Baimė ir nerimas vaikų gyvenime: efektyvūs būdai padėti augti saugiai ir drąsiai

Nerimas ir baimė - natūrali vaikų gyvenimo dalis, tačiau kartais jie tampa sunkumų šaltiniu. Visi vaikai patiria nerimą ir baimes tam tikrais savo gyvenimo etapais, ir dažnai tai yra normali augimo dalis. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti, kada baimės ir nerimas tampa problema, ir kaip tėvai bei specialistai gali padėti vaikams įveikti šiuos jausmus.

Natūralios vaikų baimės ir nerimas

Visai normalu, kad visai maži vaikai bijo atsiskirti nuo tėvų ir gali jausti nerimą būdami šalia nepažįstamų žmonių. Vėliau daugumos vaikų gyvenime atsiranda tamsos baimė ir jų vaizduotės piešia įvairius monstrus, apsigyvenusius po lova ar tamsiame kampe. Tuo tarpu paauglystės metais savęs suvokimas ir drovumas tampa slegiančia kasdienybės dalimi. Tokios atsirandančios ir praeinančios baimės dažnai tampa normalia vystymosi dalimi, kurią kiekvienas praeiname.

Sveikai augančių vaikų baimės yra trumpalaikės - dar vadinamos tranzitinėmis - lengvai įveikiamos, jos nekeičia būdo savybių ir santykio su aplinka. Sveikas ikimokyklinio amžiaus vaikas paprastai jaučia 2-3 nestiprias baimes. Iki 5-6 metų yra normalu turėti saugumą užtikrinantį elgesį. Baimė ir nerimas atlieka apsauginę organizmo funkciją, šios emocijos yra svarbios žmogaus išlikimui.

Kada baimės ir nerimas tampa problema?

Bet kartais baimės ir nerimas pasiekia tokį lygį, kai tikrai apsunkina vaiko gyvenimą. Baimės gali tapti labai įkyrios ir užimti didžiąją vaiko dienos dalį, nepaleisti jo minčių ir net užvaldyti jo veiksmus. Jei vaikas patiria stresą dėl dažnų konfliktų namie, jei suaugusieji nepakankamai juo rūpinasi, neteikia palaikymo bei supratimo, vaikas gali užsisklęsti, bandyti savarankiškai įveikti sunkumus ir, jei vaikui nepavyksta įveikti baimės pačiam, baimė gali fiksuotis, tapti įkyria.

Tokios baimės gali sukelti miego sutrikimų, paveikti vaiko charakterį, trikdyti prisitaikymą prie aplinkos, santykius su draugais ar šeimos nariais, saugiai tyrinėti aplinką, užsiimti nauja veikla, tapti savarankišku, pasitikėti savimi, įgyti naujų įgūdžių, prisitaikyti prie aplinkos keliamų reikalavimų. Kai vaikas jaučia per didelį nerimą, jam sunku elgtis natūraliai, išreikšti save - laisvai kalbėti, klausyti, užmegzti pažintį, pasakyti savo nuomonę. Taip po truputį nerimas mažina savivertę, pasitikėjimą savimi, verčia jaustis nepilnaverčiu, nepritampančiu. Laikui bėgant baimės ir nerimas paveikia įvairias gyvenimo sritis - tarpasmeninius santykius, mokymąsi, laisvalaikį.

Taip pat skaitykite: Vaikų motyvacijos puoselėjimas

Svarbu atskirti vaiko natūralią baimę ir nerimą nuo fobijos ar tokio nerimo, kai vaikui jau reikia pagalbos. Pagrindinis kriterijus yra tas, kiek baimė ar nerimas sutrikdo vaiko funkcionavimą. Jei vaikas bijo šunų, bet gali eiti žaisti į kiemą, nepaisant to, kad kažkur lauke gali lakstyti šuo, tada tai yra baimė, kuri tikėtina, tėvams būnant kantriems, palaikantiems, mažės ir praeis. Tačiau jei vaikas atsisako eiti į lauką, važiuoti į svečius, nes ten gali būti šuo, tada tai jau yra fobija, kuriai įveikti reikalinga specialisto pagalba. Jei vaikas iš pradžių nejaukiai jaučiasi, gėdijasi suaugusiųjų naujoje nepažįstamoje aplinkoje, bet po kiek laiko apsipranta ir pradeda tyrinėti aplinką, tai yra tik vaiko drovumas. Bet jei vaikas visą laiką neatsiskiria nuo mamos ir nedrįsta tyrinėti aplinkos, tada jau vaikui reikalinga tėvų ar/ir psichologo pagalba.

