Neigiamo Savęs Suvokimo Apibrėžimas: Kelias į Atjautą Sau ir Psichikos Sveikatą

Įvadas

Savęs suvokimas yra esminis asmenybės bruožas, lemiantis žmogaus savijautą, elgesį ir santykius su aplinka. Neigiamas savęs suvokimas gali turėti didelį poveikį psichikos sveikatai, savigarbai ir gebėjimui įveikti sunkumus. Šiame straipsnyje nagrinėsime neigiamo savęs suvokimo apibrėžimą, jo priežastis, pasekmes ir būdus, kaip ugdyti atjautą sau bei gerinti savęs vertinimą.

Savigarba ir Savęs Suvokimas

Savigarba apibrėžiama kaip pagarba sau pačiam, teigiamas savęs ir savo gyvenimo vertinimas. Tai priklauso nuo to, kaip asmuo pats save vertina ir kaip jį vertina kiti. Žmogaus savęs suvokimas gali būti teigiamas (esu protingas, draugiškas, patrauklus) arba neigiamas (esu niekam tikęs, neįdomus, negražus, nemokantis bendrauti).

Savigarba yra vienas pagrindinių žmogaus brandos ir psichikos sveikatos požymių. Aukšta savigarba padeda lengviau įveikti stresą, nerimą, krizines situacijas, siekti aukštesnių tikslų, pasitikėti savimi ir savarankiškai priimti sprendimus. Priešingai, negerbiantis savęs žmogus yra linkęs tenkintis tuo, ką gali pasiekti be didelių pastangų. Nuo savigarbos lygio priklauso žmogaus motyvacija darbe ir laimėjimai, socialiniai ryšiai ir gebėjimas prisitaikyti.

Savigarba susiklosto ankstyvoje vaikystėje ir formuojasi visą gyvenimą. Jos dydį lemia tai, kiek vaikui buvo rodoma meilės, skirta dėmesio, kiek buvo patenkinti jo poreikiai ir ypač pagarbos poreikis. Kai gerbiama vaiko asmenybė, susiklosto pastovi aukšta savigarba, toks žmogus gerbia pats save, labiau vertina, gerbia kitus, aplink save sukuria sąžiningumo, atsakingumo, atjautos ir meilės atmosferą, pats jaučiasi svarbus ir reikalingas.

Neigiamo Savęs Suvokimo Poveikis

Menkos savigarbos žmones galima suskirstyti į kelis tipus:

Taip pat skaitykite: Tėvų elgesio įtaka vaikams

• Žmogus-taikdarys: nuolat atsiprašinėja ir nieko nesiima daryti be kitų pritarimo.
• Žmogus-kaltintojas: kalba pakeltu tonu, dažnai rėkia, kartais grasina.
• Žmogus-kompiuteris: nuolat demonstruoja savo protinius gebėjimus, kalba nesuprantamais žodžiais.
• Nusišalinęs žmogus: nuolat kvailioja arba kalba ne į temą, jaučiasi niekam nereikalingas ir vienišas.

Daugeliui emociškai sutrikusių, asocialių, neurozėmis sergančių asmenų būdinga neadekvačiai menka savigarba, todėl vienas svarbiausių psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos tikslų yra savigarbos korekcija.

Atjauta Sau: Alternatyva Savikritikai

Atjauta sau - tai asmens sugebėjimas patiriant sunkumų, nesėkmių ar pastebėjus kažką savyje, kas nepatinka, pažvelgti į save supratingai ir su palaikymu, panašiai kaip elgiamės su artimu draugu jam sunkiu metu. Atjauta sau nėra savigailos forma. Ji skatina mus su gerumu priimti, išgyventi ir pripažinti nemalonius jausmus.

Atjautos sau pagrindai:

1. Sąmoningumas: leidžia suvokti savo dabartinę būseną ir priimti savo patiriamas emocijas.
2. Bendražmogiškumas: suvokimas, kad visi žmonės įvairiais gyvenimo laikotarpiais išgyvena kančią ir nepasitenkinimą savimi.
3. Geranoriškumas: reiškia, kad esame sau švelnūs ir supratingi, o ne griežtai kritiški ir teisiantys.

