Įvadas
Žmogaus elgesys yra sudėtingas ir daugiabriaunis reiškinys, kurį formuoja įvairūs veiksniai. Šiame straipsnyje nagrinėsime elgesio modelius, jų susiformavimo priežastis, įtaką santykiams ir galimus pokyčius. Didžiausias dėmesys bus skiriamas tam, kaip vaikystės patirtys ir nepatenkinti poreikiai formuoja elgesio modelius, kurie vėliau pasireiškia suaugusiųjų gyvenime ir santykiuose.
Asmenybės Formavimasis Ir Realtės Kūrimas
Mūsų asmenybė yra kuriama mūsų asmeninės realybės. Asmenybę sudaro tai, kaip mes mąstome, ką jaučiame ir kaip elgiamės. Taigi, kiekvienas žmogus, skaitydamas šiuos žodžius, kuria dabartinę asmeninę realybę, kurią vadina savo gyvenimu. Norint sukurti naują asmeninę realybę - naują gyvenimą, turime pradėti analizuoti savo mintis ir jas keisti.
Vaikystės Įtaka Elgesio Modeliams
Daugelis mūsų gyvenimo sunkumų gali turėti suprantamas ištakas vaikystėje, kai nepatenkinami tam tikri vaiko poreikiai - prisirišimo, artumo, meilės, empatijos ir saugumo. Tuo metu auginusių mus artimųjų elgesys ir mąstymas mūsų atžvilgiu intuityviai mums atrodė teisingas. Pavyzdžiui, suvokus, kokie reiklūs ir greitai taikantys bausmes buvo mūsų pačių tėvai, galime suprasti, dėl ko mus traukia kritikuoti linkę partneriai arba kodėl taip prastai save vertiname suklydę. Nesvarbu, ar vaikai buvo tėvų mušami, ar pernelyg dažnai paliekami vieni, ar išnaudojami seksualiai, ar laikomi nevykėliais, ar liguistai saugomi, ar nepagrįstai kaltinami - dabar jau suaugus, beveik visi jie jaučia pažeistą savo vertės jausmą. Dažniausiai tokie asmenys jaučiasi mažiau vertingais, nemylimais ir mažai ką sugebančiais, o atsirandantis nepasitikėjimas savimi ir menkas savęs vertinimas gali pakenkti bet kuriam jų gyvenimo ir santykių kūrimo aspektui.
Praeities Svarba Dabartiai Ir Ateičiai
Praeitis yra svarbi mūsų dabarčiai ir ateičiai. Praeityje susiformavę modeliai ir toliau vystosi suaugus ir tampa mūsų gyvenimo dalimi. Šių savo elgesio modelių dažnai žmogus sąmoningai nesuvokia. Tačiau būtent jau susiformavę modeliai nulemia, kaip žmogus jaučiasi, ką mąsto ir kaip elgiasi tam tikrose situacijose bei kokius kuria tarpusavio santykius. Daugiau ar mažiau visi žmonės vadovaujasi tam tikrais modeliais ir ne visais atvejais jie yra netinkami ar kenksmingi. Kol žmogui susiformavę modeliai nekelia daug problemų, jis jais gali naudotis visą gyvenimą. Problema yra tuomet, kai modeliai būna taip giliai įsirėžę žmogaus viduje, kad asmuo vadovaujasi jais nedvejodamas ir nesvarstydamas nepriklausomai nuo to, ar modelis taikytinas ir tinkamas aplinkybėms esamoj situacijoj ar ne. Neadaptyvūs ar netinkamai taikomi elgesio modeliai gali išprovokuoti tokius neigiamus jausmus kaip pyktį, liūdesį, nerimą.
