto prieštaringų emocijų skalę, dinamišką aktyvumą, norą per audras ir pavojus realizuoti save, pasiaukoti prasmingoje kovoje, dvasiškai apsivalyti. Šalia iki tol vyravusio „aš“ atsiranda bendrinis „mes“, kartais kalbama brolių, draugų vardu. Salomėja Nėris šiame rinkinyje prakalbo daug įtaigesne, pagaulia retorika, tvirtai komponavo eilėraščio mintį.
Santuoka ir kūrybos branda
Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje poetė susipažino su vietos menininkais, tarp jų ir su skulptoriumi Juozu Buču. Įsiliepsnojo didelė ir ilgai laukta meilė. Laimingi kartu sutiko 1936-uosius, įsigijo sklypą namui Palemone, rudenį išvyko į Paryžių, kuriame civiliškai susituokė gruodžio mėnesį. Laimingi Prancūzijoje gyveno ir kūrė dar pusmetį. Vasarą grįžo į Lietuvą, rudenį Salomėja Nėris pagimdė sūnų.
Jį augindama, rengė naują knygą „Diemedžiu žydėsiu“, kuri pasirodė 1938 m. gegužę. Palyginti su rinkiniu „Per lūžtantį ledą“, tai visiškai kitokios nuotaikos knyga. Joje dvelkia dvasine ramybe bei pusiausvyra. Dingęs nepasitenkinimo apmaudas, nuskaidrėjusia mintimi kontempliuojama būties paslaptis ir pasaulio grožis, kuris darosi vis brangesnis nujaučiant karą ir negandas. Tūkstantmetė tautos išmintis, kurią Salomėja Nėris atrado liaudies kūryboje, įsigėrė į pasaulio matymą bei jutimą, tapo eilėraščio filosofine potekste, slypinčia už poetinių vaizdų. Vaizdai komponuojami tautosakiniu paralelizmo principu, perteikiančiu universalias gimimo, gyvenimo, mirties, prisikėlimo kategorijas. Žmogaus ir gamtos ryšys yra amžinas, žmogus - gamtos dalis. Žmogaus gyvenimas - tai pavasarinis žydėjimas, trumputis, bet nepaprastas stebuklas. Įstabios minties ir vaizdo koncentracijos pasiekta akvarelinėse miniatiūrose „Diemedžiu žydėsiu“, „Alyvos“, „Rudenio arimuos“, „Saulės kelias“, „Aš nenoriu mirti“. Šie eilėraščiai pagrįstai laikomi lietuvių poezijos šedevrais. Brandžiausiame prieškario poetės rinkinyje sutelkta ir aukščiausiu lygiu meniškai realizuota visa ankstesnė vaizdo kūrimo, minties koncentracijos, eiliavimo tobulinimo patirtis, dominuoja trumputis, lakoniškas eilėraštis, kuriame telpa viskas - susimąstymas, meilės išgyvenimas, realus gatvės piešinys.
Okupacija, tremtis ir kūryba karo metais
Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos kelią perlaužė 1940 m. vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija. Žinoma ir populiari poetė, Valstybine premija apdovanoto eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ autorė Lietuvos sovietizaciją režisuojančių jėgų (Vladimiro Dekanozovo, Nikolajaus Pozdniakovo ir kt.) įtraukiama į propagandinių balsų chorą ir tampa jo „skambiausia styga“.
1940 m. ji buvo vadinamojo Liaudies Seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS Aukščiausiosios Tarybos dėl LSSR priėmimo į SSRS, narė. Parašė „Poemą apie Staliną“ (1940 31951), 1940-41 - prosovietines poemas „Bolševiko kelias“ (skirta Leninui) ir „Keturi“ (skirta 1926 sušaudytų Lietuvos komunistų vadų atminimui). Tautosakos motyvais pagrįstose poemose „Eglė žalčių karalienė“ (1940 92020), „Našlaitė“ (1940 42000) perteikiami lietuvių liaudies pasaulėjautos bruožai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
1941 m. birželį prasidėjus II pasauliniam karui, poetė ryžtasi kartu su ligotu sūneliu trauktis į Rusiją. Bėgimas ilgas, chaotiškas, sekinantis jėgas. Po dviejų savaičių Nėris vargais negalais pasiekia Maskvą. Vėliau, padėčiai fronte komplikuojantis, kartu su visa sovietinės Lietuvos atstovybe ji priversta persikelti į Penzą, dar vėliau - į Baškirijos sostinę Ufą, važinėja į poezijos vakarus, skirtus 16-osios lietuviškosios divizijos kariams.