Vaikų baimės pagal amžių

Vaikų baimės kinta priklausomai nuo amžiaus. Štai keletas pavyzdžių:

0-6 mėn.: Atsiskyrimas nuo tėvų.
7-12 mėn.: Svetimi žmonės.
1 m.: Stiprus triukšmas.
2 m.: Gyvūnai, tamsa, asmeninės aplinkos pokyčiai.
3-4 m.: Kaukės, tamsa, gyvūnai.
5 m.: "Blogi" žmonės, kūno sužalojimai.
6 m.: Antgamtinės būtybės, griaustinis ir žaibai, pasilikimas vienam.
7-8 m.: Antgamtinės būtybės, buvimas vienam, kūno sužalojimai.
9-12 m.: Atsiskaitymai mokykloje, išvaizda, bendravimo sunkumai, mirtis.
Paauglystė: Išvaizda, santykiai su bendraamžiais, mokykla, saugumas, ateitis.

Kaip suprasti, kad vaikas bijo?

Baimė reiškiasi ne vien kalbėjimu apie baimės objektą. Taip pat ir:

Sunkumais užmigti/nemiga.
Apetito pokyčiais.
Neaiškiais, fizinės priežasties neturinčiais skausmais (pvz., pilvo, galvos, kojų).
Sunkumu kvėpuoti.
Nuolatiniu nerimastingumu.
Nagų kramtymu.
Grįžimu į ankstesnę raidos stadiją (pvz., vaikas puikiai laikantis šlapimą pradeda šlapintis į lovą).
Pykčio proveržiais, agresija, neramumas, irzlumas.
Drovumu, baikštumu, atsiskyrimu.
Vengimo elgesiu.
Pesimizmu ir neigiamu mąstymu.
Susikaustymu.

Kaip padėti vaikui įveikti baimę?

Nors nemažai nerimaujančių vaikų reikia pagalbos iš specialistų, daliai vaikų įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Svarbu, kad tėvai būtų palaikantys, supratingi ir nusiteikę kantriai - išmokti būti su nerimu ir jį valdyti užima laiko ir reikalauja pastangų.

Bendravimas ir supratimas:

Kalbėkitės su vaiku. Kokia bebūtų vaiko baimė, labai svarbu bandyti ją suprasti. Nesišaipykite, nebarkite ir negėdinkite, net jei vaiko baimė sunkiai suprantama. Taip pat ir nebauginkite vaiko su savo fantazijomis, kas galėtų būti. Verčiau paklauskite: „Ko tu baiminiesi?“, „Kaip manai, kas galėtų nutikti, jei…?“, „Ką ta pabaisa gali padaryti?“ ir pan.
Neklauskite „Kas yra blogai?“, geriau sakykite: „Papasakok man apie savo mokytoją“, „Norėčiau išgirsti daugiau apie tai, kas nutiko būrelyje“. Stenkitės nepetraukinėti ir nemokyti. Tokiu atveju vaikas taip gali pasijausti neišgirstas ir tiesiog kitą sykį kažko paklaustas paprasčiausiai pasakys „Man viskas gerai“.
Verčiau parodykite, kad tikite vaiko gebėjimu įveikti sunkumus. Galite paklausti, kaip atrodo pačiam vaikui, koks yra galimas sprendimas.
Suteikite galimybę vaikui kalbėti apie jausmus. Vaikui naudinga kalbėti apie savo jausmus, tačiau jiems tai nėra lengva, ypač, jeigu jų užklausiama tiesiogiai („Kaip jautiesi?“). Tėvams svarbu atidžiai stebėti ir klausytis, kai vaikas išreiškia jausmus tiesiogiai (žodžiu) arba netiesiogiai (per kūno reakcijas, elgesį). Tokiu momentu pripažinkite ir priimkite jo jausmus paprasčiausiai juos įvardindami („Matau, kad nerimauji“, „Pastebėjau, kad tau tai kelia įtampą“), užduodami klausimą („Tau neramu dėl …?“) ar duodami patarimą. Kalbėdami apie jausmus padėsite vaikui suprasti savo emocinius išgyvenimus ir sustiprinti vidinį savęs suvokimą.
Praleiskite laiką su vaiku tik dviese. Atraskite tai, ką jums ir vaikui malonu kartu veikti. Turėkite kartu tokio laiko, kai netrukdo pašaliniai reikalai.

