Šiame straipsnyje nagrinėjama socialinė kognityvinė agresijos teorija, jos ištakos, pagrindiniai principai ir įtaka šiuolaikiniam agresijos supratimui. Straipsnyje remiamasi žinomų psichologų, tokių kaip Albertas Bandura ir Arnoldas Bussas, darbais, siekiant pateikti išsamią analizę.
Agresijos teorijų raida
XX amžiaus pirmojoje pusėje psichologijoje dominavo bihevioristinė teorija. Tačiau vėliau A. Banduros socialinio išmokimo teorija tapo labai įtakinga aiškinant, kaip žmonės išmoksta agresyviai elgtis stebėdami kitus. A. Bandura atmetė teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo bei pastiprinimo reikšmę. Jis teigė, kad agresija yra išmoktas elgesys.
Socialinis išmokimas ir kognityvinė išmokimo teorija
Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas (kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip yra pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). Dauguma dabartinių teorijų grindžiamos kognityvine išmokimo teorija. Klasikinio sąlygojimo pagrindinius dėsnius suformulavo I. Pavlovas XX amžiaus pradžioje. Ši teorija teigia, kad refleksai ir gerai išmoktas elgesys gali būti susieti su nauja aplinka, kaip parodė tyrimai su šunimis, kuriuose garsas buvo siejamas su maistu.
Instrumentinio išmokimo teorija daugiau dėmesio skiria elgesio pasikeitimams. E. Thorndike'as domėjosi, kaip organizmas išmoksta sudaryti naujas reakcijas į naujas aplinkos paskatas. Paskatinimas sustiprina ryšio ir paskatų asociacijas, o bausmės tuos ryšius silpnina. Instrumentinio išmokimo teorijose bausmė vertinama kaip tam tikras paskatinimas. Manoma, kad bausmė yra nemaloni paskata, t. y. organizmas priima ją kaip nemalonų dalyką. Jeigu pateikiamos bausmės už tokį elgesį, kuris iki tol buvo skatinimas, tas elgesys pasireiškia mažiau.
Remiantis A. Busso apibrėžimu, agresija reiškia žalingų, kenksmingų paskatų kitam gyvam organizmui teikimą. Agresyvaus elgesio slopinimas yra tiesiogiai susijęs su nemalonaus paskatinimo intensyvumu. Kitaip tariant, bausmės efektas agresyviam elgesiui yra toks pat, kaip ir baudžiant už bet kokį kitą elgesį.
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai Aristotelio socialinės psichologijos principai
G. C. Waltersas ir J. E. Grusecas (1977) pabrėžė, kad baudžiantys paskatinimai, tokie kaip elektros šokas, kartais paskatina arba sustiprina nepageidaujamą elgesį, užuot jį nuslopinę. Jie priskyrė šį sužadinantį efektą, sukeliamą šoko, antrinių paskatų susiformavimo mechanizmui. Vadinasi, organizmai išmoksta susieti nemalonius paskatinimus su vėlesniu teigiamu skatinimu. Pavyzdžiui, vaikas gali išmokti, kad tėvai skiria dėmesio ir apkabina, pabučiuoja po to, kai jis primušamas, todėl, siekdamas dėmesio ir šilumos, vaikas gali elgtis taip, kad būtų nubaustas.
A. H. Busso instrumentinės agresijos išmokimo teorija
Arnoldas Bussas pritaikė E. Thorndike'o ir B. F. Skinnerio instrumentinio išmokimo teorijas agresyviam elgesiui paaiškinti. Jis teigė, kad organizmas neturi įgimtų mechanizmų, kuriems reikėtų agresyvios išraiškos arba kurie skatintų žalą, skriaudą kieno nors atžvilgiu sukeliantį elgesį. A. Bussas, priešingai nei Freudas, neigė įgimtų agresijos potraukių egzistavimą. A. Busso nuomone, agresyvus elgesys, kaip ir bet kuris kitas instrumentinis elgesys, yra išmoktas per paskatinimus ir bausmes.
