Socialinė reklama, kaip įtakinga komunikacijos forma, siekia paveikti visuomenės nuostatas ir elgesį įvairiais klausimais. Vaizdo įrašai, kaip vienas iš pagrindinių socialinės reklamos kanalų, turi didelį potencialą atkreipti dėmesį į problemas, skatinti diskusijas ir inicijuoti teigiamus pokyčius. Tačiau, kaip ir bet kuri kita komunikacijos priemonė, socialinė reklama gali būti naudojama ir neetiškai, pavyzdžiui, vaizduojant deviantinį elgesį. Šiame straipsnyje nagrinėsime socialinės reklamos vaizdo įrašų ir deviantinio elgesio sąsajas, apžvelgsime galimus poveikius ir pateiksime rekomendacijas, kaip etiškai ir efektyviai naudoti socialinę reklamą.
Socialinės reklamos galia ir atsakomybė
Socialinė reklama yra galingas įrankis, galintis daryti didelę įtaką visuomenės nuomonei ir elgesiui. Ji gali būti naudojama siekiant atkreipti dėmesį į svarbias socialines problemas, pavyzdžiui, smurtą, priklausomybes, diskriminaciją ir kt. Taip pat ji gali skatinti teigiamus pokyčius, tokius kaip sveikos gyvensenos propagavimas, aplinkosauga, socialinė įtrauktis ir kt. Tačiau kartu su galia ateina ir atsakomybė. Socialinės reklamos kūrėjai turi būti itin atsargūs, kaip jie vaizduoja tam tikrus elgesio modelius, ypač jei jie yra susiję su deviantiniu elgesiu.
Deviantinis elgesys socialinės reklamos vaizdo įrašuose
Deviantinis elgesys - tai elgesys, kuris nukrypsta nuo visuomenėje priimtų normų ir vertybių. Tai gali būti įvairūs veiksmai, pradedant nuo smulkių nusižengimų ir baigiant sunkiais nusikaltimais. Socialinės reklamos vaizdo įrašuose deviantinis elgesys gali būti vaizduojamas įvairiais būdais:
- Tiesioginis vaizdavimas: Kai vaizdo įraše tiesiogiai rodomi deviantiniai veiksmai, pavyzdžiui, smurtas, vagystės, narkotikų vartojimas ir kt.
- Netiesioginis vaizdavimas: Kai deviantinis elgesys nėra rodomas tiesiogiai, bet yra užsimenama apie jį arba rodomos jo pasekmės.
- Simbolinis vaizdavimas: Kai deviantinis elgesys yra vaizduojamas per simbolius, metaforas ar kitas menines priemones.
Svarbu pažymėti, kad ne visais atvejais deviantinio elgesio vaizdavimas socialinėje reklamoje yra žalingas. Kartais, tinkamai pateikus, jis gali būti veiksmingas būdas atkreipti dėmesį į problemą ir paskatinti pokyčius. Tačiau netinkamas vaizdavimas gali turėti neigiamų pasekmių.
Galimas socialinės reklamos poveikis
Socialinės reklamos poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant vaizdo įrašo turinį, tikslinę auditoriją, kontekstą ir kt. Galimas poveikis gali būti įvairus:
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
- Teigiamas poveikis:
- Informuotumo didinimas: Socialinė reklama gali padėti atkreipti dėmesį į problemas, apie kurias visuomenė mažai žino.
- Nuostatų keitimas: Ji gali paveikti žmonių nuostatas ir požiūrį į tam tikras problemas.
- Elgesio skatinimas: Socialinė reklama gali paskatinti žmones elgtis atsakingiau ir prisidėti prie teigiamų pokyčių.
- Neigiamas poveikis:
- Sensacijos siekimas: Kartais socialinė reklama gali būti orientuota į šokiruojančių vaizdų demonstravimą, siekiant atkreipti dėmesį, tačiau tai gali sukelti atvirkštinį efektą ir atstumti auditoriją.
- Problemos sureikšminimas: Per dažnas ir intensyvus deviantinio elgesio vaizdavimas gali sudaryti įspūdį, kad problema yra daug didesnė nei iš tikrųjų yra.
