Įvadas
Senėjimas - neišvengiamas procesas, paliečiantis kiekvieną. Tačiau senėjimo patirtis kiekvienam žmogui yra unikali. Vieni jau būdami penkiasdešimties tarsi sudeda ginklus - ima mažiau rūpintis savimi, judėti, bendrauti, jo nebedomina pramogos, neberūpi nieko nauja išmokti. Kitas tokiu pat metu vis dar aktyviai sportuoja, mielai leidžia laiką su draugais, o jo galvoje knibžda idėjos apie naują veiklą ir neatrastus horizontus. Šiame straipsnyje nagrinėsime sėkmingo senėjimo koncepciją, apžvelgsime psichologinius tyrimus, aiškinsimės, kas lemia skirtingą senėjimo patirtį, kokie iššūkiai kyla žmogui senėjant ir kaip juos sėkmingai įveikti.
Senėjimo samprata ir perspektyvos
Senėjimą žmonės supranta skirtingai. Įvairiai aiškinama net ir tai, nuo kada pradedame senti. Žmonės dažnai mąsto kategorijomis „jaunas - senas“, bandoma tarp šių kategorijų nubrėžti ribas, pavyzdžiui, nustatyti tam tikrą amžių, nuo kada „prasideda“ senatvė. Kalbant su žmonėmis dažnai tenka išgirsti, „va, po šešiasdešimties sugriuvau“ ar pan.
Biologinis požiūris
Biologiniu požiūriu senėjimas yra nepaprastai sudėtingas procesas, lygiagrečiai vykstantis skirtinguose biologinės hierarchijos lygiuose. Molekulių lygmenyje senėjimas prasideda gerokai anksčiau, nei mes jį imame pastebėti. Su amžiumi kaupiasi DNR, kurioje saugomos genetinės instrukcijos organizmo raidai, funkcionavimui, pažaidos atkūrimui, kaupiasi šalutiniai normalaus metabolizmo produktai, keičiasi ląstelių charakteristikos, išnaudojami kamieninių ląstelių resursai, vyksta įvairūs biocheminiai pokyčiai. Deja, mokslas šiandien senėjimo proceso dar negali išsamiai paaiškinti, nėra žinoma, kurie tiksliai molekuliniai, biocheminiai ar fiziologiniai pokyčiai yra svarbiausi. Mokslininkai ieško už senėjimą atsakingų genų, tyrinėja biocheminius kelius, kurie paspartina ar sulėtina senėjimo procesą, studijuoja paveldimas genetines ligas, kuriomis sergant senėjama greičiau, tokiu būdu bandydami suprasti senėjimo mechanizmus, taip pat tiria ilgaamžius žmones, bandydami iš jų gyvenimo ir aplinkos charakteristikų išgryninti veiksnius, lemiančius ilgą ir kokybišką gyvenimą. Iki trečdalio mūsų senėjimo proceso ypatumų lemia mūsų atsineštas genetinis fondas, tačiau taip pat labai svarbi ir mūsų sveikata, persirgtos ir lėtinės ligos, gyvenimo būdas.
