Įvadas
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl socialiniai įgūdžiai yra tokie svarbūs vaiko asmenybės formavimuisi, kokią įtaką jiems daro įvairios aplinkos ir kaip juos galima ugdyti.
Socialinių emocinių kompetencijų svarba
Yra nustatyta, kad mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas - tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji (t. y. Visuomenės raidos dėsningumai lemia, kad reikšmingos žmogiškosios patirtys daro įtaką mūsų veiklai, mąstymui, verčia keisti pažiūras ir perkainoti vertybes. Kaita neišvengiama visose mūsų kultūros srityse, tačiau švietimo sritis ypatingai reikalauja itin glaudaus bendradarbiavimo tarp visų vaiko gerove suinteresuotų pusių ir pastangų kuriant sveiką, kūrybišką, palaikančią ugdymosi aplinką. Pokyčiai reikalauja naujų žinių, požiūrių ir patyrimų. Būtent patyriminė praktika yra efektyviausia priemonė savęs pažinimui ir tobulėjimui. Jei žinosime, kaip tvarkytis su pokyčiais, išvengsime emocinio ir profesinio nuovargio ir nežinomybės dėl ateities. Norint išvengti kaitos, jaučiame nuolaitinę įtampą, todėl vertėtų ne vengti jos, o kurti ją patiems, t. y. Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje.
Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose. Mokykloje mokoma daugybės dalykų, kurių ne visuomet prireikia tolimesniame gyvenime. Pasak Čedavičienės D. (2008) mokytojai, dažniausiai nerimaujantys dėl mokinių matematinio ar kalbinio neraštingumo, pradeda suprasti, kad egzistuoja kitas, dar didesnį rūpestį keliantis trūkumas: emocinis neraštingumas. Mokytis pažinti savo jausmus ne ką mažiau svarbu nei lavinti skaitymo ar skaičiavimo įgūdžius. Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu. Kaip teigia Lekavičienė R, Antinienė D. (2012) aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija ir t.t. skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei, apskritai, asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis. Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui. Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socaliniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti. Galime stebėti ir atvirkščiai, žmogus, kuris baigė mokyklą žemais akademiniais įvertinimais ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos lyderiu.
Šios išvardintos socialinės emocinės kompetencijos apima daugelio ankstesnių autorių tyrinėtas ir aprašytas socialines emocines kompetencijas (J.D. Dar 2002 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos paskelbtoje ataskaitoje „Smurtas ir sveikata“ prievarta buvo nedviprasmiškai įvardinta kaip visuomenės sveikatos problema. 2008 m. ES konferencijoje „Dirbkime kartu siekiant psichikos sveikatos ir gerovės“ pasirašytame pakte teigiama, kad psichikos sveikatą ir gerovę politiniais sprendimais reikia padaryti pagrindiniu prioritetu. Kaip viena svarbiausių veiklos sričių buvo išskirta jaunimo psichikos sveikata ir švietimas. 2008 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008-2010 metų programą, kuri skirta diegti kompleksines priemones visų rūšių smurtui prieš vaikus šalinti. 2009 m. rugsėjo 29-30 d. Stokholme vykusioje konferencijoje „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos ir savijautos gerinimas“, daug dėmesio buvo skirta ugdymo aplinkos vaidmeniui užtikrinant vaikų ir jaunimo psichikos sveikatą. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą, kuris laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių. Pasak britų psichologo, psichoterapeuto, emocinio intelekto eksperto Stephen Neale, kartais net labiausiai išsivysčiusiose šalyse mokymo sistemos nėra subalansuotos. Per daug dėmesio skiriama loginio mąstymo vystymui ir per mažai emociniam intelektui. Tačiau labiausiai reikia lavinti limbinius smegenis (emocines smegenis). Būtent limbinė smegenų dalis yra atsakinga už visas mūsų emocijas, įsitikinimus, vertybes, hormonų pokyčius, sprendimų priėmimą ir elgesio pokyčius. Ji mūsų gyvenimui turi daug daugiau įtakos nei racionalioji mūsų smegenų dalis. Limbinė smegenų dalis gali apdoroti iki 6,000,000,000 bitų informacijos per sekundę, kai tuo tarpu už loginį mąstymą atsakinga smegenų dalis apdoroja tik iki 100 bitų informacijos per sekundę. S. Neal atkreipia dėmesį į tai, jog turime taip parengti mokymo programas, kad emocinis intelektas lydėtų kiekvieną pamokos aspektą. S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson L.
