Salomėja Nėris - ryški ir tragiška XX amžiaus lietuvių literatūros žvaigždė. Jos gyvenimas ir kūryba, persmelkti paslapties, atsidavimo ir skausmo, tebėra aktuali ir įkvepianti. Šiandien, minint poetės kūrybos sukaktis, verta įsigilinti į jos tekstų analizę, siekiant suprasti Nėries kūrybos unikalumą ir palikimą. Netikėta jungtis gali būti įžvelgiama tarp Salomėjos Nėries ir Jurgos Ivanauskaitės - dviejų skirtingų kartų kūrėjų, kurių likimai ir kūryba turi tam tikrų paralelių.
Likimo žaidimai: paraleles tarp Salomėjos Nėries ir Jurgos Ivanauskaitės
Yra gyvenimų, kuriuose įžvelgiame pasikartojimus, sutikimus - atitikimus, pasikartojimus, lyg kokius grįžimus. Tarsi nežinoma kosminė sąmonė žaistų savo įstabius žaidimus likimais, dramom, viltim, meile, tikėjimu. Žmonės pakeičia vieni kitus, bet palieka skausmą, baimę, valios pastangas išsilaikyti ir kūrybos malonę, suteikiančią dvasiai didžiausią laisvę ir sunkiausius įpareigojimus.
Impulsas šiai analizei kilo pastebėjus, kad Salomėjos Nėries ir Jurgos Ivanauskaitės gimimo dienos arti viena kitos: 14 ir 17 lapkričio, tas pats Zodiako ženklas, rūstaus Skorpiono. Siūlas pradėjo vyniotis: abi tegyveno trumpai - Salomėja 41-erius, Jurga 45-erius metus. Abiejų gyvenimai apgaubti paslapties; kažko, kas dalį žmonių verčia atsitraukti (Salomėjos politinė „išdavystė“, Jurgos - tariamos ar tikros moralinės pražangos, ypač romane „Ragana ir lietus“), ir kas nenugalimai traukia, pritraukia, skatina grįžti, svarstyti, bandyti suvokti. Suvokti, kas yra tai, su kuo susitinkame, kokius ženklus regime, girdime. Ir Salomėjos, ir Jurgos likime yra kažkas, ką bandome apibūdinti kaip išskirtines galias, raganiškas.
Salomėja Nėris lietuvių kultūroje veikia vis dar aktyvaus ir aktyvuojamo archetipo būdu. Toks archetipas pasiekia sąmonę ir tarsi tiesiogiai „nevartojamas“. Archetipuose glūdinčios galios žmonių yra kristalinamos ir ardomos - dekonstruojamos, perkeldinėjamos į kitas sritis. Veikia kaip simbolinės metonimijos. Ir net kaip sąmonės matricos, ne tik teigiamo, bet ir neigiamo krūvio. Salomėja Nėris savo kūryba yra ir ten, kur jos tiesiogiai nėra. Kūrybingos, kuriančios moters sąmonėje iki dabar Salomėjos likimas atpažįstamas kaip išbandymų būdai, rizikos keliai, pripažinimo ir atmetimo formos. Tad ir Jurgos Ivanauskaitės sąlyčiai su Salomėja Nėrim - ne tik sąmoningi, bet ir spontaniški, nuotrupiški.
Galima teigti, kad kartų požiūriu, Jurga ir Salomėjai - dukraitė. Neabejotinai Jurga apie Salomėją kažką girdėjo ir iš santūraus, daug žinančio, bet maža tepasakančio K. Korsako ir iš poetei palankios H. Korsakienės.
Taip pat skaitykite: Salomėjos Nėries kūryba
Paslapties jutimas ir tikėjimo poreikis
Salomėjos sąmonė buvo smelkte persmelkta paslapties jutimo, tikėjimo ir maldos poreikio. Jis niekada neišnyko, nors ir buvo aplinkybių užgožtas, užslėptas. Ribos - nuo ekstaziškojo 1925 metų pavasario įrašo dienoraštyje (1925. V. 7): „Klūpau aš Amžinosios Saulės nušviestoj maldykloj. O mano siela danguj gyvena ir beribiam džiaugsme plasnoja. Ir nežinau aš savo džiaugsmo puotos pradžios nei galo. Ir rodos man, jog amžina saulė mano sieloj bus ir amžinas žydrutis pavasaris ją apsupa, ir amžinu saulėtu ir ramiu šventadieniu visas pasaulis pavirs, ir amžinai skambės dangaus muzika, ir amžinai plastės širdis (angelų sparnais) didžiojoj ekstazėj.“ Dar toli iki asketiškojo „Tolimo sapno“ (1943): „Ir man be galo graudu - / Malda širdy netilpo. Angelas, sapnas - ir Jurgai svarbūs, gal net pamatiniai įvaizdžiai, dažnai ir simboliai.