Psichologinis požiūris
Psichologijoje senėjimą galima tyrinėti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, raidos psichologijoje senatvė paprastai apibrėžiama remiantis amžiaus kriterijumi, atskaitos tašku laikant 60-65 metus. Ankstyvuoju laikotarpiu asmuo dažniausiai išeina į pensiją, keičiasi socialinis statusas, tačiau fizinė sveikata ir funkcionavimo lygis paprastai yra gana geri. Viduriniu ir vėlyvuoju laikotarpiu nemaža dalis žmonių ima susidurti su įvairiais sveikatos iššūkiais, siaurėja socialinių kontaktų spektras, nes bendraamžiai po truputėlį iškeliauja Anapilin. Neuropsichologijoje senėjimo procesai dažnai tyrinėjami per kognityvinių procesų pokyčius. Bėgant metams, lėtėja informacijos apdorojimo tempas, sunkiau išmokti naujų dalykų, rasti naujų kūrybiškų problemų sprendimo strategijų. Tačiau toliau gerėja kalbiniai gebėjimai, gerai išlaikomi įgyti įgūdžiai. Vis dėlto kognityvinių funkcijų pokyčiai vyksta labai individualiai, taigi sakyti, kad visi vyresnio amžiaus žmonės yra lėtesni ar būtinai turi atminties sunkumų, būtų neteisinga. Kalbant apie senėjimą iš psichologinės perspektyvos, taip pat svarbu apsibrėžti, apie kokį senėjimą mes kalbame: normalų (t. y. vidutinį, statistinį), patologinį ar optimalų. Kalbėti apie senėjimą apibendrintai nėra teisinga, nes žmonės sensta labai skirtingai, o apibendrinant šie individualūs skirtumai ignoruojami. Kalbėti apie patologiją, vadinasi, kalbėti apie ligas, o ne apie senatvę kaip tokią. Ligos yra tai, ko neturėtų būti, taigi tai neturėtų būti ir senatvės norma. Tad optimalus senėjimas turbūt yra ta sritis, apie kurią psichologai turėtų kalbėti daugiausia, mokyti ir skatinti žmones siekti būtent tokio senėjimo proceso. Žvelgiant iš šios perspektyvos, senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau jei žmogus turi vidinių psichologinių resursų, jo asmenybė brandi, per gyvenimą susikrovė socialinių žinių bagažą, jis gebės rasti balansą tarp senatvės atnešamų praradimų, iššūkių ir šio gyvenimo tarpsnio siūlomų atradimų bei išminties. Sakant paprastai, senstant mažėja mūsų pajėgumai, todėl vyresniame amžiuje žmonės dažniausiai siaurina savo interesus, mažina veiklų skaičių ir tokiu būdu perskirsto savo turimą psichologinį rezervą, kad jis leistų efektyviai funkcionuoti likusiose srityse. Tačiau toms sritims, kurios lieka aktyvios ir svarbios, skiriama daug jėgų, pastangų ir entuziazmo. Sveiko senėjimo atveju veiklų kiekybę keičia kokybė. Pavyzdžiui, vyresniame amžiuje dažnai siaurėja žmonių, su kuriais bendraujama grupė, tačiau tie santykiai, kurie išlaikomi, paprastai intensyvėja ir gilėja. Būtent vyresni žmonės dažniau inicijuoja ir organizuoja šeimos šventes, kuria ir palaiko tradicijas, santykis su anūkais paprastai yra intensyvesnis, nei buvo auginant vaikus. Mažesnis veiklų skaičius leidžia vyresniems žmonėms rasti būdų prisitaikyti prie senatvėje kylančių iššūkių.
Sėkmingo senėjimo koncepcija
Sėkmingo senėjimo koncepcija gerontologinėje ir psichologinėje literatūroje sutinkama seniai, jau daugiau kaip 40 metų. Tačiau iki šiol nėra aiškaus atsakymo kas yra sėkmingas senėjimas. Taigi sutarimo dėl sėkmingo senėjimo sampratos iki šiol nėra. Lietuvoje nėra atlikta tyrimų, kuriais būtų gilinamasis j sėkmingo senėjimo sampratą. Šiuo žvalgomuoju tyrimu siekiama įsigilinti j sėkmingo senėjimo sampratos problemą, ištirti kokios sėkmingo senėjimo temos atsiskleidžia tyrimo dalyvių subjektyviame patyrime. Tad pagrindinis šio tyrimo tikslas - aprašyti sėkmingo senėjimo patyrimą. Tyrime bus taikoma fenomenologinė strategija. Duomenys renkami pusiau struktūruotu giluminiu interviu, analizuojami interpretacinės fenomenologinės analizės tyrimo metodu.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Sėkmingo senėjimo apibrėžimas
Sėkmingas senėjimas turbūt galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokiame amžiuje išlaikomas pasitenkinimas gyvenimu, įsitraukimas į įvairias veiklas, darbingumas, smalsumas ir augimas, gebėjimas kurti ir palaikyti darnius santykius, gera fizinė sveikata, prasmė ir darna su savimi bei transcendencija. Visa tai yra tiesiog kokybiškas, autentiškas kasdienis gyvenimas. Darniai būdami su savimi ir kitais kiekvieną dieną, laimingai ir senėjame.