Socializacijos samprata ir esmė
Socializacija - individo tarpimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Asmenybės formavimuisi didelę įtaką turi aplinka, kurioje asmuo auga. Aplinka apima daugybę veiksnių, tokių kaip šeima, mokykla, draugai, bendruomenė ir kultūra. Socialinė pedagogika yra mokslas, kuris tiriama, kaip socialinė aplinka veikia asmenybės formavimąsi. Socialinė pedagogika nagrinėja, kaip socialinės sąlygos, kuriose asmuo auga, gali paveikti jo ar jos vertybių sistemą, elgesį ir požiūrį į gyvenimą. Tyrimai rodo, kad šeimos, kuriose yra mažai meilės, palaikymo ir dėmesio, gali turėti neigiamą poveikį asmenybės vystymuisi.
Taip pat skaitykite: Psichologijos daktaro laipsnis: ką tai reiškia?
Asmenybės formavimuisi didelę įtaką turi aplinkos veiksniai. Aplinka gali būti suskirstyta į socialinę ir fizinę. Socialinė aplinka yra viskas, kas susiję su žmonėmis, t.y. šeima, draugai, bendruomenė, mokykla, darbovietė ir t.t. Fizinė aplinka yra viskas, kas apsupta žmogaus, t.y. Socialinė aplinka yra vienas iš svarbiausių veiksnių asmenybės formavimuisi. Šeima yra pirmoji socialinė aplinka, kurioje vaikas auga. Šeimos narių elgesys, požiūris į gyvenimą, vertybės ir pan. gali turėti didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Mokykla yra dar viena svarbi socialinė aplinka. Mokykloje vaikas susiduria su bendraamžiais, mokytojais, taisyklėmis ir t.t. Mokyklos aplinkoje vaikas mokosi bendrauti, bendradarbiauti, taip pat įgyja žinių ir įgūdžių, kurie reikalingi ateityje. Fizinė aplinka taip pat gali turėti įtakos asmenybės formavimuisi. Pavyzdžiui, jei žmogus gyvena mieste, tai jo požiūris į gyvenimą gali skirtis nuo to, kuris gyvena kaime. Gamta taip pat gali turėti įtakos žmogaus asmenybės formavimuisi.
Vis dėlto, reikia paminėti, kad aplinka nėra vienintelis veiksnys, kuris turi įtakos asmenybės formavimuisi. Kultūra yra svarbus veiksnys asmenybės formavimuisi, nes ji apima įvairius socialinius, etninius, religinius ir kitus elementus, kurie daro įtaką individo vertybėms, požiūriams, elgesiui ir asmenybės raidai. Kultūra padeda formuoti asmens požiūrį į gyvenimą, įvertinti aplinką ir pasirinkti tinkamiausią elgesio modelį. Kultūra taip pat padeda formuoti asmens santykius su kitais žmonėmis, nes ji apima socialinius normas ir elgesio modelius, kurie yra priimtini tam tikroje kultūroje. Visuomenė taip pat daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi, nes ji apima socialinius ir kultūrinius elementus, kurie formuoja asmens požiūrį į pasaulį. Visuomenė taip pat padeda formuoti asmens santykius su kitais žmonėmis, nes ji apima socialinius normas ir elgesio modelius, kurie yra priimtini visuomenėje. Kultūros ir visuomenės vaidmuo yra labai svarbus asmenybės formavimuisi, nes šie elementai padeda formuoti asmens požiūrį į gyvenimą, įvertinti aplinką ir pasirinkti tinkamiausią elgesio modelį.
Socialinė aplinka yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kurie veikia asmenybės formavimąsi. Šeima yra pirmoji socialinė aplinka, su kuria asmenybė susiduria. Tai yra vieta, kurioje vaikas pradeda mokytis socialinių normų, vertybių ir elgesio modelių. Šeimos, kuriose yra daug konfliktų ir netolerancijos, vaikai dažniau patiria stresą ir nerimą, o tai gali sukelti neigiamą poveikį jų psichinei sveikatai. Bendraamžiai yra dar viena svarbi socialinė aplinka, kurioje asmenybė mokosi bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Jei bendraamžiai remia vienas kitą ir skatina pozityvų elgesį, tai gali padėti vaikui vystytis kaip atsakingam ir pasitikinčiam savimi žmogui. Mokykla yra dar viena svarbi socialinė aplinka, kurioje asmenybė mokosi bendrauti su kitais žmonėmis ir mokosi naujų dalykų. Mokytojų elgesys, mokymo metodai ir mokyklos kultūra gali turėti didelę įtaką vaiko elgesiui ir mokymuisi. Jei mokytojai skatina pozityvų elgesį ir remia savarankiškumą, tai gali padėti vaikui tapti atsakingu ir pasitikinčiu savimi žmogumi.
