Egzistencinė psichoterapija - tai ne tik būdas spręsti kylančius sunkumus, bet ir kelionė į save, mokymasis „gyvenimo meno“ kartu su terapeutu. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius egzistencinės psichoterapijos principus, jų pritaikymą praktikoje ir atsakysime į klausimą, kuo ši terapijos kryptis gali būti naudinga kiekvienam, norinčiam geriau pažinti save ir atrasti prasmę gyvenime.
Kas yra egzistencinė psichoterapija?
Egzistencinė psichoterapija remiasi fenomenologiniais ir filosofiniais principais. Egzistencinė filosofija kelia esminius žmogaus gyvenimo klausimus, tokius kaip pasirinkimo laisvė, gyvenimo prasmė, nerimas, kaltė, pyktis, izoliacija, vienatvė, nusivylimas. Fenomenologija tai filosofinis metodas, kuris padeda tyrinėti šias egzistencines duotybes žmogaus gyvenime. Skirtingai nuo kitų psichoterapijos rūšių, egzistencinė psichoterapija tyrinėja žmogaus sunkumus santykyje su visu jo gyvenimu. Toks būdas padeda žmogui geriau suprasti save, savo gyvenimą bei savo sunkumų prigimtį.
Egzistencinės psichoterapijos metu žmogus kartu su terapeutu tyrinėja savo pasaulį, santykius, požiūrį į gyvenimą ir ieško atsakymų, padedančių suprasti savo vaidmenį situacijose ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Dažniausiai nagrinėjamos prasmės paieškos, vienatvės, mirties baimės temos, tačiau ji tinka spręsti įvairiausiems gyvenimo klausimams.
Pagrindiniai egzistencinės psichoterapijos principai
Egzistencinė psichoterapija išsiskiria savo holistiniu požiūriu į žmogų ir jo sunkumus. Ji remiasi keliais pagrindiniais principais, kurie padeda klientui geriau suprasti save ir savo vietą pasaulyje:
- Žmogus kaip būtis pasaulyje: Egzistencinė filosofija siūlo į žmogų žiūrėti ne kaip į uždarą, izoliuotą psichinių reiškinių sistemą, bet kaip į susietą su savo pasauliu - kaip į būtį pasaulyje. Suprasti klientą galime tik siekdami suprasti jo gyvenimą.
- Kūrybiškumas ir galimybės: Egzistencinis požiūris kviečia į žmogų kreiptis, kaip į kūrybišką būtybę, galinčią suprasti savo pasaulį bei atskleisti unikalias savo galimybes. Šis požiūris išlaisvina nuo mechaninio, technologinio žmogaus supratimo, kuris yra priimtinas kitų psichoterapijos krypčių psichologams.
- Atsakomybė ir pasirinkimas: Egzistencinė psichoterapija nesiekia pakeisti žmogaus charakterio, jo prigimties, jo gyvenimo realybės, ji nekelia sau tikslo išlaisvinti žmogų nuo jo kelyje sutinkamų sunkumų, tačiau egzistencinė psichoterapija gali padėti klientui susitikti su savo gyvenimu bei su pačiu savimi ir skatina rinktis, kaip gyventi susidūrus su gyvenimo keliamais reikalavimais.
- Vertybės ir prasmė: Sustiprinus žmogaus vertybinį matmenį, galima padėti jam savaime išeiti iš neurozių, jei jis randa dėl ko verta stengtis gyventi.
- Apribojimų pripažinimas: Reikia blaiviai suvokti tai, ko tikrai negalėsi. Tokiu atveju žmogui pasidaro aiškiau, ką jis iš tikrųjų gali padaryti. Be to, negalima pamiršti ir likimo, juk niekas nežino, kas gali nutikti.
