Nerimas - emocija, kurią patiria kiekvienas, tačiau neurotinis nerimas, kylantis iš vidinių projekcijų, gali tapti rimta kliūtimi pilnaverčiam gyvenimui. Šiame straipsnyje panagrinėsime neurotinio elgesio prasmę, jo priežastis, pasireiškimus ir būdus, kaip su juo susidoroti ir gyventi visavertį gyvenimą.
Nerimas kaip Emocija ir Sutrikimas
Nerimas yra emocija, veikianti kaip lakmuso popierėlis, rodantis tam tikrą konfliktą, išsiderinimą tarp proto, kūno ir sielos. Viena pagrindinių nerimo savybių - jis siejasi su ateitimi. Kai nerimaujame, galvojame apie ateities scenarijus, kurie ima užima vietą dabartyje. Nerimas gali būti susijęs ir su realiais pavojais, veikti išvien su intuicija bei atlikti labai svarbią ir reikalingą funkciją. Yra ir egzistencinis nerimas - susijęs su gyvenimo baigtinumu.
Tačiau kartais nerimas iš naudingos emocijos, padedančios išgyventi ar išvengti pavojų, ar nukreipti pastangas produktyviems pokyčiams, tampa emocija, kurią jau galima vadinti sutrikimu. Tada į nerimą jau reikėtų žiūrėti terapeutiškai. Yra vadinamasis neurotinis nerimas - jis kyla iš vidinių projekcijų, nebūtinai tiesiogiai susijusių su realybe. Tai perdėta pastanga sukontroliuoti potencialius ateities scenarijus dabartyje.
Neurotinio Nerimo Pavyzdys ir Jo Šaknys
Panagrinėkime pavyzdį: mergaitė auga šeimoje, kur tėvas - alkoholikas, mama serga depresija. Ji patiria gėdą (girtas tėvas šūkauja kieme), nesaugumą (tėvas žada, bet nesilaiko pažadų). Būdama vaikas, ji privalo „kažką daryti“ su tuo nerimu - investuoja energiją į pasiekimus: gerai mokosi, lanko būrelius, kad tik nebūtų sužeidžiamume. Užaugusi ji tampa socialiai sėkminga, bet viduje nerimastinga: „jei sustosiu, bus nesaugu“. Nerimą perkelia į vyrą: namuose stovi butelis konjako - kyla mintis, kad jis taps alkoholiku, reikia kontroliuoti.
Šis pavyzdys iliustruoja, kaip vaikystės patirtys formuoja neurotinį nerimą. Nesaugumas, gėda ir bejėgiškumas, patirti vaikystėje, gali išsivystyti į nuolatinį poreikį kontroliuoti aplinką ir žmones, kad būtų išvengta panašių skausmingų patirčių ateityje. Galima sakyti, kad nerimas pats susiranda objektus - lyg žaibas, kuris ieško iškrovos taško ir randa jį ten, kur „silpna vieta“.
Taip pat skaitykite: Konkurencijos atsisakymo įtaka
Kūno Reakcija į Neurotinį Nerimą ir Destruktyvūs „Gesinimo“ Būdai
Kadangi nerimas yra ir normali bei reikalinga emocija, kūnas ilgą laiką gali absorbuoti nerimą arba reaguoti į jį trumpalaikėmis mobilizacijomis. Tačiau jei nerimas perauga į neurotinį, intensyvėja - kūnas irgi ima reaguoti vis stipriau, kol galiausiai pasiekiama riba. Tada kūnas jau sako tiesiai šviesiai: turim problemą, reikia ją spręst.
Deja, žmonės dažnai renkasi paprastas, populiarias priemones, kurios „gesina“: alkoholis, cigaretės, pornografija, ekstensyvus išlaidavimas, lošimai, narkotikai. Šios priemonės suteikia trumpalaikį palengvėjimą, tačiau ilgainiui tik sustiprina problemą, sukeldamos priklausomybę ir kitas neigiamas pasekmes.
Tvarūs Būdai Dirbti su Nerimu
Laimei, yra ir pasiteisinę, mažiau destruktyvūs, tvarūs būdai dirbti su nerimu.