Veiksniai, lemiantys sėkmingą senėjimą
Moksliniai tyrimai randa ryšių tarp šeiminės padėties ir laimingesnės senatvės - vedę žmonės, ypač vyrai, yra sveikesni ir laimingesni. Žmonės, kurie aktyviai užsiėmė profesine veikla, aktyviai naudojo savo kognityvinius gebėjimus, ilgiau juos išsaugo ir vyresniame amžiuje. Didesnį draugų būrį turintys žmonės taip pat yra laimingesni ir aktyvesni. Aktyvus sportas ir kitos stimuliuojančios veiklos padeda užtikrinti mūsų smegenų sveikatą ir sumažinti senatvinių ligų riziką. Tačiau visa tai tik to bendro kokybiško gyvenimo detalės. Jei aš šiandien turiu ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti, kuriu ir branginu savo santykius ir sveikatą, gyvenimas man įdomus ir aš noriu jį patirti, senatvė tikriausiai tiesiog po truputėlį ateis ir švelniai apglėbs per daug apie ją negalvojant. Su tuo susijęs ir kitas įdomus senėjimo psichologijos aspektas - subjektyviai suvokiamas amžius. Moksliniai tyrimai rodo, kad subjektyviai suvokiamas jaunesnis amžius yra susijęs tiek su geresne sveikata, didesniu aktyvumu, tiek su ilgesniu gyvenimu.
Atranka, optimizavimas ir kompensavimas
Ciuricho universiteto Psichologijos fakulteto profesorė Alexandra M. Freud teigia, kad sėkmingas senėjimas yra trijų procesų - atrankos, optimizavimo ir kompensavimo - sąveika. Trumpai tariant, norint sėkmingai senti, žmonės turi kurti ir pasirinkti jiems svarbius tikslus (atranka), įgyti ir sutelkti įvairius išteklius jų pasiekimui (optimizavimas) ir siekiant minimalių praradimų juos įgyvendinant. Visi šie procesai padeda sėkmingai vystytis viso gyvenimo eigoje ir veda į pasitenkinimą keliančią senatvę.
Iššūkiai senėjant
Mūsų visuomenėje labai stiprus jaunystės ir kūno kultas. Iššūkiai yra du - būti matomam ir būti įvertintam. Būti matomam yra sunku, nes vyresni žmonės rečiau pakliūna ant žurnalų viršelių, tampa gyvenimo būdo laidų herojais ar įvaizdžio formuotojais. Kai kuri nors visuomenės grupė yra nepakankamai matoma, sunkiau pastebėti ir suprasti jos poreikius. Tačiau man atrodo, kad situacija šiek tiek keičiasi ir pasaulis po truputį atranda gražius ir įdomius vyresnio amžiaus žmones. Dar didesnė problema vyresniame amžiuje - galimybė būti įvertintam. Įvertintam ne dėl kažkokių formalių humanistinių paskatų, tokių kaip „visi žmonės yra geri ir vertingi“, o dėl to, kad tikrai kažką gerai išmanai, esi profesionalas, gali pasiūlyti sprendimą, turi unikalios patirties. Šiuo metu ne vienoje organizacijoje vadovai yra jaunesni už pavaldinius, skatinama lyderystę atiduoti jaunimui, kuris yra veržlus, inovatyvus, drąsus, tačiau dažnai ir neišnaudojantis to potencialo, kurį turi vyresni bendradarbiai.