Žaidimai ir kūrybiškumas:

Įveikite baimes žaisdami kartu. Žaidimai gali būti puiki priemonė vaikui tiek geriau susipažinti ir išbūti su tuo, ko baiminamasi, tiek gera erdvė išmokti baimės įveikos būdų. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo mokytojų, žaiskite mokyklą, jei gydytojų - ligoninę.
Kartu su vaiku skaitykite ar kartu prieš miegą kurkite pasakas, kur vaikas galėtų įsijausti į narsaus herojaus vaidmenis.
Paprašykite vaiko papasakoti apie baimę piešiniu, šokiu, lipdiniu, žaidimu ar kitu būdu, siekiant pažinti. Galite turėti dėžutę, kur šiuos piešinius dedate. Jei vaikas juos nori suplėšyti ar kitaip sunaikinti - leiskite.
Jei vaikas pasiruošęs, galite pakalbinti baimės objektą, išsiaiškinkite: Kur jis gyvena, ko jis nori? Megzkite ryšį su objektu ir padėkite jam gauti, ko jis nori. Pvz:. dažnai vaikai įvardija, kad “monstras” jaučiasi vienišas, todėl juos gąsdina, tuomet monstrui suteikiama dovana” draugas”, kad jam nereikėtų jo gąsdinti.

Drąsos skatinimas ir savarankiškumo ugdymas:

Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savo galimybėmis spręsti sunkumus. Leiskite vaikui išbandyti paties sugalvotus sunkumų sprendimo būdus (jei jie realistiški). Priminkite vaikui apie jo anksčiau įveiktas baimes ar išspręstus sunkumus - tai įkvėps vaikui daugiau drąsos. Tačiau tuo pačiu supraskite ir vaikui atspindėkite, kad kažko baimintis yra normalu.
Skatinkite drąsų elgesį. Tėvai gali švelniai, be pernelyg didelio spaudimo, paskatinti vaiką susidurti su baimę keliančiomis situacijomis. Aišku, kartais nėra taip paprasta vaiką įtikinti susidurti su baimę keliančia situacija: daugelis vaikų yra linkę tokių situacijų vengti. Tam tėvai gali padėti vaikui užduotį suskaidyti į mažesnius žingsnelius, kuriais eidamas vaikas gali jausti, kad kiekvieną iš jų gali įveikti. Pagal tyrimus, būtent laipsniškas susidūrimas su nerimą keliančiomis situacijomis labiausiai padeda nerimą įveikti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo vienas eiti į kiemą, jis gali iš pradžių labai trumpam nueiti ir pabūti prie laiptinės durų. Paskui nueiti iki artimiausios žaidimų aikštelės ir grįžti. Vėliau nueiti ir ten šiek tiek pabūti. Galiausiai, nueiti ir užkalbinti kitą vaiką.
Stenkitės, kad vaikas augtų savarankiškas. Tegul jis pajunta, kad daug ką moka ir gali pats atlikti.
Neverskite kalbėti, tačiau sudarykite sąlygas išsipasakoti: vakaro pasakos ar kelionės automobiliu puikiai tinka tokiems pokalbiams.
Jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje, pačiam modeliuoti tinkamą elgesį, džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis. Jei vaikas sėdi ant kelių, jo nelinksminti, o kaip tik kalbėti nuobodžius dalykus. Apdovanoti už bet kokį drąsos ženklą.
Vaikams svarbi rutina. Iš mokyklos ar darželio pasiimti visada tuo pačiu laiku. Pamačius auklėtoją ar mokytoją parodyti džiaugsmą. Atsisveikinant ilgai neužsibūti. Atėjus pasiimti iškart nebėgti, o trumpai pabūti, parodyti, kad būti ugdymo vietoje yra saugu ir smagu.
Skatinti pozityvų kalbėjimą su savimi „Aš drąsus“, „Aš tai padarysiu“.
Pagirti vaiką už bet kokį drąsos parodymą.
Baimes įveikite palaipsniui. Su vaiku sudarykite baimę keliančių situacijų sąrašą, išdėliokite situacijas nuo baisiausios iki mažiausiai baisios ir tada sudarykite veiksmų planą: kaip laipteliais judėsite nuo mažiausios iki didžiausios baimės. Keliaudami baimės laipteliais nespauskite ir neskubinkite vaiko (pvz.: jei vaikas bijo uždarų, tamsių patalpų, išsidėliokite laipteliais kuri patalpa yra mažiausiai bauginanti, o kuri labiausiai. Tarkim mažiausiai gąsdinanti vieta yra tamsi spinta, tai pradėkite nuo spintos. Kartu su vaiku tamsioje spintoje pabūkite 1 minutę, 2 minutes ir taip toliau. Kai vaikas visai nebejaus tamsios spintos baimės, bus galima pereiti prie kitos bauginančios tamsios, uždaros patalpos. Taip nukeliausite per visus baimės laiptelius. Atsargiai, nepersistenkime su baimių įveikimu, nes baimė atlieka organizmo apsauginę funkciją.
Galima pasitelkti stebuklingus daiktus, pvz.: jei vaikas bijo įsivaizduojamos pabaisos esančios po lovą, vaikui galima pasiūlyti įsivaizduojamą kardą, su kuriuo vaikas galės gintis nuo pabaisos.