Kaip Ugdyti Atjautą Sau?

• Skirkite laiko sau: net kelios minutės kasdien, skirtos meditacijai ar sąmoningumo pratimams, gali padėti.
• Susikoncentruokite į pozityvumą: kai pastebite neigiamas mintis, pabandykite jas pakeisti realistiškesnėmis ir pozityvesnėmis.
• Kalbėkite su savimi švelniai: įsivaizduokite, kaip kalbėtumėte su mylimu žmogumi, kuris išgyvena sunkų etapą.
• Rūpinkitės savimi: sveikata - prioritetas.
• Atraskite džiaugsmą: skirkite laiko veiklai, kuri teikia jums malonumą ir padeda atsipalaiduoti.
• Išmokite pasakyti „ne“: nėra nieko blogo atsisakyti dalykų, kurie atima jūsų energiją ar neatitinka jūsų vertybių.

Praktiniai Pratimai Atjautos Sau Ugdymui

1. Atsiminimų Pratimai: Atsiminkite kokią nors gyvenimo situaciją, kuri sukėlė jums sunkumų ir stresą. Atsimindami ją atkreipkite dėmesį, ar dabar, galvodami apie šią situaciją, jaučiate kokius nors pojūčius kūne. O dabar pasakykite sau: „Tai kentėjimo akimirka, patiriu stresą, nemalonu. Bet kentėjimas yra viena iš gyvenimo dalių, nesu vienas (-a), kiti žmonės tokiose situacijose jaučiasi panašiai, mes visi patiriame sunkumų savo gyvenimuose.“ Tuomet uždėkite ranką ant krūtinės ir pasakykite sau: „Galbūt aš galiu būti geras (-a) sau?
2. Draugo Perspektyva: Pirmiausia pagalvokite apie situacijas, kai jūsų artimas draugas arba draugė jautėsi prastai arba jis / ji susidūrė su iššūkiais. Kaip įprastai reaguojate į savo draugą (-ę) tokiose situacijose? Tuomet pagalvokite apie situacijas, kai jūs pats (-i) jautėtės prastai arba susidūrėte su iššūkiais. Kaip įprastai elgiatės su savimi tokiose situacijose? Ar pastebėjote skirtumą? Jei taip, paklauskite savęs, kodėl.
3. Dienoraščio Rašymas: Šį pratimą reikėtų atlikti keletą savaičių - tada jis sudarys pagrindą ilgalaikiam požiūrio į save keitimui. Pratimą galima atlikti rašant dienoraštį, o tiems, kurie nemėgsta rašyti ir po to skaityti, siūloma šį pratimą atlikti mintyse arba garsiai sau įvardinant vidinius monologus. Pastebėkite, kada kritikuojate save. Galbūt jūsų savikritiškas balsas toks įprastas, kad net nepastebite, kada jis pasireiškia. Kai jausitės blogai dėl ko nors, pagalvokite, ką sau pasakėte. Kokius žodžius iš tikrųjų vartojate būdami savikritiški? Ar pasikartoja pagrindinės frazės? Koks jūsų balso tonas - griežtas, šaltas, piktas? Ar balsas primena ką nors iš praeities, kas jus kritikavo? Turite kuo geriau pažinti savo vidinį kritiką ir suvokti, kada jūsų vidinis kritikas yra aktyvus. Aktyviai stenkitės sušvelninti savikritišką balsą, bet darykite tai su atjauta, o ne savęs smerkimu (t. y., nesakykite savo vidiniam kritikui „Tu toks (-ia) kvailas (-a)!“). Pasakykite ką nors panašaus į „Žinau, kad dėl manęs nerimauji ir jautiesi nesaugiai, bet tu man keli nereikalingų kančių. Performuluokite savo vidinio kritiko pastabas į draugiškas ir pozityvias.
4. Raminantis Apglėbimas: Vienas paprasčiausių būdų pasirūpinti savimi ir pasiguosti liūdnose akimirkose - raminančiai save apglėbti. Apkabinimas suaktyvina parasimpatinę nervų sistemą, o tai mums padeda nurimti ir jaustis saugiai. Mūsų oda yra nepaprastai jautrus organas. Tyrimai rodo, kad dėl fizinio kontakto išsiskiria oksitocinas, suteikiantis saugumo jausmą, sumažinantis nerimą ir nuslopinantis širdies ir kraujagyslių sistemos įtampą. Pabandykite kelis kartus per dieną savaitę ar ilgiau sunkiais laikotarpiais tiesiog pridėti ranką prie savo kūno. Pastebėję įtampą, atlikite 2-3 gilius atpalaiduojančius įkvėpimus, švelniai uždėkite ranką ant širdies, pajuskite švelnų spaudimą ir savo rankos šilumą. Pradžioje gali būti neįprasta atlikti šiuos pratimus ir keisti požiūrį į save, ypač jei jūs linkę save kritikuoti.

