Šiame straipsnyje nagrinėjami darboholizmo ir perdegimo klausimai, įskaitant jų priežastis, pasekmes ir galimus sprendimus. Aptariama, kaip visuomenė ir organizacijos gali prisidėti prie problemos sprendimo, kokios prevencinės priemonės yra veiksmingiausios ir kaip padėti kenčiantiems nuo šių būklių.
Darboholizmas: Liga, kuri toleruojama
Kauno technologijos universiteto Filosofijos ir psichologijos katedros dėstytoja Zita Vasiliauskaitė teigia, kad darboholizmas atsiranda tada, kai visas gyvenimas suvedamas į darbą, kai darbas tampa vieninteliu gyvenimo būdu ir forma. Tai tokia pati liga, kaip alkoholizmas, narkomanija ar priklausomybė nuo lošimų, tik subtilesnė ir sudėtingesnė. Mūsų visuomenėje tai yra ne sveikintinas, bet tikrai toleruojamas reiškinys. Vakarėlyje retai išgirsime žmogų, sakantį, kad jis alkoholikas, bet galima išgirsti sakant „esu darboholikas“.
Darboholizmo priežastys ir pasekmės
Z. Vasiliauskaitė teigia, kad darboholizmas yra nevienareikšmis, turi daug atspalvių. Darbas yra mūsų pragyvenimo šaltinis, tenkina daug poreikių, ne tik užtikrina pragyvenimo šaltinį. Darbe žmogus realizuoja save, patenkina susietumo su kitais poreikį, jaučiasi reikalingas visuomenei, užima tam tikrą socialinį statusą.
Tačiau, kai peržengiamos ribos, žmogus nuolat mąsto, ką dar galima nuveikti darbe, su ta mintimi gulamasi ir keliamasi. Nesant darbe, gyvenimas yra bespalvis, beskonis, niekas neįdomu.
Darbo rinkos ekspertė ir organizacijų psichologė Aušra Galvanauskė teigia, kad darbdaviai atsigręžia į efektyvumą. Visi darbdaviai visuomet nori, kad darbuotojas dirbtų iki galimybių ribos ir ją peržengtų. Kyla klausimas, kaip suderinti gyvenimą ir darbą, kad darbas būtų kuo efektyvesnis ir orientuotas į komandinį.
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
Z. Vasiliauskaitė teigia, kad yra daug priežasčių, kodėl žmogus tampa darboholiku. Viena iš priežasčių - spaudimas organizacijoje, kurioje vyrauja senovinė kultūra. Manoma, kad kuo daugiau žmogus malasi darbe, tuo organizacija geresnė. Tačiau, anot psichologės, tokios išvykos, seminarai ir pan., gerai tada, kai jų skaičius protingas.
A. Galvanauskė teigia, kad po žmogaus nenoru palikti darbo vietos slypi baimė perduoti atsakomybę. Kai kompanija auga ir tai vyksta sparčiai, svarbu tinkamai sudėlioti įmonės procesus, kad galėtum ramiai iškeliauti atostogauti.
Darboholizmas priklauso ir nuo žmogaus vidinių motyvų. Jam reikia to darbo, nes žmogus taip išauklėtas - jis turi stengtis, jei nori gyvenime kažką pasiekti. Jis mano, kad negalima atsipalaiduoti, visos smulkmenos svarbios. Tokią žinią vaikams siunčia tėvai, o vėliau tas vaikas - tokios žinios įkaitas.
Z. Vasiliauskaitės įsitikinimu, tarp darboholikų yra žmonių, turėjusių nesėkmingą vaikystę. Tai asmenys, augę ribinėse šeimose. Pavyzdžiui, tėvas buvo priklausomas nuo alkoholio ir nedirbo, o vaikas, matydamas skurdų gyvenimą, davė sau pažadą būti kitoks. Taip pat darboholizmu pasižymi ir vadinamieji entuziastai, kurie tiki idėja, savo misija, nori pagerinti pasaulį, neria į darbą visa savo širdimi ir kūnu.
