Antanas Škėma - vienas ryškiausių XX amžiaus lietuvių modernistų, kurio kūryba ir gyvenimo istorija iki šiol kelia aistringas diskusijas. Jo asmenybė, paženklinta karo, emigracijos ir kūrybinių kančių, atsispindi jo kūryboje, ypač romane „Balta drobulė“. Šiame straipsnyje nagrinėsime A. Škėmos asmenybės bruožus, remdamiesi jo biografija, kūryba ir amžininkų atsiminimais.
Ankstyvasis gyvenimas ir karo traumos
Antanas Škėma gimė 1911 m. lapkričio 29 d. (nors viename interviu teigė, kad tikroji gimimo data yra 1910 m. lapkričio 29 d.) inteligentų šeimoje. Jo vaikystė buvo paženklinta Pirmosios pasaulinio karo siaubo. A. Škėma su tėvais gyveno Voroneže, Rusijoje, vėliau - Ukrainoje, kur patyrė karo sėjamą siaubą. Ši patirtis paliko gilų pėdsaką jo pasaulėžiūroje ir kūryboje.
Pasak C. Škėmos-Snyder, jos senelis nesijautė pritapęs niekur. Tai galėjo būti susiję su vaikystės trauma, paženklinta karo. A. Škėma ieškojo sau vietos, kraustėsi iš vieno miesto į kitą. Gyveno Niujorke, Čikagoje, vėl grįžo į Niujorką, vyko į Monrealį, Bostoną. Daug kraustėsi dėl darbų teatre. Bet tuo pačiu senelį lydėjo daug traumų, psichinių ligų, su kuriomis jam teko kovoti.
Sugrįžęs į Lietuvą, A. Škėma sulaukė ir Antrojo pasaulinio karo. Okupacijos metais Lietuvoje buvo draudžiama rašyti tai, ką nori, jeigu parašyti kūriniai neatitinka sovietinės ideologijos. Rašytojai buvo stipriai suvaržyti, o už menkiausią ,,prieštaravimą“ susidariusiai politinei situacijai - žiauriai baudžiami. A. Škėma biografijoje prisimena: ,,supratau, kad bolševizmas - ne juokai“.
Kūrybinė asmenybė: modernistas ir maištininkas
A. Škėma buvo išskirtinė kūrybinė asmenybė, nepripažįstanti jokių autoritetų ir nusistovėjusių normų. Jis siekė išlaisvinti lietuvių literatūrą iš provincialumo ir atsilikimo nuo Vakarų modernizmo tendencijų. Jo kūrybai būdingas eksperimentavimas, sąmonės srauto technika, fragmentiškumas ir ironija.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Literatūrologė L. Mačianskaitė teigia, kad A. Škėmos kūryba žavi savo bekompromisiu sąžiningumu. Nesvarbu, ar aptariamas dalykas vaizduojamas teigiamai ar neigiamai, ar su gyslele ironijos. A. Škėma nemėgo nei pigaus sentimentalizmo, nei nusistovėjusios moralės, nes laikė juos dirbtiniais. Rašytojui rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą - palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje, tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki.
A. Škėma užpildė lietuvių modernistinės literatūros tuštumą, jo proza ir dramos yra patikima atrama teoretikams, ieškantiems ypatingos medžiagos lietuvių literatūros interpretacijoms, kurios leistų patenkinti moderniosios kultūros ir ribinių žmogaus būsenų tyrinėjimo aistrą. A. Škėma užpildė egzistencialistinės tematikos erdvę, maža to, jis joje iki šiol atrodo esąs tarsi svarbiausias.
„Balta drobulė“: autoportretas kūryboje
Žinomiausias A. Škėmos romanas „Balta drobulė“ laikomas vienu reikšmingiausių XX amžiaus lietuvių literatūros kūrinių. Tai modernistinis romanas, pasakojantis apie Niujorke dirbančio liftininko Antano Garšvos egzistencines ir kūrybines kančias. Romane gausu autobiografinių detalių, leidžiančių geriau suprasti paties A. Škėmos asmenybę.
A. Škėma laiške Marijai Gimbutienei rašė: ,,,,Bl. drobulėj“ bandžiau būti tikras, bandžiau matyti, jausti, samprotauti, išgyventi, tartum A. Garšva būtų gyvas žmogus“. Akivaizdu, kad A. Škėma dažnai tapatino save su kuriamu veikėju, nes romane yra nemažai detalių iš autoriaus vaikystės, santykių su tėvais, gyvenamosios aplinkos, kurią įtakojo tuo metu susiklosčiusi sudėtinga istorinė situacija, netgi kūrybos bei asmenybės bruožų. Romane Garšva - paties Škėmos prototipas.
