Įvadas
Savęs suvokimas ir poreikių pajautimas yra esminiai žmogaus psichologinės sveikatos ir gerovės komponentai. Tai neatsiejama asmenybės brandos dalis, tiesiogiai veikianti mūsų santykius su savimi ir aplinka. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra savęs suvokimas, kokią įtaką jam daro savigarba, kaip atpažinti ir patenkinti savo poreikius, ir kaip visa tai susiję su autentiškumu bei pilnaverčiu gyvenimu.
Savigarba ir Jos Įtaka Savęs Suvokimui
Savigarba apibrėžiama kaip pagarba sau pačiam, teigiamas savęs ir savo gyvenimo vertinimas. Tai priklauso nuo to, kaip asmuo pats save vertina ir kaip jį vertina kiti. Žmogaus savęs suvokimas, ką jis apie save mano ir kaip jaučiasi, gali būti teigiamas (esu protingas, draugiškas, patrauklus ir kita) ir neigiamas (esu niekam tikęs, neįdomus, negražus, nemokantis bendrauti ir kita).
Savigarba yra vienas pagrindinių žmogaus brandos ir psichikos sveikatos požymių. Kuo aukštesnė savigarba, tuo lengviau įveikti stresą, nerimą, krizines situacijas, tuo aukštesnių tikslų žmogus siekia, pasikliauja savimi ir geba savarankiškai priimti svarbiausius sprendimus savo gyvenime. Priešingai, negerbiantis savęs žmogus yra linkęs tenkintis tik tuo, ką gali pasiekti be didesnių pastangų. Nuo savigarbos lygio priklauso žmogaus motyvacija darbe ir laimėjimai, socialiniai ryšiai ir gebėjimas prisitaikyti.
Savigarba susiklosto ankstyvoje vaikystėje ir formuojasi visą gyvenimą. Jos dydį lemia tai, kaip vaikas kūdikystėje buvo auginamas (kiek jam rodyta meilės, skirta dėmesio), kiek buvo patenkinti jo poreikiai (maitinimo, šilumos, švelnumo) ir ypač vienas svarbiausių asmenybės poreikių vaikystėje - pagarbos poreikis. Kai gerbiama vaiko asmenybė, susiklosto pastovi aukšta savigarba. Menkos savigarbos žmones galima suskirstyti į kelis tipus: žmogus-taikdarys, žmogus-kaltintojas, žmogus-kompiuteris ir nusišalinęs žmogus.
Daugeliui emociškai sutrikusių, asocialių, neurozėmis sergančių asmenų būdinga neadekvačiai menka savigarba, todėl vienas svarbiausių psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos tikslų yra savigarbos korekcija.
Taip pat skaitykite: Savęs žalojimo prevencija: patarimai
Savimonė ir Sąmoningumas: Stebėjimas Savęs
Mūsų protas mus apgaudinėja, kad mūsų neapgaudinėja. Turiu gerą pagalbininką šiuo reikalu - stebėjimas savęs (nevertinant ir neteisiant), t.y. pastebiu savo mintis, mąstymo kelią, vaizduotę, emocijas ir net kūno pojūčius. Tuomet man atsiranda daugiau aiškumo, daugiau laisvės ir energijos veikti (vietoj reaktyvaus ar automatinio režimo), mažiau patiriu įtampos, o stresinėje situacijoje jaučiuosi geriau, sakyčiau, stabiliau, nes ne mane kažkas valdo, bet aš pradedu valdyti situaciją.
Tai, kas neapčiuopiama, bet turi nepaprastai didelę įtaką: vidinis nepertraukiamas srautas minčių, vaizdinių, atsiminimų, lūkesčių, emocijų, kūniškų pojūčių ir begalė mumyse nuolat užgimstančių ir nuslopstančių reiškinių. Tie vidiniai procesai parodo mūsų ryšį su pasauliu ir kaip mes jį suvokiame, ir tai yra kiekvienam unikalu. Kad ir kokie protingi būtume, dažnai galvojame, kad mąstome, tačiau mintys tik skrieja ratu. Mąstyti - tai ne „gaminti“ mintis, bet iš visų galvoje kylančių minčių atsirinkti tas, kurios mums svarbios ir vertingos. Būna ir taip, mūsų mintys vis ginčijasi su tikrove, o tai sukuria įtampą ir kančią. Pastebime, iš kur kyla įtampa ir kančia? Ką su tuo galime nuveikti? Mano išvada - net ir veikiant, vienas iš itin svarbių faktorių efektyvumui bei galutiniam rezultatui yra stebėti tuo pačiu ir save. Juk, kai nestebi, tai ir nepastebi…
Galima pradėti ir dabar:
- Pastebėti, kokią emociją dabar jaučiu?
