Šiame straipsnyje nagrinėjami du kraštutiniai, bet neatsiejami socialinių santykių aspektai: agresija ir altruizmas. Agresija, ypač pasyvioji, dažnai lieka nepastebėta, tačiau daro didelę žalą santykiams. Tuo tarpu altruizmas, nors ir laikomas teigiama savybe, taip pat gali turėti savo tamsiąją pusę. Aptarsime šių reiškinių apibrėžimus, priežastis ir galimus sprendimo būdus.
Pasyvioji Agresija: Užmaskuotas Pyktis
Pasyvioji agresija - tai netiesioginis pykčio reiškimas, dažnai neįsisąmonintas paties agresoriaus. Šis terminas atsirado 1940 m., kai amerikiečių karo psichologas Meningeris pastebėjo, kad kai kurie kareiviai, iš pažiūros paklusniai vykdantys nurodymus, sabotuoja juos įvairiais būdais: vėluoja, užmiršta, supainioja ar kitaip trukdo įgyvendinti užduotis. Pasyviai agresyvus žmogus vengia atviro konflikto, tačiau nuolat kursto įtampą aplinkoje.
Pasyvios Agresijos Formos ir Pavyzdžiai
Pasyvi agresija gali pasireikšti įvairiomis formomis:
- Vėlavimas, užmaršumas, atidėliojimas: Žmogus sutinka atlikti užduotį, bet nuolat atideda arba pamiršta ją įvykdyti.
- Išsisukinėjimas, pažadų nesilaikymas: Duodami pažadai, kurie niekada neįgyvendinami.
- Nuolatinis pasitikslinimas, detalizavimas, nesupratimas: Užuot tiesiogiai atlikus užduotį, uždavinėjami smulkmeniški klausimai, apsimetama, kad kažkas nesuprantama.
- Ignoravimas, atsiribojimas, žinučių neatsakymas: Bandoma ignoruoti kitą žmogų arba jo prašymus.
Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai turi nepatikimų žmonių reputaciją. Jie vengia tiesioginio problemos aptarimo, meistriškai keičia temą. Jie baudžia aplinkinius tyla ir atsiribojimu, nesako dėl ko įsižeidė, bet savo elgesiu (ašaromis ar kt.) rodo, kad skausmas yra labai stiprus ir išpirkti kaltę nebus lengva. Jie nesako, kokios kompensacijos už tikrą ar tarimą skriaudą norėtų. „Kaltininkas“ turi susivokti ir padaryti KAŽKĄ, kad jie taip blogai nebesijaustų. Atvirų ginčų metu pasyviai agresyvūs žmonės pereina į asmeniškumus, primena seniai praėjusius įvykius, apkaltina kitus ir išryškina savo teisumą.
Pasyvios Agresijos Priežastys
Pasyviai agresyvus elgesys dažnai išmokstamas vaikystėje. Jei vaikas baudžiamas už tiesioginį pykčio reiškimą, jis ima ieškoti netiesioginių būdų jam išreikšti. Pasyviai agresyvaus elgesio modelį gali suformuoti ir įvairios traumuojančios patirtys, stiprus bejėgiškumo išgyvenimas ir galimybės aktyviai keisti situaciją stoka. Pasyvią agresiją skatina ne tik draudimas reikšti pyktį, bet ir gėdinimas, kaltinimai. Visais šiais būdais vaikas gauna žinutę, kad pasaulis - pavojinga vieta ir jokiu būdu negalima tiesiogiai pasakyti, kas tau patinka, kas ne, ko bijai ar ko trokšti. Svarbiausiai - neišsiduoti. Viskas, ką gali - tai kurti sudėtingas manipuliacines schemas, kurios galbūt padės pasiekti savo tikslą. Be to, jų prisilaikydamas būsi saugus, nes pats tiesiogiai nieko apie save neatskleisi. Ir tikrai, atvirai ir tiesiai paprašydamas, gali sulaukti atviro neigiamo atsakymo, atmetimo.
Taip pat skaitykite: Socialinių priklausomybių apibrėžimas
Pasyvi agresija būdinga ir vyrams, ir moterims. Tiesa, mergaitėms dažniau primetamas pasyvaus elgesio modelis (Mergaitės nesimuša, nesispardo, nerėkia ir t.t.).
Kaip Elgtis su Pasyvia Agresija?
