Švietimas yra nuolat kintantis procesas, o mokinių motyvacija mokytis - vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių ugdymo kokybę. Šiame straipsnyje nagrinėjamos Sauliaus Jurkevičiaus, Vilniaus licėjaus direktoriaus, įžvalgos apie mokinių motyvaciją, drausmę, švietimo reformas ir jų poveikį mokykloms bei visai švietimo sistemai. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant švietimo įstatymus, strategijas, tyrimus ir ekspertų nuomones.
Švietimo sistemos reforma: būtinybė ar grėsmė?
Švietimo reforma - tai planinga kaita, politinis procesas, darantis įtaką galių ir išteklių pasiskirstymui. Reformos formuoja vertybines nuostatas, valstybingumą, pilietiškumą ir tautinį tapatumą. Lietuvoje švietimo reforma vykdoma nebe pirmą kartą, tačiau pedagoginės inovacijos ir reformos sistemingai tiriamos palyginti neseniai.
R. Želvys (1997) tyrė Lietuvos pedagoginės bendruomenės požiūrį į švietimo reformas ir nustatė, kad jos vertinamos vidutiniškai, o reformuojama sistema yra geresnė už tarybinę. A. Šventickas (1999) tyrė mokinių mokymosi ir vertinimo sistemas reformuotose Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, o M. Barkauskaitė (1998) aptarė vykdomą švietimo reformą ir vertino jos kaitą. A. Kalvaitis (2001) parengė išsamią švietimo tinklo pertvarkymo analizę ir pateikė jos ataskaitą.
Svarbu paminėti, kad kokybiškas ir visuotinai prieinamas švietimas yra esminė bendros visuomenės gerovės prielaida, kurią reglamentuoja Lietuvos švietimo koncepcija (1992), Lietuvos Respublikos švietimo plėtotės strateginės nuostatos, Švietimo gairės 2003-2012 (2002) ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (2004).
Vis dėlto, švietimo reforma Lietuvoje kelia daug socialinių problemų. Švietimas ir jo misija politikoje bei visuomenėje vis dar suvokiami per siaurai - vien kaip vaikų ugdymas. Neaiškūs švietimo reformos tikslai, reforma vykdoma neturint moksliškai pagrįstos švietimo strategijos.
Taip pat skaitykite: Apie Saulių Šaltenį
Mokinių drausmė ir motyvacija: dvi medalio pusės
Viena opiausių problemų Lietuvos mokyklose - mokinių nedrausmingumas. S. Jurkevičiaus teigimu, dėl visiško drausmės nebuvimo mokyti vaikus Lietuvoje vis sunkiau, o švietimo kokybė yra tiesiogiai susijusi su mokinių drausme. Jis kritikuoja liberalias idėjas, teigiančias, jog prievarta autoritetu yra atgyvena ir vietoj jos mokinius reikia ne versti mokytis, bet skatinti jų motyvaciją tai daryti.
S. Jurkevičius pabrėžia, kad mokymasis pats savaime nėra nei linksmas, nei lengvas užsiėmimas, tačiau vaikai privalo išmokti susikaupti, įsigilinti ir daug ką netgi išmokti mintinai. Tik po sunkaus darbo ateina saldus pasiekto rezultato jausmas - ir taip yra visur visą gyvenimą.
Psichologė Inga Šulcienė pritaria, kad nedrausmingi mokiniai iš tiesų yra didelė mokyklos problema. Mokytojai dažnai jaučiasi bejėgiai, savo autoritetu negalintys paveikti vaikų elgesio. Ji siūlo tokių suirusios tvarkos priežasčių ieškoti šeimoje, nes vaikai negimsta savaime drausmingi, paklusnūs, turėdami gerą vertybių sistemą.
Prievolė ar pasirinkimas: privalomi žinių patikrinimai
Seimas pritarė Švietimo įstatymo pataisoms, kuriomis iki šiol tik rekomenduojami žinių patikrinimai ketvirtokams ir aštuntokams taptų privalomi, šeštokams jų neliktų, o dešimtokams nuo 2025 metų patikrinimuose būtų įvestas keturių balų slenkstis.