- Imitavimo skatinimas: Ypač pažeidžiamiems asmenims, socialinė reklama, vaizduojanti deviantinį elgesį, gali paskatinti jį imituoti.
- Stigmatizacija: Netinkamas vaizdavimas gali stigmatizuoti asmenis, kurie susiduria su tam tikromis problemomis, pavyzdžiui, priklausomybėmis ar psichikos sveikatos sutrikimais.
Etiškas ir efektyvus socialinės reklamos naudojimas
Siekiant, kad socialinė reklama būtų etiška ir efektyvi, būtina laikytis tam tikrų principų:
- Tikslumo užtikrinimas: Vaizdo įrašuose pateikiama informacija turi būti tiksli ir pagrįsta patikimais šaltiniais.
- Jautrumas auditorijai: Kuriant socialinę reklamą, būtina atsižvelgti į tikslinės auditorijos amžių, kultūrą, vertybes ir kitus ypatumus.
- Pozityvumo skatinimas: Reklama turi būti orientuota į teigiamų pokyčių skatinimą, o ne tik į problemos demonstravimą.
- Stigmatizacijos vengimas: Vaizduojant asmenis, susiduriančius su tam tikromis problemomis, būtina vengti stigmatizacijos ir diskriminacijos.
- Atsakingas vaizdavimas: Deviantinis elgesys turi būti vaizduojamas atsakingai, vengiant sensacijų siekimo ir imitavimo skatinimo.
Praktiniai pavyzdžiai ir analizė
Siekiant geriau suprasti socialinės reklamos vaizdo įrašų ir deviantinio elgesio sąsajas, pateiksime keletą praktinių pavyzdžių ir jų analizę:
- Pavyzdys 1: Vaizdo įrašas, kuriame rodomas smurtas šeimoje. Teigiamas aspektas - atkreipiamas dėmesys į problemą ir skatinama pagalba aukoms. Neigiamas aspektas - per daug detalus smurto vaizdavimas gali traumuoti žiūrovus ir paskatinti imitavimą.
- Pavyzdys 2: Vaizdo įrašas, kuriame rodomos narkotikų vartojimo pasekmės. Teigiamas aspektas - parodomas realus narkotikų poveikis sveikatai ir gyvenimui. Neigiamas aspektas - stigmatizuojamas narkotikus vartojantis asmuo ir nesuteikiama informacijos apie galimas pagalbos priemones.
- Pavyzdys 3: Vaizdo įrašas, kuriame rodoma patyčių problema mokykloje. Teigiamas aspektas - skatinamas atvirumas ir pagalba patiriantiems patyčias. Neigiamas aspektas - per daug sureikšminama patyčių problema ir nesuteikiama informacijos apie prevencines priemones.
Šie pavyzdžiai rodo, kad socialinės reklamos poveikis gali būti įvairus ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Todėl labai svarbu atsakingai planuoti ir įgyvendinti socialinės reklamos kampanijas.
Multidimensinė šeimos terapija (MDFT) kaip pagalbos priemonė
Straipsnyje pateikta informacija apie Multidimensinę šeimos terapiją (MDFT) rodo, kad tai yra veiksminga programa, skirta padėti vaikams, paaugliams ir jauniems žmonėms, susiduriantiems su kompleksiniais elgesio iššūkiais. MDFT yra visapusiška, į šeimą ir visą vaiko aplinką orientuota elgesio keitimo programa, kuri padeda spręsti mokykloje kylančias problemas, įveikti emocinius sunkumus, mažinti agresijos pasireiškimo atvejų ir stiprinti bendrąją psichikos sveikatą.
MDFT programa gali būti ypač naudinga sprendžiant deviantinio elgesio problemas, nes ji orientuota į priežasčių nustatymą ir problemų sprendimą šeimos ir socialinėje aplinkoje. Dirbant su šeima natūralioje jos aplinkoje, galima efektyviau nustatyti priežastis, dėl ko kyla paauglio elgesio problemos.