Emocinis Intelektas ir Savęs Suvokimas

Emocinis intelektas (EI) yra gebėjimas suvokti, naudoti, suprasti, valdyti ir vertinti emocijas - tiek savo, tiek kitų. Emocinis intelektas gali būti matuojamas Emocijų vertinimo skale („The Assessing Emotions Scale“, kurią sukūrė Schutte N.S., Malouff J.M., ir Bhullar N., 2009). Ši skalė dar vadinama savęs įvertinimo, emocinio intelekto testu arba „Schutte test“ - emocinio intelekto testu. Ši skalė grindžiama Salovey and Mayers originaliu emocinio intelekto modeliu.

Klausimyną sudaro 33 klausimai, kurie yra padalinti į 4 subskales:

Taip pat skaitykite: Kas yra depresija?

1. Emocijų suvokimas: gebėjimas aptikti ir „iššifruoti“ emocijas, kurios yra veiduose, paveiksluose, balsuose, kultūriniuose artefaktuose, taip pat ir savyje.
2. Emocijų panaudojimas: gebėjimas, kuris skirtas panaudoti emocijas tam, kad palengvintų įvairias kognityvines veiklas, tokias kaip mąstymas ar problemų sprendimas.

Bendra balų suma gali svyruoti nuo 33 iki 165 (iš jų 5, 28 ir 33 klausimų atsakymų variantai yra apversti). Kiekvieno emocinio intelekto komponento įverčio vidutinė vertė apskaičiuojama kaip teiginių įverčių suma padalinta iš komponentą atspindinčių teiginių skaičiaus.

Aukštas emocinis intelektas padeda geriau suprasti savo emocijas ir jų įtaką savęs suvokimui. Tai taip pat leidžia efektyviau valdyti neigiamas emocijas ir ugdyti teigiamą požiūrį į save.

Stigma ir Savęs Stigma

Stigma - neigiama visuomenės nuostata apie sergančius psichikos liga, turinčius fizinę negalią ar bet kokiu kitu būdu išreiškiančius nukrypimą nuo visuomenėje priimtų normų. Savęs stigma yra reiškinys, kai psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės patys save laiko mažiau vertingais dėl šių sutrikimų.

Stigma gali pasireikšti įvairiomis formomis:

• Visuomenės stigma: kai tam tikros bendruomenės ar visuomenės atstovai galvoja ir veikia psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių atžvilgiu.
• Struktūrinė stigma: diskriminacija įstatymuose, politikoje ir kitose kultūrinėse bei organizacinėse praktikose.

Tyrimai rodo, kad stigmatizuojančiu požiūriu į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius žmones pasižymi nemaža dalis visuomenės. Tai rodo, kad respondentų asmeninio kontakto kontekstas pasižymi stigminėmis nuostatomis ir yra atspirtis siekti pokyčio psichikos sveikatos stigmos mažinimo srityje.