Dėmesio Sutelkimas į Kūną ir Kvėpavimą
Dėmesį sutelkus į kūną, kvėpavimą, pojūčius, atsiranda „čia ir dabar“. Kadangi nerimas susijęs su ateitimi, dėmesį nukreipus į dabartį jis netenka kuro šaltinio ir ima gęsti. Kūnas - lengvai pasiekiamas kanalas, nes jis visad yra kartu. Daug praktikų orientuojasi į kvėpavimą. Taip yra todėl, kad kvėpavimas yra lyg tiltas tarp sąmoningo ir nesąmoningo dėmesio funkcijos: kvėpuoju visą laiką, nesvarbu ar galvoju apie tai ar ne. Dėmesys negali „multitaskinti” - jis kai turi ką veikti, nori nenori turi padėti „ateities problemas” į šoną ir užsiimti einamąja užduotimi: pvz. Svarbus elementas nerimo kontekste yra galėjimas kažką pakeisti. Pavyzdžiui, sėdžiu, galiu atkreipti dėmesį, kaip jaučiasi mano kojos, ar patogu.
Dėmesio nukreipimo praktiką verta kartoti kasdien. Skirtingai nuo alkoholio ar tablečių ji neveikia taip greitai ir taip intensyviai, ji turi užaugti lyg raumuo, bet šitą „sporto studiją” palankyti verta: tai tvarus, saugus ir visose gyvenimo situacijose padedantis „raumuo”.
Taip pat skaitykite: Neurotinio elgesio priežastys
Giluminis Nerimo Priežasčių Supratimas
Kartais nerimas toks stiprus, kad reikia ne tik „užgesinti“ simptomą, o giliau suprasti, kas jį nuolat kelia. Laikui bėgant pastebiu: „tą patį darau su vaikais, darbe, su savimi“. Turinys skiriasi, bet schema ta pati - dažnai tai bandymas kontroliuoti, įtikti, užbėgti įvykiams už akių. Juos atpažinęs, galiu klausti: „Ar aš noriu taip? Tik savyje atpažinti paternus nėra lengva, jie labai sumaniai pasislepia. Žmonės neretai nugyvena visą gyvenimą, nesuvokdami, kad jų elgesys - tai vis tie patys pasikartojantys paternai, tik su kitais žmonėmis, kitose scenose. Tam reikalinga refleksija ir dažnai - kito žmogaus pagalba, pvz. terapeuto, kuris padeda pamatyti, kur esi įstrigęs, kur kartojasi tas pats modelis, apskritai suvokti, kad čia tas pats modelis.
Dažniausiai paternai formuojasi vaikystėje, nes tada esame priklausomi, dar neturime brandos, kad galėtume reaguoti kitaip, sąmoningai. Vaikystėje tiesiog išmokstame išgyvenimo būdus - kaip išsaugoti ryšį, kaip gauti meilės, kaip išvengti gėdos ar bausmės. Kai reaguoji iš suaugusiojo, ne vaiko pozicijos, esi sąmoningas ir gali sau pasakyti „Aš dabar nebe tas mažas berniukas, kuris buvo priklausomas. Dabar aš galiu rinktis.“ Sąmoningumas yra pirmas žingsnis į laisvę nuo tų paternų - jis leidžia pamatyti schemą, o tada atsiranda pasirinkimas - nebereaguoti automatiškai.
Gyvenimas Savo Gyvenimą
Gyventi SAVO GYVENIMĄ reiškia, kad aš žinau, ko norėčiau, kas man teikia džiaugsmo, ir to aktyviai siekiu. Tai leidžia mėgautis gyvenimu. Aplinkui yra grėsmių, bet aš turiu ir savo gyvenimą, gebėjimus kurie mane įgalina. Pavyzdžiui, kalbant apie karo kontekstą, žmonės paskęsta žiniose - nuolat skaito, seka, domisi, žiūri ir bijo praleisti kažką svarbaus, dalinasi. Natūraliai kyla klausimas - o tai koks tas mano gyvenimas ir kaip atrodo, kai gyvenu savo gyvenimą?