Pagrindiniai Nepatenkinti Vaiko Poreikiai Ir Susiformavę Elgesio Modeliai
Sugrįžkime prie nepatenkintų vaiko poreikių ir susiformavusių elgesio modelių. Jeigu tame amžiaus tarpsnyje nebuvo užtikrintas vaikui saugumas, gali susiformuoti šie modeliai:
Taip pat skaitykite: Apie žmogaus elgesio formavimąsi
Apleistumas
Tai jausmas, kad žmonės, kuriuos mylite, jus paliks ir galiausiai liksite amžiams emociškai atsiskyręs nuo kitų. Visiškai nesvarbu, ar kamuoja nuojauta, kad jūsų artimieji mirs, visam laikui išvyks ar jus paliks, nes ras geresnį. Jūsų neapleidžia jausmas, kad liksite vienas. Dėl tokio įsitikinimo galite pernelyg kabintis į artimus žmones. Ironiška, tačiau galiausiai toks elgesys juos tik atstumia.
Nepasitikėjimas Ir Išnaudojimas
Tai įsitikinimas, kad žmonės jus kaip nors įskaudins ar išnaudos. Tai yra apgaudinės, meluos, manipuliuos, pažemins, fiziškai jumis pasinaudos. Tokiais atvejais, norėdamas apsisaugoti, žmogus slepiasi už nepasitikėjimo sienos, tai yra neprisileidžia kitų pernelyg arti, jiems kelia įtarimą kitų žmonių ketinimai ir dažniausiai blogiausi.
Priklausomybė
Kai jaučiatės negebantis savarankiškai be aplinkinių pagalbos tvarkytis su kasdienėmis užduotimis. Kiti jums būtini kaip ramstis, gyvenime jums reikalingas nuolatinis palaikymas. Vaikystėje, bandydamas įtvirtinti savarankiškumą, buvote skatinamas jaustis nepajėgus ir negebantis susidoroti su iššūkiais. Suaugęs ieškote stiprių asmenybių, nuo kurių galėtumėte priklausyti, ir leidžiate joms vadovauti jūsų gyvenimui.
Pažeidžiamumas
Tai gyvenimas nuolatinėje baimėje. Tai galėtų būti tykančios nelaimės, tarkim: gamtos stichijos, nusikaltimų, ligų ar finansinės krizės. Žmogus šiame pasaulyje nesijaučia saugus. Tikėtina, kad vaikas buvo skatinamas manyti, jog pasaulis pavojinga vieta gyvenime. Veikiausiai tėvai pernelyg globojo ir perdėtai nerimavo dėl vaiko saugumo.
Emocinė Deprivacija
Tai įsitikinimas, kad jūsų meilės poreikis nebus tinkamai patenkintas. Jums atrodo, kad niekam nerūpite ir niekas nesupranta, kaip jaučiatės. Jus traukia šalti ir atsiriboję žmonės arba pats esate šaltas ir atšiaurus, o tai skatina užmegzti santykius, kurie tikrai neteikia pasitenkinimo. Jaučiatės apgauti ir blaškotės tarp kylančio pykčio bei nuoskaudos ir vienatvės jausmo.
Taip pat skaitykite: Žmogaus elgesio apraiškos
Socialinė Izoliacija
Paaiškina jūsų ryšius su draugais ar žmonių grupėmis. Tai jausmas, kad esate izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio, esate kitoks - skiriatės nuo kitų žmonių ir nesate jokios bendruomenės dalis. Su tokiu įsitikinimu užauga žmonės, vaikystėje matę ar jautę, kad jų šeima kažkuo kitokia nei kitos šeimos. Galbūt turėjote kokių nors neįprastų savybių, dėl kurių jautėtės kitoks nei visi. Tikėtina galėjote išgyventi bendraamžių atstūmimą, nes jums buvo būdinga tai, ko kiti bendraamžiai nepriėmė. Dėl to jautėtės socialiai nepageidaujamas. Suaugę šie asmenys jaučiasi nepakankamai patrauklūs, užimantys žemą padėtį visuomenėje, neįdomūs, nuobodūs, turintys prastesnius bendravimo įgūdžius ar dar kitaip kitokie ir dėl to atstumti. Sociume jaučiatės ir elgiatės taip tarsi būtumėte prastesnis. Suaugęs, šalindamasis kitų, iš esmės palaikote šį modelį, tai yra vengiate bendravimo grupėje ir megzti draugystes. Ne visuomet įmanoma pastebėti, kad žmogui būdinga socialinė izoliacija. Dauguma tokių žmonių jaučiasi ganėtinai gerai ir turi pakankamai socialinių įgūdžių intymioje aplinkoje ar bendraujant su kuo nors dviese.