Bendraujant su pasyviai agresyviu žmogumi, svarbu atpažinti šį elgesį ir tinkamai reaguoti. Dažniausiai tai būna pyktis, bejėgiškumas, kaltė. Jei parodysite savo priešiškumą, turbūt sulauksite kaltinimo nesugyvenamu charakteriu arba humoro jausmo stoka (“O kodėl tu taip supykai?.. Tu ką, juokų nesupranti?..”). Bus veiksmingiausia, jei į pasyvią agresiją atsakysite aktyviu veiksmu ir pabandysite pradėti pokalbį. Įvardinkite savo jausmus, taip pat išsakykite prielaidas apie savo partnerio savijautą. „Suprantu, kad tu nesikalbi, nes pyksti ant manęs, bet tada aš jaučiuosi visiškai bejėgis ir neįsivaizduoju, kaip pakeisti šitą situaciją“.
Pačiam atpažinti nuosavą pasyviai agresyvų elgesį yra labai sunku. Tačiau jei šalia jūsų vis atsiranda žmonių, kuriais jūs nuoširdžiai piktinatės, jei pastebite, kad jūs nuolat nusileidžiate kitiems, retai kada išreiškiate savo poziciją, nuolat atidėliojate ar užmirštate - pabandykite savo pyktį ir nepasitenkinimą išreikšti tiesiogiai. Gebėjimas laiku atpažinti ir tinkamai išreikšti pyktį suteikia vidinę laisvę, atveria galimybes dar tikslesniam susikalbėjimui ir augimui.
Altruizmas: Nesavanaudiška Pagalba ar Paslėptas Egoizmas?
Altruizmas - tai rūpinimasis kitų gerove, nesiekiant jokios naudos sau. Mokslininkai teigia, kad altruizmas yra įgimtas. 1-1,5 metų vaikas mielai padeda kitam žmogui pasiekti ką nors paimti, atidaro duris, atneša reikalingą daiktą, kai jo niekas neprašo. Tokie vaikai dar nesiekia pagyrimo - paskatinimas tampa svarbus vėliau, panašu, jiems tiesiog malonu padėti. Žmonių instinktyvią pagalbą kitam, artima gyvūnų siekimui išsaugoti savo rūšį, palaiko oksitocino hormonas. Jis išsiskiria gimstant kūdikiui, po lytinio akto ir skatina žmogų rūpintis kitu. Atliekant darbą, kai tikimasi ir kai nesitikima naudos, veikia skirtingos smegenų dalys. Altruistiniai veiksmai sukelia džiaugsmą. Štai dviem žmonių grupėm buvo duota reikšminga pinigų suma. Viena grupė turėjo nusipirkti ką nors vertingo sau, o kita turėjo nupirkti dovaną kitam žmogui. Paaiškėjo, kad pirkusiųjų dovaną laimės lygis padidėjo labiau.
Altruizmo Motyvai
Kodėl žmonės elgiasi altruistiškai? Yra keletas galimų motyvų:
Taip pat skaitykite: Psichologiniai projektai visuomenėje
- Empatija: Gebėjimas įsijausti į kito žmogaus padėtį ir pajusti jo skausmą.
- Socialinės normos: Noras atitikti visuomenės lūkesčius ir būti laikomu geru žmogumi.
- Asmeninė nauda: Tikėjimas, kad padėdamas kitiems, žmogus netiesiogiai padeda sau (pvz., gerina savo reputaciją, jaučiasi geriau).
- Džiaugsmas: Duodame, norėdami jausti davimo malonumą ir gero darbo prasmę. Geru būti gerai, nes patiri meilės jausmą.
Pasirodo, žemesnės savivertės žmonėms gėda elgtis altruistiškai, nes jie bijo būti palaikyti kvailiais, o dosnumas - tai aukštesnės savivertės ženklas. Neproduktyvus žmogus vengia duoti, nes bijo nuskurdinti save, tuo tarpu laimingesnis ir stipresnis yra dosnesnis. Dėsnis galioja ir atvirkščiai - galintis kažką atiduoti pasijunta turtingas ir stiprus, tad verta duoti net ir tada, kai pertekęs nesi. O štai šykštumas automatiškai sukuria vargšo būseną, kiek bebūtum turtingas.