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai Aristotelio socialinės psichologijos principai
Prevencinės priemonės ir bendruomenės įgalinimas
Be MDFT programos, svarbu įgyvendinti ir kitas prevencines priemones, skirtas mažinti deviantinio elgesio riziką. Tai gali būti įvairios programos, skirtos vaikų ir jaunimo socializacijai, emocinių įgūdžių ugdymui, smurto prevencijai ir kt. Taip pat svarbu įgalinti bendruomenes, kad jos aktyviai dalyvautų sprendžiant socialines problemas ir teiktų pagalbą tiems, kuriems jos reikia.
Vaikų ankstyvoji reabilitacija ir korekcija, vaikų raidos sutrikimų nustatymas ir ankstyva kompleksinė pagalba vaikams iki 7 metų yra labai svarbi deviantinio elgesio prevencijai. Taip pat svarbu užtikrinti, kad vaikai ir paaugliai turėtų galimybę dalyvauti įvairiose veiklose, pavyzdžiui, Biržų vaikų dienos centre, atviroje jaunimo erdvėje, vaikų dienos centre ir kt.
Iniciatyva senjorams „Socialinis receptas" taip pat gali būti svarbi deviantinio elgesio prevencijai, nes ji skirta senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims siekiant stiprinti jų psichologinę gerovę ir psichikos sveikatą per jų įtraukimą į ilgalaikes, nemokamas veiklas.
Išvados
Socialinė reklama, vaizduojanti deviantinį elgesį, gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių. Siekiant, kad ji būtų etiška ir efektyvi, būtina laikytis tam tikrų principų, įskaitant tikslumo užtikrinimą, jautrumą auditorijai, pozityvumo skatinimą, stigmatizacijos vengimą ir atsakingą vaizdavimą. Be to, svarbu įgyvendinti prevencines priemones ir įgalinti bendruomenes, kad jos aktyviai dalyvautų sprendžiant socialines problemas.
Papildomos priemonės ir iniciatyvos
Siekiant užtikrinti efektyvesnę pagalbą asmenims, susiduriantiems su deviantiniu elgesiu ir kitomis socialinėmis problemomis, Lietuvoje veikia įvairios organizacijos ir specialistai, teikiantys konsultacijas, terapiją ir kitas paslaugas. Pavyzdžiui, galima kreiptis į:
Taip pat skaitykite: Plačiau apie socialinę ir bendravimo psichologiją
- Vaikų ankstyvosios reabilitacijos ir korekcijos centrus: Šie centrai teikia pagalbą vaikams iki 7 metų, turintiems raidos sutrikimų.
- Biržų vaikų dienos centrą: Šis centras organizuoja įvairias veiklas vaikams ir paaugliams.
- Atvirą jaunimo erdvę: Ši erdvė suteikia galimybę jaunimui bendrauti, dalyvauti įvairiose veiklose ir gauti pagalbą.
- Viešąją įstaigą Biržų parapijos šv. Jurgio namus: Ši įstaiga teikia socialinę pagalbą asmenims, turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią.
- Specialistus: Docentę dr., profesorių emeritą dr., docentą dr., profesorių habil. dr., docentą dr., podoktorantūros stažuotoją dr., podoktorantūros stažuotoją dr., asistentą dr. ir kitus specialistus, kurie specializuojasi įvairiose srityse, pavyzdžiui, gyventojų užimtumas ir nedarbas, darbo rinkos politika, gyventojų migracija, socialinis dialogas, įmonių socialinė atsakomybė, technologijos ir inovacijos socialiniame darbe, dirbtinio intelekto etika, vaiko gerovė ir bendruomenių įgalinimas.
Svarbu pažymėti, kad sprendžiant socialines problemas, reikalingas kompleksinis požiūris, apimantis ne tik socialinę reklamą, bet ir įvairias kitas priemones ir iniciatyvas. Tik bendromis pastangomis galime sukurti saugesnę ir teisingesnę visuomenę.