- Pastebėti galimas sąsajas - dėl ko kyla įtampa ir ši emocija (ar tai pyktis, ar baimė, liūdesys…)?
- Pastebėti savyje kylantį impulsą. Ar atpažinta emocija skatina imtis veiksmų?
- Kokios būtų šių veiksmų pasekmės? O kokios galimos alternatyvos emocijos skatinam veiksmui?
Dažniausia šios mintys būna susijusios su praeitimi arba ateitimi, tačiau suprantame, kad praeities daugiau nebėra, o galvojimas apie ateitį yra paprasčiausia mūsų fantazija. Taip nusigręžiame nuo to, ką galime patirti ir ko išmokti iš mūsų dabarties. Tačiau tam, kad pasiimtume viską iš „čia ir dabar“ momento yra būtinas sąmoningumas.
Psichologė sąmoningumą įvardija kaip kryptingą savo dėmesio nukreipimą į dabartį ir teigia, jog sąmoningumo ugdymas turėtų būti kiekvieno žmogaus tikslas. „Tik būdami sąmoningi mes perimame gyvenimo kontrolę į savo rankas: tarsi per atstumą ir be išankstinės nuostatos stebėdami savo mintis, jausmus bei patirtis išmokstame juos kontroliuoti. Taip išmokstame gyvenimo pamokas, tampame atsakingesni ir, sumažinę išorinių aplinkybių poveikį, pajaučiame laisvę, susitaikymą, pasitenkinimą savo gyvenimu“.
Taip pat skaitykite: Asmenybės analizės įrankiai
Poreikių Hierarchija ir Savirealizacija
Kiekvienas iš mūsų savo gyvenimą kuriame pagal savo taisykles, vertybes, kurias formuojame viso savo augimo proceso metu. Kartais taip stipriai susikoncentruojame į tai, jog tampame visiškai nelankstūs, o galiausiai pamirštame, jog svarbu ne tik taisyklės ir vertybės, tačiau ir poreikiai. Kaip dažnai iš tiesų įsiklausome į save? Į savo kūną? Į savo mintis? Į savo emocijas? Žmogaus unikalumas didžiąja dalimi ir slypi jo poreikiuose, o visas vertybių, taisyklių ir savo gyvenimo kūrimas turėtų prasidėti nuo įsiklausymo į savo poreikius.
Viena geriausiai žinomų psichologinių teorijų apie poreikius yra Abraham’o Maslow poreikių piramidė arba poreikių hierarchija. Pagrindiniai žmogaus poreikiai prasideda nuo fiziologijos - tai poreikiai, kurie reikalingi tam, kad išliktumėme (maistas, vanduo, miegas). Sekančiame etape yra saugumo poreikis, kuris tuo pačiu yra ir apie nerimo nebuvimą - jeigu šis poreikis yra patenkintas, žmogus tikrai rečiau jaučia įtampą arba nerimastingumą. Taip pat svarbu susisieti su kitais - turėti įvairių lygių socialinius santykius. Stabtelėkite ir įsiklausykite į save - kokius savo pagrindinius poreikius iš tiesų jaučiatės patenkinęs? Ką darote, kad jie būtų patenkinti?
Savirealizacijos ir savigarbos poreikiai iš esmės yra apie kiekvieno iš mūsų unikalumą ir autentiškumą. Tačiau kaip pasiekti juos? Kaip juos užpildyti? Ar tikrai pakanka mėgiamo darbo, mokslo ar kitokios veiklos ir visada jausite pilnatvę? Koks yra tas kelias į autentiškumą? Visų pirma, tai yra įsiklausymas į save patį. Tai tarsi tiltelis nuo vidinio “Aš” iki išorinio “Aš”, suteikiantis mums vientisumą. Autentišku žmogumi esu tada, kai priimu save besąlygiškai - priimu visas gerąsias savo savybes, priimu visus savo trūkumus ir suvokiu, jog tie trūkumai ir yra mano unikalumas. Priimu save, kaip vienodai vertingą žmogų su visais kitais žmonėmis. Priimu visas savo emocijas, nepriklausomai, kokios jos yra, priimu savo mintis ir taip renkuosi savo elgesį.