Defektyvumas
Kai jaučiatės ydingas ir turintis trūkumų. Esate įsitikinęs, kad kiekvienas, kuris pakankamai gerai jus pažins, negebės jūsų mylėti. Nerimaujate, kad jūsų trūkumai iškils į dienos šviesą. Vaikystėje galimai nebuvote ir nesijautėte vertinamas tėvų už tai, kas esate, bet priešingai buvote peikiamas, kritikuojamas už „ydas“. Dažnai kaltinote save, tai yra jautėtės nenusipelnęs meilės, o suaugęs bijote mylėti.
Nesėkmė
Tai įsitikinimas, kad esate nevykėlis gyvenime. Tai gali būti moksle, sporte, darbe. Jaučiatės prastesnis, palyginti su bendraamžiais, bendradarbiais. Vaikystėje jūsų pasiekimai būdavo nuvertinami, jautėtės prastesnis už kitus. Galbūt mokykloje buvote vadinamas „kvailu“, „negabiu“ ar „tinginiu“.
Paklusnumas
Pasirinkę paklusnumo modelį, aukojate savo poreikius ir troškimus siekdami patikti ir įtikti kitiems, kad patenkinti jų poreikius. Leidžiate kitiems jus valdyti. Taip elgiatės vedami kaltės, tai yra baimindamiesi, kad įskaudinsite kitus, jei visų pirma pasirūpinsite savimi. Arba baimės, kad nepaklusęs užsitrauksite bausmę arba būsite palikti. Tokį elgesio modelį galimai lėmė tai, kad veikiausiai vienas iš tėvų vertė jus nuolankiai paklusti.
Negailestingi Standartai
Jei pasirinktas negailestingų standartų modelis, vadinasi, beatodairiškai stengiatės pateisinti itin didelius jums keliamus lūkesčius. Tai yra, per daug reikšmės teikiate visuomeninei padėčiai, pinigams, pasiekimams, grožiui, įvaizdžiui. Visa tai darote laimės, malonumo, sveikatos sąskaita, neįvertindami tai, kad gyvenime už viską reikia mokėti. Taip elgdamiesi, veikiausiai taip pat daug tikitės ir iš kitų, esate labai kritiški. Vaikystėje galimai buvo tikimasi, kad būsite šauniausias, o antraip nevykėlis.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Privilegijuotumas
Tai problema susijusi su gebėjimu susitaikyti su tikroviškomis gyvenimo ribomis. Tokie žmonės jaučiasi esą ypatingi. Jie tikisi elgtis taip, kaip nori, kalbėti, kas jiems patinka, ir gauti viso to, ko užsimano ir tai turi būti čia ir dabar, be jokių išlygų. Jie nepaiso ribų, kurios kitiems atrodo padorios ir protingos. Nesigilina, ar jų sprendimai ir norai įmanomi, kiek tam gali prireikti laiko bei kantrybės ir kokių padarinių turės kitiems. Jiems sunku tvardytis. Dauguma tokių žmonių vaikystėje buvo lepinami. Iš jų nebuvo reikalaujama susivaldyti, elgtis drausmingai ir susitaikyti su apribojimais.
Vienu metu gali skirtingu intensyvumu veikti ne vienas, o keli elgesio modeliai. Keičiantis asmens gyvenimo aplinkybėms, gali keistis ir modeliai. Taip pat, pastebėjus netinkamus ar nenaudingus gyvenimiškose situacijose modelius, asmuo sąmoningai gali ieškoti ir bandyti juos keisti.