Instrumentinė agresija skirta kitiems tikslams pasiekti. Instrumentinė agresija dar skirstoma į fizinę ir verbalinę, aktyvią ir pasyvią, tiesioginę ir netiesioginę. Bussas teigė, kad tam tikros agresyvios reakcijos stiprumas yra keturių veiksnių funkcija. Pirma, ilgalaikis agresyvaus elgesio skatinimas gali susilpninti agresyvios reakcijos stiprumą. Antra, patirtis, įgyta praeityje, gali paveikti individą taip, kad suintensyvina agresyvias reakcijas į vėlesnius įvykius. Trečia, socialinis agresyvaus elgesio skatinimas (palengvinimas) gali pasireikšti, jeigu socialinės normos palaiko priešiškumo, žiaurumo reiškimąsi toje grupėje. Be to, galiausiai temperamentas arba asmenybės bruožai gali tiesiogiai paveikti ir sustiprinti agresyvaus elgesio pasireiškimą. Impulsyvumas ir sugebėjimas toleruoti frustraciją turi įtakos tam, kiek agresyvus elgesys yra tikėtinas ir koks bus jo intensyvumas.
Pastiprinimai ir instrumentinė agresija
Teorijoje teigiama, kad paskatinimų ir bausmių dažnumas ir dydis stiprina arba silpnina agresyvų elgesį ir taip paveikia ir agresyvaus elgesio pasireiškimo galimybę, ir jo intensyvumą. Tyrimais įrodyta, kad agresyvaus elgesio skatinimas sustiprina jo dažnumą ir tam tikromis sąlygomis paskatimai taip pat pasireiškia agresyvaus elgesio atveju.
Ankstesnė patirtis - individas, kuris ir anksčiau patirdavo užpuolimus, nemalonumus, gali būti agresyvesnis nei asmuo, niekada tokios patirties neturėjęs. Bussas pritarė, kad frustracija gali kartais vesti prie agresijos, bet taip pat teigė, kad individas gali išmokti labai įvairiai reaguoti. Dabar dar nėra tiksliai žinoma, kokiomis sąlygomis patirti nemalonumai sukelia agresiją.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie socialinę ir bendravimo psichologiją
Socialinis pritarimas - Bussas teigia, kad grupėse vyraujančios tendencijos ir nuostatos dėl agresijos paveikia tos grupės individų agresyvumą. Vaikai mėgdžioja asmenis, esančius šalia jų. Jeigu tie modeliai demonstruoja agresyvų elgesį, vaikai juos mėgdžioja.
Asmenybė ir temperamentas. Temperamentas apima bruožus, susijusius su elgesiu, kurie lieka santykinai nepakitę visą gyvenimą. Su agresyvumu Bussas sieja tokius temperamento aspektus: impulsyvumas, reakcijų intensyvumas, aktyvumo lygis ir nepriklausomybė. Yra galimybė, jog emociškai jautrūs ir dirglūs asmenys interpretuoja savo patirtį skirtingai nei kiti žmonės, ir būtent interpretacija, o ne tam tikras temperamento tipas yra agresyvaus elgesio tarpininkas. Kitaip tariant, temperamentas gali būti susijęs su agresyviu elgesiu netiesiogiai.
Teorijos įvertinimas
Ši teorija praturtino pagrindinę instrumentinio išmokimo teoriją, nes buvo papildyta agresijos studijomis. Bussas atkreipė dėmesį į individo ankstesnę patirtį, atskleidė nepalankių sąlygų, sėkmės su kuriuo nors agresyviai susidūrus, socialinio kitų pritarimo ir individo asmenybės įtaką agresijai. Analizuodamas agresijos kilmę, Bussas bandė susieti tarpusavyje išmokimo teorijos socialinės ir asmenybinės psichologijos aspektus. Ankstesnę individo patirtį vertino kaip pirminę tam tikro elgesio priežastį. Jis manė, kad asmenybę veikia ankstesnė patirtis, nulemianti, kaip asmuo elgiasi tam tikru būdu, ir priklauso nuo aplinkos sąlygų, atkuriančių ankstesnius ryšius.