Romano pagrindinis veikėjas Antanas Garšva gimė pedagogų šeimoje kaip ir pats autorius. Škėmos tėvas buvo gamtininkas, o Garšvos - matematikas, kuris mylėjo gamtą. Garšva prisimena: ,,Motina buvo mano pirmasis mokytojas (tėvas mokė aritmetikos)“. Škėma autobiografijoje rašo apie motiną: ,,Ji mokė mane kalbų ir vakarais pasakodavo keistas improvizacijas“. Romane ,,Balta drobulė“ iš Garšvos užrašų sužinome, kad motina jam taip pat dėstė humanitarinius dalykus, daugiau istoriją bei literatūrą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
A. Škėmos kūrybinių metų laikotarpiu JAV klestėjo neseniai sukurta televizija, per kurią kinas tapo labiau prieinamas. L. Mačianskaitė 15min patikslino, kad A. Škėmos kūryboje yra minimos, perfrazuojant įvaizdžius, televizijos antenos, aukštesnės už kryžius. Visgi turbūt neklysime teigdami, kad didžiausią įspūdį Škėmai darė Jeanas Cocteu ir jo 1950 m. sukurtas filmas „Orfėjas“ bei įspūdingas Jeano Marais vaidmuo.
Egzistencinė patirtis ir tapatybės krizė
„Baltoje drobulėje“ A. Škėma atskleidžia XX amžiaus žmogaus egzistencinę patirtį, vertybių ir tapatybės krizę. Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, išgyvena dvasinį susvetimėjimą ir beprasmybės jausmą.
A. Škėmai buvo svarbu perteikti autentišką XX a. žmogaus egzistencinę patirtį, todėl, kitaip negu H. Radausko, jo kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, autobiografiška. Supratau, kad Antano Škėmos kūryba yra autobiografiška. Jo gyvenimas turėjo būti sunkus ir nuviliantis nuo pat vaikystės. Žiaurumas, neištikimybė, prievartavimas visuomet lydėjo jį. Kūryba jam buvo tarsi psichiatrinis interview, kuriame jis bandė parodyti savo žaizdas.
Atsidūręs Vakaruose, Škėma ėmė dirbti liftininku. Romane pagrindinio veikėjo darbas lygiai toks pat. Neįprastas, formalumo reikalaujantis darbas tik dar daugiau skatina ilgėtis Tėvynės. Autobiografijoje Škėma aprašė pačius ryškiausius savo gyvenimo įvykius, kurie daugiausia įvyko gyvenant Lietuvoje. Apie gyvenimą Amerikoje jis užsiminė labai nedaug, tarsi jie nebūtų svarbūs ar reikšmingi. Išvardijęs pasiekimus Lietuvoje, į kūrybą Amerikoje nekreipė didelio dėmesio ir nesivargino jos aprašyti: ,,mano amerikinė veikla kultūrinėje srityje žinoma iš laikraščių“.
Asmenybės paradoksai: tarp cinizmo ir idealizmo
A. Škėmos asmenybėje susipynė cinizmas ir idealizmas, skepticizmas ir tikėjimas kūrybos galia. Jis neigė nusistovėjusias vertybes ir visuomenės normas, tačiau tuo pačiu metu siekė įprasminti gyvenimą kūryboje, palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Rašytoją visą gyvenimą persekiojo mintis, kad jis gali būti paveldėjęs sunkią motinos ligą - šizofreniją. Šį ,,rašytojo nerimą išduoda laiškai bičiuliui psichiatrui Kaupui, su kuriuo konsultavosi sveikatos klausimais“. Ta pati problema kankina ir romano protogonistą (jis, beje, taip pat turi gana artimą draugą psichiatrą Igną), kuris dėl paveldėtos motinos ligos, kurios požymiai ima ryškėti, atsisakė galimos laimės su mylima moterimi.
Romane daugiausia dėmesio yra skiriama poeto kūrybinėms kančioms. Garšva jaučia didžiulį kontrastą tarp menininko prigimties ir liftininko darbo, kurio metu uždrausta net ,,nepaklusni poeto garbana“. Liftininko darbą romano autorius gavo atvykęs į Vakarus. Tuo metu imigrantai dirbdavo įvairius panašaus pobūdžio darbus ir, kaip sakė pats Škėma, bandė padėti Amerikai.
Iššūkiai ir pripažinimas
A. Škėmos kūryba ne iš karto sulaukė pripažinimo. Dėl savo modernumo ir provokatyvumo jis susidūrė su konservatyvių kritikų pasipriešinimu. Tačiau vėliau jo kūryba buvo įvertinta kaip svarbus indėlis į lietuvių literatūrą.
1954 m. parašytas romanas ,,Balta drobulė“ dėl šių priežasčių keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė aistringą polemiką. Konservatyvių pažiūrų kritikai jį peikė dėl atvirų erotikos scenų ir pernelyg didelio pesimizmo, ,,o autoriui artimesni modernizmo rašytojai gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros“.
L. Mačianskaitė apie „Baltos drobulės“ aktualumą kalbėjo laidoje „Pirmas sakinys“. Pasak jos, apie šį romaną kalbama ne tik mokykloje: „Kažkada patyrinėjusi pasisakymus internete radau, kad apie A.Škėmą pasisako ir super mamytės, išeivijos lietuviai. Atrodo, žmonės dirba kažkur užsienyje, bet jie diskutuoja apie šį rašytoją! Galbūt reflektuodami ir mokyklines patirtis, tačiau jis jiems lieka svarbus.