1943 m. pradžioje Maskvoje išleidžiamas Nėries rinkinys „Dainuok, širdie, gyvenimą“, o 1944 m. rudenį sudarytas rinkinys „Prie didelio kelio“ ilgai išguli leidykloje, kol 1945 m. vasarą vietoj jo pasirodo gerokai sutrumpinta knygelė „Lakštingala negali nečiulbėti“ - be epigrafų, perredaguota, pakeista eilėraščių eilės tvarka, o kai kurių svarbesniųjų išvis atsisakyta, kitaip sudėliojant prasminius akcentus. Nors vėliau buvo paskelbti visi rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraščiai, pačios knygos likimas sovietmečiu buvo nutylimas.
Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali tremtinystės, kosminės našlaitystės retorika. Atsigręžiama į Maironį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių, liaudies dainas - klasikos įvaizdžius, žadinančius tėvynės ilgesį. Išpažintiniuose eilėraščiuose Nėris drąsiai atskleidė „nefasadinę“, komplikuotą asmenybės pusę, atvirai kalba apie savigailą, savigraužą, depresiją - oficialiam „sovietinio žmogaus“ portretui nebūdingus bruožus. Nėries karo metų lyrika - viena lietuvių poezijos viršūnių, o kartu tragiškos epochos prieštaringas liudijimas. Nepaisant ideologinės takoskyros, ši poezija temų ir motyvų atžvilgiu artima visų XX a. vidurio išvietintųjų kūrybai - jie emocingai ir kartais patetiškai kalba apie pasiilgtąją tėviškę kaip apie prarastą rojų.
Mirtis ir atminimo įamžinimas
Salomėja Nėris mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje nuo kepenų vėžio. Palaidota Kauno karo muziejaus sodelyje (1992 m. perlaidota Petrašiūnų kapinėse).
Po mirties Nėris buvo įtraukta į sovietinių didvyrių panteoną, tačiau jos kūryba ir gyvenimas ilgą laiką buvo vertinami prieštaringai. Tik atkūrus nepriklausomybę, pradėta objektyviau nagrinėti poetės biografija ir kūrybinis palikimas.
Palemone veikia S. Nėries memorialinis muziejus (įkurtas 1961).
Mįslingasis „juodasis sąsiuvinis“
Viena iš labiausiai gandais apipintų istorijų apie Salomėją Nėrį - tai paslaptingasis „juodasis sąsiuvinis“, kuriame, pasak liudijimų, poetė surašė savo paskutinius žodžius tautai.
Remiantis Juzės Mačiokienės prisiminimais, užrašytais Leono Juozonio ir 1991 m. spalį publikuotais „Tremtinyje”, Salomėja Nėris ligoninėje paprašė kunigo Juozo Gusto paimti iš jos „storoką juodais viršeliais” sąsiuvinį ir perduoti jį į „geras rankas”. Vėliau šis sąsiuvinis turėjo atsidurti Oksfordo universiteto bibliotekos archyve.
Viktoras Alekna 1995 m. išleistoje „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio” I-oje knygoje aprašydamas 1945 m. birželio 22 d. įvykius rašo, kad Salomėja Nėris per ligoninės seseris pasikvietė kunigą Juozą Gustą, norėdama paskutinį kartą prieiti išpažinties.
Tačiau ar šis sąsiuvinis iš tikrųjų egzistavo? Ar jis tikrai saugomas Oksfordo universiteto archyvuose? Atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra.
Atlikus paiešką Oksfordo bibliotekų duomenų bazėje SOLO (Search Oxford Libraries Online) ir kreipusis į Bodleian bibliotekų specialiųjų kolekcijų fondą, paaiškėjo, kad toks dienoraštis niekada nebuvo patekęs į Bodleian bibliotekas.
Taip pat nepavyko rasti jokių duomenų apie Juozo Gusto darbą Oksfordo universitete 1931-1932 m., nors Juzė Mačiokienė savo prisiminimuose teigė, kad J. Gustas profesoriavo Oksforde.
Nepaisant to, kad „juodasis sąsiuvinis“ iki šiol nerastas, istorija apie jį tebėra gyva ir kursto smalsumą bei domėjimąsi Salomėjos Nėries asmenybe ir kūryba.
tags: #salomeja #neris #kontraversiska #asmenybe