Dabartiniu metu išmokimo teorijose pabrėžiamas numatomų padarinių poveikis tam tikro elgesio pasireiškimui, o ne ankstesnių paskatinimų arba bausmių įtaka. Manoma, kad organizmas priima sprendimus, pasirenka vieną iš galimų alternatyvų remdamasis padarinių vertingumu ir jų pasiekimo galimybe, o paskui veikia įvertinęs tas alternatyvas. A. Banduros socialinio išmokimo teorija yra tokio požiūrio pavyzdys.
A. Banduros socialinio išmokimo agresijos teorija
A. Banduros socialinio išmokimo agresijos teorija (1973-1983) pagrįsta kognityvinėmis žiniomis, pagal kurią agresija nepriklauso nuo vidinių potraukių. Pagrindinė agresijos priežastis yra numatytų pozityvių padarinių poveikis. Žmonės įvertina rezultatus, tikėtinus pasielgus agresyviai, ir lygina su tais padariniais, kurių susilauks už agresyvų elgesį. Agresija pasireiškia tada, kai numatyti padariniai, pasielgus agresyviai, nusveria kitokio įmanomo elgesio padarinius. Bandūra mano, kad būtent numanomi padariniai, o ne automatinės reakcijos sukelia agresyvų elgesį. Frustracija, negatyvus poveikis arba pyktis gali sukelti bet kokio pobūdžio reakciją - tai priklauso nuo to, kokia mokymosi istorija ir dabartinės individą supančios aplinkybės.
Taip pat skaitykite: Kurklių seniūnijos reabilitacijos programa
A. Bandūra teigė, kad labai agresyvūs veiksmai - dvikova su peiliais arba špagomis, kerštinga pajuoka - reikalauja sudėtingų įgūdžių, kurie pasiekiami intensyviai mokantis. Šis mokymosi procesas neturi būti painiojamas su tam tikro elgesio pasireiškimu. Socialinio išmokimo teorija aiškiai skiriasi tam tikro elgesio modelio išmokimą nuo sąlygų, tuos įgūdžius, kad jie būtų išmokti. Bandūros manymu, nors kartais žmonės išmoksta agresyviai elgtis bandydami ir darydami klaidas, sudėtingesni įgūdžiai įgyjami stebint kitus. Šeimos nariai, pažįstami tos bendruomenės žmonės ir simboliniai modeliai visuomenės informavimo priemonėse prisideda prie individo mokymosi.
Pirmiausia individas turi pastebėti arba atkreipti dėmesį į užuominas, dirgiklius, elgesį ir modeliuojamo įvykio padarinius. Antra, stebėjimai turi būti užkoduoti į vaizdavimo formas atmintyje. Trečia, kognityviniai procesai transformuojami į imitacines reagavimo formas, kurios iki pirmojo etapo pradžios buvo naujos individui. Ketvirta, tinkamai paskatinus, taikomas išmoktas elgesio modelis.
Bandūros teigimu, modelio savybės yra mokantis suvaidintos agresijos. Jis teigia, kad modeliai tarpusavyje skiriasi pagal tai, kiek yra tikėtina, kad jos elgesys turės norimus padarinius. Žmonės dažniausiai paskatinami tada, kai seka kopijuoja tuos modelius. Skatinami protingi, reikšmingi, įtakingi asmenys dėl savo sumanumo, sugebėjimų, užimantys aukštą poziciją įvairių statusų hierarchijoje. Tyrimai parodė, kad modelių savybės daro įtaką tam, kaip vaikai mėgdžioja agresyvų modelių elgesį. J. E. Grusecas ir W. Michelis nustatė, kad vaikų mokytojai, kurių statusas mokykloje yra aukštas, mėgdžiojami dažniau, negu žemu statusu pasižymintys pavaduojantys mokytojai. Paskatinantys mokytojai taip pat dažniau mėgdžiojami.
