Šiandieniniame pasaulyje, kai globalizacija ir technologijų pažanga keičia mūsų gyvenimus, tampa vis svarbiau apmąstyti pamatines vertybes, kurios vienytų žmones ir užtikrintų taiką bei laimę. Ar egzistuoja objektyvios moralinės vertybės, kurias galėtume pripažinti bendromis? Kaip jas pažinti ir įgyvendinti? Šie klausimai, susiję su blogio ir gėrio samprata, tampa ypač aktualūs suvokiant, kad kuriame vieną pasaulinę bendruomenę.
Globalizacijos iššūkiai ir bendrų vertybių poreikis
Komunikacijos technologijų plėtra skatina žmonių, visuomenių ir kultūrų sąveiką, o vietiniai įvykiai greitai atgarsį randa visoje planetoje. Tai lemia globalaus solidarumo ir atsakomybės už visą planetą suvokimą. Ekologinės problemos, terorizmas, organizuotas nusikalstamumas ir biotechnologijų plėtra reikalauja visuotinio pobūdžio etinių ir politinių apmąstymų.
Visuotinės etikos paieška yra svarbi visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų kultūrinės ar religinės priklausomybės. Krikščionys šią paiešką sieja su Dievo Žodžio ir Šventosios Dvasios veikimu, o krikščionių bendruomenė jaučiasi glaudžiai susieta su žmonijos šeima ir jos istorija. Dialogas su visais geros valios žmonėmis skatina bendrą žmogiškųjų vertybių paiešką.
Moralinių vertybių liudijimai ir bendro sutarimo svarba
Nepaisant iššūkių, daugybė žmonių savo išmintimi, dosnumu ir didvyriškumu liudija bendras etines vertybes. Akademikai, mokslininkai, menininkai ir politikai prisideda prie žmonijos bendrojo gėrio siekio. Religijų ir dvasinių tradicijų atstovai siekia gyventi tiesos ir gėrio šviesoje. Tačiau šios pastangos yra sėkmingos tik tada, kai remiasi tvirtu pamatiniu sutarimu dėl gėrio ir vertybių, išreiškiančių giliausius žmogaus lūkesčius.
Visuotinės etikos paieškos sunkumai
Šiandieniniame pasaulyje netrūksta mėginimų apibrėžti visuotinę etiką. Po Antrojo pasaulinio karo Tautų Sąjunga Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apibrėžė kai kurias neatimamas žmogaus teises, kurios turėtų būti pamatu ir norma. Tačiau ne visos šalys pripažįsta šių teisių visuotinumą, o polinkis plėsti žmogaus teises, paisant individualių troškimų, prisideda prie jų nuvertinimo.
Taip pat skaitykite: Raidos teorijų apžvalga
Kai kurie autoriai, siekdami atskleisti žmogaus teisių etinį pamatą, siūlo „pasaulinę etiką“, kuri nurodo pamatinių privalomų vertybių visumą, aptinkamą visose didžiosiose religinėse ir filosofinėse tradicijose. Tačiau kyla klausimas, ar toks minimalaus sutarimo ieškojimas gali patenkinti reikalavimą teisę grįsti tuo, kas absoliutu.
Teisinio pozityvizmo ribotumas ir diskusijų etikos iššūkiai
Kai kuriose šiuolaikinės kultūros srityse pamatiniai etiniai teisės ir politikos klausimai buvo nustumti į paribius. Teisinis pozityvizmas, atmetantis objektyvų teisingumo kriterijų, ginamas teigiant, kad tik reliatyvizmas gali apsaugoti pliuralizmo vertybes ir demokratiją. Tačiau tai atveria kelią galios savivalei ir ideologinėms manipuliacijoms.
Diskusijų etika, paremta moralės „dialoginiu“ supratimu, siūlo taikyti etiniuose debatuose tik tas normas, kurioms geba pritarti suinteresuotosios šalys. Tačiau diskusijų etika yra grynai formali etika, neatsižvelgianti į pamatines moralines gaires ir gali pasirodyti ribota ieškant kompromiso.
