Sovietinė psichiatrija yra sudėtingas ir daugialypis fenomenas, palikęs gilų pėdsaką Lietuvos visuomenėje. Šiandien, praėjus nemažai laiko po sovietinės okupacijos, svarbu kritiškai įvertinti to meto psichikos sveikatos sistemą, jos poveikį žmonėms ir tai, kaip ji transformavosi atkūrus nepriklausomybę.
Sovietinės psichiatrijos kontekstas: smurtas ir kontrolė
Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, psichiatrija buvo paversta režimo įrankiu. Tai buvo smurtinė ir nenormali sistema, kurios tikslas - sulaužyti žmones. Prasta higiena, nepakankamas maitinimas, po du ligonius vienoje lovoje, smurtas, patyčios, medicininiai eksperimentai ir koncentracijos stovyklą primenančios sąlygos - tai tik dalis to, ką patyrė pacientai. Pacientais tapdavo ne tik dvasios negalią turintys asmenys, bet ir tie, kurie neįtiko sistemai, disidentai, politiniai oponentai, kuriuos tokiu būdu nutildydavo.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, istorikas, rašytojas dr. Tomas Vaiseta, nagrinėjantis sovietinės psichiatrijos istoriją, atkreipia dėmesį į tai, kad psichikos sveikatos sistema tais laikais stipriai rėmėsi hierarchija ir auklėjo visuomenę. Psichiatrija sovietmečiu (1944-1990) buvo naudojama politiniais tikslais, o Vilniaus psichiatrijos ligoninės istorija atskleidžia, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi. Svarbu pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis, kad suprastume sistemos žiaurumą ir jos poveikį žmonėms.
Politinis psichiatrijos panaudojimas: disidentų "gydymas"
Politinis psichiatrijos panaudojimas prasidėjo Nikitos Chruščiovo metais, kai buvo paskelbta, kad Sovietų Sąjungoje politinių kalinių nebėra, o nepritariantys sovietinei sistemai asmenys turi būti psichiškai nesveiki. Tai buvo tuoj pat įgyvendinta kaip direktyva, ir žmonės, kuriems buvo iškeltos politinės bylos, buvo persiųsti į psichiatrines ligonines.
KGB vadovas Jurijus Andropovas 1969 m. parašė raportą CK, teigdamas, kad psichiškai nesveikų žmonių, įvykdančių politinius nusikaltimus, skaičius auga. Jis pasinaudojo Krasnodaro KGB vadovo ataskaita apie politinių problemų keliančius psichiškai nesveikus asmenis ir pareiškė, kad visoje Sovietų Sąjungoje situacija yra tokia pati. Tai leido padidinti specialiųjų psichiatrinių ligoninių skaičių ir institucionalizuoti psichiatrijos panaudojimą politiniais tikslais.
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos ateitis
Psichiatrija buvo patogi priemonė, nes paslėpė tikrąjį represijų mastą. Pripažinti psichikos ligoniais nebuvo priskiriami politiniams kaliniams, be to, tai išgąsdino daugybę žmonių. Žinomiems disidentams, tokiems kaip Piotras Grigorenko, buvo patogiau pripažinti psichiškai nesveikais, nes teismas pritraukdavo per daug dėmesio.
Buvimas sovietinėje psichiatrijos ligoninėje: "atskira valstybė"
Būti sovietinėje psichiatrijos ligoninėje reiškė patekti į "atskirą valstybę" su savo taisyklėmis, normomis ir socialiniais santykiais. Pacientai patyrė fizinę ir psichologinę prievartą, buvo atskirti nuo visuomenės ir neteko savo teisių.
Šiame kontekste svarbu prisiminti, ką reiškia būti sovietinėje psichiatrijos ligoninėje iš paciento perspektyvos. Būti šiuo atveju reiškia ne tik patirti tam tikro psichiatrijos modelio nulemtą terapinį poveikį, bet ir patekti bei būti veikiamam nustatytų formalių institucinių taisyklių, neformalių socialinių santykių bei normų ir realiai egzistavusios, šį institucinį ir socialinį gyvenimą struktūravusios fizinės aplinkos.
Pacientai suvokė hospitalizaciją sovietinėje psichiatrijos ligoninėje kaip gyvenimą "atsiroje valstybėje". Šis kitoniškumo patyrimas buvo ambivalentiškesnis, nei rodo istoriografija šia tema. Pacientų statuso pažeminimą visada formavo pacientų pastangos pakeisti situaciją ir disciplinos iliuzija.
