Įvadas
Sąmoningas dvasinis tobulėjimas - tai kelionė, kurios metu pradedame suvokti dvasinio augimo, moralės ir sąmoningumo svarbą. Šiame kelyje skiriame daugiau laiko maldai, meditacijai, sakraliems ritualams, ieškodami bendrumo su aukštesne jėga ir savo amžina esme. Galiausiai, suvokiame sveiko, švaraus ir dorovingo gyvenimo būdo prasmę ir stengiamės taip gyventi. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kaip sąmoningas dabartinio patyrimo suvokimas padeda mums eiti šiuo keliu, įveikti iššūkius ir pasiekti asmenybės brandą.
Dvasinio Tobulėjimo Kelio Pradžia: Audinio Valymas
Kai pradedame eiti sąmoningo dvasinio tobulėjimo keliu, mūsų gyvenimo, karminio ir energetinio kūno audinys primena purviną skudurėlį arba drumstą vandenį. Tai pritemdyta, pilka erdvė, kurioje sąmonės šviesa apšviečia tik kai kurias dalis. Taip yra dėl to, jog gyvename tamsos amžiuje, prisodrintame karų, žudynių, ligų ir susitapatinimo su materija. Tokiame fone natūralu įgyti daugybę skausmingų emocinių įrašų karminiame kūne, kuriuos sukaupiame per daugelį gyvenimų.
Sąmonė, motyvuota gynybinių ego programų, priešinasi ir nenori susidurti su šiais skausmingais įrašais, slepia juos nuo savo pačios šviesos. Tai yra tos tamsiosios vietos, zonos mūsų energetiniame, karminiame, mentaliniame arba minčių kūne, kurias galime įvardinti kaip tamsias dėmes, nepralaidžias sąmonės šviesai ir atminčiai. Kasdienė, neapvalyta sąmonė sunkiai prieina prie jų dėl baimių, todėl negali nuo jų ir apsivalyti.
Sąmoningo dvasinio tobulėjimo pradžioje procesas atrodo, lyg skalautume tyrame vandenyje pilką gyvenimo audinį, paleistume tyrą vandenį į drumsto vandens telkinį. Bendrasis fonas ima šviesėti, ypač tos vietos, kurias sąmonės šviesa lengviausiai pasiekia. Šis periodas trunka tol, kol apsivalius sąmonei ima ryškėti labiau paslėptos silpnybės, tie asmenybės dariniai, kurie yra tamsesni, sunkiau įveikiami, sąlygoti sunkesnės praeities ar šio gyvenimo karmos, anksčiau buvę pridengti nesusivokimo tamsos. Vaizdingai šnekant, galima sakyti, jog, valant vandens telkinį, tai yra sukilęs dumblas, kuris tuokart gali sudrumsti visą vandenį, tai yra daugiau ar mažiau užtemdyti sąmonę, sujaukti emocijas, atimti pasitikėjimą savimi.
Pirmasis Iššūkis: Aplinkos Pasipriešinimas
Sąmonės sumaištį, konfliktą, kai žmogus, nuoširdžiai praktikuodamas, regi savo netobulumą, neretai dar paskatina aplinkinių abejonės nauju praktikuojančiojo gyvenimo būdu, pokyčiais. Naivu manyti, jog galėsite ilgesnį laiką eiti dvasiniu keliu, koks jis bebūtų, nesutikę aplinkos pasipriešinimo bei neįrodę, jog jums tai iš tikrųjų svarbu. Tai yra pirmojo iššūkio dvasiniame kelyje etapas. Jį svarbu įveikti, tuomet sustiprėjama, įsitvirtinama dvasiniame kelyje bei dorybėse.