Siegmund Freud ta tema yra pasakęs: žmogus turi gebėti mylėti ir dirbti. Jeigu tie pirmi du dalykai yra ir dar galiu sau leisti „žaisti gyvenimą“ - tai geriausias „vaistas“ nuo nerimo. Nes tada nerimui nebelieka tiek vietos. Nerimas gesina gyvybinę energiją. Gyvybinė energija yra mumyse iš prigimties. Tačiau žaizdos, traumos tą energiją prigesina. Susiformuoja kompensaciniai ir adaptaciniai mechanizmai. Tai reikalauja daug jėgų - laikyti visus šituos vidinius mazgus. Kai bent dalį išlaisvini, atsipalaiduoji, jau gali būti „čia ir dabar“. Gyventi turi būti faina. Leisti sau džiaugtis, mėgautis dalykais - groti, dainuoti, kurti. lytinė funkcija sutriko, nes gretimame kambaryje už plonytės pertvaros miega smalsaujanti žmonos mama.
Individualizuota Terapija ir Holistinis Požiūris
Į tą pačią vietą - į žmogaus kūno, proto ir sielos pusiausvyrą - galima ateiti iš skirtingų pusių. Vieni eina per protą į kūną, kiti - nuo kūno į protą. Psichoterapijos rūšys, kaip ir kalbos, turi savo niuansus: viena labiau analitinė, kita - per kūną, trečia - per emocijas. Jei per kūną stabilizuoji vidinius procesus - kvėpavimą, laikyseną, biocheminę pusiausvyrą - natūraliai mažėja ir nerimas. Pavyzdžiui, kai žmogus pakoreguoja vitamino D trūkumą, pagerina miegą, pradeda judėti - kūnas siunčia kitokius signalus į smegenis.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Svarbu suvokti, kad viena priemonė nėra alternatyva kitai - meditacija nepakeičia kraujo tyrimais diagnozuoto vitamino D trūkumo. Jei darai kraujo tyrimą, pamatai, kad trūksta vitamino D, pradedi vartoti papildus, sutvarkai miegą, nueini pas kineziterapeutą jis pareguliuoja laikyseną, sudėlioja sportinę programą - tai fizinio lygmens žingsniai. Jeigu tuo pačiu metu medituoji, lavini sąmoningumą, stebi paternus - tai jau psichikos lygmuo.
Pasaulyje populiarėja individualizuota terapija - tolstame nuo „one size fits all“. Vienam labiau veikia kūno terapija, kitam - pokalbiai, trečiam - dvasinės praktikos ar kūryba. Svarbiausia - stebėti grįžtamąjį ryšį: kas keičiasi kūne, miegant, mintyse, santykiuose. Tai leidžia išvengti automatinio „vieno recepto visiems“ požiūrio ir susikurti individualią kombinaciją, nes kiekvienas žmogus yra unikalus fiziškai, emociškai, dvasiškai. Nėra prasmės sakyti: „visi dabar gerkite vitaminą D“ arba „visi medituokite ir praeis“. Vienam padės meditacija, kitam reikia išsimiegoti, trečiam - išsikalbėti ar tiesiog paverkt.
Psichoanalizės Perspektyva
Psichoanalizė, kaip psichologijos kryptis, gyvuoja jau daugiau nei šimtmetį, o jos ištakos siekia XIX-XX a. sandūrą. Nors per tą laiką ji gerokai pasikeitė ir atsirado naujų šakų, visos jos remiasi Sigmundo Freudo sukurta teorija. Svarbu suprasti pagrindinius psichoanalizės principus, tokius kaip Id, Ego ir Superego, norint suvokti šios teorijos esmę ir jos raidą.