- Nerimo kaip neišvengiamo palydovo priėmimas: Egzistencinė psichoterapija nesiekia žmogaus visiškai išvaduoti nerimo (tai neįmanoma), o laiko jį labai svarbia gyvenimo duotybe. Egzistenciniu požiūriu, visiškai panaikinti nerimą gali tik mirtis. Nerimas neišvengiamas gyvenimo palydovas. Terapijoje skatinu klientą pažinti savo nerimą, atskirti liguistą nerimą nuo, egzistencinio, mokytis jį priimti, su juo gyventi.
- Santykis su kitais: Žmogus tampa žmogumi tik susitikdama su kitais. Buvimas su kitais - tai neišvengiama gyvenimo duotybė. Terapinis susitikimas klientui suteikia unikalią galimybę tyrinėti save santykyje su kitu.
Keturi gyvenimo lygmenys
Terapijos metu psichoterapeutas padeda žmogui aiškiau suvokti, kaip jis save mato keturiose skirtingose plotmėse:
Taip pat skaitykite: Viltis depresijos labirintuose
- Fizinė: santykis su savo kūnu, sveikata, fiziniais poreikiais.
- Socialinė: santykiai su kitais žmonėmis, šeima, draugais, visuomene.
- Psichologinė: santykis su savimi, savo emocijomis, mintimis, jausmais.
- Dvasinė: propoguojamos vertybės, santykis su religija, gyvenimo prasmė.
Šis suvokimas padeda žmogui atrasti tikrąjį kelią, pamatyti realų pasaulį ir pradėti gyventi autentiškiau.
Egzistencinė terapija praktikoje
Egzistencinė psichoterapija nuo kitų krypčių skiriasi ne todėl, kad naudoja specifinius metodus ir technikas, bet todėl, kad kliento problemas mato ir supranta specifiniame, egzistenciniame kontekste, per specifinį, egzistencinį požiūrio tašką. Praktikoje egzistencinė psichologija susiduria su pamatiniais, neišvengiamais žmogaus egzistencijos klausimais, egzistencinėmis dilemomis. Tai yra mirtis, laisvė, atsiskyrimas ir beprasmiškumas. Susidūrimas su šiais klausimais sudaro egzistencinių dinaminių konfliktų pagrindą.
Egzistencinės psichoterapijos tikslas yra padėti individui pajausti savo patirtį kaip tikrą, autentišką, kaip buvimą-šiame-pasaulyje su tam tikromis galimybėmis bei ribotumais. Egzistencinė terapija orientuota būtent į tris autentiškos patirties bruožus: (1) į visišką esamos situacijos suvokimą; (2) į pasirinkimą kaip elgtis ir gyventi šioje situacijoje; (3) ir į atsakomybės, už šį sprendimą, priėmimą.
Kalbant apie egzistencinių psichoterapeutų darbą, galima išskirti tris pagrindinius dalykus: pagrindinis terapeuto požiūris; kliento supratimas; kliento ir terapeuto ryšys; drąsinimas klientą imtis realių veiksmų/pokyčių savo gyvenime.
Terapeutas kaip partneris
Svarbus egzistencinės psichoterapijos bruožas yra tas, kad joje netaikomi metodai bei technikos. Klientui padeda ne terapeuto įvaldytos technikos, o tarpusavio santykis su kitu žmogumi, su terapeutu, kaip asmenybe.
Taip pat skaitykite: Samprata, principai ir taikymas egzistencinėje psichologijoje
Terapijos metu vyksta dviejų žmonių susitikimas. Susitinkant su klientu, svarbu būti kiek įmanoma atviru jo patirčiai, nesirinkti ką girdėti, o ko negirdėti. Pradiniuose terapijos etapuose vyksta santykio ir tarpusavio pasitikėjimo kūrimas, o tikras dialogas įvyksta tolimesniuose terapijos etapuose.
Psichoterapeutas nėra pasyvus santykyje su klientu. Aktyvumas pasireiškia tuo, kad skatinama klientą tyrinėti savo pasaulį bei reflektuoti save tame pasaulyje. Taip pat aktyviai dirbama savo viduje: visuomet stengiamasi suvokti ką aš dabar darau ir kodėl. Su klientu tikslinamasi ką jis šiuo metu daro, kaip jaučiasi, kur mes kartu dabar judame. Nuo pat terapijos pradžios skatinama pasidalinti atsakomybe, už ką aš atsakinga, o už ką klientas. Stengiamasi neprisiimti daugiau atsakomybės, nei priklauso.