Kaukės tema kūryboje
Jiems priklauso ir kaukė. Jurgos kūryboje kaukės tema išplėtota kaip viena esminių, išvedanti į kitas sritis - pirmiausia į dailę, apskritai į vizualiosios vaizduotės sferas. Salomėjos Nėries jaunystės vaizdiniuose pasaulis - kaukių balius. „Mano broliai visi su kaukėmis ir tarytum kažkokiam užburtam rūke paskendę“ (įrašas dienoraštyje, 1925. III. 7). Būti savim, vadinasi, būti be kaukės. Egzistenciškai giliausia situacija - su Dievu, priešais Dievą: „Mano Dievas ir aš… Mano Dievas gailestingas, liūdnas ir be galo geras, ir aš nuodėminga, nužeminta ir tikra, be kaukės. Aš be kaukės, nors ir nuodėminga, ir keista, bet esu protingesnė ir mano Dievui daug geriau patinku“ (1927. VII.
Religiniai ieškojimai
Jurgos religinių ieškojimų skalė itin plati. Artimiausioj aplinkoj pinasi katalikų, reformatų linijos, indiferentiška laikysena. Krikščionių Biblija iš senelio (gal dar iš Mykolo Biržiškos) bibliotekos, budizmas, davęs ir vardą, vėliau grįžimas į katalikybę. „Ar šiuolaikinis Vakarų žmogus gali būti religingas ir ką Jūs laikote tikėjimo esme?“ - klausė Jurga T. Venclovos. Atsakymas atitinka Jurgos Ivanauskaitės pasaulėvokos ašį, artimai susiliečiančią ir su Salomėjos Nėries jausena - tikėjimas neišvengiamas dėl būties likučio, kitaip neaprėpiamo ir nepaaiškinamo: „Etikoje, istorijoje, pačioje pasaulio sandaroje yra ir visada bus „likutis“, kurio deterministiškai paaiškinti negalima. Nepaaiškinamas, pavyzdžiui, nei didvyriškas pasiaukojimas, nei siaubingas nusikaltimas. Esti sacrum sfera - jos dalis (bet tik dalis) yra, pavyzdžiui, tie sankirtos taškai arba mirksniai, apie kuriuos jau kalbėjau [gimimas ir mirtis - V. D.] Sacrum sferai priklauso ir laisvė. Tikėjimo esme laikyčiau pagarbą sacrum“3. Šventumo, šventybės jutimas, troškimas, siekimas, ieškojimas, ilgam sutelktas į simbolinę Šambalą, yra Jurgos dvasinės energijos tekėjimo pagrindinė kryptis. Ji jautė, kad tai apskritai svarbiausias žmogaus klausimas.
Reflektuodama savo kūrybą ir santykį su visuomene, Jurga teisingai spėjo, kad jos kūryboje „daugelį šokiruoja ne „akiplėšiškos“ sekso scenos, tačiau erotikos buvimas šalia religinio matmens“4. Šia mintim Jurga yra atskleidusi vieną giliausių moterų kūrybos paslapčių. Ir Salomėjos Nėries (kiek vėliau ir Birutės Pūkelevičiūtės) kūryboje erotinis bei religinis matmuo susiliečia ir netgi persmelkia vienas kitą. „Ragana ir lietus“ kaip kūrinys yra ir struktūriškai šia jungtimi paremtas. Net ten, kur meilė, erotika yra priešinama religijai, religinis išgyvenimas pasirodo ir neigiamu pavidalu. Bet išgyvenimo nebūtų, jis neiškiltų sąmonėje, jei nebūtų religinio įprasminimo. Religija savo esme yra kosminė, žemiškojo gyvenimo požiūriu, ji visada transcendencija. Gilioji erotika, kūniškoji meilės patirtis iškelia kūną iš įprastų laiko ir vietos situacijų - tai buvimas kitur, patyrimas to, kas kitais būdais nepasiekiama. Kalba teperima tik dalį šios energijos, bet jos yra maitinama ir girdoma, kai tik ima kilti virš kasdieniškojo slenksčio; intensyviausiai - lyrikoje.