Kleptomanija: impulsyvus vogimas ir jo priežastys
Impulsyvus vogimas, dar kitaip vadinamas - kleptomanija, kaip ir polinkis į azartinius lošimus arba padeginėti ar rautis plaukus, priskiriamas prie impulsyvių veiksmų. Nors taip besielgdamas žmogus ir suvokia savo poelgio absurdiškumą, jam atsispirti nepajėgia. Tokiam individui yra nesvarbi daikto vertė. Jis nesiruošia jo naudoti savo asmeniniams interesams tenkinti ar parduoti. Jam svarbus pats objekto nugvelbimo procesas. Kleptomanas daug galvoja apie vagystę.
Nesveika aistra pasiglemžti sau nepriklausomus daiktus yra žinoma nuo viduramžių laikų. Kriminalinių vagysčių ataskaitose randama užfiksuotų ir aprašytų impulsyvaus vogimo atvejų, jau ir karalienės Elžbietos I-osios valdymo laikais - XVI a. viduryje, Anglijoje. Londone XVII a. vienas pilietis, vardu Molas Flandersas netgi jau buvo nusiųstas atlikti bausmę kalėjime už tokio pobūdžio vagystes. Bet visiškai kleptomanijos mados ir vagių tipai pasikeitė XIX amžiuje. Viduriniosios klasės žmonės dažniausiai imdavosi tokio pobūdžio vagysčių, dėl prastų gyvenimo sąlygų, niūrių nuotaikų, jie glemždavo darbo išteklius iš fabrikų, kuriuose dirbdavo, taip pat prekes iš universalinių parduotuvių.
Šia manija sergantys vagia darbovietėse, parduotuvėse, svečiuose, tačiau ne dėl materialinės naudos - svarbiau pats procesas. Nugvelbtus daiktus jie dažniausiai paslepia namie, išdalija arba išmeta. Pamačius patinkantį materialų objektą kleptomanui kyla toks didelis noras jį paimti, kad nebegali galvoti apie nieką kitą. Kai turtas atsiranda jo rankose, įtampa atslūgsta. Po kurio laiko ima graužti sąžinė, tačiau pavogtą daiktą savininkui tokie žmonės grąžina labai retai.
Ši liga yra įgyjamas dalykas ir dažniausiai maniakiškas potraukis savintis svetimą turtą atsiranda vaikystėje: vaikas darželyje ar kieme pradeda vogti įvairius niekučius: blizgučius, kubelius, pieštukus, o tėvams meluoja, kad juos rado, pasiskolino ar gavo dovanų. Vagis bent žino, kad jis paima svetimą daiktą, dėl to jog turėtų, praturtėtų. O kleptomanui svarbus yra pats vogimo procesas, jis patiria didelį pasitenkinimą tuo momentu, kai gvelbia prekę. Vėliau pavogtą daiktą jis gali išmesti, jam jo dažniausiai nereikia. Jeigu kleptomanas, pavyzdžiui, vagia maistą, tai dar ir valgymo procesas gali teikti didelį pasitenkinimą, bet ne dėl maisto skanumo, o dėl įtampos: pamatys mane-nepamatys.
Nors kleptomanai vagia gana išradingai, jų padaryta žala paprastai greitai išaiškėja. Įprastai šį susirgimą turintys individai nėra profesionalūs banditai, nemoka ilgai nuslėpti padarytų savo nusižengimų. Skirtingai elgiasi planuotus apiplėšimus rengiantys asmenys, kurie sukuria tam tikrą schemą ir laikosi plano su tikslu pasisavinti kažką vertingo ir naudingo, o ne bet ką, kas papuola į akių horizontą nusikaltimo metu.
Surinkti duomenys apie šio tipo maniją yra ganėtinai riboti, kol kas nėra atlikta labai daug tyrimų, dėl ko ir kodėl žmonės taip elgiasi. Yra nustatyta, kad tipiškas sunkia kleptomanijos forma sergančiojo portretas - 35-erių metų moteris, kuri pradėjo vagiliauti dar būdama maždaug 20-ties.