Taip pat skaitykite: Emocijų valdymo strategijos

Svarbu suvokti, kad psichikos sveikatos sunkumai ir sutrikimai, lygiai kaip ir fizinės sveikatos sutrikimai, - yra įprasta žmogiškoji patirtis. Dauguma psichikos sveikatos sunkumų ir sutrikimų patyrusių žmonių, gavę pagalbą, pasijunta geriau. Nepaisant sunkumų ar net ilgai trunkančių psichikos sveikatos sutrikimų, galima patirti džiaugsmą, užsiimti įdomiomis veiklomis, palaikyti prasmingus santykius. Mūsų niekada neapibrėžia vien psichikos sveikatos sutrikimai. Jie gali veikti mūsų būseną ir elgesį, tačiau dėl to neprarandame savo unikalios asmenybės.

Savęs Suvokimas ir Aplinkos Įtaka

Žmogus, būdamas santykyje su aplinka, yra priverstas laviruoti tarp savo asmeninio suvokimo ir tarp to, ką mato išorėje. Mes esame labiau linkę vertinti žmones ar situacijas, kai turime pernelyg mažai žinojimo apie patį žmogų ar situaciją. Norėdami užpildyti šį „baltą“ lapą, mes sukuriame tariamą realybę, kurioje tampame išganytojais arba teisėjais.

Neretai būname pernelyg trumparegiški, kad pamatytume, jog bet koks vertinimas taip pat gimsta iš mūsų asmeninės suvokimo bazės, kurią suformuoja mūsų turėtos patirtys bei autoritetai. Vaikystės pasaulyje tai vyksta nuolat, nes tėvai mus formuoja pagal savo pačių paveikslą. Mes nesąmoningai perimame tėvų vertybes bei vadovaujamės jomis, net nesusivokdami, kad gali būti kitaip. Ilgainiui, bręstant, pradedame atsirinkti, maištauti bei siekiame išsikovoti savo asmenybei vietą po saule. Tai ypatingai vyksta tada, kai mūsų pačių asmenybės ribos yra neaiškios. Todėl šiuos „rėmus“ susiformuojame iš aplinkos perimtų vertybių, normų bei elgesio standartų. Tokiu būdu mes suvaržome savo individualybę, prarandame galimybę praplėsti savo fiksuotas suvokimo ribas bei priimti esamą realybę tokią, kokia ji yra.

Poreikis teisti kyla iš baimės, jog kažkas nuo mūsų skiriasi: daro, mąsto ne taip, kaip mes. Todėl norėdami pasitvirtinti savo individualybę bei pasirinkto kelio teisingumą, mes esame linkę teisti aplinką. Evangelijoje rašoma: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mt 7, 1-5). Šie Jėzaus žodžiai atskleidžia žmogaus psichikos fenomeną pamatyti kituose net ir smulkiausias detales, tačiau mūsų pačių ribotumai ir klaidos mums patiems yra mažiau pastebimi. Neretai vertindami aplinką, jai priskiriame tas būdo savybes, kurios gyvena mumyse. Mes įprastai neturime gebėjimo atpažinti kitame tai, ko neturime patys savyje ir priešingai - mums kur kas geriau sekasi aplinkoje pastebėti tai, kas mums yra puikiai pažįstama, net jei ir neįsisąmoninta. Tai gali būti tam tikros mūsų nesuvoktos asmenybės dalys, kurias mes pastebime kitame žmoguje arba tam tikri praeities patyrimai, kuriuos mes priskiriame savo dabartinei aplinkai.

Dažnai aplinka mus linkusi teisti, kai mes patys nesame tikri dėl savo atliekamų veiksmų. Aplinkiniai, pastebėdami šį mūsų netikrumą, pradeda mums minti ant skaudamo taško, teisdami mus ir kitaip vertindami. Teisti labiau linkę tie žmonės, kuriems patiems labai svarbi aplinkinių nuomonė. Tokie žmonės nepaprastai patys bijo tapti aukomis, todėl vertinimas yra puiki proga įgauti vienadienės galios pojūtį ir pasijusti vertingesniais. Kartais tai pasireiškia per nuolatinį patarimų dalijimą aplinkai, o tai yra ne kas kita, kaip vertinimas, įvilktas į gražią formą.