Altruizmo Ribos ir Pavojai
Nors altruizmas paprastai laikomas teigiama savybe, svarbu atsiminti, kad jis turi ribas. Pernelyg didelis aukojimasis gali pakenkti pačiam žmogui, o kartais netgi paskatinti kitus juo naudotis.
Kita vertus, ko gero, daugiausia gyvenime nukentėjau nuo pasiaukotojų. Jie neprašyti dėl manęs stengdavosi, ko man nereikėdavo, o po to pareikalaudavo to, kas man brangu, arba nusistekendavo, o aš turėdavau juos gelbėti ir dar jausti kaltę. Atrodė, tokie geri žmonės, bet šalia būdavo taip bloga! Norint būti geru, lengva „nusivažiuoti“ į savęs pamiršimą, ir pasiaukotojai padeda užaugti psichopatams ir išnaudotojams. Bet dar dažniau neurotinė meilė - tai ne meilė, o baimė. Pasiaukojusieji bijo likti vieniši, bijo skursti, bijo prarasti vaikus, bijo nerasti kito partnerio, bijo būti visuomenės pasmerkimo, bijo smurto, o kai nustoja bijoti, atranda savyje ne tik egoizmą, bet ir griežtesnių dalykų, pavyzdžiui, didžiulį norą valdyti. Pasiaukotojams reikia atmintinai išmokti knygą „Moterys, kurios myli per stipriai“ ir ieškoti kitos tapatybės. Būti didžiuoju kankiniu saldu, bet negera.
Visi žmonės, net maži vaikai, kur kas daugiau išprašo iš mūsų, kai būname pavargę ar atsipalaidavę ir blogiau kontroliuojame save. Pavargę lengviau užsikrečiame kitų emocijomis, puolame gelbėti kitą, užuot pamąstę, kas būtų geriausia visiems. Jeigu „įsivažiavai“ į davimą kitam, bet pajutai kad blogai darosi sau pačiam - greičiau sustok, nes pradėsi kaupti pyktį.
Altruizmo Vystymosi Stadijos
Psichologas Lawrence’as Kohlbergas išskyrė penkias altruizmo-egoizmo vystymosi stadijas:
Taip pat skaitykite: Žmogaus elgesio socialiniai modeliai
- Egoistinė stadija: Žmogus rūpinasi tik savimi ir savo poreikiais.
- "Tu man - aš tau" stadija: Žmogus padeda kitiems tikėdamasis atlygio.
- "Gero berniuko/mergaitės" stadija: Žmogus elgiasi altruistiškai, norėdamas įtikti kitiems ir būti gerai įvertintas.
- Socialinė stadija: Žmogus elgiasi altruistiškai, nes tiki, kad tai yra teisinga ir naudinga visuomenei.
- Dvasinė stadija: Žmogus elgiasi altruistiškai, vadovaudamasis dvasiniais ir religiniais principais.
Kai kurie žmonės neišlavina altruizmo ir empatijos, nes augo žiaurioje ir abejingoje asocialioje aplinkoje. Narcistinėms asmenybėms, kurios nepatyrė empatijos, bet iš jų buvo reikalaujama pasiekimų, kitas žmogus - tik įrankis savo vertei pakelti. Iš tokias asmenybės savybes turinčių žmonių per daug tikėtis nėra realistiška, nes jų neišvystyta empatija - įsijautimas į kitą žmogų, sugebėjimas suteikti pirmenybę kitam.
Kaip Skatinti Altruizmą?
Neskubame būti altruistais, kai reikia padėti „ne savo kiemo“ žmonėms arba „svetimiems“, t. y. labai nepanašiems į mus žmonėms. Altruizmui gali trukdyti ir per didelis susikaupimas į savęs pažinimą ir tobulinimą, atmetant santykių kūrimą.
Norint skatinti altruizmą, svarbu:
- Ugdykite empatiją: Stenkitės suprasti kitų žmonių jausmus ir perspektyvas.
- Būkite pavyzdžiu: Elkitės altruistiškai ir parodykite kitiems, kad rūpinimasis kitais yra svarbu.
- Sukurkite aplinką, kurioje altruizmas yra vertinamas: Skatinkite altruistišką elgesį šeimoje, mokykloje, darbe ir visuomenėje.
- Atsiranda naujų altruizmo rūšių - savanoriavimas, įvairūs darbai be atpildo, kuriuos žmonėms atlikti malonu, įdomu ir prasminga.
tags: #socialiniai #santykiai #agresija #ir #altruizmas