Kūniškosios meilės ekstazė - taip J. Ivanauskaitės kūryboje apibūdinama aukščiausia erotinė patirtis. „Aistra, pasiekusi aukščiausiąjį palaimos tašką, staiga virsdavo savo pačios priešybe: absoliučia, visa apimančia ramybe, tobula pusiausvyra, Pradžių pradžios tyruma. Kūnai, susilieję ir netekę savųjų ribų, tarsi visai išsisklaidydavo, tapdavo tuo, kas jų esmė esti - gryna dvasia. Tai būdavo daugiau nei dviejų žmonių dvasia, daugiau nei visos žmonijos dvasia, daugiau nei viso, kas gyva, dvasia, daugiau nei pasaulio dvasia, daug daugiau. Jų susijungimo taške plakė visatos širdis, mirkčiojo Dievo akis, o gal ne Širdis ir ne Akis, tik didžiausias, kosminiu kūrimo ir griovimo ritmu pulsuojantis Slėpinys, tik viso to, kas esti ir nesti, amžina Siela“, sakoma romane „Sapnų nublokšti“ (2000, p. 267). Kūniškosios meilės ekstatinė poetika - savičiausias J. Ivanauskaitės prozos stilistikos bruožas; kalba čia yra lanksčiausia. Ir labiausiai sąskambinga Salomėjos erotiniam atvirumui - dienoraščiuose juk tiesiogiai kalbama apie save („Bet aš nieko nebijau, galiu kiekvienam drąsiai pasakyti, kad mes - vyras ir žmona, be kunigo palaiminimo, kad aš nėščia, kad rudenį gimdysiu ir t. t.“ (prasitariama ir apie kitus vyrus; kupiūruotas įrašas dienoraštyje 1935. IV. 8).
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Raganiškumas kaip likimo žymė
Raganiškumas suvoktas kaip likimo žymė eilėraštyje „Kliedėjimas“ („Karšta, karšta. - Laužas dega, / Žemė dega po manim. / Minios šaukia, minios klykia: / Mirtis raganai! Ugnin!“ (1927. X. 25). Tobuliausiai raganiškoji jausena išreikšta eilėraštyje „Sudeginkit mane“. Kosminis jausmas yra kelias, kuriuo sąmonė siekiasi apimti pasaulį, suvokti mirtį ir nemirtingumą. Vienoje minties atkarpoje susiduria abi programos. Mirties visagalybė: „Išsisklaidysim kaip tie dūmai, išnyksime nirvanos žydrume - kai išdegs gyvenimo ugnis.“ Ir čia pat - nemirtingumo apoteozė: „Medžiaga nemirtinga. Bet kažkas dar lieka be medžiagos. Žmogus nori, kad liktų. Kad liktų jo asmenybė, jo individualybė nemirtinga. Nemirtingoji siela.“ Taip Salomėja svarsto 1935. XI. 24 dienoraščio įraše; rašo nubudusi, nors žemiškai, nuodėmingai. Jurgos „Viršvalandžiuose“ nesunku rasti artimo mąstymo pėdsakų, tokio pat svyravimo tarp mirties ir nemirtingumo: „Kaip tik todėl nebijau mirties, nes absoliučiai tvirtai žinau, kad iš šio vis dažniau man suteikiamo, bet kūniškumo ir žmogiškumo teberibojamo džiugesio kada nors išnersiu į nežemišką šviesą, laisvę ir tobulą palaimą.