Prigimtinis įstatymas kaip etikos pagrindas
Šiame kontekste svarbu iš naujo įvertinti mokymą apie prigimtinį įstatymą, kuris teigia, kad žmonės geba, vadovaudamiesi protu, pažinti moralios elgsenos gaires, atitinkančias pačią žmogiškojo subjekto prigimtį. Tokie pamatiniai priesakai, objektyvūs ir visuotiniai, skirti pagrįsti ir palaikyti moralinių, teisinių ir politinių sprendimų visumą.
Prigimtinio įstatymo idėja apima gausius bendrus elementus, būdingus žmonijos didžiosioms filosofinėms bei religinėms išminties tradicijoms. Daugelis tradicijų pripažįsta, kad tokių visuotinių moralinių elgsenų reikalauja pati žmogaus prigimtis: jomis išreiškiama, kaip žmogus turėtų kūrybiškai ir darniai įsitraukti į jį pranokstančią kosminę ar metafizinę tvarką.
Taip pat skaitykite: Kognityvinės teorijos perspektyvos kultūroje
Prigimtinio įstatymo istorinė raida ir šiuolaikinės interpretacijos
Įvairiose kultūrose žmonės pamažu išrutuliojo ir išplėtojo išminties tradicijas, kuriomis išreiškia savo požiūrį į pasaulį ir savo įsivaizdavimą apie tai, kokią vietą žmogus užima visuomenėje. Šios tradicijos liudija egzistuojant visiems bendrų moralinių vertybių paveldą, pranokstantį tą būdą, kuriuo tos vertybės pateisinamos konkrečioje pasaulėžiūroje.
Induizmo tradicijose pasaulis reguliuojamas tvarkos, arba pamatinio įstatymo (dharma), kurio paisytina, kad neatsirastų didelių pusiausvyros sutrikimų. Budizme etika pagrįsta principu neskriausti (ahimsa) ir meilės bei atjautos ugdymu visiems gyviems padarams.
Religijos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje
Daugelis šiuolaikinių mąstytojų sprendžia religijos vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Vieniems iškyla klausimas, ar religija dar egzistuoja, o kiti skelbia apie jos atgaivinimą. Visuomenės kaita turi poveikį tikėjimui, kuris mažėja ir keičiasi. Tačiau žmogus, net ir nutolęs nuo tradicinės religijos, turi kažką garbinti ir ieško interpretatyvinės sistemos, kuri padėtų jam aiškinti save ir jį supančius įvykius.
Sociologas N. Luhmannas kelia klausimą, ar religija dar yra galima sudėtingame ir kontingentiškame pasaulyje. Jis teigia, kad religijos funkcija visuomenėje yra apibrėžti pasaulį, kuriame sistema ir aplinka yra apjungti. Religija padeda reformuoti ir paaiškinti neapibrėžiamus kompleksus evoliucinių pokyčių procese.
Amerikiečių sociologas R. Wuthnowas kalba apie šventybės atgavimą šiuolaikinėje visuomenėje. Religiniai jausmai keičia apdarus ir kartais pasirodo tokiais rūbais, kurie mums neįprasti. Lenkų religijos sociologas J. Mariański pastebi, kad pliuralizmas ir individualizmas veikia visuomenės religingumą ir integraciją neigiamai, tačiau tai skatina religiją ir jos institucijas ieškoti alternatyvų.
Taip pat skaitykite: Bihevioristinis požiūris į socialinį darbą
Religijos sampratos įvairovė
Religijos samprata yra susijusi su religingumo supratimu. Pats žodis „religija“ kildinamas iš lotynų kalbos „religio“ (surišu, pririšu). Teologijos mokslas religiją apibrėžia kaip žmogaus santykį su Dievu arba dievais, antgamtiškumu. Fenomenologinis religijos aiškinimas teigia, kad religijos negalima nagrinėti atskirai nuo kitų žmogaus veiklos sferų, bet ji negali būti ir sutapatinama su jomis. Religijos specifinis fenomenas yra šventybė.