Pokyčių Galimybė
Pokyčiams nėra amžiaus cenzo - galime keisti savo elgesio modelius, kai jaučiame, kad jie mums negelbėja gyvenime, o tik trukdo. Pasiryžimas pokyčiams kur kas lengvesnis, kai jaučiamas šalia esančių pritarimas, palaikymas. Paprašykite pagalbos tų, kurie jus myli, kuriais jūs pasitikite. Leiskite į procesą įsitraukti draugams ar jus palaikantiems šeimos nariams. Papasakokite, kaip jaučiatės, ką ketinate daryti ir paprašykite padėti.
Reakcijos Į Grėsmę Darbo Vietoje
„Kovok, bėk arba sustink“ kalba, apibūdinanti instinktyvias kūno reakcijas į grėsmę, yra plačiai suprantama. Tačiau kai kurie tyrėjai dabar išskiria šešias skirtingas reakcijas į grėsmę: kovą, bėgimą, sustingimą, norą įtikti / nuraminimą (pataikavimą), prisirišimą / pagalbos šauksmą ir palūžimą. Nors šios reakcijos kyla iš ankstyvųjų saugumo ir grėsmės patirčių, jos neišnyksta suaugus. Darbo vietos dažnai yra vienos emociškai intensyviausių aplinkų. Terminai, politinė dinamika, veiklos vertinimai ir rizikingi susitikimai gali nesąmoningai priminti ankstyvesnes grėsmės ar atstūmimo patirtis. Kadangi dažnai renkamės darbo aplinką ne atsitiktinai, daugelis iš mūsų natūraliai traukia į kultūras, kurios atspindi ir sustiprina mūsų ankstyvuosius įspaudus − tiek įgalinančius, tiek skausmingus. Dažnai komandų nariai yra labai skirtingi: vieni „pernelyg reiklūs“ − nuolat ieškantys patvirtinimo, klausinėjantys nurodymų ir menkas problemas paverčiantis krizėmis. Tokie elgesio modeliai − tai prisitaikymas prie aplinkų, kuriose būdami atviri darbuotojai jaučiasi nesaugūs. Šiandieninėse organizacijose geras vadovavimas reikalauja gebėti atpažinti emocinių sudėtingumų turinčias situacijas ir teikti grįžtamąjį ryšį, kuris padeda darbuotojams būti produktyvesniems. Susidūrę su reakcija į grėsmę, galime mėginti „pataisyti“ darbuotoją, laikydami jų elgesį tyčiniu ar silpnumo ženklu. Netoleruotinas elgesys neturi būti toleruojamas, tačiau supratimas − tai ne pateisinimas. Harvard Business Review aptaria net šešias reakcijas į grėsmę, kaip jos pasireiškia darbo vietoje, kaip vadovai kartais netyčia jas sustiprina ir ką jie gali daryti kitaip, kad kurtų saugesnes, produktyvesnes sąlygas.
Kovos Reakcija
Darbo vietoje kova pasireiškia kaip konfliktinis elgesys susitikimuose, ginčai su kolegomis, perdėta gynyba reaguojant į grįžtamąjį ryšį. Nors tai gali būti supainiota su ryžtingumu, dažnai tai rodo grėsmės jausmą − tikėjimą, kad reikia gintis jėga.
Bėgimo Reakcija
Pasireiškia, kai darbuotojai pasitraukia, vengia matomumo, tyliai sėdi susitikimuose ar vengia įsitraukti. Tai paralyžius − žmogus negali apsispręsti, nežino, ką pasakyti, bijo suklysti.
Įtikimo Reakcija
Pasireiškia, kai darbuotojai per daug linksta pritarti, prisiima per daug, vengia nesutikti. Reakcijos į grėsmę nėra defektai, kuriuos reikia taisyti − tai žinutės, kurias reikia suprasti. Jos suaktyvėja, kai aplinka nesaugi, ir nurimsta, kai žmonės pasitiki, kad gali būti savimi be baimės.