Sveikas gyvenimo būdas:

Stenkitės laikytis nuoseklios dienotvarkės. Aišku, ne viską gyvenime pavyksta sudėlioti pagal grafiką, ir tai normalu. Tačiau nerimastingiems vaikams sunku būti chaose, o pastovi rutina mažina nerimą, suteikia saugumo jausmą, leidžia prognozuoti įvykius ir suteikia aplinkos kontrolės jausmą.
Neperstimuliuokite vaiko. Pirkite amžių atitinkančius žaislus, privenkite agresyvių filmų ir kompiuterinių žaidimų, ribokite laiką prie ekranų - ypač artėjant miegui.
Skatinkite fizinį aktyvumą. Tyrimai atskleidžia, kad tiek pastovus fizinis aktyvumas, tiek ir sveika mityba siejasi su mažesniu nerimastingumu. Ieškokite kartu su vaiku, kokia fizinė veikla jam patiktų - gal dviračiai, pasivaikščiojimas ar baseinas, o gal komandinis sportas.
Mokykitės su vaiku atsipalaidavimo būdų. Net labai maži vaikai gali išmokti atsipalaiduoti prisimindami kažką malonaus ir net darželinukai gali mokytis tiek realaksacijos būdų, tiek meditacijos.
Išmėginkite relaksacijas. Jos padeda atpalaiduoti kūną ir sumažina nerimo simptomus:
- Viso kūno atpalaidavimas: pavaidink robotą, o tada pliušinį meškiną, sukrentantį kėdėje. Įsivaizduok, kad atsisėdi ant adatos. Sėsk ant kėdės, o ten įsivaizduojama adata. Atsisėsk ant adatos. Įsivaizduok, kad esi ežiukas, kuris susisuka į kamuoliuką. Atsigulk ant žemės ir parodyk, kaip gali susisukti į kuo mažesnį kamuolį.
- Pilvo atpalaidavimas: įsivaduok, kad esi labai prisivalgęs meškutis, kuris nebegali išlįsti iš zuikio olos. Pamėgink išpūsti pilvelį kaip Mikė Pukuotukas.
- Kojų atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad savo kojas sukišti į dumblą, koks jausmas, o dabar pamėgink su kojų pirštais surankioti nuo žemės trupinius.
- Rankų atpalaidavimas: įsivaizduok, kad abiejuose rankose turi po apelsiną ir pamėgink iš visų jėgų tuos apelsinus suspausti, kad ištrykštų visos jo sultys. Ir dar kartą.
- Veido atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad ant nosies tupi musė ir pamėgink ją nuvyti. Įtrauk kaklą kaip vėžliukas, o dabar pasidairyk kaip žirafa. Įsivaizduok, kad suvalgai rūgščią citriną.