Taip pat skaitykite: Kaip turtėti
Tačiau gali būti ir kitaip - kai dėl baimės ir silpnumo, prisitaikėliškumo prie to, ką mąsto aplinkiniai, yra atsitraukiama. Dėl iškilusių „bėdų” apkaltinamas mokytojas, dvasinis kelias arba bendražygiai šiame kelyje, arba visa tai iš karto. Tuomet atkrentama atgal, į degradaciją arba sąstingį, nusivylimą. Kiek tai truks - priklauso nuo charakterio, sukauptos karmos pobūdžio. Tačiau gali prasidėti ir ilgalaikės degradacijos procesas, kai iš evoliucinio arba dvasinio kelio, vedančio dieviškos sąmonės, nušvitimo link, pereinama į involiucijos, arba „kairįjį” kelią - nužmogėjimo, degradacijos link.
Tamsesnių Darinių Atsidengimas:
Tamsesni sąmonės, charakterio dariniai, kuriuos žmogus aptinka praktikuodamas, gali būti senų, įsigalėjusių, nesąmoningų ar pusiau sąmoningų manipuliavimo metodų aptikimas, atpažinimas. Šie procesai (tai yra stipresnis, aiškesnis savo silpnųjų, tamsiųjų pusių suvokimas, jų atsidengimas) yra natūralūs, kai imame valytis - jie yra susiję su tuo, jog sąmonės šviesa, susivokimas, sąmonės dėmesys priartėjo prie tamsesnių, sunkesnių karminių darinių, kurie į sąmonės paviršių išmeta senas, neretai praeitų gyvenimų, reakcijas, baimes, elgesio modelius, seniai pamirštus prisiminimus, seniai sutramdytą egoizmą.
Praeitų gyvenimų situacijose savybės, kurios dabar nebetoleruojamos, aršios reakcijos buvo susipynusios į vientisą aplinkybių, skausmo, emocijų, aistrų kamuolį. Praeities dramatiškoje, kartais nežmoniškoje situacijoje skausmas, pyktis ar baimė buvo natūrali, pateisinama reakcija. Šiandienoje ji neadekvati, tačiau išpainioti šį karminį gumulą ramiai, išlaikant dabartines vertybes, suvokiant, kas vyksta, nėra lengva, neretai neįmanoma be pakankamo žinojimo, informuotumo. Tuomet natūralu sąmonės, emocijų bangavimas, išsiveržimas į paviršių reakcijų, kurios atrodo netikėtos, nemalonios, gąsdinančios.
Pavyzdžiai Iš Gyvenimo: Praeities Šešėliai Dabartyje
Pažvelkime kaip į pavyzdį į panašią konkrečią situaciją: moteris, kuri yra subtili, jautri, inteligentiška, auginanti vaiką, pradėjusi aktyviau dvasiškai tobulėti (pvz., kalbėti mantras, medituoti ir pan.), susiduria su staigaus, nevaldomo pykčio priepuoliais vaiko atžvilgiu: ima jį aršiai barti už tai, į ką anksčiau reaguodavo pakankamai ramiai, ją labai dirgina jo elgesyje tai, į ką anksčiau net neatkreipdavo dėmesio. „Tai kas gi čia atsitiko? Ar aš save galiu toliau vadinti žmogumi, motina, ar aš turiu teisę iš viso auklėti vaiką? Elgiuosi kaip monstras, niekšiškas padaras, man nėra atleidimo… Kaip tai gali būti? Tokią reakciją sukelia neteisingas situacijos įvertinimas, nepakankama informacija apie valymosi metu vykstančius procesus bei skubotas vertinimas, neteisingos išvados apie save.
Tai galėjo būti situacija, kurioje vaiko verksmas praeito gyvenimo karo situacijoje padėjo priešams aptikti šeimos buvimo vietą ir tokiu būdu pražudė ją visą. Tokiu būdu dabartinis vaiko verksmas gali būti išgyvenamas neadekvačiai, kaip labai artimo tikro sunaikinimo galimybė. Tai gali būti kita situacija, kai praeitame gyvenime vaikas nuskendo, ir moteris šiame gyvenime nebegali ramiai žiūrėti, kaip jis maudosi ar net artėja prie vandens telkinio… Motina tuomet gali elgtis tiesiog isteriškai, nežinodama tokio elgesio priežasties bei save dėl to kaltindama.