Vaiko socializacijos institucijos
Visuomenės vaidmuo
Visuomenė yra svarbi vaiko socializacijos institucija, nes ji apima socialinius ir kultūrinius elementus, kurie formuoja asmens požiūrį į pasaulį. Visuomenė taip pat padeda formuoti asmens santykius su kitais žmonėmis, nes ji apima socialinius normas ir elgesio modelius, kurie yra priimtini visuomenėje.
Šeimos vaidmuo
Šeima - pagrindinė instancija vaiko gyvenime. Ji teikia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia vaikui išsivysto ilgalaikiai ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Šiandieninė Vakarų Europos šeima, susidedanti tik iš tėvų, o neretai ir iš vieno jų, egzistuoja ne vien tik vaikui. Jei kūdikiai nepatiria pakankamai šilumos, jie, nors ir bus gerai maitinami ir prižiūrimi, emocionalia prasme bus nuskriausti, blogai vystysis, o vėliau gali atsirasti ir elgesio sutrikimai. Ką vaikas įsisavina šeimoje, kaip tai veikia jo jausmus, kokius jis mato santykius tarp suaugusiųjų, kaip jie pasiekia savo aarba nusileidžia, pirmiausia atsižvelgdami į savo interesus arba atsisakydami jų kitų labui, ar jie tik kalba, ar taip pat ir elgiasi (taip pat ir auklėdami vaikus). Visa tai augdamas vaikas suvokia (pradžioje nesąmoningai) ir pagal tai vysto savo paties socialinio elgesio paveikslą. Jis kaupia patyrimą, kokie poelgiai pageidautini ir girtini, kokie nepageidautini ir, dažniausiai, po jų seka nemalonumai, todėl geriau jų atsisakyti. Galima teigti, kad jis mokosi, sekdamas tėvų pavyzdžiu, kaip elgtis visuomenėje ir išsiugdyti pusiausvyrą tarp egoizmo ir altruizmo. Kaip elgiamasi su vaiku, didele dalimi nulemia tėvų asmenybė, jų pačių vaikystės patyrimas, jų pasitenkinimas partneriu ar profesija.
Taip pat skaitykite: Socialinių įgūdžių lavinimas autistiškiems vaikams
Vaiko ugdymas prasideda šeimoje, tęsiamas ir papildomas ikimokyklinėje įstaigoje, vėliau mokykloje. Šeima ir ikimokyklinės įstaigos yra įvardijamos kaip vaikų švietimo ir socializacijos pagrindas. Pedagogai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais, sujungtais ugdomuoju objektu - vaiku. Žvelgdami į ikimokyklinio ugdymo pertvarkos ištakas, negalime nepastebėti, kad visi reikšmingi poslinkiai prasidėjo nuo požiūrio į darželio paskirtį, jų funkcionavimą kitimo. Iki pertvarkos jų tikroji paskirtis buvo -globoti vaikus, nes prastos socialinės-ekonominės šeimos gyvenimo sąlygos vertė abu tėvus dirbti. Tokia padėtis buvo dangstoma antihumaniška pedagogine pozicija, pabrėžiančia ikimokyklinuko mokymo svarbą ir sudėtingumą, pernelyg akcentuojančia jo rengimo mokyklai specifiškumą, praktiškai atmetančia tinkamo pilnaverčio ugdymo šeimoje galimybę. Šiandien darželių paskirtis suvokiama kitaip - ne perimti iš šeimos, bet padėti šeimai globoti ir kvalifikuotai ugdyti vaiką. Pakito valstybės pozicija - vaikų auginimo ir ugdymo problemos sprendžiamos ne plečiant ir tobulinant darželių tinklą, bet teikiant pagalbą šeimai. Todėl reikia aktyviau dirbti šviečiamąjį darbą -skatinti tėvus vis labiau domėtis savo vaikais ir jų ugdymu, propaguoti pažangiausius ugdymo metodus ir būdus, suteikti tėvams kai kurių praktinių žinių ir pan. Ikimokyklinio ugdymo, kaip ir visos švietimo sistemos tobulinimo perspektyvos yra glaudžiai susijusios su Lietuvos ekonominio bei socialinio vystymosi perspektyvomis. Vaikų darželio pedagogai nuolatos turi domėtis šeimos gyvenimu. Kuo intensyvesnis bus bendradarbiavimas ir stipresni ryšiai su šeima, - teigė A.Gučas, -lengviau ir sėkmingiau vaikų darželis galės įkūnyti savo uždavinius (Gučas A., 1994, p. Dabartiniai šeimos įtraukimo į vaikų ugdymą modeliai formuojami remiantis visapusiškesnių požiūriu, kada