Populiarioji kultūra skatina nuolat galvoti apie aplinką ir save pozityviai - pastebėti gerus dalykus, visuomet bandyti nusiteikti kuo džiugiau, šypsotis ir bandyti kuo mažiau dėmesio skirti negatyvioms mintims ir įvykiams. Tačiau ar tai veikia? Pozityvus mąstymas gali būti naudingas, bet svarbu išlaikyti balansą su realybe. Šiame straipsnyje nagrinėjama kaltės jausmo psichologija, jo apibrėžimas, kilmė, funkcijos ir būdai, kaip su juo susidoroti.
Kas yra kaltės jausmas?
Kaltės jausmas - tai emocija, kurią jaučiame, kai suvokiame, kad padarėme kažką blogo, pažeidėme savo ar kitų žmonių moralinius principus, normas ar lūkesčius. Tai gali būti susiję su konkrečiu veiksmu ar neveikimu, kuris sukėlė žalą, skausmą ar nepatogumų kitiems. Kaltė dažnai pasireiškia savigrauža, sąžinės priekaištais ir noru atitaisyti padarytą žalą.
Kaltės jausmo kilmė ir prasmė
Kaltė, kaip ir gėda ar pasididžiavimas, priklauso „socialiniams“ jausmams, nes formuojasi gyvenant bendruomenėje. Kaltės jausmo dėka mes suvaldome savo agresiją ir kitus destruktyvius polinkius, seksualinius impulsus, taisome klaidas ir tobulėjame, įsiklausome į kitų žmonių skausmą ir išgyvenimus. Gebėjimas išgyventi ir pripažinti savo kaltę reikalauja brandos ir drąsos. Šalia kaltės visada yra viltis, kad kaltė gali būti atpirkta, padėtis gali būti taisoma.
Teologai kaltės jausmą kildina iš pačių žmogiškosios būties šaknų. Remiantis krikščioniškąja pasaulėžiūra, žmogus - nuodėmės vaisius ir mus visus persekioja pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos palikimas, gautas pažeidus draudimą, todėl žmogų lydi prigimtinės kaltės jausmas. Tačiau vieni žmonės dėl to, kad vienaip ar kitaip gyvenime suteikia kitiems žmonėms skausmą labiau išgyvena ir jaučiasi kalti nei kiti.
Vaikystės patirtys ir kaltės kompleksas
Kaltę ypač aštriai jaučia tie, kuriems vaikystėje buvo įdiegtas kaltės kompleksas. Tėvai stengiasi, kad jų vaikas būtų socialiai priimtinas, atitiktų ne tik jų pačių, bet ir visuomenės lūkesčius. Jei vaikas šiam procesui priešinasi, jis sulaukia bausmės - negatyvaus vertinimo, gėdinimo ar atstūmimo. Kuo griežtesnės sankcijos ir kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau jis skuba prisitaikyti. Atsisakydamas tos savo dalies, kurią atmeta tėvai, vaikas mokosi būti tvarkingu visuomenės vienetu. Tuo tarpu išsaugodamas nepaklusnųjį „aš“, vaikas pratinasi jaustis kaltu, kad nepateisina artimų žmonių lūkesčių. Pamažu kaltinimas ir sankcijų keliama baimė transformuojasi į savikaltą - kaltės jausmą. Kraštutiniais atvejais bet kokia savųjų poreikių išraiška sukelia kaltės jausmą, nes kaip gi galima kažko norėti sau ir vien tik sau?
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Kita svari kaltės jausmo priežastis - vaikiškas egocentrizmas. Šeimyniniai kivirčai, skyrybos, ligos ar mirtys, netektys, kurių nelydi adekvatūs paaiškinimai ir emocinis palaikymas verčia vaikus manyti, kad šio blogio priežastis - jie patys. Vaikas nesugeba pamatyti situacijos iš šalies, jis viską sieja su savimi. Be to, kiekvienas vaikas myli tėvus, laiko juos tobulais ir jam sunku galvoti, kad dėl ginčo ar skyrybų kalti tėvai.
Vaikiškas visagalybės jausmas
Kūdikis gyvena magiškame pasaulyje, kuris valdomas jo norų. Atrodo, kad tai, ko norisi - šiluma, maistas - atsiranda stebuklingai vos tik panorėjus. Mažas vaikas nors ir abejoja savo visagalybe, tačiau pakankamai ilgai išlaiko tikėjimą, kad tėvai yra visagaliai, kurie pajėgūs sulaikyti lietų, kad būtų galima maudytis ar kelioms valandomis pratęsti dieną, nes taip smagu važinėtis dviračiu. Tokiu atveju kūdikystės iliuzija apie maginį pasaulio valdymą perkeliama į suaugusio gyvenimą. Pavyzdžiui, motina jaučiasi kalta, kad vaikas susirgo. Kaltės jausmas nemalonus, tačiau jis suteikia galios. Jaustis kaltu patogiau nei jaustis bejėgiu. Tokiu būdu galima įsivaizduoti, kad situacija yra kontroliuojama. Dar daugiau - tai aš ją valdau. Vaikas susirgo, nes aš jį per plonai aprengiau, nepakankamai rūpinausi jo mityba ir t.t.
Kaltės jausmas gali kilti ir tada, kai pernelyg daug iš savęs reikalaujame. Užkelti reikalavimai ir standartai, kurių nepasiseka pasiekti, skatina nusivylimą ir apmaudą.