Taip pat skaitykite: Streso valdymas ir mindfulness
Į vieną iš mano vedamų stovyklų - seminarų atvyko moteris, kuri labai save kaltino, buvo kupina baimių, net negalėjo pilnavertiškai įsitraukti į seminaro praktikas, nors, rodos, jos gyvenime išsipildė tai, ko ji taip troško… Tai buvo jauna, simpatiška moteris, laimingai ištekėjusi, sėkmingai susilaukusi puikaus, sveiko vaikelio. Mylima ir mylinti, materialiai aprūpinta savo vyro - rodos, gyvenk ir būk laiminga… Jos baimės prasidėjo tuomet, kai ji pirmą kartą susiruošė maudyti vaikelį: staiga prieš ją tarsi atsivėrė praraja - jai pasivaideno, jog jos vaikui tuoj pat atsitiks kažkas baisaus, ji net nebegalėjo jo maudyti. Staiga kilo nesveiki įtarimai, jog jos vyras jai neištikimas, jos nemyli ir ją paliks, ji vos neapalpo. Vėliau šios baimės ne nurimo, bet dar labiau ėmė kankinti, įtarimai - didėti. Moteris po truputį ėmė gyventi tarsi pragare, nesuvokdama, kas vyksta. Visa jos laimė atrodė byranti, o ji, atrodė, darė viską, kad dar labiau viską sugadintų. Jokie įtikinėjimai, jog viskas yra gerai, nebepadėjo. Tokia ji atvyko - sutrikusi, kupina įtarumo, neaiškaus savęs kaltinimo, baisios nelaimės laukimo.
Ėmėme nagrinėti situaciją. Pasirodė, jog moteris viename iš praeitų gyvenimų išgyveno meilės dramą: jos mylimasis, jai susilaukus nuo jo kūdikio, ją paliko. Ji, neatlaikiusi šio skausmo, silpnumo minutę nusprendė pasmaugti, nuskandinti vaikelį ir nusižudyti pati. Tą ir padarė. Nieko keisto, jog nuo tol ją graužė nesuvokta kaltė, siaubas, tariamos nelaimės dabartiniame gyvenime nuojauta. Nesuvoktas kaltės išgyvenimas grąžino jos sąmonę atgal, į praeitą gyvenimą, kur įvyko ši drama, ir niekaip negalėjo jos paleisti. Dramatiška, emocinė praeities situacijos įkrova pranoko savo svoriu visa, kas vyko dabartiniame gyvenime, užtemdė jį. Nors ji neprisiminė konkrečiai, kas vyko, tačiau emocinis prisiminimas apie nužudymo, nusižudymo bei apleistumo, meilės išdavystės dramą temdė protą, neleido blaiviai matyti aplinkinio pasaulio. Sąmonei tai atrodė labai svarbu - svarbiau už visa kita. Tiesa sakant, ji negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie šias keistas nuojautas, baimes, šią kaltę.
Kas žino, kuo baigtųsi jos gyvenime šių baimių, jog vaikui tuoj pat nutiks kažkas siaubinga, generavimas, įtarinėjimas, jog vyras tuoj ją paliks, jei ji taip ir būtų likusi nesusivokusi, jog viso to priežastis - seniai praeitin nugrimzdę įvykiai… Kaip greitai vyras, vaikas, jos šeima imtų rimtai nuo to kentėti, o gal net subyrėtų - nežinia. Kiekvienas mūsų poelgis, mintis, jausmas įsirašo amžinybės įrašuose, išlieka didžiojoje visumoje - daugybę kartų savo praktikoje teko tuo įsitikinti. Mes negalime nieko paslėpti: anksčiau ar vėliau, atėjus laikui, teks susitikti veidas į veidą su savo veiksmų padariniais bei suvokti, kas vyko, jau visai iš kito taško. Ši moteris pati atpažino, suvokė tolimą, kadaise įvykusią situaciją. Aš nesukūriau šios istorijos, o tik padėjau sąmonei prie jos priartėti, ją atverti. Reikėjo didelių pastangų vėliau padėti jai atleisti pirmiausia sau, po to - buvusiam mylimajam, po to - visiems vyrams, paleisti siaubingus kaltinimus sau kaip motinai - žudikei, savižudei, suvokti, jog visa tai jau praeitis, kuri buvo sąlygota visai kitų aplinkybių. Mums tai pavyko. Pavyko ją grąžinti į dabartį, kurioje ji buvo laiminga moteris, pagimdžiusi vaiką nuo vyro, kurį myli. Praeities siaubas atitolo, neteko visa užgožiančios jėgos. Čia buvo ir pamokos nesisavinti mylimo žmogaus kaip daikto, palikti jam pakankamai erdvės, laisvės, kad jis nesistengtų pabėgti; pamokos būti čia ir dabar… o po to vėl ir vėl sau atleisti bei daug kitų pamokų…Viską sunku būtų nupasakoti.