Mes negalime kontroliuoti kitų žmonių vertinimo ir teisimo mūsų atžvilgiu, tačiau mes galime būti atsakingi už savo pačių reakciją į tai. Juk ne žodžiai mus įskaudina, bet mes įsiskaudiname dėl pasakytų žodžių. Kai esame teisiami, dažniausiai pirminė mūsų reakcija būna įrodyti savo teisumą. Tačiau tai panašu į bandymą audros akimirkoje sustabdyti vėją. Bandydami taip elgtis, mes tik veltui eikvosime energiją, nepasiekdami jokio esminio pokyčio. Stengdamiesi reaguoti į kiekvieną mus teisiančią nuomonę, mes tik suteiksime “maisto” mus supančiai aplinkai, o tai ją tik dar labiau skatins mus teisti. Tad išmintingo žmogaus atsakas yra tyla ir susitelkimas. Juk jokia energija nėra linkusi gyvuoti pati savaime, jei negauna maitinimo šaltinio, “nes siaubas ir smalsumas - ir tie pavargsta” (F. Tai paprasčiau padaryti tuomet, kai pabandome suprasti, jog kitų žmonių poreikis teisti turi savo istoriją. Juk vidinę ramybę jaučiančiam žmogui nekyla poreikis ieškoti kituose trūkumų, nes jis ir pats puikiai žino, kad nėra tobulas. Tačiau jis tai priima, nesistengdamas būti tuo, kuo nėra. Mūsų mąstymas yra mūsų pačių rezultatas, todėl smegenys yra linkusios tyrinėti ir vertinti aplinką pagal turimą „duonazę“. Dažnai tai vyksta savaime, pasąmoniniame lygmenyje. Todėl jei atkreiptume dėmesį į savo mintis bei perkeltume tai į sąmoningumo lygmenį, pastebėtume, kaip dažnai mūsų protas linkęs vertinti aplinką (jos poelgius, vertybes, išvaizdą ir t.t.). Vertinimas dažnai yra neatsiejamas nuo teisimo. Tai tampa nekaltu įpročiu, tačiau ilgainiui nuolatinis aplinkos stebėjimas ir jos vertinimas pasėja mumyse „psichikos nuodus“, iš ko gimsta pykčio, nerimo ir neapykantos jausmai. Mokydamiesi priimti aplinką tokią, kokia ji yra, be išankstinio vertinimo, mes išvengsime daugybės mus pačius niokojančių jausmų ir minčių.

Savęs Vertinimas ir Sportinė Veikla

Sportinė veikla gali turėti įtakos savivertės raidai, ypač jei sportinė veikla vyksta sėkmingai. Asmeninės charakteristikos ir savybės, tokios kaip savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi, agresyvumas ir bendra ekstraversija, linkusios didėti gerėjant sportiniams rezultatams. Jaunųjų sportininkų savijauta geriausiai rodo, ar jų rengimas vyksta sėkminga linkme.

Sportininkų savęs vertinimas gali būti stiprinamas išorės. Patiriant teigiamus jausmus ir rengiantis tapti visaverte asmenybe, paauglių ir jaunuolių psichinė sveikata neatsiejama nuo geros savijautos, o savijauta ir savęs vertinimas yra vienas kitą papildantys veiksniai.

Sportinė veikla, geri tarpusavio santykiai komandoje gali paveikti individo emocinį ir psichologinį nusiteikimą. Todėl pabrėžiama vaiko psichologinio rengimo būtinybė, nes vien tik gero fizinio parengtumo nepakanka. Vaikas turi mokėti mažinti psichinę įtampą, lavinti savo psichines galias, stiprinant savireguliaciją ir savikontrolę.

Fizinis ugdymas daro didelę įtaką vaiko savęs vertinimo ugdymui. Kai vaikas save vertina gerai, jis dažniau vengia neigiamos savo draugų įtakos. Kūno kultūra apibrėžiama kaip sveiko gyvenimo propagavimas bei kova prieš ligas. Pasitikėjimas savo galimybėmis atlikti tam tikrus veiksmus yra glaudžiai susijęs su tikru tų veiksmų atlikimu.