šeima ir darželis yra institucijos, prisiimančios atsakomybę už vaikus. Darželis ir šeima - tai svarbus deramos elgsenos pavyzdys. Jos gali bendradarbiauti, ugdydamos vaikų meilę gamtai, kadangi šeima yra pagrindinė vertybių perteikėja vaikams. Paskutiniu metu buvo atlikta daug tyrinėjimų, kurių pagrindinis tikslas išaiškinti, koks tėvų požiūris į vaikus bei šeimos ir darželio bendradarbiavimą, koks tėvų požiūris į mokymo metodus, kurie yra taikomi dirbant su vaikais. Išvada, kad tik tarpusavio pasitikėjimu ir pagalba pagrįstas šeimos ir darželio bendradarbiavimas gali laiduoti sėkmę ugdant vaiko asmenybę. Vaikas socialinę patirtį įgyja namuose ir darželyje, o norint, kad toji patirtis būtų teigiama ir ppadėtų mažyliui užaugti doru, darbščiu, sveiku žmogumi, būtinas šeimos ir pedagogo glaudus bendradarbiavimas.
Ugdymo institucijų vaidmuo
Bendrojo lavinimo standartuose socialiniai įgūdžiai minimi greta asmeninių, komunikacinių, kritinio mąstymo bei problemų sprendimo, darbinių ir veiklos įgūdžių. Taip pat akcentuoti vaikų tarpusavio pagalbą ir pasidalijimą patirtimi, idėjomis, mintimis, interesais, rūpesčiais, atsisakant tarpusavio lenktyniavimo, skatinti vaikus dirbti drauge, neišsiskiriant ir nepeikiant tų, kuriems labai sekasi, nei tų, kurie atsilieka. Vaikai turi būti skatinami patys priimti sprendimus ir nustatyti taisykles. Vaikų darželių vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus. Šiais laikais daugelis tėvų samdosi aukles vaikų saugojimui, tačiau niekas neatstos vaikų darželio ir auklėtojos, kuri stengiasi dirbti, ugdyti kiekvieną vaiką individualiai bei visus drauge. Vaikų darželiuose mažyliams suteikiama galimybė būti aktyviems, gerbti kitus, atsakyti už savo ir kitų veiksmus, bendrai veikti, mąstyti, kalbėti laisvai ir atvirai. Vaikų darželiuose ugdoma lygybė, įgūdžiai, gabumai ir kūrybiškumas, tinkamo elgesio skatinimas, sveikos gyvensenos įpročių ugdymas, bendravimas su vaikais, jų tėvais ir kitais žžmonėmis. Šiuolaikiniai vaikai vis daugiau laiko praleidžia darželiuose, jų gyvenimas kaip niekada anksčiau visiškai atsiduria pedagogų rankose. Esama pavojaus, kad visuomenės planuojamas vaikų gyvenimas virs vien rimtu, tikslingu darbu su racionaliais tikslais, priemonėmis ir metodais, išstumiančiais viską, kas linksma, šventiška ir netikėta, kas taip būdinga pačių vaikų kultūrai. Nieko nėra baisiau už pagal tvarkaraštį gyvenantį vaiką - pedagogo darbo objektą, kurį reikia skatinti ir ugdyti. Šiandien darželių paskirtis suvokiama kitaip - ne perimti iš šeimos, bet padėti šeimai globoti ir kvalifikuotai ugdyti vaiką. Pakito valstybės pozicija - vaikų auginimo ir ugdymo problemos sprendžiamos ne plečiant ir tobulinant darželių tinklą, bet teikiant pagalbą šeimai. Todėl reikia aktyviau dirbti šviečiamąjį darbą -skatinti tėvus vis labiau domėtis savo vaikais ir jų ugdymu, propaguoti pažangiausius ugdymo metodus ir būdus, suteikti tėvams kai kurių praktinių žinių ir pan. Ikimokyklinio ugdymo, kaip ir visos švietimo sistemos tobulinimo perspektyvos yra glaudžiai susijusios su Lietuvos ekonominio bei socialinio vystymosi perspektyvomis. Šiandien vis daugiau pedagogų laikosi atviresnių ir demokratiškesnių nuostatų ir atsižvelgia į paties vaiko iniciatyvą. Netradiciškai .dirbant leidžiama labiau pasireikšti vaiko energijai, mažiau taisoma ir kritikuojama kalba. Žodis „galima“ pakeičia žodį „draudžiama“. Suvokiama, kad vaikystė - tai per vaikų veiklą atsiskleidžiantis, ypatingų sugebėjimų ir gerų savybių kupinas pasaulis, prie kurio smalsūs suaugusieji gali priartėti. Deja, Europoje daugelio vis dar tebesilaikoma priekaištaujančio ir taisančio auklėjimo.
