Saulius Šaltenis - rašytojas, dramaturgas, scenaristas, Nepriklausomybės akto signataras, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kurio kūryba ženkliai modernizavo lietuvių prozą ir dramą. Jo gyvenimas - tai neaprėpiama upė, nešanti per įvairius krantus, kupinus ilgesio ir meilės. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti S. Šaltenio asmenybę, jo kūrybos bruožus, gyvenimo lūžius ir vertybes, kurios formavo jo unikalų braižą.
Gyvenimo lūžiai ir vertybės
S. Šaltenį sunku „pagauti“ - pusę metų jis leidžia Ispanijoje pas dukras, kitą pusę - Vilniuje. Bet ir čia rytais jis kelioms valandoms išnyksta Antakalnio miškuose, o popiet neretai - susitikimuose su savo knygų gerbėjais. Rašytojas neslepia, kad jo gyvenimas tikrai „nulūžo“ vaikystėje, kai ilgai ir beviltiškai merdėjo pokario ligoninėje išdaužytais bei pagalvėmis užkamšytais langais. Šalia budėjo jauna, graži ir narsi motina, kuri laikė jo ranką ir neleido atitrūkti į aną pasaulį, nors pati buvo devintame mėnesyje ir turėjo gimdyti jo jaunėlį brolį. Tuo pat metu atkrito jo tėvas su keturiasdešimties laipsnių temperatūra. Ši patirtis, pasak S. Šaltenio, visiškai pakeitė jį ir padarė tuo, kas dabar yra.
S. Šalteniui labiausiai rūpi, kad Lietuva, lyg koks mažas, gražus, stebuklingai pasauliui giedantis paukštelis, nebūtų įrašytas į nykstančių rūšių Raudonąją knygą. Rašytojas pabrėžia, kad svarbu iš kartos į kartą tempti tą nematomą, mus rišantį meilės siūlelį ir niekam neleisti jo sutraukyti.
Rašytojas teigia, jog turėjo didelę svajonę: kažkodėl šventai tikėjo ir kitiems aiškino, kad dar pamatysim, kaip griūva ta mūsų nekenčiama sovietinė imperija. Kovo 11-tąją, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, balsavo Seime - jo svajonė išsipildė. S. Šaltenis nesvajoja būti kuo nors kitu - yra ir gyvena, kaskart vis labiau jausdamas jaudinantį gyvenimo grožį ir didelį dėkingumo jausmą.
Kūrybos bruožai ir temos
Jau pirmajame prozos rinkinyje išryškėjo svarbi S. Šaltenio prozos tema - maksimalistinės asmenybės sandūra su idealus triuškinančia realybe. S. Šaltenio proza, paveikta kino specifikos, atsisakanti naracijos šablonų, kuria deromantizuotą, dinamišką, nostalgijos persmelktą pasaulį iš mikrovaizdų montažo, netikėtų palyginimų bei kontrastų, ryškių, dažnai komiškų, detalių ir emocinio dvibalsiškumo. Į literatūrą autorius atėjo jau ne iš tradicinio kaimo, bet iš provincijos miestelio, kuriame susikryžiuoja miesto ir valstietiškoji kultūra. Šios aplinkos žmonėms būdinga stipri tautinė savimonė, išlikęs gyvas ryšys su gamta, tačiau joje labiau jaučiamas istorijos pulsas, yra daugiau apsišvietusios inteligentijos ir intelektualios veiklos galimybių. Iš jaunatviškos nuotaikos kilusi S. Šaltenio kūryba peržengė literatūros ribas - ji gaivino, išjudino ir nušvietė niūroką sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmo, įteisino naują pilietinio pasipriešinimo formą - žmogų išlaisvinantį juoką.
Taip pat skaitykite: Gitaros tabulatūra „Nemiga“
S. Šaltenis gimė mokytojų lituanistų šeimoje apsuptas legendų apie jo garbius giminaičius Antaną Baranauską ir Antaną Vienuolį-Žukauską. Jam tai buvo ne spaudimas, o lyg įdomus žaidimas, kurį labai rimtai žaidė ir suaugę rimti žmonės, tikėdami, kad būsiąs rašytojas, kad taip, girdi, pratęsiąs literatūrinę giminės tradiciją, tą savotišką kultūrinę bajorystę. Nors vaikystėje slapta svajojo būti jūrininku ar Tarzanu.