Vaikystės patirtys ir kleptomanijos raida
Daikto pasisavinimas be leidimo arba be to žmogaus žinojimo, iš kurio jis paimtas, ir laikymas pas save - yra laikoma vogimu. Pasak anglų psichoanalitiko ir vaikų gydytojo Donaldo Vinikoto (angl. Donald Winnicott), maži vaikai nuolatos paimą kokį nors daiktą iš mamos rankinės. Paprastai niekas neįžvelgia jokios bėdos, dažnai motinos mano, kad vaiko domėjimasis yra visiškai sveikas dalykas, ir kai ji leidžia vaikui kraustyti jos rankinę ir rūšiuoti ištrauktus radinius į vieną vietą, taip formuojasi jos ir vaiko ryšys. Taip pat gydytoja pabrėžia, kad: ,,kartais motina net pasirūpina turėti dvi rankines: vienos atžala niekada negauna, o kitą, labiau kasdieninę jam leidžiama tyrinėti.“.
Tačiau tais atvejais iš tiesų verta sunerimti, kai vaikas ima ir slapsto daiktus. Psichologai teigia, jeigu labai jaunas žmogus pradėjo vogti, pirmiausiai reikėtų susimastyti ant ko ir dėl ko jis taip stipriai pyksta. Didelė dalis vaikų dažniausiai pradeda taip elgtis, kai jaučiasi emociškai apleisti, nereikalingi, neįdomūs, save nuvertinantys. Dėl to su tokiu asmeniu yra labai svarbu pasikalbėti apie jo pyktį, nuoskaudas, nusivylimą, dėl ko jis jaučiasi nereikalingas ir nesvarbus.
Kaip rodo gydytojų darbo patirtis, vagiliauti jaunuolius dažnai paskatina psichologiniai dalykai. Vagystė - tai lyg susikaupusio vidinio pykčio išraiška, kuomet artimi žmonės iš asmens atima vidinę šilumą, dvasinį komfortą, kitaip teigiant apvagia vaiką nesuteikdami jam besąlygiškos meilės. Vaikas pats iš instinkto pradeda savintis daiktus. Pasąmonėje jis tikisi, kad tie atimti iš kitų objektai užtikrins dvasinį stabilumą, padės rasti vidinę ramybę ir kompensuos prarastus šiltus jausmus. Neretai vaikai, kurie pasisavina svetimus daiktus, yra nepakankamai emociškai brandūs ir turi žemą savivertę. Tarkim, jeigu mažylis gali paimti tėvų pinigus ir iš jų nupirkti draugams saldainių, toks jo poelgis neatrodys blogas, nes tai jis padarė ne dėl savęs, o dėl kitų, tai leidžia kelti savęs vertinimą kitų sąskaita, kas nėra gerai. Taipogi toks jaunuolis gali pasisavinti ką nors svetimo vien tam, kad atkeršytų.
Socialinė aplinka ir delinkventinis elgesys
Neretai socialiniams darbuotojams tenka susidurti su vagiliaujančiais globos namų auklėtiniais. Didžiąją dalį įpročių vaikai atsineša iš šeimos, taip pat kaip ir susiformuoja delinkventinis elgesys. Atiduotas į globos namus, vaikas jausdamasis nereikalingas, atstumtas, nuvertintas gali imti pradėti elgtis kompulsyviai ir taip bandydamas į save atkreipti jam rūpimų žmonių dėmesį, imti vagiliauti. Nors viskas ko jis norės - tai atrasti ryšį su savo mama.
Vaikai, patekę į socialinės rūpybos įstaigas, neretai atsineša kartu su savimi ir savo delinkventinį elgesį supintą su agresijos protrūkiais, kilusį dėl netinkamo elgesio su jais ankstesnėje šeimoje. Taigi įprastai pradedama vogti po stiprių išgyvenimų, tokių kaip, netekimas artimo žmogaus, persikėlus į naują vietą. Beje, taip nutinka dėl rūpesčio stokos iš artimųjų ir vaikams ne tik iš globos namų, bet ir iš turtingų šeimų, kuriose už vagiliavimą tėvai rėkia ant vaiko, jį baudžia, netgi kartais lupa, o vaikai toliau savinasi svetimus daiktus.