Tėvų vaidmuo:

Džiaukitės, kai vaikas tampa savarankiškesnis. Neretai tėvai jaučia nerimą, kai jų vaikas tampa vis savarankiškesnis, pareiškia norą pats priimti sprendimus, nori rizikuoti. Kartais tėvai kiek persistengia darydami dalykus už vaiką ar spausdami elgtis taip, kaip elgtųsi jie.
Spręskite savo nerimo sunkumus. Tyrimai atskleidžia, kad perdėtas tėvų nerimastingumas bei nerimo sutrikimai gali prisidėti prie vaikų nerimo sutrikimų. Tad jaučiant, kad nerimas valdo jūsų gyvenimą, svarbu patiems mokytis nerimo valdymo būdų.
Svarbiausia, kad jūsų vaikas žinotų, jog esate šalia pasirengę padėti. Kartais vaikas norės kalbėtis apie savo jausmus, o kartais visiškai nesileis į kalbas - jei reikės, išbūkite su vaiku ir tyloje.
Neparodykite, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Jei vaikas kalba apie matomas ar įsivaizduojamas pabaisas, atminkite, kad jis jumis pasitiki ir tikisi paramos ar palaikymo iš jūsų, tad nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu.
Jei jūsų vaikas atsisako ir nenori eiti į mokyklą ar darželį paaiškinkite, kad nemalonumai, sunkumai mokykloje neišvengiami, leiskite pajusti jam, kad tikite, jog jis gali susidoroti su sunkumais.
Geriausias būdas padėti vaikui atsikratyti baimės yra nuolatinis mokymas bendrauti su žmonėmis ir daiktais, sukeliančiais baimę.
Labai svarbu padėti vaikui atkurti ir išlaikyti gerą savo vertės jausmą. Priminimas vaikui apie anksčiau įveiktą stresą kartu yra ir ženklas, leidžiąs patikėti, kad pačiam galima imtis spręsti problemą, - tai dažnai padeda atkurti savo vertės pusiausvyrą. Kita vertus, įdiekite vaikams, kad klysti yra žmogiška. Sakykite, kad klysta visi - net ir jūs. Iš klaidų mokomės. Žmonės, kurie niekada neklysta, niekada nepadaro nieko didelio ir svarbaus.
Formuokite drąsų elgesį. Kai vaikai patenka į nepažįstamą situaciją ir nežino, kaip reaguoti, jie žiūri, kaip į šią situaciją reaguoja kiti. Stebėdami tėvus ir jų reakcijas, vaikai nustato, ar situacija saugi ar pavojinga. Jeigu tėvai vienoje ar kitoje situacijoje jaučia nerimą ar baimę, tikėtina, kad vaikas reaguos taip pat. Todėl svarbu parodyti vaikui tinkamą saugų elgesį pavojų keliančioje situacijoje arba drąsų ir pasitikintį elgesį to reikalaujančioje situacijoje. Jeigu tėvai yra per daug nerimastingi ir per daug globojantys, jų rodomas nerimas gali vaikui pranešti, kad pasaulis yra labai pavojingas. Kartu vaikas gauna „žinutę“, kad jis yra bejėgis pats įveikti sunkumus. Dėl šios priežasties kartais tėvams naudinga elgtis drąsiai, nors iš tiesų taip nesijaučia. Tokiu būdu vaikas suvokia, kad tėvai pasitiki tiek vaiku, tiek pačia situacija.
Leisti vaikui atvirai išpasakoti ko ir kodėl jis bijo, kodėl nerimauja.

Atsiskyrimo nerimas

Atsiskyrimo nerimas yra nerami kūdikio reakcija į atsiskyrimą nuo jį nuolat globojančio žmogaus, dažniausiai šis žmogus yra mama arba tėtis. Atsiskyrimo nerimas yra normali vaiko raidos dalis, susijusi su vaiko protine ir emocine raida.