Anksčiau, kai vaikai augdavo šeimose, jie turėdavo daugiau laisvės ir rasdavo, kur pasislėpti nuo suaugusiųjų. Socialinis ugdymas darželyje - svarbi darželinukų bendrojo ugdymo dalis, apimanti ne vien ugdymo turinį, bet ir visą darželio grupės gyvenimą: jos mikroklimatą, ugdymo proceso organizavimą, grupės bendruomenės narių santykius. Gebėjimą veikti aplinką, gauti pritarimą savo siekiams ir suvokti, kaip galima panaudoti vidinius ir išorinius išteklius, vadiname veiklumu. Vienas svarbiausių ugdymo tikslų - diegti žmonėms šią savybę. Tokioje aaplinkoje auklėtojos turėtų stengtis ne vadovauti, o padėti vaikams suvokti tai, kas juos domina, ir skatinti savarankišką pažinimą.Reikėtų pridurti, kad auklėtojos, veikdamos kartu su vaikais, sukuria aplinką ir galimybę būti veikliems. Tinkamą vaikų elgesį labiausiai skatina vertybių įsisąmoninimas - kai jie veikia iš vidinių paskatų, o ne bijodami priekaištų ar tikėdamiesi atlygio. Tvarka turi būti tvirta ir pastovi, bet neturi remtis jėga, prievarta ar grasinimu. Daugelis mažylių tiki, kad taisykles nustato suaugusieji ir kad bus laikomi gerais, jei toms taisyklėms paklus, todėl jie būtinai turi dalyvauti tas taisykles kuriant ir jų laikantis: taip prasideda ilgai trunkantis mokymasis skirti veikimą nuo ketinimo veikti. Vaikai, lankantys vaikų darželius, išmoksta teisingai rinktis ir išsiugdo aktyvumą, pasitikėjimą savimi, žymiai geriau mokosi ir lengviau prisitaiko visuomenėje negu nelankantys darželių, o ugdomi mamų ar močiučių namuose. Darželiuose auklėtojos ugdo įgūdžius, naudodamos skatinančius žaidimus, ratelius, vaidinimus ar kitas priemones, atsižvelgdamos, kada vaikiai to nori ir gali tą daryti. Auklėtojų darbas bus sėkmingas tik glaudžiai bendradarbiaujant su vaikų tėvais. sužinoti tėvų nuomonę įvairiais klausimais ir dirba, atsižvelgiant į tėvų pastabas. Pasikeitė tėvų tikslai, auklėjant vaikus. Nėra tėvų, nelinkinčių savo vaikams gero. Demokratijos sąvoka dažnai vartojama kritikuojant valdžią iir norint nurodyti tam tikras politinių ir kultūrinių reformų kryptis. Darželių darbo demokratizavimas suteikia pedag.ogikai visiškai naują statusą-ji daugiau nebelaikoma autoritetinga ir nekintama beasmenių vertybių sistema. Žvelgdami į ikimokyklinio ugdymo pertvarkos ištakas, negalime nepastebėti, kad visi reikšmingi poslinkiai prasidėjo nuo požiūrio į darželio paskirtį, jų funkcionavimą kitimo. Iki pertvarkos jų tikroji paskirtis buvo - globoti vaikus, nes prastos socialinės-ekonominės šeimos gyvenimo sąlygos vertė abu tėvus dirbti. Tokia padėtis buvo dangstoma antihumaniška pedagogine pozicija, pabrėžiančia iki mokyklinuko mokymo ssvarbą ir sudėtingumą, pernelyg akcentuojančia jo rengimo mokyklai specifiškumą, praktiškai atmetančia tinkamo pilnaverčio ugdymo šeimoje galimybę. Demokratinėje visuomenėje tiek šeima, tiek bet kuri žmonių grupė laikoma unikaliu vienetu, nes jos kultūra formuojama bendrai kkuriant taisykles, vertybes bei įpročius ir bendrai jų