Kaip atpažinti darboholizmą
Z. Vasiliauskaitė tikina, kad, ieškodami pagalbos, žmonės ateina ir sako esantys pavargę, neišsimiegoję, nejaučiantys gyvenimo skonio. Žmogus to netapatina su per dideliu darbo krūviu, dažnai interpretuoja, kad jam pačiam kažkas negerai.
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai Aristotelio socialinės psichologijos principai
Psichologė Ugnė Juodytė teigia, kad su darboholizmu susiduria daugelis. Remiantis mokslinių straipsnių apžvalga, maždaug vienas iš septynių žmonių patenka į darboholizmo pinkles. Darboholikas susiduria su kūno ir proto pasipriešinimu, jam nepatogu nedirbti, jis atsisako poilsio, kur nors išvažiuoti, nes nori dirbti. Jie mano, kad tai ne prievarta - jie patys nori dirbti.
U. Juodytė pataria pasvarstyti: ar galiu išeiti iš darbo be sąžinės graužaties ar kaltės jausmo? Jeigu ne, kodėl į tą darbą taip įninku? Galbūt dėl to, kad mano savivertė labai žema? Kitas dalykas - perfekcionistinės savybės. Taip pat negerai, jei į darbą einama reguliuotis emocijų.
Nerimą gali kelti pagrindinis dalykas - jei žmogus nesidomi kita veikla. Pavyzdžiui, jis taip įsitraukęs į darbą, kad nė negalvoja apie šaunų vakarą su draugais. Kitas momentas - aplinkinių pastabos. Jeigu kiti jau pastebi, kad žmogaus santykis su darbu darosi nesveikas, tai gali būti tiesa.
Darboholizmo pasekmės
Psichologinės pasekmės - žmogaus patiriamas nerimas gali išsivystyti iki depresijos arba paskutinių perdegimo stadijų. Yra ir socialinės pasekmės - atsiranda konfliktų šeimoje, su draugais ar artimaisiais. Artimieji sako, kad žmogus per daug dirba, jo trūksta šeimoje, tačiau dėl menkos savivertės ar kitų priežasčių šis nepasiduoda kvietimui grįžti į šeimą. Nors dirbama daug, pasitenkinimas darbu mažėja - žmogus ilgainiui tampa nelaimingas ir darbe. Taip nebelieka erdvės, kur galima jaustis bent šiek tiek laimingam. Dar viena pasekmė - socialinė izoliacija.
Yra ir organizacinės pasekmės. Nors dirbama daug, pasitenkinimas darbu mažėja - žmogus ilgainiui tampa nelaimingas ir darbe.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie socialinę ir bendravimo psichologiją
U. Juodytė teigia, kad tam tikrais tarpsniais žmogus, kad pasiektų rezultatą, turi skirti daugiau dėmesio tam tikrai veiklai, bet turi ateiti laikas ir kitiems, ne darbo, dalykams.
Kaip kovoti su darboholizmu
U. Juodytė teigia, kad pirmiausia būtina prevencija - jei bus daugiau kalbama apie darboholizmą, žmonės lengviau jį pažins. Pirmas žingsnis yra atpažinimas. Dažniausiai šiame etape būna gana daug pasipriešinimo, nes įsitikinimai arba aplinka diktuoja, kad daug dirbti yra gerai. Tuomet sušlubavus sveikatai žmogus kreipiasi į šeimos gydytoją ir išgirsta, kad visi jo negalavimų simptomai - dėl darboholizmo. Žmogus negali to lengvai priimti.
Kultūrą formuojame pirmiausia patys. Jeigu turėtume įtakos savo darbovietėje neleisti kolegoms įnikti į darboholizmą, tai jau būtų labai gerai. Antras žingsnis - mokytis sustoti. Čia gali padėti įvairūs dalykai: griežtas grafikas, priverstinis kompiuterio išjungimas po darbo, naujos veiklos ar pomėgio, kurie atitolintų nuo minčių tęsti darbus, paieška. Taip pat svarbios darbo pertraukėlės. Vienas iš darboholizmo požymių yra tas, kad dirbama ilgą laiką negeriant ir nevalgant. Tad dažnai pacientams pirmiausia siūlau pasižymėti priminimus, kada metas pavalgyti ar pailsėti.