Šventės Ir Emocinis Krūvis
Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė, kandidatė psichoterapeutė Kamilė Petrulėnaitė pastebi dar vieną esminį dalyką, būdingą visoms didelėms metų šventėms ir neretai keliantį įtampą. Tai tradicija jas švęsti kartu su artimaisiais, o ją lydi vienoks ar kitoks emocijų, susijusių su šeima, krūvis. Vieniems šventės asocijuojasi su šiluma, laukimu, meile, besąlygišku priėmimu, bendrystės tradicijomis, tačiau kitais atvejais gali aktyvuotis disfunkcinės šeimos rolės („atsakingasis“, „auksinis vaikas“, „vaikščiojanti problema“), prisiminimai, galintys prikelti ir neigiamus įsitikinimus apie save, susiformavusius dar vaikystėje. Gyvenant atskirą gyvenimą nuo disfunkcinės šeimos visi minėti dalykai kiek švelnėja, keičiasi, todėl, ilgiau būnant su artimaisiais ir patiriant kontrastą tarp savęs ir jų, giminių elgesys gali dar labiau skaudinti nei skaudino gyvenant su jais. Gyvendamas atskirą gyvenimą nuo šeimos, žmogus natūraliai ima keistis - ryškėja individualios būdo savybės, keičiasi požiūris į pasaulį ir artimą aplinką, save, todėl nebūtinai prigimtinėje šeimoje santykių modeliai turi būti toksiški, kad kiltų abipusis lengvas diskomfortas ilgiau bendraujant. Susiduria du šiek tiek skirtingi pasauliai, todėl tai gana normalu net labai šiltose, mylinčiose šeimose. Vis tik šeimos, kurioms būdingas emocinis susiliejimas (per kaltę stengiasi pritraukti savo artimuosius), autoritarinė struktūra („kaip pasakiau, taip ir bus“), jausmų nuvertinimas („tu verki filmą pasižiūrėjęs, pagyventum mano gyvenimą“), įvairios psichikos sveikatos problemos, neišspręsti konfliktai, priklausomybė, grįžtančiam į gimtus namus žmogui gali apkartinti šventes. Tačiau šventės turėtų suteikti džiaugsmo ir šilumos, į ką kiekvienas žmogus taip pat turi teisę.
Pareiga Ar Pasirinkimas
Dažnai šventėse dalyvaujama iš pareigos tėvams ar kitiems artimiesiems, kartais tiesiog išsižadant savo interesų. Norisi tikėti, jog dažniau iš meilės, o ne pareigos dalyvaujama šventėse, bet pasitaiko visaip. Pareigą artimiesiems galima laikyti „sveika“, jei dalyvavimas yra sąmoningas, o ne priverstinis pasirinkimas, nereikalauja visiško emocinio pasiaukojimo, žmogus apsvarsto, kaip pasirūpins savo asmeninėmis ribomis, arba to daryti neranda realių priežasčių. Kas kita yra ne sąmoningas pasirinkimas, o primesta pareiga, kuri reikalauja net interesų išsižadėjimo. Tokia pareiga dažnai kyla iš labai sunkių emocijų - kaltės, gėdos, baimės (ypač atstūmimo), net skolos jausmo. Taip pat tokia pareiga gali reikalauti emocijų slopinimo, kartais vienokios ar kitokios skriaudos toleravimo. Dažna mintis, kuri iškyla tokio tipo situacijoje: „Aš egoistiškas, jei nedalyvausiu.“
Kalbėdama apie kompromisinius pasirinkimus, psichologė atkreipia dėmesį į tai, kokius jausmus tie kompromisai sukelia. Jei diskomfortas yra laikinas arba pakeliamas, kertinės vertybės nėra pažeidžiamos ir asmuo nesijaučia išnaudojamas, besiaukojantis, tokį kompromisą verta apsvarstyti ir priimti. Kita vertus, jei jaučiamas nuolatinis stresas, psichosomatiniai simptomai, žmogus jaučiasi sugėdintas ir pažemintas, artimųjų skriaudos kartojasi, net jei su jais yra apie tai atvirai kalbėta, ne tik verta, bet ir būtina apgalvoti būdus, padedančius save apsaugoti.