laikantis. Anot dr. Seefeld, ,,auklėtojos nederėtų nuolatos vaikams nurodinėti ir tikėtis, kad mažyliai aklai viską vykdys. Auklėtojos turėtų labiau gilintis, kaip jie jaučiasi, kokios jų reakcijos, kaip jie bendrauja vienas su kitu, o ne visą dėmesį skirti užduočių ar įgūdžių išmokimui“. Minties ir žodžio laisvė yra itin svarbi atviros visuomenės sąlyga, kuri pirmiausia išnyksta visuomenei užsisklendžiant. Tačiau turime pabrėžti, kad šiuolaikinis autoritarizmas yra priverstas sugyventi su kompiuteriais, „Internetu“, kopijavimo aparatais ir kitomis informacijos perdavimo technologijomis, kurios besąlygiškai atveria galimybes minties ir žodžio laisvei. Mažiems vaikams ssvarbesnė yra tiesioginė, betarpiška valios ir minčių reiškimo patirtis negu minėtos technologijos. Vaikai darželiuose „skatinami turėti savo nuomonę ir ją reikšti. Šiais lūkesčiais paremta kiekviena ugdymo programos dalis. Užuot davę vaikams spalvinimo knygeles, kurias belieka tik nuspalvinti ar, kitaip tariant, užuot ugdę amatininkus, turime skatinti juos reikšti savo pačių idėjas, mintis, jausmus piešiniais, dirbiniais ar meno kūriniais. Kalbos ir literatūros centre vaikai kviečiami - taip, kaip gali ir sugeba, - diskutuoti, reikšti ir aprašyti, ką jie žino ir jaučia. Vaikams tturi būti leidžiama rinktis, kaip jie mokysis rašybos, matematikos ar kitų dalykų“ (Ugdymas ir demokratijos kultūra p.20).
Fizinė aplinka - tai visa darželio aplinka. Grindys, sienos, kambario forma ir dydis, kiemas, baldai, medžiagos, įranga ir žaislai - visa tai turi įtakos ikimokykliniam patyrimui. Estetiškai patraukliose ir patogiose grupės patalpose vaikai ir jų auklėtojos jaučiasi smagiai. Neutralios spalvos, ryškūs pavadinimai, šiltas ir natūralus apšvietimas padeda kurti jaukią atmosferą. Deramai išdėstyti baldai teikia žinių apie erdvės panaudojimą ir formuoja eismo bei saugumo įgūdžius, reguliuoja triukšmo lygį, užtikrina vaikų vystymosi stebėjimą. Patalpų ir kiemo erdves reikia planuoti tikslingai ir rūpestingai. Tinkamai įrengta aplinka skatina sudėtingesnius žaidimus, socialinių įgūdžių formavimąsi, moko būti nepriklausomiems ir įveikti sunkumus. Vaikams patinka patiems vadovauti išmokimui, tyrinėti medžiagas ir būti atradėjais. Visa grupės patalpa priklauso vaikams ir atspindi jų kultūrą bei pomėgius. Vaikų dailės darbeliai pakabinami ant sienų, kad trauktų akį. Gamtamoksliniams bandymams padaromi užrašai, ir jie padedami matomoje vietoje. Kaladėlių statinius leidžiama palikti pernakt ir kitą dieną tęsti pradėtą darbą. Rankdarbiai, maistas, knygos taip pat atspindi unikalią vaikų kultūrą. Pagarbą žaidimo priemonėms reikia derinti su vvaikų smalsumu ir noru sužinoti, kaip tas ar kitas daiktas veikia. Vaikai turi būti skatinami rūpintis priemonėmis ir žaislais, taip pat palaikyti tvarką grupėje, sudėti žaislus į vietas.
Taip pat skaitykite: Poreikių analizė: psichikos negalią turintys asmenys
tags: #socialiniu #igudziu #reiksme #formuojant #vaiko #asmenybe