S. Jurkevičius teigia, kad kartelės įvedimas yra teisingas, tačiau ji įvedama labai maža. Jis mano, kad dauguma gimnazijų vadovų palaiko keturių balų kartelės įvedimą dešimtokų Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinime (PUPP) pereinamuoju laikotarpiu, nes įvedus aukštesnį slenkstį nemaža dalis gimnazijų susidurtų su išlikimo problemomis.
Taip pat skaitykite: Gitaros tabulatūra „Nemiga“
Kauno Jono Jablonskio gimnazijos matematikos mokytoja Aušra Rutkienė teigia, kad privalomi žinių patikrinimai yra patogus instrumentas siekiant įvertinti, kaip daugumai moksleivių pavyksta įsisavinti tam tikrą kursą, suprasti, ar paveiki mokytojų taikoma metodika. Ji mano, kad privalomas testavimas, kartelės įvedimas pagelbėtų Lietuvos moksleiviams siekti geresnių rezultatų.
VDU Švietimo akademijos profesorė Daiva Jakovonytė-Staškuvienė teigia, kad ketvirtokų patikrinimai naudingi, jei jie sudarys sąlygas patiems mokiniams įvertinti savo pažangą, išsiaiškinti, kurias sritis dar reikėtų tobulinti. Ji pabrėžia, kad po tokių patikrinimų privalo būti teikiama individuali pagalba.
Elitinės mokyklos: iškreiptas švietimo veidrodis?
Seimo Švietimo ir mokslo komitetas teigia, kad „elitinės“ mokyklos iškreipia šalies švietimo rodiklius ne tik dėl mokinių atrinkimo, bet ir dėl mokytojų: šiose mokyklose įdarbinami geriausi savo sričių mokytojai.
S. Jurkevičius sako, kad klaidinga manyti, jog „elitinės“ mokyklos yra tos, kurios vykdo atranką. Anot jo, švietimo sistemos problema yra ne mokyklų įvairovė, o visuomenės nuostata, kad puikūs rezultatai gali būti pasiekti įvairiausiais būdais ir metodais, bet tik ne atkakliu mokymųsi.
Motyvacijos trūkumas: valstybės įtaka
Pedagogas Bronislovas Burgis sako, kad mokytojams, mokiniams ir jų tėvams trūksta motyvacijos mokytis. Jis teigia, kad valstybė rodo, jog ne išsilavinimas, ne išprusimas lemia, kas patenka į valstybės apmokamas pareigas.
Taip pat skaitykite: Gitaros partijos subtilybės "Nemigos" kūrinyje
S. Jurkevičiaus teigimu, pridėtinė vertė švietime yra gana abstrakti sąvoka, kuri gali būti interpretuojama labai skirtingai.
Strateginis valdymas ir švietimo reforma
Strateginis valdymas yra mąstymo ir veiklos būdas, padedantis organizacijai efektyviau naudoti išteklius. Brian Fidler teigimu, strateginis valdymas - tai planavimo ir įgyvendinimo procesas, kurį sudaro strateginė analizė, strateginis pasirinkimas ir strateginis įgyvendinimas.
Valdant švietimą, atsakingi asmenys privalo užtikrinti tvarką, kad sistema veiktų sklandžiai, rinkti duomenis, juos laikyti ir analizuoti. Švietimo valdymo paskirtis - laiduoti valstybės švietimo politikos vykdymo kokybę vadybos priemonėmis: stebėsena, planavimu, įgaliojimų ir atsakomybės paskirstymu bei priežiūra.
Reformų įgyvendinimo strategijos
Vykdant švietimo reformas, svarbu pasirinkti tinkamą strategiją. Išskiriamos trys pagrindinės strategijos:
- Prievartinė (jėgos) strategija: direktyvi, autokratinė, įstatymais besiremianti strategija, kur informacija juda tik viena kryptimi - nuo iniciatorių iki vykdytojų.
- Racionalioji (empirinė) strategija: strategija, kai ekspertai apeliuoja į praktiką, sveiką protą ir intelektą.
- Normatyvinė (perauklėjamoji) strategija: strategija, nukreipta į praktikos nuomonės, pažiūrų ir normų kaitą.
Svarbu įvertinti reforma suinteresuotas šalis: pedagoginę visuomenę, mokinių tėvus ir pačius ugdytinius.
tags: #saulius #jurkevicius #apie #mokiniu #motyvacija #mokytis