Stebėjimas gali padėti gauti informacijos apie tai, kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas, kuriomis tinka taikyti išmoktą elgesį. Kai tam tikro elgesio būdas yra išmoktas, jis gali būti panaudotas kaip manipuliavimo su aplinka būdas, kad būtų sulaukta trokštamų padarinių. Socialinio išmokimo teorijos šalininkai nustatė keletą provokuojančių sąlygų, taip pat paskatinimus, modeliavimą, instrukcijas ir klaidas (Bandūra, 1983).
Stebėjimas gali padėti gauti individui informacijos apie tai, kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas, kuriomis tinka taikyti tokį elgesį. Agresyvus elgesys gali pasikartoti, jeigu jis padėjo pasiekti norimą tikslą. Teigiama, kad ne potraukis pastūmėja žmogų elgtis tam tikru būdu, o kognityvinės asociacijos leidžia asmeniui numatyti ateitį ir skatina jį elgtis vienaip arba kitaip.
A. Bandūra teigia, kad bausmės efektyvumą lemia bausmės tikėtinumas ir dydis, laikas ir trukmė, taip pat gėrybės, gaunamos agresyviai pasielgus, žinios apie alternatyvius būdus norint pasiekti tikslą. Bausmės gali būti neefektyvus būdas slopinti agresyvų elgesį, nes yra galimybė, kad jis tik sustiprės ir pasireikš kontrataka. Bausdamas pats asmuo tampa modeliu ir stebėtojas gali išmokti, kad bausmėmis galima pasiekti tikslą. Taigi natūralu, kad tie vaikai, kuriuos tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis, daugiau pešasi, kovoja su kitais vaikais. Šis dėsningumas gali būti aiškinamas ir kitaip - tie vaikai, kurie daugiau pešasi, ir dėl to dažniau baudžiami tėvų. Bandūra teigia, kad dažniausiai pasireiškia abipusė priklausomybė: blogai besielgiantys vaikai yra tėvų baudžiami, vaikai pamėgdžioja tėvų elgesį ir sulaukia naujos bausmės. Šis ciklas linkęs kartotis.
A. Bandūra teigė, kad dėl agresyvaus susidūrimo aukos patiriamas skausmas yra stipri sulaikanti paskata, skatinanti sumažinti arba visai nutraukti agresyvų elgesį. Skausmo paskata skatina bausmės baimę ir savitą cenzūrą, kurios prisideda prie kitam asmeniui kenksmingo elgesio silpnėjimo. Aiškų, stiprios paskatos veikti agresyviai gali nulemti, kad nekreipiama dėmesio į slopinantį skausmo paskatų efektą, bet vis dėlto skausmas neskatina individo elgtis agresyviai.
Pagrindinis socialinio išmokimo teorijos principas - vaikai dažnai išmoksta elgtis stebėdami kito asmens sėkmę; elgesys provokuojamas ir palaikomas per aplinkoje pateikiamus modelius. Bet socialinio elgesio teorija neatsižvelgia į reikšmingas emocijas. Daugiausia dėmesio skiriama individo elgesiui, ignoruojant tai, kad žmonės abipusiškai įsitraukia į socialinę sąveiką. Nepaisant visos kritikos ir lyginant su kitomis agresijos išmokimo teorijomis, A. Banduros teorija lieka moderniausia.
Albertas Bandura yra gerai žinomas, kaip gyvas psichologas klasikas. Kaip socialinės kognityvinės teorijos kūrėjas, jis pateikė dar vieną alternatyvą psichodinaminei ar klasikinei biheiviorizmo kryptims. Dar 1960 metais A. Bandura pradėjo tirti agresiją pasitelkdamas imitaciją.
tags: #socialine #kognityvine #agresijosteorija