Psichoanalizės Raida
Pasak psichoanalitiko Raimundo Milašiūno, psichoanalizė išties stipriai pasikeitusi, atsirado naujų šakų, tačiau visos remiasi S. Freudo sukurta teorija. Freudas išskyrė libidinę ir agresyviąją varas, kurios valdo žmogų kitų psichikos struktūrų - id, ego ir superego - sukurtame sąmonės ir pasąmonės lauke. Vėliau atsirado ir kitų psichoanalizės mokyklų tokių kaip ego psichologija, įvedusi gynybos mechanizmo ir vidinio konflikto bei jų santykio su išoriniu pasauliu modelį, arba objektų ryšių mokykla, pirmoji prabilusi apie vieno žmogaus santykius su kitais. Dar vėliau atsirado naujosios psichoanalizės mokyklos - prisirišimo mokykla, savasties psichologija, santykio psichoanalizė.
Šiandieninė psichoanalizė skiriasi nuo tos, kurią sukūrė Freudas, tačiau jas vis dar sieja teiginiai, jog žmogų valdo pasąmonė, jog žmogaus psichikoje veikia tarpusavyje sąveikaujančios jėgos. Taip pat jas sieja tam tikros motyvacinės jėgos - varos, o tiksliau - libidinė (meilės) ir agresyvioji varos, tačiau šiandien psichanalitikai pripažįsta, kad egzistuojanti ir trečia - intersubjektyvioji vara - atsakanti už ryšio su kitais žmonėmis paiešką.
Freudas tikėjo, jog psichoanalitikui interpretuojant pasąmoningą informaciją, pacientas įsisamonina vidinius konfliktus ir to užtenka, kad simptomai išnyktų. Tuo tarpu šių laikų psichoanalitikai mato kur kas daugiau. Žmogui neužtenka įsisamoninti vidinių konfliktų, psichoanalitiko padedamas, žmogus turi atrasti naujų būdų, kaip sėkmingai funkcionuoti.
Freudas teigė, kad psichoanalizė yra labiausiai tinkanti neurozėms gydyti. Jis pabrėžė, kad įvairūs troškimai bandantys išsiveržti iš pasąmonės į sąmonę yra sustabdomi išorinių moralinių reikalavimų arba superego (vidinių reikalavimų) ir taip nepatiriamas malonumas ir kyla vidinis konfliktas. Jį žmogus sprendžia pasiremdamas gynybos mechanizmais - situacija yra išsprendžiama, tačiau žmogus vistiek nesijaučia gerai. Pasak Freudo, įsisamoninus tokius procesus, simptomai pranyksta.
Pagrindinės Asmenybės Struktūros: Id, Ego ir Superego
Standartinėje Froido interpretacijoje, asmenybę sudaro trys dalys ir jų tarpusavio sąveika: id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai)
Id (tai) yra psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją).
Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
- Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis.
- Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos.
Ego (aš)
Ego (aš) yra asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą.
Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš)
Superego (aukščiau nei aš) yra vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu.
Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų.
Instinktai ir Psichinė Energija
Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id.
Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos.
Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą - manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) - ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo - piršto čiulpimo. Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo.
Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinkstas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga - kitą, lytiniai organai - trečią.
Mirties - arba dar destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.
Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudoj energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus.
Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan.
Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui - aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas.
Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių…
Nerimo Sutrikimai ir Jų Pasireiškimai
Nerimas - tai susirūpinimo, dirglumo, baimės, nuogąstavimo jausmas. Jei nerimas turi priežastį (pavyzdžiui, prieš egzaminą ar darbo pokalbį), tai yra adekvatus, normalus jausmas. Patologinis nerimas neturi jokios aiškios priežasties, dažnai tampa nebekontroliuojamas, pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui ir tampa sutrikimu. Be stipraus ir varginančio nerimo jausmo ar konkrečių baimių, šis sutrikimas gali sutrikdyti vidaus organų veiklą, gali pasireikšti panikos priepuoliai arba užvaldyti įkyrios mintys ar kompulsyvūs veiksmai.
Programėlė „Ramu“
Programėlė - tai skubi pagalba panikos atakos metu, kuri visada su tavimi. Tuo pačiu tai ir kasdienis pagalbininkas mokantis nurimti, atsipalaiduoti.
#
tags: #neurotinis #elgesys #reiksme