Tačiau šiaip ar taip, priartėjimas prie panašių įrašų karminiame kūne Sielai yra išbandymas. Liestis prie jų galima tik atėjus laikui, kuomet Siela yra tam pasiruošusi, pati to ieško. Šis variantas yra labai dramatiškas, jis prasidėjo ne dėl to, kad moteris dvasiškai tobulėjo, o, atvirkščiai, paskatino ją tobulėti, ieškoti išeičių. Tačiau gali būti ir priešingai. Tai, ką papasakojau, dar nereiškia, jog tik pradėjus dvasiškai tobulėti, teks tuojau susidurti su žudiku savo viduje - jokiu būdu ne. Tačiau neabejotina, jog jeigu savo maldose meldžiate, kad išmoktumėte besąlygiškai mylėti pasaulį, jei to meldžiate labai karštai, maksimalistiškai, į sąmonės, energetinio kūno paviršių ims veržtis tie dariniai, buvusios situacijos, kuriose rodėte didžiausią nemeilę, neapykantą, pasaulio nepriėmimą, tai yra visa tai, kas priešinasi pirmajai besąlyginės meilės programai. Todėl ketinkite mokytis harmoningai, kad pamokos, kurių prašote, būtų pakeliamos - tokios, kurias sugebėtumėte harmoningai integruoti, suvokti, neplėšydami savo gyvenimo, aplinkybių audinio, o takiai keisdami tai, ką norite keisti. Prašykite jums „įkandamų“ pamokų, negobšaukite. Kaip sakoma: „Su dvasia juokai menki.
Variantų, kokiu būdu praeitis, seni karminiai patyrimai gali paskatinti baimes šiandieniniame gyvenime, gali būti labai daug. Taigi neretai ne charakteris kaltas, o skausminga patirtis, skelbianti aliarmą. Panaikinus įrašus, padėjus sąmonei suvokti tikrąjį dirgiklį, ji nurimsta, ima reaguoti adekvačiai dabarties situacijoms. Tai yra ji ima reaguoti ne iš praeities į dabartį, o iš dabarties į dabartį, kai sąmonė iš esmės yra centruota dabartyje. Būtent tai reakciją gali padaryti sveiką. Asmenybę - stiprią. Tokiais atvejais, atrodo, keičiasi žmogaus charakteris - jis tampa ramesnis, užtikrintesnis.
Taip pat skaitykite: Samoningas elgesys su pinigais
Labai pravartu tokiose neadekvačiose situacijose, kuriose elgiatės jums nebūdingu būdu, save paklausti: ar tai dabarties pyktis, ar jo priežastis dabartyje? Ar tai mano dabartinės asmenybės pyktis, baimė, ar ji adekvati dabarčiai? Ar šį pyktį pagimdė dabartinė situacija? Kaip aš save suvokčiau, jei paklausčiau: koks tikrasis vardas to žmogaus, kuris rėkia, kenčia ar patiria baimę, kuris taip neadekvačiai reaguoja? Kokia jo lytis, amžius, tautybė, aplinka? Ar visa tai atitinka mano dabartinę asmenybę? Jei aptikote tą informaciją, pojūtį, kuris yra neadekvatus dabarčiai, būtent tai gali padėti jums suvokti, jog kabinatės į seniai praeitin nugrimzdusias istorijas, į situacijas, kur kentėjote ar nusikaltote, buvote apgauti, tačiau ne Jūs. Mirėte - ne Jūs, ne Jūsų asmenybė.