Trečias žingsnis - psichologinė pagalba. Specialistai žmogui gali padėti suprasti, atpažinti mąstymo modelius, kurie priveda prie darboholizmo įpročių, ir atrasti būdus sau padėti. Greičiausiai jie mokys būti čia ir dabar, dėmesingumo sau ir įvairių pasitikėjimo savimi dalykų. Be to, labai svarbu miego kokybė. Darboholikai dažnai patiria perdegimą, ir miegas rodo, kokį stresą žmogus išgyvena.
Matant, kad kolega ar artimas žmogus linksta į darboholizmą, pirmiausia reikia padėti jam tai atpažinti ir pripažinti. Tačiau pasakyti, kad esi darboholikas, dažniausiai būna neveiksminga. Taip pat galima tokį žmogų įtraukti į kokią nors ne darbo veiklą. Pavyzdžiui, kolegą pakviesti arbatos, antrajai pusei po darbo pasiūlyti ką nors kartu nuveikti, pasivaikščioti.
Organizacijose labai naudinga apie tai laisvai pasikalbėti, pasidalinti patirtimi, kaip kiekvienas stengiasi išvengti dirbti daugiau nei sveika, - ar susirinkimuose, ar neformalioje vietoje. Taip pat svarbu formalumai. Kai kuriose šalyse jau įteisinta teisė ne darbo metu su darbuotoju nekontaktuoti, netrukdyti jam ilsėtis. Vadovai ar personalo specialistai turėtų rodyti pavyzdį - galbūt įvesti taisykles, kuriomis neleidžiama dirbti viršvalandžių.
Perdegimas: Globali problema
Perdegimas yra globali problema, kuri gali paveikti visų sričių ir demografinių grupių darbuotojus, o šiuolaikinėje, sparčiai besivystančioje, aplinkoje tampa itin aktuali. Išaugusi perdegimo grėsmė ypač išryškėjo po COVID-19 pandemijos, kuri ženkliai padidino su darbu susijusį stresą ir dar labiau susiaurino ribą tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo.
Šiemet Boston Consulting Group atliktu tyrimu nustatyta, kad net 48% apklaustųjų kovoja su perdegimo simptomais, tokiais kaip išsekimo būsena, nusivylimu savo darbu ir sumažėjusiu produktyvumu. Mercer atliktu tyrimu, kuris buvo publikuotas 2024 Global Talent Trends ataskaitoje buvo nustatyta jog net 82% iš 12 000 respondentų iš įvairių pasaulio šalių rizikuoja perdegti.
Perdegimo priežastys ir pasekmės
Problema slypi tame, kad daugelis galvoja, jog poilsis yra ne būtinybė, o pasirinkimas ir savo organizmo resursus naudoja iki kraštutinių ribų. Fiziškai poilsis mums ne ką mažiau reikalingas nei maistas, vanduo ir deguonis, jo stoka veikia ne tik žmogaus kūną, bet ir protą. Neleidžiant kūnui pailsėti pamažu nuovargis ir įtampa tampa tokie intensyvūs jog žmogus pasijaučia visiškai išsekęs, kol galiausiai patiria perdegimą, o ši būsena žaloja ne tik psichiką, bet ir pasireiškia fiziniais simptomais.
Nors daugelis vis dar klaidingai mano, jog pakaks gerai išsimiegoti ir gyvenimas grįš į savo vėžias, žmogui, patiriančiam šią būseną, paprasčiausio poilsio nepakanka, o norint šią situaciją ištaisyti gali prireikti net keli mėnesių.