Dažnai mes esame linkę į kažką lygiuotis, kurti save pagal visuomenėje vyraujančius standartus ir tendencijas. Ypač šių dienų pasaulyje, kai aplink vyrauja labai daug visuomenės normų, “idealų”, pavyzdžių. Neretai nutinka taip, jog minėti pavyzdžiai tampa trukdžiais mūsų savirealizacijai… Keliamės sau lūkesčius, taisykles, ribas visiškai neatitinkančius mūsų pačių tikrųjų poreikių. Būna, jog mūsų susikurti lūkesčiai mums nustato ribas - jie tarsi baigtiniai, nekintantys, tarsi turim būtinai juos atliepti, o jeigu neatliepiame, priimti save tampa be proto sunku. Klausimas, ar tokiu atveju su tokiais lūkesčiais mes sau trukdome ar padedame? Galbūt daug labiau verta ieškoti savo paties unikalaus varianto, derinti savo lūkesčius su savo tikraisiais norais? Kitaip tariant, ieškoti SAVO paties unikaliausio ir labiausiai priimtino varianto.
Savęs Pažinimas Santykiuose
Santykiai, mano nuomone, yra ryšys. Tarp sielų, tarp žmonių. Tai gali būti su vienu žmogumi, su kitu žmogumi - tuomet, kai mes dalinamės savo išgyvenimais, nuomonėmis, jausmais ir sukuriame tarpusavio ryšį.
Taip pat skaitykite: Atjauta sau ir psichikos sveikata
Pirmieji santykiai kiekvieno žmogaus gyvenime supažindina su daugybe pamokų ir išgyvenimų. Tai yra naujų patirčių įgijimas. Kai kuriems žmonėms pasiseka ir pirmieji romantiniai santykiai tampa gyvenimo santykiais. Nepaisant to, dauguma žmonių juos baigia ir juda toliau. Aš pati išmokau labai daug. Pirmiausia supratau, kad ne viskas rožėmis klota ir santykiai nėra tik įkritimas ir maudymasis kažkokiame svajonių pasaulyje. Norint sukurti tvirtus santykius, juos reikia statyti. Reikia mokytis suprasti kitą, prisitaikyti, taip pat suprasti ir analizuoti save. Pirmieji santykiai suteikia daug įžvalgų apie save ir apie pasaulį. Žinoma, pastebėjau skirtumus tarp pirmųjų ir tolimesnių santykių, nes žmogus mokosi, auga ir keičiasi. Patys pagrindiniai pokyčiai įvyko pradėjus mano saviugdos kelionę. Kai mes neišmokstame tam tikrų pamokų ir nepažįstame savęs, dažnai kartojame tas pačias klaidas santykiuose. Mano santykiai prieš saviugdos kelionę visi buvo labai panašūs, nes aš pati buvau tokia. Suvokimas apie save, kitus žmones ir jausmus buvo visiškai kitoks.
Ilgalaikiams santykiams svarbiausia pažinti save. Dažnai bandome apkaltinti kitus žmones ir aplinkinius dėl nesėkmių arba jei patys elgiamės netinkamai - vėlgi juos kaltiname. Pirma svarbu pažinti save: savo jausmus, vidinį pasaulį, suartėti su dvasine energija. Tuomet mes galime geriau analizuoti, suprasti, keisti požiūrį į santykius, į žmogų, mokytis prisitaikyti bei spręsti problemas drauge.