J. Ivanauskaitės ekstatinė poetika, pasirodanti romanuose, išveda į eilėraštį (eilėraščiais ji ir pradeda), į sąmonės šokį („Šokis dykumoje“), į susitikimą su jautriausia - ritmine - kalbos programa. Eilėraščiai liejasi - nesuvokiama jų kryptis: iš manęs, o gal į mane. Poetinės identifikacijos kryptys, artimos Salomėjai Nėriai: „Vienuolė sulaužiusi įžadus / ragana nužiūrinti juodu žvilgsniu…“; „Nesušlapdama kojų bėgu vandeniu / iki kelių nugrimztu į akmenį…“ Atskira - tibetietiškoji vaizdinija, bet staiga „kapinyne netoli Lhasos“ išnyra vilkė, bandanti pasiguosti, ir trapi jungtis vėl atsiranda.
Kalbinės pasaulio pajautos ir išraiškos galios
Klystume poetes sustatydami greta pagal kalbinės pasaulio pajautos ir išraiškos galias. Salomėjos Nėries lyrikos unikalumas yra nepasiekiamas. Kūrėjai ir kūrėjos varžosi (jei varžosi) pagal skirtingas programas. Lyginimo prasmė - sąlyčiai, sąskambiai, atitikimai. Jurga tibetietiškąja vaizdinija daug kur tik pridengia grynąjį lyrikos nervą, plevenimą (ar blaškymąsi) tarp vilties ir nevilties, džiaugsmo patirties ir mirties nuojautos, tarp vienatvės ir šilumos pasiilgimo, reiškiamo moteriškosios jausenos kalba. Ekstatinė poetika yra ir kūrybinės energijos akumuliacijos būdas - ir todėl lyrika kalba į priekį, aplenkdama gyvenimą. Ir Salomėja, ir Jurga yra pranešusios apie savo būsimybę.
Jurgai pakako kalbos mąstymui, romanui, eilėraščiui, pakako klausos sudėtingoms kalbinėms partitūroms atlikti. Bet ji neturėjo tokio kalbinio absoliutumo kaip Salomėja, kurios sąmonė lietėsi prie pirminių kalbos versmių. Bet absoliuti klausa labai retas dalykas. Net muzikoje - yra muzikų, sėkmingai kuriančių ar muziką atliekančių ir be absoliutės klausos. Dar: Jurga gerai mokėjo kitas kalbas - piešimo, dailės, puikiai jautė kino specifiką, galimybes. Salomėja (taip pat neblogai piešė, bet šių sugebėjimų neugdė) veikė giliu kalbiniu sąmonės intensyvumu, kalbos juvelyrika. Jurga - ekstensyviųjų galimybių kūrėja.
Įdomus Jurgos kūrybinės biografijos faktas, užsimintas Dailės instituto bendramokslių ir dėstytojų, - silpnas vadinamasis akademinis (tikslusis) piešinys. „Jurga turėjo man iki šiol nesuvokiamą gebėjimą neišmokti vadinamojo akademinio piešimo: jai nepavykdavo išgauti erdvės ir formos efekto pieštuku ar dažais ant balto arba nebalto popieriaus lapo. Išmokti piešti pagal tuos kanonus gali beveik kiekvienas, žinoma, jeigu nori“6, - sako Rasa Janonytė. Galima atsargi paralelė tarp gerai valdomo akademinio piešimo ir gerai ar net itin tikslingai tvarkomos žodinės kalbos. Ir viena, ir kita Jurgai sekėsi sunkiau. Imliose, gabiose prigimtyse slypi koks nors nesuvokiamas barjeras - kas kitiems (beveik kiekvienam to norinčiam) yra palyginti lengvai prieinama, joms yra neįveikiama, „neišmokstama“. Turi būti riba, kad būtų beribė; ir Salomėjai, ir Jurgai beribis vaizduotės pasaulis; tik vienos itin smulkių potėpių, kitos - stambesnių dydžių, didesnių apimčių, platesnių horizontų. Bet abiejų akcentai - kalnai, kaip aukštųjų dvasinių patirčių horizontai. Abiejų - gamtos jutimas, gėlės, augalo sodinimas - lyg tiesioginis lietimasis prie gyvybės šaknų. Greta Salomėjos alyvų, vyšnių, diemedžio įsitvirtina Jurgos pakalnutė (nuo „Pakalnučių metų“ iki pasikartojančio piešinio, bendriau, svarbiau negu tik vaizdinio motyvo), apskritai augalų, augalijos motyvas.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Artimi prigimtiniai Salomėjos ir Jurgos branduoliai skaidėsi ir skleidėsi skirtingomis aplinkybėmis, pagal kitokius kontekstus. Jurga nepatyrė politinės prievartos, nors su ideologine konjunktūra susidūrė. Jos ankstyvoji kūryba, nors ir spausdinama, neatitiko oficialių kanonų. Pasikeitus laikui, dėl davatkiškų moralės kriterijų, įgijusi galią kai…
Salomėja Nėris: gyvenimas ir kūryba
Salomėja Neris yra viena iškiliausių ir talentingiausią XX amžiaus Lietuvos poečių. Jos tikrasis vardas - Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, tačiau literatūros istorijoje ji geriausiai pažįstama meniniu slapyvardžiu. Poetės gyvenimas atspindi sudėtingus istorinius laikotarpius, kuriuos ji išgyveno - nepriklausomybės praradimą, okupacijas ir sovietinių ideologijos pokyčius. Neris nėra tik menininkė, bet ir asmenybė, kuri savo talentą panaudojo literatūros ir kultūros plėtrai.