Kaip išvengti perdegimo
Moksliniais tyrimai įrodyta, kad būtina ilsėtis ne mažiau nei 42% savo dienos. Kitaip tariant, bent 10 valandų per parą turėtų būti skirta miegui, laisvalaikiui ir bendravimui su kitais. Visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad miegas (ypač savaitgaliais) yra tinginystės ir silpnos valios bruožas. Nors, iš tiesų, tik 40% miego poreikio yra nulemta genetiškai ir net 60% lemia sunkus fizinis ir protinis darbas, taigi miego poreikis yra visiškai individualus dalykas. Vidutiniškai suaugusiam žmogui reikia 7-9 valandų miego kiekvieną naktį, tai priklauso ir nuo amžiaus bei bendros sveikatos būklės, tačiau dėl spartaus gyvenimo tempo daugelis žmonių šiandien miega per mažai.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 20 - 40 minučių per dieną fizinės veiklos yra minimalus būtinas kiekis kiekvienam. Fizinis krūvis yra vienas geriausių, mokslu pagrįstų, būdų pagerinti miego kokybę. Reguliari fizinė veikla gali padidinti energijos lygį ir padėti kovoje su nuovargiu.
Mokslininkai teigia, kad 30 minučių yra minimalus laiko tarpas, kurį kas dien būtina skirti maistui, siekinat objektyviai įvertinti tai ką valgome. Atidus valgymas yra tam tikra meditacijos forma, kurioms metu ne tik jaučiamas malonumas, bet ir suvartojama mažiau kalorijų. Dėmesys maistui gali apimti apsipirkimą, maisto gaminimą ir valgymą.
Neįpareigojantis bendravimas su artimu taip pat yra veiksminga poilsio forma, vos 30 minučių per dieną netrukdomo pokalbio gali ženkliai sumažinti jaučiamą stresą. Šiuolaikinėje, nuolat skubančioje, visuomenėje gyvi pokalbiai tampa retenybe, o įsisukus į darbų, atsakomybių ir problemų verpetą sunku galvoti ir kalbėti apie kažką kitą. Skirkite kelias minutes, kad įsigilintumėte į artimo jausmus.
Likę 30 minučių yra laisvas laikas, kuris gali būti naudojamas papildomai mankštai, žmonėms, kurie yra labiau socialūs - asmeniniam bendravimui, kūrybinei veiklai, sodininkystei, muzikavimui, mokymuisi, jogai, meditacijai, vaikams, hobiams, skaitymui ar pan.
"Neturiu laiko" - mitas
„Neturiu laiko“ - tai įsisenėjusi frazė, kurią nuolat kartoja daugelis, tačiau realybėje yra priešingai, tyrimai rodo, kad statistinis lietuvis daugiau nei 56 valandas per savaitę skiria skaitmeninėms medijoms, todėl žodį “neturiu” būtų tikslinga pakeisti į “neskiriu”. Žodis „neskiriu“ leidžia priimti atsakomybę už savo veiksmus ir nusako mūsų prioritetus.
Vido Bareikio patirtis: nuo darboholizmo iki perdegimo
Atlikėjas Vidas Bareikis atvirai pasakoja apie savo patirtį, susijusią su darboholizmu ir perdegimu. Jis pripažįsta, kad jo problema buvo darboholizmas, perdegimas, savęs nesaugojimas, galbūt net ir savo aplinkos nesaugojimas, išsimėtymas. Dėl to ir socialiniuose tinkluose jo dabar yra mažiau.
V. Bareikis teigia, kad stengiasi dirbti, gyventi kitaip. Jis buvo nutolęs ir nuo gyvenimo socialiniuose tinkluose, nes pagavo save ekshibicionuojant, mėgaujantis savimi ir demonstruojantis neaišku dėl ko. Jis suprato, kad socialiniuose tinkluose kelia savo turinį į juodąją skylę, iš kurios pareina bevardžiai laikai, komentarai, kurie nieko nedaro, tik ego paglosto. Tas suvokimas pakeitė jo nuotraukų siuntimą iš paežerių į šeimos susirašinėjimus.
Šį nelengvą laikotarpį Vidui padėjo išgyventi ir sportas. Kaip pašnekovas minėjo, nuo vaikystės yra labai sistemingas žmogus, tvarkaraščio žmogus, tai jam nekelia sunkumų.
Apskritai, viso albumo metu vyrą palaikė jo patys artimiausi žmonės - sūnus ir mylimoji I. Stonkuvienė. Vidas, kalbėdamasis 15min studijoje, neslėpė žavėjimosi savo antrosios pusės kantrybe.
tags: #socialine #parama #darboholizmas #ir #perdegimas