Sėkmingi santykiai nėra aš „įkritau“ į kažkokį meilės verpetą kaip „Titanike“, dabar visada, bus viskas rožės ir vaivorykštės, visada viskas bus gerai, pilnas atsidavimas ir taip iki gyvenimo galo. Brandi meilė nėra vien tik malonūs išgyvenimai. Reikia suprasti, jog santykiuose mes augame kaip gėlė ar bet kokia gyvybė žemėje. Mes turime išaugti kartu. Augame patys kaip asmenybė ir kartu santykiuose: bendraujame, kalbamės nepatogiomis temomis ir bandome suprasti vienas kitą, tuomet tai yra sėkmingi santykiai.
Meilė Sau: Atsakomybė Už Savo Poreikių Tenkinimą
- Meilė sau pirmiausia yra savęs pažinimas. Leisti sau pažinti save, suvokti kas aš esu ir kas aš nesu. Nebandyti būti grėsmingu tigru, esant grakščiai gazelei ir atvirkščiai.
- Meilė sau yra save priėmimas. Su visais savo šešėliais. Ir tai nėra pateisinimas savo nuodėmių, o tiesiog suvokimas, kad aš nesu tobula, pasaulis nėra tobulas ir kiti žmonės nėra tobuli. Normalu yra keiktis, tingėti, būti nevala, pameluoti, turėti sekso fantazijų ir pan.
- Meilė sau yra savo poreikių suvokimas. Visi mes turime tiek fiziologinių, tiek psichologinių, tiek socialinių poreikių. Meilė sau yra savo poreikių paisymas ir tenkinimas. Kiekvienas iš mūsų yra individualus ir poreikiai gali skirtis. Tik tu pati esi atsakinga, kad tavo poreikiai būtų patenkinti.
- Meilė sau yra savo poreikių išsakymas kitiems žmonėms. Atsisakymas iliuzijos, kad kiti susivoks, ko tau princesei reikia, o gebėjimas aiškiai išsakyti, ko ir kaip tau reikia. Tai nėra reikalavimas ar ultimatumas kitiems žmonėms ir nebūtinai kiti žmonės elgsis taip, kaip norisi. Tarkim ateini pas draugę į svečius ir labai nori valgyti, tai protinga būtų apie savo alkį pasakyti draugei ir paprašyti kažko valgyti, o ne tyliai laukti, kol draugė susipras tave pavaišinti.
- Meilė sau yra atsakomybės už save prisiėmimas t.y.: išlipimas iš aukos batų. Taigi visi tie nusipirk sau naują suknelę ar rankinuką ir taip įrodysi meilę sau arba pasiųsk visus toli, toli ir tai jau reikš, kad save myli, tai ne.
Arogancija Kaip Nemeilės Sau Išraiška
Arogancija - savybė, kurią dažnai siejame su neigiamais bruožais, tokiais kaip išpuikimas, įžūlumas ir kitų niekinimas. Tačiau už šios kaukės gali slypėti gilesnės problemos, susijusios su savęs vertinimu ir pasitikėjimu savimi. Arogancija siejama su per dideliu pasitikėjimu savimi, perdėtu savo sugebėjimų ir pasiekimų vertinimu. Arogantiški žmonės gali elgtis išdidžiai, žiūrėti į kitus iš aukšto ir nesuteikti jiems deramos pagarbos. Tačiau tai nėra vien tik pasitikėjimo savimi perteklius. Šis bruožas gali slėpti gilesnes problemas, tokias kaip žemas savivertės jausmas ar nerimas. Arogantiški žmonės gali stengtis kompensuoti savo vidinius trūkumus demonstruodami išorinį pranašumą. Nors arogancija ir narcisizmas dalijasi kai kuriais bendrais bruožais, pavyzdžiui, padidėjusiu savęs vertinimu ir kitų niekinimu, tarp jų yra esminių skirtumų. Narcisizmas yra asmenybės sutrikimas, pasižymintis perdėtu savęs gyrimu, empatijos stoka ir poreikiu nuolat būti giriamam bei būti dėmesio centre. Tuo tarpu arogancija gali būti laikina savybė, kurią sąlygoja tam tikros situacijos ar aplinkybės. Tačiau svarbu pažymėti, kad net ir laikina arogancija gali turėti neigiamų pasekmių.