Kaltė ir pyktis
Kaltę galime pajusti ir tada, kai iš tikrųjų labai pykstame, tačiau dėl kažkokių priežasčių to pykčio nenorime ar negalime parodyti. Tuomet „Jaučiuosi kaltas, kad pamiršau nueiti į nupirkti to tavo kremo“ tikriausiai virstų „Pykstu ant tavęs, kad nuolat mane įpareigoji. Nenorėjau eiti į tą parduotuvę, ir nenuėjau“. „Jaučiuosi tokia kalta dėl vaiko elgesio…“ - „Aišku, kad pykstu ant vaiko, ant jo tėvo ir ant mokytojų, nes…“
Kaip įveikti kaltės jausmą?
Jei išgyvenate kaltės jausmą, pirmiausia norisi pabrėžti, kad tai tam tikra prasme gerai - tai patikimas ženklas, kad norite būti brandžiu žmogumi, pajėgiu atsakyti už save ir susimokėti savo sąskaitas. Kaltė gali būti išperkama, todėl svarbu klausti: už ką ir dėl ko jaučiatės kaltas? Ką jūs padarėte? Kokį savo veiksmą smerkiate? Ką jums davė ši situacija? Ko ji jus išmokė? Jei yra joje nukentėjusių, ką galite padaryti, kad jiems atlygintumėte?
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Jei pastebite, kad tokie praeities klaidų apmąstymai slegia ir nei dabarčiai, nei ateičiai nieko neduoda, pabandykite pažiūrėti į save, koks tuo metu buvote, kodėl jums reikėjo elgtis būtent taip, kaip jūs pasielgėte? Jei atsakymai į šiuos klausimus nė kiek neguodžia ir nepadrąsina (taip gali būti, ypač jei nutiko kažkas neatitaisomo), o jūs matote, kad tai buvo jūsų sąmoningo pasirinkimo pasekmė, tuomet belieka atsiprašyti ir paprašyti atleidimo. Prašyti gali būti sunku, bet verta. Lengviau, jei yra konkretus žmogus, kurio iš tikrųjų ar bent jau mintyse galite atsiprašyti. Visų sunkiausia - prašyti atleidimo savęs paties ir sau atleisti.
Populiarioji psichologija: pagalba ar komercija?
Populiarioji psichologija, vadinamosios "self-help" knygos - ar jos veiksmingos, naudingos? Kiekviena knyga turi savo skaitytoją, kiekvienas renkasi tai, ką supranta ir iš ko gali kažką pasiimti naudingo sau. Už kiekvienos knygos stovi ją parašęs žmogus, todėl knygos patarimai yra to žmogaus patarimai, jie subjektyvūs.
Žmonės, kurie tiki “pozityvumo galia” bei intensyviai gyvenimo atsakymų ieško populiariosios psichologijos knygose, instagramo citatose ir t.t. kartais atrodo žinantys visus atsakymus ir netgi arogantiški. Kažkuo tikėti yra gerai, bet kažkuo tikėti fanatiškai yra gana radikalu, o gal net kvaila. Antikos laikais buvo žinoma viena tiesa, “žinau, kad nieko nežinau”.
Toksiškas pozityvumas
Mąstyti vien pozityviai nėra gerai, nes prarandamas realybės jausmas, eliminuojamos nesekmės, skaudūs įvykiai, krizės. Negalima pasitikėti žmogumi, kuris nuolat šypsosi, nes kyla klausimas, kaip atrodo jo neigiamos emocijos, kur jis jas slepia?
Toksiškas pozityvumas - tai įsitikinimas, jog žmogus turi išlaikyti teigiamą mąstyseną, kad ir kokia baisi ar sunki situacija tuo metu jį slėgtų. Toks požiūris dar apibūdinamas madingu posakiu „tik geros vibracijos“. Toksiškas pozityvumas pozityvų mąstymą iškelia taip aukštai, kad jis tampa pernelyg apibendrintu kraštutinumu. Toksiškas pozityvumas iš tikrųjų gali pakenkti žmonėms, išgyvenantiems sunkumus. Tyrimai rodo, kad jausmų slopinimas gali lemti dar daugiau vidinės psichologinės įtampos.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Melancholija ir depresija
Melancholija yra terminas, kuris reiškia liūdesį, nusiminimą ar tiesiog nuotaikos nebuvimą. Tokia būsena gali būti laikina arba ilgalaikė ir ji gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Kartais melancholija yra susijusi su depresija, kas yra rimtas psichikos sveikatos sutrikimas, reikalaujantis gydymo.
Svarbu žinoti, kad žmonės gali patirti trumpalaikius melancholiškus jausmus, kurie nėra susiję su depresija ar kitais psichikos sveikatos sutrikimais. Praradimo padariniai gali sukelti gilų liūdesį ir melancholiją, kuri gali trukti ilgą laiką. Melancholiški jausmai nėra savaime žalingi.
Gėda ir kaltė
Kasdieniame kalbėjime neretai painiojame gėdą su kalte. Iš tiesų, tai skirtingos emocijos, nors abi priskiriamos neigiamoms savirefleksinėms būsenoms. Paprastai kaltė siejama su konkrečiu blogu poelgiu, o gėda - su blogu savimi apskritai. Kitaip tariant, kaltės jausmas kužda: „Aš padariau kažką blogo“, o gėda sako: „Aš esu blogas“. Kaltę jaučiantis žmogus gailisi savo veiksmo, tačiau nepraranda savivertės - jis suvokia, kad pasielgė netinkamai, bet nelaiko savęs nepataisomu niekšu. Tuo tarpu gėdą jaučiantis asmuo linkęs manyti, kad pati jo asmenybė yra ydinga, nepajėgi ir menkavertė. Dėl to kaltė dažnai motyvuoja taisytis, o gėda - slėptis.
tags: #psichologija #kaltes #jausmas