Brėžiant ribas, pasakant „ne“ kaltės jausmas yra neišvengiamas, bet su juo galima dirbti, tyrinėti ir taip jį sumažinti. Dvi tiesos - meilė tėvams ir asmeninių ribų svarba - gali egzistuoti kartu, taigi nebūtina rinktis vieno kraštutinumo. Rūpinimasis tėvais neturėtų užgožti vaiko poreikių arba reikalauti pasiaukojimo.
Kaip Pasakyti "Ne"
Pasakyti „ne“ patiems artimiausiems žmonėms, kurie, nepaisant jų charakterio savybių ar elgesio, yra mums svarbūs ir mylimi, yra be galo sunku. Jei asmuo renkasi brėžti ribas, pirmiausia turi būti pasiruošęs, jog net vadovėlinė, daug kartų prieš veidrodį ar psichologo kabinete repetuota to išraiška šeimos narių gali būti sutikta su dideliu pasipriešinimu. Tačiau ji nori ir padrąsinti primindama, jog tokia yra vidinės ramybės ir sąžiningumo bei pagarbos sau kaina. Atsisakymą rekomenduojama formuluoti gana paprastai - aiškiai ir nuosekliai, be pasiteisinimų, o svarbiausia - iš savo perspektyvos ir nieko nekaltinant.
Lygiai taip pat reikia kalbėtis, kai partneris tradiciškai nori švęsti su artimaisiais, nors jums tai kelia didžiulį diskomfortą. Abiejų partnerių poreikiai yra svarbūs ir gerbtini, todėl abiem svarbu atvirai išsakyti savo priežastis, ribas, situacijas, kurios emociškai skaudina labiausiai, aptarti galimus sprendimus, kompromisus. Čia svarbus abipusis partnerių palaikymas, tačiau jis sveikas iki tol, kol netampa emocine kančia ar pasiaukojimu.
Atsiribojimo Prasmė Ir Kaina
Psichologė pabrėžia, kad kalbant apie atsiribojimą turi būti atsakyta į svarbiausią klausimą - kaip artimieji veikia psichologinę sveikatą ir gyvenimo kokybę. Atsiribojimas nereiškia, jog nebemyli ar neberūpi, tai būdas apsaugoti save. Jei nusprendėte pasakyti „ne“, turite susitaikyti su tuo, kad ne kiekvienas artimas žmogus tai supras. Jis turi teisę į savo nuomonę ir svarbu ją gerbti. Vis dėlto gerbti nėra tas pats, kas nusileisti, todėl itin svarbu išlikti prie savo sprendimo ir kartoti savo žinutę tiek kartų, kiek reikia. Nuoseklus ribų brėžimas ir jų laikymasis ilgainiui išties gali pakeisti šeimos dinamiką, bet pradžioje svarbu priimti, jog įmanomas laikinas giminių nusivylimas ar net atitolimas, ypač, jei bandymai atsiriboti žmogui anksčiau nebuvo būdingi. Tam, kad šeimos ryšiai būtų tvirti, visi jos nariai neprivalo norėti to paties. Šeima daugiau grindžiama pasitikėjimu, pagarba, lankstumu ir emociniu saugumu, kad ir kur ar kaip vaikai nuspręstų švęsti Kalėdas.