"Vangi schizofrenija": diagnozė politiniams oponentams
Sovietinėje psichiatrijoje buvo sukurtos specialios diagnozės, skirtos politiniams oponentams. Viena iš tokių diagnozių buvo "vangi schizofrenija", kurią išrado profesorius Andrejus Snežnevskis. Ši diagnozė leido pripažinti psichiškai nesveikais žmones, kurie neturėjo jokių akivaizdžių psichikos sutrikimų, bet kritikavo valdžią arba kitaip jai neįtiko.
Taip pat skaitykite: Apie ambulatorinį psichiatrinį gydymą
Nors kai kurie teigia, kad profesorius Snežnevskis išrado šią diagnozę KGB patogumui, Vladimiras Bukovskis, pats patyręs sovietinės psichiatrijos represijas, mano, kad Snežnevskis nuoširdžiai tikėjo savo teorija ir manė esąs didis mokslininkas. Bet kuriuo atveju, "vangi schizofrenija" tapo patogiu įrankiu režimui susidoroti su disidentais.
Pasipriešinimas sistemai: nepaklusnumo apraiškos
Nepaisant totalitarinio režimo spaudimo, pasipriešinimas sovietinei psichiatrijos sistemai egzistavo. Kai kurie psichiatrai atsisakė pripažinti disidentus psichiškai nesveikais, o kai kurie ligoninių darbuotojai padėjo pacientams, rizikuodami savo karjera ir laisve.
Leningrado specialiojoje ligoninėje dirbo gydytoja, kuri specialiai nuėjo ten dirbti, norėdama padėti politiniams kaliniams. Ji globojo juos, apsaugodavo nuo injekcijų ir padėdavo parengti bylą taip, kad žmogus būtų paleistas. Tai rodo, kad net ir griežčiausioje sistemoje atsirasdavo žmonių, kurie nepalaikė režimo ir stengėsi padėti jo aukoms.
Pokyčiai po nepriklausomybės atkūrimo: nuo represijų prie psichoterapijos
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įvyko nemažai pokyčių psichikos sveikatos sistemoje. Buvo atsisakyta sovietinių psichiatrijos metodų, pradėta diegti Vakarų šalių praktika. Tačiau, pasak ekspertų, sistema liko ant ydingų bėgių.
Dr. Tomas Vaiseta pastebi, kad įvyko bent dalinis lūžis, pereinama į psichoterapijos kultūrą. Tai galima matyti ir iš to, koks žodynas vartojamas viešojoje erdvėje. Tačiau dar nesame pasiekę Vakarų šalių lygio.
Taip pat skaitykite: Baimės psichologija
Profesorius Dainius Pūras kritikuoja tai, kad Lietuva atsisakė vizijos ir ambicijų psichikos sveikatos srityje ir ėmėsi gerinti iš senų laikų paveldėtą infrastruktūrą, nors kitų struktūrų ir sovietinės okupacijos reliktų atsisakė. Jis apgailestauja, kad dauguma žmonių ir specialistų sako: "Kas čia blogo, kad šeši tūkstančiai žmonių uždaryti nuolatinės globos įstaigose?" Tai rodo, kad mes jau vizijos nebeturime ir tarsi susitaikėme su esama situacija.
Traumų kultūra ir pagalbos trūkumas
Šiandien Lietuvoje vis daugiau kalbama apie traumas ir potrauminius sutrikimus. Tačiau, pasak profesorės Danutės Gailienės, kol kas trūksta teikiamos pagalbos. "Kur Lietuvoje yra nemokama, prieinama, kompensuojama, rimta, ilgalaikė psichoterapinė pagalba?" - klausia profesorė. Traumų, potrauminių sutrikimų diagnostikoje potrauminių reiškinių iš viso nėra. Reiškia, ir pagalbos nėra, specializuotų pagalbos metodų taip pat nėra.
T. Vaiseta atkreipė dėmesį, kad tokia traumos kultūra ypač būdinga jaunesniems žmonėms. „Kalbėjimas yra labai hiperbolizuotas, jis perimtas iš šios kultūros. Kaip sakė jis, neretai tokia traumos kultūra perauga ir į piktnaudžiavimo formas, kai žmonės socialiniuose tinkluose sąmoningai demonstruoja savo blogą savijautą, verkia prieš kamerą.
Dirbtinis intelektas ir psichoterapija: nauji iššūkiai
T. Vaiseta taip pat pasakojo, kad dirbtinis intelektas žmonėms tampa instrumentu, padedančiu kalbėtis. Istorikas pastebėjo, kad dirbtinis intelektas atkartoja žmogaus bendravimo formas, meilikauja, o tai veikia psichoterapiškai. Tai gali būti rimtas iššūkis psichikos sveikatos sistemai ateityje.
tags: #sovietine #psichiatrija #tomas #vaiseta