Kūno kultūra gali būti tiesiogiai susieta su vaiko „Aš“ koncepcija, savęs vertinimu ir pasitikėjimu savimi. Fizinė veikla gali pakeisti savęs vertinimą. Šiuolaikinėje kūno kultūros pamokoje svarbu mokymosi motyvacija, mokinio suinteresuotumas kūno kultūra. Svarbus yra noras nuolat tobulėti, jausti pasitenkinimą fizine veikla. Kūno kultūra pradinėje mokykloje turi didelę reikšmę vaiko bendram auklėjimui, sveikatai ir fiziniam lavinimui.

Kūno kultūros pamokos yra puiki galimybė sudominti vaikus fizine veikla. Tačiau svarbu nepamiršti, kad per kūno kultūros pamokas taip pat būtina kreipti dėmesį į protinį bei socialinį mokinių ugdymą. Per kūno kultūros pamokas reikia raginti vaikus kuo dažniau pasitelkti savo jausmus, stengtis, kad jiems būtų smagu drauge, kad jie kartu juoktųsi, nesibaimintų prisiliesti vienas prie kito, drąsūs būti atviri, reikštų save per kūną, kūrybingais, darnios sąmonės žmonėmis.

Baimė atsilikti nuo kitų mokinių, pavojingų pratimų baimė, baimė apsinuoginti prieš draugus ir kitokie dalykai kai kuriems mokiniams gali sukelti nenorą sportuoti. Dažnai tokie mokiniai stengsis išvengti sunkumų atokiai laikydamiesi per pamokas, stengdamiesi būti atleisti nuo pamokos arba tiesiog pabėgti iš jos. Kūno kultūros dalykas turi didelę įtaką socialiniam mokinių brendimui. Mokiniai privalo išmokti pripažinti vieni kitus, paisyti vieni kitų, teikti vieni kitiems pagalbą ir ją priimti, stengtis, kad visi būtų draugiški ir dalyvautų. Jausdamasis priimtas į kitų gretas, stiprėja jo pasitikėjimas savimi.

Moksleivių lavėjimą nemaža dalimi lemia psichologinė ir socialinė mokyklos aplinka, taigi ir mokinių bei mokytojų sąveikos. Mokinių savigarba, savimonė ir savęs vertinimas priklauso nuo mokėjimo analizuoti savo veiklą ir jos rezultatus. Negalima tikėtis moksleivių savarankiškumo, jeigu jų veiklą kontroliuoja ir vertina mokytojas. Kūno kultūros srityje formuojasi įvairios vertybės: materialios, fizinės, psichinės, dvasinės ir socialinės.

Tyrimai apie Savęs Vertinimą ir Pasitikėjimą Savimi

Buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas - nustatyti pradinukų savęs vertinimą ir pasitikėjimą savimi per kūno kultūros pamokas. Tyrimo metu buvo apibrėžtos teorinės pradinukų savęs vertinimo ir pasitikėjimo savimi prielaidos per kūno kultūros pamokas.

Tiriamiesiems pateikta anketa, kurioje surašyta 20 asmenybės bruožų. Tiriamieji turėjo įvertinti kiekvieną bruožą dviem aspektais: kaip jie vertina save ir kaip, jų nuomone, juos vertina kiti. Pagal matematinę formulę buvo apskaičiuojamas koreliacijos koeficientas tarp šių dviejų vertinimų. Mažesnis koreliacijos koeficientas nei 0,62 reiškia, kad respondentas save vertina blogai. Gauti rezultatai, kurie įsitekino nuo 0,62 iki 0,84, rodo, kad savęs vertinimas yra didelis, t. y. adekvatus, o didesnis koeficientas už 0,84 parodo, kad savęs vertinimas yra per didelis.

Taip pat buvo taikoma H. Rozenbergo metodika, kurioje vaikams buvo pateikta anketa, siekiant sužinoti bendrą vaiko būseną. Tiriamiesiems reikėjo įvertinti kiekvieną teiginį, pažymėti vieną iš keturių atsakymo variantų (visiškai sutinku, sutinku, nesutinku, visiškai nesutinku).