Schemų Terapija Ir Elgesio Modeliai
Schemos susiformuoja vaikystėje, kai nepatenkinami tam tikri vaiko poreikiai, ir toliau vystosi suaugus. Schemų dažnai žmogus sąmoningai nesuvokia, tačiau kai tam tikri gyvenimo įvykiai suaktyvina schemas, žmonių jausmai ir mintys yra jų stipriai veikiami: būtent turimos schemos nulemia, kaip žmogus jaučiasi, ką mąsto, kaip elgiasi tam tikrose situacijose. Daugiau ar mažiau visi žmonės vadovaujasi tam tikromis schemomis ir ne visais atvejais jos yra kenksmingos: kol jas „subalansuoja“ teigiami įsitikinimai apie save, kitus ir pasaulį, ar kol schemos nėra labai rigidiškos (t.y., visiškai nekintančios priklausomai nuo aplinkybių), tol jos žmogui nekelia daug problemų. Problemos kyla tuomet, kai schemos būna taip giliai įsirėžusios žmogaus viduje, kad individas vadovaujasi jomis nedvejodamas ir nesvarstydamas nepriklausomai nuo to, ar schemos adaptyvios ir tinkamos aplinkybėms, ar ne. Kartais viena ar kita schema būna tokia aktyvi ir nepalenkiama, kad ji tampa asmenybės sutrikimo ašimi. Schemų terapijos, sukurtos gydyti asmenybės sutrikimus ir apimančios elementus iš tokių psichoterapijos krypčių kaip kognityvinė elgesio terapija, psichodrama, geštalto terapija, prieraišumo teorija ir kt., pradininkas Jeffrey Young‘as išskiria 18 schemų, pagal kurias gyvena žmonės:
Emocinė Deprivacija
Ši schema reiškia įsitikinimą, kad esminiai emociniai poreikiai - prisirišimo, artumo, meilės, empatijos ir saugumo - niekada nebus kitų patenkinti. Ši schema formuojasi, kai žmogaus tėvai yra šalti ar atsiriboję ir nepatenkina šių vaiko poreikių. Žmogus, gyvenantis pagal emocinės deprivacijos schemą, jaučia, kad niekas juo/ja iš tiesų nesirūpina, bet tuo pačiu ir nuolat atsiduria santykiuose su šaltais ir atsiribojusiais žmonėmis, toks žmogus nuolat pyksta, bet tuo pačiu jaučiasi ir vienišas(-a) bei įskaudintas(-a).
Apleistumas/Nestabilumas
Ši schema reiškia tikėjimą, kad bus prarasti visi, su kuo tiks bus užmegztas ryšys. Asmuo tiki, kad vienu ar kitu būdu artimi santykiai anksčiau ar vėliau baigsis. Žmogus su stipriai aktyvuota apleistumo schema gali būti labai priekabus, įkyrus, pernelyg prisirišantis, perdėtai jautriai reaguoti net ir į normalius išsiskyrimus (pvz., vyrui išvykstant į komandiruotę) - ironiška, bet tai neretai kitus atbaido ir dėl to asmens apleistumo schema pastiprinama. Ši schema formuojasi, kai žmogus vaikystėje būna patyręs tėvų skyrybas ar mirtį, taip pat kai tėvai nenuosekliai atliepia vaiko poreikius (pvz., kai vaikystėje žmogus būdavo ilgam laikui paliekamas vienas).
Nepasitikėjimas/Išnaudojimas
Ši schema apima įsitikinimą, kad kiti specialiai išnaudos ar nuskriaus. Šią schemą turintys žmonės tiki, kad kiti juos užgaus, apgaus ar sumenkins. Vaikystėje tokie žmonės neretai būna išnaudoti, skriausti ar su jais elgtasi neteisingai. Tokie žmonės dažnai yra pirmi pasirengę pulti bei būna kerštingi. Be to, šie žmonės dažnai „pastato sieną“ tarp savęs ir kitų, nieko neprisileidžia artyn, palaiko tik paviršutiniškus ryšius su žmonėmis, o jei užmezga santykius, tai su - paradoksalu - žmonėmis, kurie su jais elgiasi blogai.