Salomėjos Neries kūryba yra plačiai pripažinta ir vertinama dėl jos estetinės vertės, kalbinio meistriškumo ir gebėjimo giliai analizuoti ir perteikti asmenines patirtis bei emocijas. Salomėja Neris, žymi Lietuvos poetė, savo kūryboje gvildenama švietimo, tėvynės meilės ir politinių ideologijų temas. Politiniu požiūriu, Neris prisijungė prie komunistų partijos ir tapo aktyvia ideologinio darbo dalyveje.
Salomėja Neris Sibire patyrė dvasios sukrėtimą, kuris sąlygojo jos atgailą ir persvarstymą. Anksčiau ji buvo stipriai susijusi su tuometine vyraujančia ideologija, džiaugdamasi valdžios palankumu ir net kūrė poemą apie Staliną. Tačiau vėlesniame gyvenimo tarpsnyje poezijoje atsispindi gilesnė introspekcija ir nerimas dėl praeities sprendimų. Poezijos kritika išryškina Salomėjos Neries kūrinių meniškumą ir gilumą. Nors charakterizuojama kaip trečiojo fronto atstovė, jos poezijoje gausu lyrizmo ir gyvybės apraiškų. Nepriklausomai nuo politinės kritikos, jos kūryba lieka aktualia: eilėraščiuose jaučiama ne tik laikmečio dvasia, bet ir tikėjimas bei dieviškoji malonė.
Salomėjos Nėries kūrybos tyrinėtojas Viktoras Alekna
Šiomis dienomis minime vienos didžiausių XX a. Lietuvos lyrikių poetės Salomėjos Nėries 100 metų gimimo sukaktį. Lietuvos radijo laida “Kultūros savaitė” šia proga pakalbino poetės kūrybos ir gyvenimo tyrinėtoją rašytoją Viktorą Alekną. V. Aleknos vardas šiandien turėtų būti garsiausių literatūrologų arba literatūros tyrinėtojų sąraše. Jeigu likimas visko nebūtų pasukęs priešinga kryptimi, V. Alekna šiandien būtų minimas greta V. Kubiliaus, V. Daujotytės ir kitų. Vargu ar rastume mūsų kultūroje kitą žmogų, žinantį apie Salomėją Nėrį visas, net ir menkiausias detales, taip giliai ir išsamiai susipažinusį su poetės kūrybos ir asmenybės niuansais. Tarsi apeidamas visus lemties smūgius, tyrinėtojas yra padovanojęs skaitytojams S. Nėries raštų tritomį, poetės kalbos dažnumų žodyną, tačiau neįkainojama vertybe yra tapę du “Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio” tomai, kur užfiksuota kiekviena poetės diena, laiškai ir prisiminimai…
Anot V. Aleknos, jo gyvenimas pasisuko netikėta kryptimi: nors buvo geriausias matematikas klasėje, įstojo į Humanitarinių mokslų fakultetą. Bestudijuodamas susidomėjo literatūros mokslu ir literatūros kritika. Dar prieškary užmezgė ryšius su “Naująja Romuva” ir ten gana greitai pradėjo spausdinti knygų recenzijas, kritikos straipsnius. Ir būtent tada kilo mintis, kad jam vis dėlto reikia labiau gilintis į šią sritį, kad galėtų geriau, giliau suvokti, kas vyksta literatūroje, kad galėtų iš tiesų kompetentingai vertinti literatūros kūrinius. Tačiau 1940 metai sužlugdė visas tas svajones apie tolimesnį kūrybinį gyvenimą. Ir sužlugdė gana ilgam laikui… Iki pensijos. 12 metų buvo Vorkutoje, 6 metus, 2 mėnesius ir 8 dienas kasė anglį. Bet ir kasdamas anglį, gerai išmoko rusų kalbą, pramoko ukrainiečių, latvių, pasistengė neužmiršti vokiečių, prancūzų kalbų. Pradėjo graibytis net ir anglų kalboj. O kai grįžo į Lietuvą 1957-aisiais, tai čia iš pradžių melioracijoje dirbo, paskui ūkvedžiu, kol pagaliau gavo kaimo mokyklos mokytojo vietą. Taigi gyvenime teko dirbti daugiau juodų darbų, kurie neturėjo jokio ryšio su literatūra. O tie visi literatūriniai darbai buvo nuveikti jau būtent išėjus į pensiją.