Požiūris į ligą ir diagnozes
Egzistencinis požiūris siūlo žiūrėti į žmogų kaip į visumą, neskaidyti jo gyvenimo dalimis: “čia liga”, “čia simptomas”, “čia sąmonė”, “čia pasąmonė” ir t.t. Stengiamasi padėti žmogui išsiaiškinti, kas slepiasi už simptomo, kokią prasmę žmogus teikia savo simptomui, kokią vietą jis užimą jo gyvenime. Remiantis egzistenciniu požiūriu, klientą skatinama plačiau pažvelgti į savo gyvenimą, ištirti savo simptomą viso gyvenimo kontekste, pavyzdžiui, skatinama apžvelgti visus savo gyvenimo lygmenis: fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį.
Ne visada įmanoma išgyti ar atsikratyti fizinės ligos, tenka ją priimti ir išmokti su ja gyventi. Egzistencinė psichoterapija nesiekia paaiškinti ar išgydyti žmogaus ligą, ji bando ištirti, aprašyti, išgryninti, tam kad suprasti žmogaus sunkumus, skatinti kad žmogus pats geriau juos suprastų, įprasmintų, priimtų. Prie kliento siekiama prieiti atviru protu, be išankstinių įsitikinimų. Siekiama suteikti žmogui galimybę didvyriškai ištverti gyvenimo įtampą. Daugelio dalykų gyvenime žmogus negalėjo pasirinkti, jis buvo tarsi įmestas į gyvenimą su visais jo privalumais ir trūkumais.
Egzistencinė terapija Lietuvoje
Egzistencinė terapija, kaip ir kitos šiuolaikinės psichoterapijos mokyklos, dėl sovietmečio ideologinių suvaržymų Lietuvą pasiekė gerokai vėluodama - 20 a. antroje pusėje. Tačiau net ir tuo metu egzistencinės idėjos buvo svarstomos psichologinės ir psichoterapinės praktikos kontekste.
Taip pat skaitykite: Egzistencinė psichoterapija
Prie egzistencinės terapijos ištakų priskiriamas ir 1984 Vilniuje organizuotas (iniciatoriai ir vadovai psichologai R. A. Kočiūnas ir Aleksandras Kučinskas) ir praktiškai iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 veikęs nuolatinis egzistencinės psichologijos seminaras. Egzistencinės terapijos raida siejama su Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto (HEPI) veiklos pradžia 1995 Birštone.
Ar psichologinės problemos vis dar tabu?
Regis, kad atsiveria vis daugiau galimybių kalbėti apie psichologines problemas, psichologų kabinetų durų, knygų, o ir patys psichoterapeutai leidžia iš arčiau pažvelgti, kas vyksta psichoterapijos metu. Visai neseniai leidyklos „Vaga“ išleistos knygos „Pas kunigą ir detektyvą - psichologo kabinete“ autorė psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė pasakoja apie psichologo darbo subtilybes, žmones, kūrybą ir laisvalaikį.
Psichologo gyvenimas labai įdomus, tokias knygas kaip „Pas kunigą ir detektyvą: psichologo kabinete“ galima būtų rašyti dažnai. Psichoterapija labai kunigiška - tai, kad visą dieną klausai kitų žmonių pasakojamų nelaimių ir turi tą žmogų paremti, o ne smerkti, ne auklėti. Vis dėlto psichoterapija nėra vien tik klausymasis - jos metu dar ieškai, kokia yra problemos esmė, juk žmogus pats jos nesupranta, nesusigaudo. Tokius dalykus reikia atkapstyti iš įvairių užuominų, iš to, kas nepasakyta, emocijų ar pan.
tags: #egzistencine #psichoterapija #mokykla