Lyčių skirtumai senėjant
Senatvė atneša pokyčių abiem lytims. Keičiasi tiek vyrų, tiek moterų socialiniai ir šeimos vaidmenys, su lytimi susiję lūkesčiai. Tam tikra prasme vyresnis amžius vyrus ir moteris sulygina - pensininko statusas yra vienodas, išnyksta su lytimis susijusi socialinio statuso ir pajamų nelygybė. Iš vyro nebesitikima, kad jis bus šeimos maitintojas. Užaugus vaikams, moterims sumažėja atsakomybių už namų ūkį. Visgi net ir vyresniame amžiuje moterų statusas visuomenėje išlieka mažiau palankus. Vyresnio amžiaus moterys susiduria tiek su diskriminacija dėl amžiaus, tiek su diskriminacija dėl lyties.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Santykiai senatvėje
Santuokoje pasitikti senatvės nešamus pokyčius tenka kartu su kitu žmogumi. Tiek santuoka, tiek senėjimas yra nuolatinis procesas - gyvenimo ir buvimo kartu procesas. Po truputėlį keisdamiesi patys, keičiame ir santykį su šalia esančiu žmogumi. Šis suvokimas, kad pokyčiai yra neišvengiami, ir atvirumas jiems, yra vienas pagrindinių laimingos santuokos veiksnių. Būtų naivu tikėtis, kad po trisdešimties ar keturiasdešimties gyvenimo metų šalia esantis žmogus bus nepasikeitęs nei fiziškai, nei psichologiškai. Porai reikia nuolat ieškoti naujų būdų žaisti. Žaidimas šiuo atveju suprantamas plačiai, kaip veikla, kuri jungia, kurioje smagu būti kartu. Santykių pradžioje buvo smagu tiesiog vaikščioti susikibus už rankų, o vėliau gali būti smagu dažyti pirmojo būsto sienas, stebėti ropinėjantį vaiką, keliauti, kartu sportuoti, važiuoti grybauti ir t. t. Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir žaidimai, tačiau svarbiausia, kad vis dar norėtųsi žaisti kartu. Geroji dalis yra ta, kad šis procesas vyksta kasdien ir mes turime pakankamai laiko prisitaikyti: kartu sulėtėti, kartu išlydėti vaikus, kartu vėl tapti tik moterimi ir vyru, o ne mama ir tėčiu. Ir jeigu dar iki senatvės buvo padėti tvirti santykių pamatai, sukurtas pasitikėjimas vienas kitu, pagarba ir draugystė, tai senatvėje ji tampa nepaprastai stipriu resursu, padedančiu ištverti senatvės negandas ir praradimus.
Seksualumas senatvėje
Tai, apie ką tikrai nepakankamai kalbama, yra vyresnių žmonių seksualumas. Fizinis artumas ir seksualiniai santykiai yra svarbūs poros ryšiui ne tik jauname amžiuje, bet ir senatvėje. Ir kartais būtent šioje vietoje kyla daugiausia įtampų, nors apie jas nedrįstama kalbėti. Tradiciškai manoma, kad vyresnės moterys yra aseksualios, menopauzė siejama su lytinio gyvenimo pabaiga. Iš tiesų kai kurioms moterims dėl menopauzės sukeltų hormoninių pokyčių seksualiniai santykiai gali tapti nemalonūs ar skausmingi. Tačiau tai nėra norma, o problema, apie kurią vertėtų pasikalbėti su ginekologu ir pabandyti rasti sprendimą. Kartais tas sprendimas gali būti labai paprastas - tiesiog lubrikantų naudojimas santykių metu. Bėgant laikui, keičiasi ir vyrų seksualiniai poreikiai bei pajėgumas. Kartais jau moterims kyla nerimas ir įtarimai neištikimybe, jei partnerio seksualinis interesas mažėja.
Vienišumas senatvėje
Dažnas žmogus senatvėje labiausiai bijo likti vienišas. Tačiau statistika rodo, kad būtent senyvame amžiuje žmonės labiausiai išgyvena vienatvę. Pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kas turima galvoje, kai kalbama apie vienišumą. Vienišumas psichologijoje yra suprantamas kaip savijauta, o ne kaip kontaktų kiekis ar socialinio tinklo dydis. Pavyzdžiui, žmogus, kuris nesukūrė šeimos, gyvena vienas, gali puikiai jaustis, turėti platų kitokių kontaktų ratą, prasmingų, įtraukiančių veiklų, kuriose visiškai patenkina bendravimo ir artimumo poreikius. Toks žmogus jausis gyvenantis produktyvų gyvenimą, turintis gyvenimo tikslą. Vienišumas savo biologiniu poveikiu kūnui prilygsta nuolatiniam lėtiniam stresui. Vieniši žmonės turi aukštus streso hormono kortizolio rodiklius. Tai neigiamai veikia imuninę sistemą, skatina uždegiminius procesus, didina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką. Sumažinti vienišumą ir lengva, ir sunku. Sunku, nes vyresniame amžiuje siaurėja veiklų ir interesų, todėl prikalbinti vyresnį žmogų bandyti kažką naujo, prisijungti prie užimtumo grupelės, pradėti lankyti grupinius sporto užsiėmimus, nėra lengva. Imantis naujos veiklos ar atsidūrus nepažįstamoje aplinkoje, greičiausiai ryškiau pasijus senatvės sukelti pokyčiai - bus sunkiau prisitaikyti, išmokti, reikės daugiau fizinių ir psichologinių resursų, todėl tai kelia nemažą stresą. Bandant įtraukti vyresnio amžiaus žmogų į naujas veiklas pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas žmogų iš tikro domina, o tada padėti rasti grupelę, kursus ar veiklą, kur tai galėtų būti realizuota. Kita vertus, vienišumo jausmą sumažinti padeda labai paprasti dalykai: paprastas pokalbis ir išklausymas, reguliarus skambutis, ryšių tarp šeimos kartų stiprinimas, bendravimas su anūkais, patarimo paprašymas ir leidimas vyresniam žmogui mus mokyti to, ką jis gerai išmano. Mes turime poreikį sietis su kitais ne vien dėl egoistinių paskatų, o todėl, kad mums labai svarbu būti naudingiems.