Atsikratyti arogancijos reikia laiko ir pastangų. Arogancija gali išsivystyti žmogaus vaikystėje. Nesaugus prisirišimas, perdėtas gyrimas, patyčios, nepakankamas disciplinavimas, pernelyg didelis dėmesys materialiems dalykams - visa tai gali turėti įtakos arogancijos formavimuisi. Jei manote, kad jūsų arogancija gali būti susijusi su jūsų vaikystės trauma ar ankstyvąja gyvenimo patirtimi, gali būti naudinga kreiptis į psichologą.
Kaip Pamilti Save?
Myli-nemyli-myli-nemyli…ramunės lapelius plėšome burdami Jos ar Jo meilę. O ar mylime patys save? Ne, ne, aš kalbu ne apie egoizmą, kai žmogus susikoncentruoja tik į savo vieno poreikius, norus ir mintis, ir nemato nieko aplinkui. Meilė sau nereiškia, kad nemylėsite kitų. Nemaža dalis tų, kurie skundžiasi, kad jų nemyli ar juos žemina sutuoktinis, aplinkiniai ir t.t., iš tiesų patys save skaudina, menkina ir žemina.
Kodėl nemylime savęs? Kodėl leidžiame gyvenimui įsukti save tarsi į užburtą ratą, nustojame mąstyti ir matyti, nebesugebame priimti sprendimo ir pasirūpinti savuoju „aš“? Priežastys gali būti įvairios: vaikystės išgyvenimai, kai mažylis mato tėvų tarpusavio santykius, skaudi nesėkmė darbe, palaužusi pasitikėjimą savimi ir paskatinusi nemeilę sau, patirta prievarta, stresinės situacijos ir t.t. Nemylintis savęs žmogus linkęs save alinti, labai smarkiai save riboti. Dažnai jis negali ar nenori tinkamai savimi pasirūpinti ir tikisi, kad tai už jį padarys kas nors kitas, kad ir mylimasis. Tačiau jei savęs nemyliu ir skaudinu, - esu nelaimingas. Tad kaip būdamas nelaimingas, galėčiau padaryti laimingu kitą?
„Jei savęs nemylėsi ir kiti tavęs nemylės“, byloja liaudies išmintis. Ar tai tiesa? Taip, nes žmogus, esantis šalia, gali mumis pasirūpinti, bet ne absoliučiai. Todėl mokėjimas pasirūpinti savimi, klausytis savo norų, labai susijęs su meile sau. Kuo daugiau rūpinamės savimi, savo poilsiu, poreikiais, lavinimu, tuo geriau jaučiamės, nenualiname savęs, todėl ir kiti šalia jaučiasi geriau. Jei partneris nemyli savęs, su juo sunku bus užmegzti lygiaverčius santykius, nes toks žmogus labai priklausomas nuo kitų. Jis daugiau ims iš kito žmogaus, nei duos. Tokie asmenys dažnai būna nelaimingi, skundžiasi, jaučiasi bejėgiais, mažai ką daro, kad jų savijauta pasikeistų ir t.t. Dėl to gyvenimas šalia tokio, savęs nemylinčio žmogaus, - sunkus.
Kartais išmokti mylėti save - nėra paprasta. Prievartą, kitų niekinimą patyrę ir dėl to meilės sau netekę žmonės šią „sieną“ neretai sugeba įveikti tik psichoterapijos metu. Būna, kad žmonės patiria tarsi vidinį nušvitimą - sako, vieną rytą pabudau, supratau, kad gyvenimas yra gražus, ir aš esu vertybė, - bet taip būna retai. Permąstyti savo vertybes pavyksta dramatiškų įvykių - ligos, mirties akivaizdoje. Pamilti save nėra paprasta, bet įmanoma, ir - labai svarbu. Nes nemylėdami savęs niekaip nesugebėsime pasijusti iš tiesų laimingais. Dėl to tikrai verta galvoti apie savo gyvenimą, - ką aš darau, ko noriu. Ar tuose santykiuose, kuriuos turiu, mane ir mano norus iš tiesų girdi ir gerbia? Kiek tie santykiai atitinka mano lūkesčius. Ar kažko nedarau prievartaudamas save? Nes dažnai darome, ko nori kitas, bet lyg per prievartą. Jei nėra gera, kodėl nepagalvojus, ką padaryti, ką pakeisti savo gyvenime.