Taip pat skaitykite: Elgesio formavimasis

Kaip padėti kūdikiui įveikti atsiskyrimo nerimą:

Visuomet atsisveikinkite ir pasisveikinkite su kūdikiu. Nesistenkite išsmukti vogčiomis - tai tik padidins kūdikio baimę ir nesaugumą.
Sugalvokite atsisveikinimo ritualą ir visuomet jį naudokite. Pavyzdžiui, pabučiuokite kūdikį į abu skruostus ir išeidami pasakykite: „Atia! Greitai grįšiu!“. Atsisveikinimas turi būti trumpas, neįaudrinantis ir negraudinantis nei kūdikio, nei tėvų.
Pasakykite, kada grįšite. Vyresniam vaikui jau galite paaiškinti, kur einate ir kada grįšite - 5 minutės ar 1 valanda vaikui nėra labai suvokiamas paaiškinimas, todėl grįžimo laiką susiekite su dienotvarke. Pavyzdžiui, pasakykite, kad grįšite, kuomet reikės maudytis ir skaityti pasaką. Vaikas jausis ramiau ir jūsų lauks numatytu metu.
Duokite vaikui Mylimuką. Trumpą atsisveikinimo ritualą galite papildyti Mylimuko davimu. Mylimukas - vaikui svarbus žaislas, daiktelis, pledas ar pan., kuris dažniausiai primena mamą ir padeda jaustis saugiau.
Leiskite kūdikiui pabūti vienam. Net ir būdami namuose, galite „treniruotis“. Įsitikinkite, kad kūdikio aplinka saugi ir leiskite jam pabūti vienam bent keletą minučių, pavyzdžiui, palikite savarankiškai pažaisti savo kambaryje.
Leiskite kūdikiui tyrinėti. Rūpinkitės kūdikio saugumu, tačiau suteikite jam erdvės ir leiskite savarankiškai tyrinėti aplinką „nesikišdami“ ir nuolat jo nedrausmindami.
Palikite kūdikį su kitais žmonėmis. Nuo pat mažumės, dar prieš prasidedant atsiskyrimo nerimui pratinkite kūdikį bendrauti su kitais žmonėmis - tuomet jis supras, kad gera ir saugu ne tik su mama. Vėliau patikėkite kūdikį kartkartėmis prižiūrėti kam nors kitam.
Išlaikykite optimizmą. Jokiu būdu neparodykite, kad jus pykdo ar glumina vaiko elgesys išsiskiriant. Verčiau elkitės labai paprastai, linksmai ir šiltai.
Nebėkite atgal. Galite būti tikri, kad pirmieji išsiskyrimai bus skausmingi ir kūdikis tikrai elgsis dramatiškai - ties į jus rankutes, verks, galbūt pyks ne tik išsiskyrimo metu, bet net ir jums grįžus.

Kada kreiptis į specialistus?

Vieniems vaikams įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Kitiems dėl intensyvaus ir ilgalaikio nerimo gali prireikti specialistų pagalbos. Svarbu, kad tėvai įvertintų vaiko ir savo galimybes bei nuspręstų, kaip vaikui geriausia padėti.

Kreipkitės į specialistus, jei:

Nerimas labai didelis, vaiko gyvenimas trinka.
Nepavyksta padėti arba yra uždelsta pagalba.
Pastebite pasikartojančias lyg ratu besisukančias mintis, atsirandančius ritualus/veiksmus, be kurių vaikas krenta į paniką.
Jeigu savipagalbos priemonės neveikia, nerimo būsena tęsiasi per ilgai įtakodama kasdienes veiklas.
Jeigu nerimas perauga į panikos priepuolius.
Jeigu jaunuolis skundžiasi kurį laiką „užstrigusiu gumulu“ gerklėje ar krūtinėje.

Kokią pagalbą gali suteikti specialistai:

Žaidimo terapija: Nedirektyvioji žaidimo terapija yra puikus ir mokslu įrodytas būdas švelniai ir maloniai, pačio vaiko tempu padėti vaikui per pagrindinę ir svarbiausią vaikui veiklą - žaidimą. Tokios terapijos metu vaikas vadovauja žaidimui, o terapeutas seka iš paskos nepridėdamas nieko savo. Tai duoda kontrolės pojūtį, moko išbūti su jausmais esant aiškioms kabineto riboms bei terapeutui, kuris talpina viską, kas ten vyksta. Tokia terapija paprastai trunka ilgiau nei kitos, tačiau gali duoti labai prasmingus pokyčius. Tėvai įtraukiami ir dalyvauja kaip ypač svarbūs terapijos sąjungininkai.
Kognityvinė elgesio terapija (KET): KET terapija yra labai efektyvus būdas įveikti baimes. Šios terapijos metu vaikas mokosi atpažinti savo mintis, jausmus ir elgesį. Vaikas pradeda suprasti, kad ne visos mintys yra tiesa, o tai padeda keisti baimingą mąstymą į įgalinantį, stiprinti pasitikėjimą savimi, rinktis elgesį. O ekspozicijos metodas labai tinkamas vaikams turintiems konkrečią baimę pvz. gyvačių, šunų ir t.t. Po truputi mažais žingsneliais pratinamasi įveikti šiuo metu įveikiamą iššūkį, kuris vis didėja, kol yra įveikiama visa baimė. Taip baimė suskaidyta į daug mažų dalelių tampa įveikiama.
Medikamentinis gydymas: Jei nerimas labai didelis, vaiko gyvenimas trinka, nepavyksta padėti arba yra uždelsta pagalba, kartais reikalinga psichiatro konsultacija ir medikamentinis gydymas. Jei pastebite pasikartojančias lyg ratu besisukančias mintis, atsirandančius ritualus/veiksmus, be kurių vaikas krenta į paniką, labai svarbu nedelsti ir kreiptis pagalbos.
Emocinio intelekto stiprinimas: Emocinio intelekto stiprinimas, įvairios knygelės, užsiėmimai, pokalbiai, filmų analizavimas padeda vaikui suprasti ir įvardyti savo jausmus, tame tarpe ir baimę, o ne ją slopinti. Emocinio intelekto vaikai visų pirma mokosi iš tėvų, todėl labai svarbu dirbti su savimi, savo nerimu, jausmų pažinimu ir jų išraiška, kad galėtumėte supažindinti ir vaiką bei padėti reguliuoti jo emocijas. Didėjant emociniam intelektui vaikas vis geriau reguliuojasi pats, o tai skatina ir pasitikėjimo savimi augimą, bei didesnį atsparumą susiduriant su iššūkiais tolimesniame gyvenime.

Dažniausios tėvų klaidos

Sumenkina vaiko baimę ir nerimą, pvz.: ,,Nėra ko bijoti tokio mažo voriuko“, ,,Tikri vyrai nebijo tamsos“, „Kas gali būti baisaus darželyje?“. Tokie tėvų pasakymai dar labiau sumenkina vaiko savivertę.
Įmeta vaiką per prievartą į baimę keliančią situaciją, pvz.: vaikas bijo šuns, tėvai nuperka šunį. Kartais tokia taktika suveikia, bet daug dažniau vaiko baimė sustiprėja keleriopai. Be to, vaiko pasitikėjimas tėvais susvyruoja, pasaulis tampa dar labiau nesaugus gyventi.
Pastiprina vaiko vengiantį elgesį, pvz.: vaikas atsisako kilti liftu, nes bijo uždarų erdvių, tėvai sako: ,,Tai gerai, gal ir baisus tas liftas, užstrigti galima, tu visą laiką lipk laiptais“. Taip vaikui užsifiksuoja, kad jo baimė reali, tėvai ją palaiko. Tada vengiantis elgesys yra įtvirtinamas ir kartojasi.
Bando loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Tačiau baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir priešingai parodo, kad Jūs nesuprantate vaiko.
Perdėtas nerimavimas dėl vaiko saugumo ar gerovės gali padidinti vaiko nerimo lygį. Nuolat nerimaujantys tėvai dėl vaiko, jam siunčia signalą, kad pasaulis yra nesaugus, kiti žmonės pavojingi, o jis yra bejėgis susidoroti su iššūkiais.
Neįvertina, kas vyksta vaiko kasdienybėje, gyvenimo pokyčius, ligas, traumas - tai padės geriau suprasti baimės priežastis.
Stenkitės susilaikyti nuo patarimų, geriau klauskite vaiko, kaip jis mano, kas jam padėtų - tai skatina vaiko galios pojūtį, o to labai reikia norint nugalėti baimę.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti psichologinį smurtą

tags: #sie #vaikai #daznai #jaucia #baime #nerima