S. Šaltenis yra sakęs, kad likimo smūgiai gali įstumti į juodą tamsą ir neišbrendamą liūdesį, bet iš ten gali išeiti ir į saulėtas lankas. Jis jaučiasi į jas išėjęs - gyvena lyg trečią visiškai naują gyvenimą.
Rašytojas teigia, kad vienatvė nėra joks gąsdinantis dalykas. Jaunas būdamas gyvendavo savaitėmis užpustytas kaime ir pradėdavau kalbėti garsiai pats su savimi, kai siela tarytum atsiskirdavo nuo kūno ir stebėdavo mane. Neturi televizoriaus, interneto, gyvena be triukšmo ir „visagalio ekrano“ mirgėjimo.
S. Šaltenio žmona Lola išmokė ypatingo gyvenimo pilnatvės meno - džiugiai gyventi dabar, šią neįkainojamą auksinę akimirką: ne praeitimi, ne rytdiena, o dabartimi. Jos širdis buvo atvira žmonėms. Ji buvo patikli, entuziastinga ir kentėdavo įskaudinta klastingų, nesąžiningų žmonių.
Kūrybinis procesas ir įkvėpimo šaltiniai
S. Šaltenis teigia, kad rašydamas novelę ar romaną visados žino pabaigą. Pradeda nuo paskutinio sakinio, paskutinio taško, dažniausiai - daugtaškio. Bet mūsų pačių gyvenimai rašomi gerokai kitaip, ypač pabaigos, kai patys jau nebenulaikom tarp pirštų plunksnos.
Taip pat skaitykite: Įžvalgos apie švietimą
Rašytojas pasakoja romano „Basas ir laimingas“ atsiradimo istoriją, kad apie šv. Brunoną paskatinęs parašyti iš Čikagos atvykęs aktorius Petras Steponavičius mirė taip ir nesulaukęs viso kūrinio, ir jis pasižadėjo jį parašyti aktoriaus giminaičiams. Kuo gilyn į istoriją, tuo tų istorinių faktų mažiau. Turi rankose porą viduramžių kronikų eilučių kaip archeologų atkastą šukelę ir bandai pagal ją sulipdyti visą puodynę. Žinoma, domiesi, ką arkivyskupo šv. Brunono Kverfurtiečio laikais valgė, kaip baltai ar vokiečiai lydė geležį ir kalė ginklus, kaip gydė dantis, kaip mylėjo ar kaip, į kurią pusę atsigręžę stengėsi tvarkingai numirti. Lyg persikraustai į tą pasaulį, ir intuicija ima kuždėti scenas, dialogus bei siužetus. Negali patikrinti, ar tai, ką parašė, yra autentiška, ar tik taip galėjo veiksmas vystytis. Tai labai tolima praeitis. Bet kai parašė romaną „Žydų karalaitės dienoraštis“, skambino jam gyvi išlikę, išslapstyti žydai, ir viena moteris klausė, iš kur aš taip viską tiksliai žinau, net tai, kokia muzika skambėjo jos gelbėtojų namuose. Detalės, kurias sugalvojo, kurias padiktavo nuojauta, pasirodo, yra tikros. Niekas iš šv. Brunono kelionės į lietuvių žemes liudininkų jam nepaskambins, bet tikiuosi, kad parašė sąžiningai, kruopščiai sulipdė istoriją kaip tą puodynę, ne lengvabūdiškai fantazuodamas.
S. Šalteniui aktualus pagonybės ir krikščionybės susidūrimas, nes iš tų istorinių susidūrimų, lūžių ir katastrofų juk ir užgimsta arba pranyksta tautos.
Rašytojas pasakoja, kad tarnavo sovietų kariuomenėje K. Donelaičio gimtinės apylinkėse, šliaužiodavo su automatu, kasdavau apkasus lyg koks archeologas. Arba kartą buvo Tolminkiemyje, stūksojo K. Donelaičio bažnytėlės griuvėsiai, buvo graži pavasario diena, matyt, algų mokėjimo diena, visuotinio gėrimo diena - Naujieji, nebe vokiečių, jau rusų kolonistai lyg po atominio karo gulėjo lyg negyvi žolėje, o nuo stulpo iš metalinio garsiakalbio visu garsumu po plačiausias buvusios K. Donelaičio parapijos apylinkes vėjas nešiojo rusiškų su paspygčiojimais dainelių draiskalus. Tokie įspūdžiai ilgam išlieka ir neduoda ramybės.