Meilė sau susijusi ir su aplinkinių meile mums. Jei artimieji rodo savo meilę, pačiam žmogui lengviau save mylėti. Tai ypač aktualu, jei kalbame apie vaikus. Suaugęs žmogus, jei save myli, vertina, - jis girdi save ir pats apie save galvoja, o tie, kurie numenkina save, jie labiau pasikliauna aplinkinių nuomone, - „ką tas apie mane sakė, tai toks aš ir esu“. Tačiau suaugęs gali rinktis. Tuo tarpu vaikas negali nutraukti santykių su tėvais ir ieškoti meilės kitur, todėl tėvų meilė mažyliui labai svarbi. Mylėti save, - nereiškia duoti mažiau meilės kitiems. Tiesiog nepamirškite, kad negalima visiškai atsiduoti kitam, paminant save. Mylintis save žmogus kūrybiškesnis, jo gyvenimas turiningesnis, jis ieško savęs, o iš to atsiranda pasitikėjimas savimi.
Sąmoningumo Ugdymas
Kai duodame protui laisvą valią, dažnai jis pasigauna neigiamas emocijas išreiškiančias mintis: apie nuoskaudas, išdavystes, gailestį sau ar pan. Dažniausia šios mintys būna susijusios su praeitimi arba ateitimi, tačiau suprantame, kad praeities daugiau nebėra, o galvojimas apie ateitį yra paprasčiausia mūsų fantazija. Taip nusigręžiame nuo to, ką galime patirti ir ko išmokti iš mūsų dabarties. Tačiau tam, kad pasiimtume viską iš „čia ir dabar“ momento yra būtinas sąmoningumas.
Psichologė sąmoningumą įvardija kaip kryptingą savo dėmesio nukreipimą į dabartį ir teigia, jog sąmoningumo ugdymas turėtų būti kiekvieno žmogaus tikslas. „Tik būdami sąmoningi mes perimame gyvenimo kontrolę į savo rankas: tarsi per atstumą ir be išankstinės nuostatos stebėdami savo mintis, jausmus bei patirtis išmokstame juos kontroliuoti. Taip išmokstame gyvenimo pamokas, tampame atsakingesni ir, sumažinę išorinių aplinkybių poveikį, pajaučiame laisvę, susitaikymą, pasitenkinimą savo gyvenimu“.
Pirmieji trys sąmoningumo lygiai pagal A. Maslow sutelkia dėmesį į deficitinių poreikių patenkinimą, t. y. žmogaus fiziologinių (išgyvenimo), fizinio bei psichologinio saugumo, prisirišimo, meilės bei priklausymo bendrijai poreikius, o taip pat ir poreikį jaustis įvertintu, pripažintu ar gerai jaustis būnant tiesiog savimi, didžiuotis tuo, kuo jis yra. Jei šie poreikiai nėra patenkinami,- žmogus jaus diskomfortą, nerimą ar įtampą. Ketvirtame sąmoningumo lygyje dėmesys sutelktas į transformaciją, t.y. mokymąsi, kaip valdyti ar paleisti pasąmoninius, baime, kalte ar gėda grįstus įsitikinimus. Šiame etape žmogus pradeda girdėti save, savo vidinį balsą, intuiciją. Kiti trys, aukštesnieji, sąmoningumo lygiai sutelkia dėmesį į mūsų poreikį rasti egzistencijos prasmę ir tikslą, palikti pėdsaką pasaulyje bei gyventi pasiaukojančios tarnystės gyvenimą. A. Maslow vadino juos „augimo“ poreikiais. Skirtingai nuo deficitinių poreikių, patenkinus šiuos poreikius, jie neatslūgsta, o sukelia gilesnę vidinę motyvaciją ir įsipareigojimą. Žmogus išmoksta stebėti save tarsi iš šalies ir taip susikuria „vidinį kompasą“, intuityviai nukreipiantį link tikslių sprendimų priėmimo. Koncentracija tik į žemesnių poreikių arba tik į aukštesnių poreikių tenkinimą nėra produktyvi - vienu atveju pritrūksta įgūdžių, reikalingų tvirtai stovėti ant žemės ir efektyviai veikti fiziniame pasaulyje, kitu - trūksta bendradarbiavimo įgūdžių ar įkvėpimo ir prasmės.