Praprastai, sergantieji kleptomanija - ir vaikai, ir suaugusieji, nesugeba džiaugtis tuo, kad turi pavogtus daiktus. Geriausia kuo jie gali džiaugtis, tai pačiu savęs išreiškimu ir savo miklumu. Nuolat vagiantis tam tikros rūšies daiktus, arba atsitiktinį materialų turtą, prigautas žmogus ir liepiamas viską grąžinti savininkui, neatrodys apsidžiaugęs, o paklaustas priežasties, kodėl tai darė, bus priverstas meluoti. Artimoje aplinkoje, ypač šeimoje, anksti išgyventos fizinės prievartos formos turi įtaką tolimesniam elgesiui. Vaikystėje patiriamas priešiškumas gali sukelti tokius efektus kaip, agresyvų elgesį, dėl to, kad vaiko ankstyvoji patirtis su reikšmingais suaugusiais sukuria atitinkamus tipiškų tarpasmeninių santykių bei jų padarinių veikimo modelius. Juolab artimieji, kurie netinkamai auklėja ir naudoja įvairias smurto rūšis bendravimui ar problemoms spręsti, neturėdami tinkamo šeimos modelio pavyzdžio, pačią agresiją suprantą kaip vienintelį būdą, skirtą spręsti konfliktus ir pasiekti tikslus.
Anoniminės apklausos ir gydymo būdai
Amerikoje buvo atliktos anoniminės apklausos asmenų, kurie gvelbia daiktus iš parduotuvių. Štai keletas citatų:
- "Mes su geriausia drauge esame impulsyvios vagilės, bet daiktus gvelbiame tik iš grandinių parduotuvės."
- "Kai aplankau draugų namus, ieškau, ką galėčiau iš jų nugvelbti."
- "Jau kurį laiką gydausi, bet nesusilaikau nepavogęs daiktų iš psichoterapeuto kabineto. Neseniai nugvelbiau iš jo dietinę „Cola“ skardinę ir traškučių."
- "Šopaholikė ir kleptomanė - šios dvi ydos gyvena manyje ir vieną visada lydi kita."
Esama ir kitokių versijų, kad šią ydą nulemia ne tik raidos sutrikimai, bet ir fiziniai pakitimai žmogaus smegenyse. Kai kurie gydytojai teigia, kad tam tikri smegenų pokyčiai gali sukelti impulsyvią svetimų daiktų savinimosi maniją, ir sieja juos su serotonino gamybos netolygumu, kuris veikia kaip neurotransmiteris ir yra atsakingas už psichinę sveikatos sudedamąją dalį. Šis hormonas atsakingas už nuotaiką, jausmus, emocijas. Serotonino trūkumas smegenyse sukelia depresiją. Kitaip tariant, kleptomanija pasireiškia dėl serotonino gamybos sumažėjimo, depresinių simptomų atsiradimo, dėl to atsiranda impulsinis elgesys, kurio metu imamasi vagysčių.
Neretai šis susirgimas, ypač suaugusiems, gydoma įvairiais vaistais - antidepresantais, neuroleptikais, kurie leidžia sureguliuoti biologiškai aktyvių medžiagų gamybą smegenyse, ir psichoterapijos metodais, o vaikams medicininiai preparatai skiriami rečiau, nes liga dar nebūna įsisenėjusi, o ir įprastai jaunimo tarpe kleptomanija kyla dažniausiai dėl bendravimo stygiaus. Jų šeimos nariams ir artimai aplinkai patariama skirti daugiau kokybiško dėmesio vaikams, t. y. Visoms žmonių grupėms, turinčioms šį sutrikimą, taikomi elgesio psichoterapijos seansai, kurių metu siekiama negatyvias mintis ir susiformavusias nuostatas keisti į pozityvą ir teigiamą mąstymą, taip kuriant ramybės ir saugumo jausmus, pasitikėjimą aplinka ir savimi. Siekiant suprasti, kas ir kokios tikslios mintys konkretų pacientą paskatina nusižengti ir vogti, taikomas sensibilizacijos metodas, kurio metu, pasitelkęs vaizduotę ir įaudrinęs prisiminimus, asmuo nukeliamas į psichologinę būseną, kokią jautė tuo metu, kai vogė.