V. Alekna su Salomėjos Nėries kūryba susipažino dar gimnazijoje. Tuo metu kaip tik išėjo jos eilėraščių rinkinys “Anksti rytą”. O kai pasirodė “Per lūžtantį ledą”, jis netgi parašė apie tą rinkinį į “Literatūros naujienas”. Pokario metais išėjo du tomai Salomėjos Nėries raštų, kuriuos parengė Antanas Venclova. Jis jam ir atsiuntė juos į lagerį. Ir tada jis prisiminė iš universiteto laikų vieną Vinco Krėvės pasakojimą apie tai, kad Šekspyras savo kūryboje yra pavartojęs 8000 žodžių, o Goethe - 14 000. Tuo metu jau buvo išėjęs Puškino kūrybos žodynas ir ten parašyta, kad poetas savo kūryboje pavartojo net 20 000 žodžių! Tai jis, turėdamas tuos atsiųstus Salomėjos Nėries raštus, nusprendė suskaičiuoti, kiek tų žodžių savo poezijoje pavartojo Nėris.
Grįžęs į Lietuvą, 1962 m. jis įstojo į Vilniaus universitetą. Buvau jau senas žmogus, žilas visiškai. Prisimena, pirmą kartą įėjo į auditoriją, o ten sėdi pilna studentų. Visi iškart atsistojo, turbūt manė, kad esu dėstytojas. Vieną kartą po paskaitos prieina prie jo profesorius Pikčilingis, pakalbina jį ir klausia, ką jis manąs toliau daryti, po studijų. Jis pasako, kad yra pradėjęs skaičiuoti Salomėjos Nėries žodžius. Ir klausia jo, kažin ar ko vertas tas jo darbas, ar ne? Gal čia koks kursinis darbas galėtų būti? O jis sako - čia ne tik kursinis, čia gali būti ir diplominis darbas, gali būti net ir disertacija! Tai jis tada tuoj pasiėmė tuos raštus ir pradėjo toliau skaičiuoti žodžius. Dirbdamas kasdien po 8-10 valandų, per trejetą metų tą darbą įveikė ir baigė žodyną.
Tuo metu, o tai buvo 1977-1978 metais, “Pergalės” žurnale išsirutuliojo tokia diskusija apie lietuvišką romaną. Ten buvo Vytauto Kubiliaus straipsnis, kuriame, be kitų dalykų jis pasakė, kad mūsų literatūra neturi biografinio romano. Tai jis pagalvojo, o gal jam imti ir parašyti Salomėjos Nėries biografinį romaną. Todėl pradėjo domėtis ne tik jos kūryba, bet ir gyvenimu. Ir pradėjo rašyti. Prisimena, “Vagos” leidyklai pasiūlė išleisti Salomėjos Nėries rinkinį “Anksti rytą” - tokį, koks jis buvo išleistas 1927-aisiais, be cenzūros. Sakė, kad tai bus galima padaryti, bet tuo metu leidyklai buvo labai aktualu parengti naują Nėries raštų leidimą ir tą darbą pasiūlė jam. Su “Vaga” pasirašė sutartį, kad iki 1984 m. turi parengti tris Salomėjos Nėries raštų tomus. Tada ir kibau į darbą.