Emocijų Ir Proto Harmonija
Racionaliu protu mes puikiai žinome, jog gyventi harmoningai, gražiai yra gerai. Rodos, jog racionaliąja savo asmenybės dalimi to ir siekiame. Tačiau kaip dažnai mūsų emocijos veržiasi patirti kažką žymiai gilesnio, stipresnio, ką šiandienoje asmenybė dažniausiai gali įsivaizduoti bei susieti tik su drama. Būtent todėl neretai žmogus, protu siekiantis darnos, savo emocijomis, poelgiais linksta į dramą, nelaimę, rodos, pats jos ieško - Siela puikiai žino, jog yra nemari, kad ir kiek kartų mirtų fizinis kūnas. Dvasinio gyvenimo pilnatvę, didybę, kuri vilioja kiekvieną sielą, galima patirti nebūtinai per nelaimes, dramatiškas situacijas. Deja, kol siela yra nebrandi, ji neranda, nežino, kaip sąmoningu, valdomu būdu atidaryti duris į visa persmelkiantį, didingą gyvenimo patyrimą - tai ateina tik su sielos branda. Todėl, kol branda nepakankama, neretai instinktyviai juntama, jog vienintelis būdas tokią didybę, tokį hipnotizuojantį būties intensyvumą patirti - tik štai tokiuose dramatiškuose išgyvenimuose, dramose, skausme. Tai viena esminų priežasčių, kodėl tokia dažna yra trauka būti auka, išgyventi dramatiškas, neįveikiamas aplinkybes. Sielai bei dvasiai, kurios yra nemirtingos, įsikūnijimai tam tikra prasme yra lyg teatras, ir, kaip kiekviename teatre, kad tai, kas vyksta, būtų įdomu, reikalingi ryškūs įvykiai, įkvepiantis siužetas. Drama bei įkvėpimas, būtinybė įveikti didžiules kliūtis, dramatizmas, heroizmas, įspūdingumas dažnai gyvena šalia vienas kito.
Taigi neretai toks neadekvatus elgesys yra reakcija ne į tai, kas vyksta dabar, bet reakcija į tai, kas vyko kažkada, bei kyla ne iš šios, ne Jūsų, o kitos asmenybės reakcijų, kuri gyveno kažkada, turėjo kitą vardą, dažniausiai kitą tautybę, išsiauklėjimą, profesiją, neretai - kitą lytį, tai yra visai kitą gyvenimą, ir neabejotinai išgyveno dramą. Natūralu paklausti: kuo čia dėtas aš, jei visa tai kentė visai kita asmenybė? Tie momentai, kuriuose išgyvenome džiaugsmą, pasaulio pritarimą, takiai įsiaudžia į mūsų charakterį, tampa sąmoningumo, asmenybės jėgos, gyvybingumo, savigarbos pagrindu. Energija, sąmonės šviesa per šiuos patyrimus, jų audinį lengvai persismelkia - juk jie padeda, o ne trukdo bendrauti su pasauliu, įsitvirtinti jame. Ko gero, tokiu atveju neklaustume, kuo čia dėta mano asmenybė, jei turiu savyje praeities gyvenimuose išugdytus talentus, pavyzdžiui, tapybos, logikos. Kam man jie reikalingi? Tiesiog naudojame juos, nesusimąstydami, ko dėka turime išskirtinius sugebėjimus. Vis dėlto, dvasingumas (o taip pat ir valymasis) visuomet yra susijęs su sąmoningu arba nesąmoningu troškimu priimti visas savo dalis, apšviesti jas sąmonės šviesa - net ir tas, kurios susijusios su skausmu, skriaudomis, tačiau realizuoti tai nėra taip paprasta … Nepaisant to, net kuomet asmenybės racionalus protas, ego baimingai traukiasi, aptikusi savo silpnybes, Sielos, dvasios aspektai kartais karštai trokšta ap…
tags: #samoningas #dabartinio #patyrimo #suvokimas