E. B. Tyloras pirmasis religiją apibrėžė kaip „tikėjimą dvasinėmis būtybėmis“. E. Durkheimas pateikia platesnį apibrėžimą: „Religija - sistema sąryšingų tikėjimų ir apeigų, susijusių su šventais daiktais; tikėjimų ir apeigų, kurios jungia į vieną dvasinę bendruomenę, vadinamą Bažnyčia“. M. Weberis neieško religijos substancijos, o ją mato kaip socialinę veiklą, kurios dėka individas pats sprendžia „prasmės“ problemas.
M. Yingeris prasmių ieškojimą ir jų supratimą laiko pagrindiniu individo poreikiu ir pateikia religijos apibrėžimą: „Religija gali būti apibrėžiama kaip įsitikinimų ir veiklos sistema; jos padedama grupė žmonių sprendžia pagrindines žmogaus gyvenimo problemas“. P. Bergeris religiją apibrėžia kaip „žmonių veikla įkurtą visa apimančią šventąją tvarką, tai yra šventąjį kosmosą, sugebėsiantį išsilaikyti nuolatinio chaoso akivaizdoje“.
Filognozija ir tikrovės suvokimas
Filognozijoje bendras tikrovės vaizdas apibrėžiamas kaip mažosios ir didžiosios sievos dvistata. Didžioji sieva modeliuojama kaip burė, kurios centre yra substancija. Rėizolinė ašis (vertikali) siejama su jėga-šviesa (viršuje) ir energija (apačioje), o eiolinė ašis (horizontali) siejama su neapibrėžtumu/galimybėmis (gale) ir konkrečia realizacija/faktu (priekyje). Ši sistema lygiagreti mažosios sievos sandarai ir turi objektyvųjį komponentą priekyje ir subjektyvųjį gale.
Gelmininkui svarbiausias pagrindinis tikrovės dėmuo, vadinamas pirmuoju judintoju, kuris turi būti interpretuojamas naudojant kaip analogą žmogų ir tiesiogiai su juo susiejamas. Žmogaus sąmonė turi turėti komponentą, kuris iš šviesos arkos pereina į gelmę, neprarasdama buvimo sąmonės substratu esmės, kuri yra tarsi visos tikrovės sąmonė, savo dalelę perduodanti gyvam organizmui.
Transhumanizmo iššūkiai ir gyvybės samprata
Šiame kontekste svarbu panagrinėti transhumanizmo ideologijos poveikį gyvybės sampratai. Vyksta procesas, kurį galima vadinti gyvybės demistifikavimu ir pragmatizavimu, prilyginant ją techniniam objektui, kuris eksploatuojamas dėl naudos. Dirbtinį rėizolą uždėjus ant dirbtinio eiolo, sukuriamas pragaro ciklas tiek realizuotai gyvybei, tiek imant gyvybę iš tikrovės ir komponuojant ją kaip dirbtinę technologiją.
Vienas iš terminų, kuris apibūdina dirbtinę gyvybę kaip turinčią fundamentalias, neatimamas, universalias teises yra „kolchidas". Tačiau svarbu ieškoti pusiausvyros mechanizmo, neprisižaisti su technologijos militarizavimu, suteikiant jai grobuonišką formą.
Dvasios ir kūno sąveika
Tomas Akvinietis perėmė Aristotelio idėją, kad kiekviena būtybė - ir augalas, ir gyvūnas, ir žmogus - turi sielą. Augalų siela - maitinančioji, gyvūnų - maitinančioji ir juslinė, o žmogaus - maitinančioji, juslinė ir racionali. Kiekvieno kūno siela yra substancinė būtent šio kūno forma. Siela, būdama kūno forma, pati negalinti būti kūniška. Racionalioji žmogaus siela susideda iš intelekto ir valios. T. Akvinietis išskiria du žmogaus ir Dievo santykio aspektus: Dievas suteikia žmogui jo egzistenciją, tuo žmogus nuo Dievo tolsta (exitus), ir žmogus siekia Dievo kaip tikslo ir prie jo sugrįžta (kreditus).
tags: #substancine #teorija #psichologija