V. Stolino metodika buvo naudojama siekiant sužinoti, kokią įtaką sportiniai užsiėmimai turi vaiko pasitikėjimui savimi. Anketą sudarė 14 klausimų. Tiriamieji, atsakydami į klausimus, turėjo rinktis vieną iš dviejų atsakymo variantų: „taip“ arba „ne“. Gauti atsakymai buvo skaičiuojami stenais pagal metodiką. Stensų kiekis kaip tik ir parodo pasitikėjimo savimi lygį.

J. Kiseliovo pasitikėjimo savimi vertinimo skalė „Termometras“ taip pat buvo naudojama tyrime. Tyrimo rezultatams apdoroti buvo taikyti matematinės statistikos metodai. Buvo skaičiuojamas atsakymų į anketos klausimus procentinis dažnis, Ç2 (chi kvadratas), pagal SPSS FOR WINDOWS 8 kompiuterinę programą. Gauti duomenys laikomi statistiškai reikšmingais, kai jie atitiko reikšmingumo lygmenį p<0,05.

Tyrimo organizavimas: Tiriamųjų imtį sudarė: 100 Kauno P. Mašioto pradinės mokyklos I - IV klasės mokinių ir 100 Kauno Muravos pradinės mokyklos I - IV klasės mokinių.

Tyrimo Rezultatai

Taikant D. Bogdanovos ir J. Kiseliovo metodiką, gauti atliktos apklausos rezultatai nerodo apklaustų mokinių nuomonės apie savęs vertinimą kūno kultūros pamokose priklausomumą nuo lyties. Didžioji dalis mokinių turi adekvatų savęs vertinimą, beveik ketvirtadaliui jų būdingas per žemas savęs vertinimas. Berniukų tarpe taip pat vyrauja aukštas savęs vertinimas.

Apklausos rezultatai parodė, jog vystantis asmenybei, savęs vertinimo lygis auga. Tarp apklaustų 10-11 metų vaikų vyrauja moksleiviai, turintys aukštą savęs vertinimą. Norėdami susidaryti išsamų vaizdą apie tiriamųjų savęs vertinimą, taikėme ir H. Rozenbergo metodiką. Gauti rezultatai rodo, kad mergaitės labiau linkusios įvertinti save teigiamai, nei berniukai.

Taigi galima teigti, kad tirtose mokyklose ganėtinai mažai mokinių turi žemą savęs vertinimą. Iš tokių rezultatų galime daryti tokią išvadą, kad šiose mokyklose kūno kultūros pamokose kreipiamas dėmesys ne tik į fizinę veiklą, bet ir į protinį bei socialinį mokinių ugdymą.

Tyrimas naudojant V. Stolino metodiką parodė, kad berniukai per kūno kultūros pamokas savimi pasitiki labiau nei mergaitės. Labiausiai išsiskiria per aukštas pasitikėjimo savimi lygis, kur didžiausią procentą sudaro berniukai, t. y. šis pasitikėjimo savimi lygis tarp jų vyrauja.

Naujas Savęs Suvokimas

Kaip ir žmogų įtakojančios jėgos gali būti išorinės ir vidinės, tiek ir save žmogus gali suvokti remiantis vidinės ir išorinės sąmonės pozicija, suvokiant jog bet kuriuo atveju viskas yra viena. Dažnai susiduriama su tuo, kad žmogus vidinėje savo sąmonėje save patiria labai aukštose dimensijose, labai tyriose vidinėse būsenose ar jausmuose, o gyvenimo realybėje nepavyksta to užfiksuoti ir įtvirtinti. Tai sukuria tam tikrą disbalansą tarp vidaus ir išorės, todėl kas kart žmogus patyręs save itin aukštame dažnyje iš karto, momentaliai, turi rasti atgarsį (per pasirinkimą, elgsenos pokytį) savo realybėje. To nepadarius disbalansas tik didės, todėl psichikai ir žmogaus suvokimui gali būti pakankamai sudėtinga išlikti harmonijoje, ką jau kalbėti apie sąmoningą gyvenimo kūrybą.

Be atskyrimo į vidinės ir išorinės sąmonės suvokimo metodo galima save suvokti remiantis tam tikromis funkcijomis arba suvokiamais dėsniais ir principais.

#

tags: #neigiamas #saves #suvokimas