Gyventojų senėjimas Lietuvoje ir Europoje
Ilgą laiką yra pastebima, kad Europoje yra pastebimas spartus senyvo amžiaus žmonių populiacijos augimas. Šis senėjimas gyventojų yra vienas iš ryškiausių XX ir XXI a. fenomenų. Atlikti tyrimai senėjimo tema, teigia, kad vyresnio amžiaus žmonės Europoje sudaro didžiąją dalį gyventojų. Remiantis EUROSTAT duomenimis senyvo amžiaus žmonių skaičius viršija jaunesnių amžiaus grupių skaičių net 1,9 proc. Yra prognozuojama, kad ateityje senėjimas pasieks dar aukštesnius rodiklius ir senyvo amžiaus žmonės sudarys net 30 proc. ir daugiau visuomenės, tik vienintelė Afrika nepajus tokio stipraus senėjimo. Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja, tačiau pagyvenusių žmonių virš 65 metų amžiaus, skaičius didėja.
Skubėjimas gyventi ir sėkmingas senėjimas
Ciuricho universiteto Psichologijos fakulteto profesorė Alexandra M. Freud skubėjimo gyventi fenomeną pristatė ką tik pasibaigusioje pasaulinėje žmogaus raidos konferencijoje. Profesorė teigia, kad žmonės turi atrasti optimalų tempą, kuris padėtų jiems siekti savo gyvenimo tikslų. Vieni žmonės klesti būdami greiti, ir jie moka tuo greičiu mėgautis. Kiti, kai jiems reikia kur nors patekti (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme), nori mėgautis lėtu procesu ir galimybe pakeliui stabtelėjus „pauostyti rožes“. Dabartiniame globaliame pasaulyje Vakarų visuomenės struktūra funkcionuoja taip, kad suaugystės etape daugelis žmonių patiria nuolatinį spaudimą dėl savo profesinių, šeimyninių ir asmeninių tikslų, kuriuos reikia pasiekti per tam tikrą laiką. Be to, technologinė pažanga sukuria paradoksalią situaciją, kai jaučiamas nuolatinis nerimas; tikima, kad laiko yra mažiau, o ne daugiau. Žmogų spaudžia ir socialiniai lūkesčiai - būti nuolat pasiekiamu. Tokia patirtis gali nulemti žmogaus tikslų konfliktiškumą, jautimąsi bejėgiu ir netgi psichosomatinius simptomus. Vienas iš būdų suaugusiems suvaldyti šių reikalavimų gausą yra susitelkti į tikslo siekimo procesą, o ne rezultatą. Profesorė stebi pasikartojančią tendenciją - orientacija į procesą ne tik padeda sėkmingai siekti tikslų, bet ir gerai jaustis.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Patarimai, kaip nepasiduoti spaudimui „skubėti gyventi“
Nereikia atmesti to, jog kai kurie žmonės išties gali mėgautis dideliu gyvenimo tempu siekdami savo tikslų. Tiems, kas nori sulėtinti tempą neprarandant savo tikslų ir svarbių galimybių, gali padėti susikoncentravimas į tarpinius proceso tikslus, o ne galutinį rezultatą. Jų gyvenimo moto turėtų būti: „Tikslas yra kelionė“ o ne „Svarbiausia pasiekti savo tikslus, nesvarbu kaip“. Žmonės tuomet labiau mėgausis pasiektais tarpiniais tikslais ir bus savimi patenkinti.
tags: #sekmingas #senejimas #psichologinis #aspektas