Socialinė Izoliacija/Atsiskyrimas
Žmonės, turintys šią schemą, tiki, kad jie yra izoliuoti nuo pasaulio, skiriasi nuo kitų žmonių ir nėra jokios bendruomenės dalis. Su šiuo įsitikinimu dažniausiai užauga žmonės, vaikystėje matę ar jautę, kad jų šeima kažkuo kitokia nei kitos šeimos. Suaugę šie asmenys jaučiasi nepakankamai patrauklūs, žemesnio statuso, neįdomūs, turintys prastesnius bendravimo įgūdžius ar dar kitaip kitokie ir dėl to atstumti.
Defektyvumas/Gėda
Ši schema apibūdina žmogaus tikėjimą, kad jis yra iš vidaus, iš pačių gelmių ydingas ir jei kiti priartės - pastebės tai ir pasitrauks iš santykių. Defektyvumo ir nepilnavertiškumo jausmus dažnai lydi didžiulė gėda, žmogus kaltina save, jaučiasi nevertas meilės ir netiki, kad kas jį galėtų vertinti. Ši schema formuojasi, kai tėvai yra labai kritiški ir priverčia vaiką jaustis taip, tarsi jis/ji būtų nevertas meilės.
Nesėkmė
Nesėkmės schema reiškia įsitikinimą, kad esi nepajėgus kažką daryti tiek pat gerai, kaip bendraamžiai - ar tai būtų mokslai, karjera, sportas ar kita veikla. Žmonės su stipriai išreikšta nesėkmės schema jaučiasi netalentingi, kvaili, neprotingi ir nuolat tikisi nesėkmių. Jie mano, kad ko besiims - nepavyks, dėl to jie mažai stengiasi. Ši schema paprastai formuojasi, kai vaikas nuolat jaučiasi nevykęs, nepajėgus kažko pasiekti, kai yra lyginamas su „geresniais“ bei kai tėvai nesuteikia pakankamai palaikymo, padrąsinimų ir disciplinos, kad vaikas galėtų kažkur patirti sėkmę.
Priklausomybė/Nekompetentingumas
Ši schema apima įsitikinimą apie savo nepajėgumą ir nekompetenciją atlikti paprastus kasdienius dalykus savo jėgomis - tokie žmonės neretai perdėtai pasitiki kitais ir nuolat prašo pagalbos, kai reikia priimti sprendimus, atlikti naujas veiklas ir pan. Ši schema formuojasi, kai tėvai nepakankamai padrąsina vaikus imtis veiklų savarankiškai, neugdo vaikų gebėjimo pasirūpinti savimi ar kai priverčia vaiką jaustis nekompetentingu, kai jis mėgina kažką daryti pats.
Pažeidžiamumas Skriaudoms Ir Ligoms
Žmonės su stipriai išreikšta pažeidžiamumo schema nuolat tikisi katastrofų - finansinių, gamtinių, medicininių ir pan., žmogus bijo susirgti, išprotėti, skristi lėktuvu, patirti žemės drebėjimą ir t.t. Šių žmonių gyvenimas perpildytas nerealistiškų, perdėtų baimių, kurios verčia imtis perdėtų atsargumo priemonių, kad tik būtų apsisaugota nuo potencialių pavojų. Paprastai ši schema formuojasi, kai tėvai įskiepija vaikui idėją, kad pasaulis yra labai pavojinga vieta.
Susipainiojimas/Neišsivysčiusi Savastis
Ši schema apibūdina perdėtą emocinį susiliejimą su kitais - dažniausiai tėvais ar romantiniu partneriu. Neretai jaučiamas savo individualaus tapatumo trūkumas, jaučiama vidinė tuštuma, tikslingumo stoka. Ši schema vystosi, kai tėvai yra perdėtai kontroliuojantys, smurtaujantys ar taip perdėtai globojantys, kad vaikui taip ir neišsivysto atskiras savasties jausmas.
#