S. Šaltenis teigia esantis gamtos, pasaulio dalis. Kartą vaikystėje žiemą basas išsprūdo vakare į lauką. Šaltis, žvaigždėto dangaus grožis užgniaužė kvapą. A. Baranausko „Anykščių šilelyje“ atrandu tą dangaus grožį, tą nenusakomą sielos ilgesį, kai, anot poeto, lietuvis nežino, ko verkia miške.
Santykis su kūrybos įvertinimu ir aplinka
S. Šaltenis teigia, kad jam buvo malonu girdėti, kad E. Nekrošius Klaipėdos dramos teatre pagal jo romaną „Kalės vaikai“ pastatė spektaklį. Nes nėra liūdnesnio vaizdo, kai pats rašytojas, rodos, kadaise toks didelis ir sau svarbus, vis dar kruta gyvas, o jo kūdikiai - tie raštų tomų tomai - jau mirę - niekam nereikalingi, beviltiškai pasenę ir nepaskaitomi.
Taip pat skaitykite: Gitaros partijos subtilybės "Nemigos" kūrinyje
Rašytojas teigia, kad paprastai parašo knygą ir iš karto lyg pamiršta ją, kaip su suaugusiais vaikais atsisveikina. Po tiek metų turėjo prisėst ir perskaityt „Kalės vaikus“ - kiek neramu buvo, bet, ačiū Dievui, jo jautriai meninei uoslei visai dar gerokai nauji ir nepašvinkę pasirodė jo paties vietom primiršti romano puslapiai.
Sovietų laikais „Kalės vaikus“ rašydamas kalbėjo apie tai, kas jam skauda. Jam rūpėjo (ir dabar teberūpi) nuolatinis tautų judėjimas, susidūrimai, išnykimo pavojus. Juk, pamenu, tada labai žeidė vis labiau įsigalinti rusiška šneka valdiškose įstaigose, atminties naikinimas, paveldo niokojimas.
S. Šaltenis teigia, jog negalvoja apie tai, laikas teisingas, laikas viskuo pasirūpins, numarins vienus tekstus, pavers lyg pernykšte pievos žole, kitus, žiūrėk, ims ir paliks ilgai ir gražiai žydėti.
Rašytojas teigia, jog tikrai per daug nesuka galvos dėl savo knygų, spektaklių ar filmų. Kur jam skubėt? Bus tų knygų, jei Dievas duos, tų filmų, spektaklių. Jam tik septyniasdešimt vieni, ir prieš akis tikriausiai saulėtas ir kaip niekados kūrybingas gyvenimas.
Asmenybės bruožai ir požiūris į gyvenimą
S. Šaltenis teigia, jog esam dulkės, silpni, bet ir dabar galiu pakartot ir tuo tikiu, kad vis dėlto esam auksinės dulkės, jei turim sielą. Žmogus yra Dievo kibirkštis, gimęs meilei ir laisvei. Dabar prie visų tų kibirkščių, prie laisvės, meilės įterpčiau ir kūrybą. Nes juk ir laisvė, ir meilė yra nesiliaujanti kūryba.
Rašytojas teigia, jog negriežia dantimis, nežiūriu iš padilbų kaip vilkas ar koks iš šešėlio nuodinga tulžim į viską, net Vasario 16-ąją spjaudantis portalų anoniminis komentatorius. Gimstam tokie, kokius mus pagimdo.
S. Šaltenis teigia, kad Vasario 16-ąją galvoja, koks aš saugus turėdamas protėvius! Galvoju apie savo senelį, nepalaužiamą karį, nepriklausomybės kovose su užkištu už milinės šuneliu bėgusį į durtuvų ataką… Apie tėvą, kurio knygas plėšėm ir paskui paaugę skaitėm, žaisdami ir vartydami įrištus prieškarinius „Naujosios Romuvos“ numerius ar iš tų storų knygų lyg dingusios lietuviškos civilizacijos nuolaužų statydami namelius. Apie savo gražią narsią motiną, kuri gal tik savo meile ir tikėjimu vaikystėje ištraukė mane iš mirties. Apie svaiginančius jausmus, patirtus griūvant Blogio imperijai.