Stasys Lozoraitis - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje, diplomatas, politikas, visuomenės veikėjas, kurio gyvenimas ir veikla glaudžiai susiję su Lietuvos valstybės likimu XX amžiuje. Jo gyvenimą galima suskirstyti į du etapus: gyvenimą Lietuvoje ir gyvenimą už jos ribų.
Vaikystė ir Šeima
Stasys Lozoraitis gimė 1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune, inteligentiškoje šeimoje. Jo tėvas, Motiejus Lozoraitis, buvo žymus teisininkas, advokatas, publicistas ir vienas iš lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų. M. Lozoraitis buvo artimas Jono Vileišio, Povilo Višinskio bendramintis ir bendradarbis. Pasak kalbininko J. Jablonskio, M. Lozoraitis buvo tiesiausias ir didžiausio takto žmogus. Šeima persikėlė į Voronežą, kur Stasys mokėsi Martyno Yčo gimnazijoje. Ryškiausias vaikystės prisiminimas Stasiui buvo Tėvas. Tėvas mirė, kai Stasiui tebuvo aštuoneri. Šis praradimas turėjo didelės įtakos jo asmenybei ir ateities pasirinkimams. Tėvo mokymai ir mintys lydėjo jį visą gyvenimą.
Karjeros Pradžia Nepriklausomoje Lietuvoje
1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, S. Lozoraitis grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje. 1919 m. jis perėjo į Respublikos Ministrų kabineto kanceliariją, o po kelerių metų tapo jos vedėju. Ši patirtis jam pravertė ateityje dirbant diplomatinį darbą.
1923 m. S. Lozoraitis pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje (URM). Tais pačiais metais jis buvo išsiųstas į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, Vokietijoje. Čia jis dirbo sekretoriumi, o vėliau patarėju. Berlyne S. Lozoraitis studijavo teisę Berlyno universitete. 1924 m. rugpjūčio 2 d. Berlyne gimė jo sūnus Stasys Lozoraitis jaunesnysis, būsimasis diplomatas ir kandidatas į Lietuvos prezidentus. 1929 m. liepos 25 d. gimė antrasis sūnus Kazys, kuris taip pat tapo diplomatu ir žurnalistu.
1923 m. S. Lozoraitis vedė Vincentą Matulaitytę, valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio dukrą. Vincenta aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rūpinosi moterų ir vaikų teisėmis. Ji įsteigė ir redagavo žurnalus "Moteris ir vaikas" ir "Moteris ir pasaulis", atstovavo Lietuvai pasauliniuose kongresuose.
Taip pat skaitykite: Psichologijos daktaras Stasys Naujokas
Iš Berlyno S. Lozoraitis buvo paskirtas patarėju Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto. 1931 m. jis grįžo į Lietuvą ir dirbo URM Politikos departamente, užimdamas direktoriaus pareigas.
Užsienio Reikalų Ministras
1934 m. birželio 13 d. S. Lozoraitis buvo paskirtas Užsienio reikalų ministru. Tuo metu jis buvo jauniausias užsienio reikalų ministras Europoje. S. Lozoraičiui teko vadovauti Lietuvos užsienio politikai sudėtingu laikotarpiu, kai Europoje stiprėjo autoritariniai režimai ir didėjo karinė grėsmė. Jis siekė užtikrinti Lietuvos saugumą, stiprindamas ryšius su kitomis valstybėmis, ypač Baltijos šalimis. 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje buvo pasirašyta Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis. S. Lozoraitis taip pat ieškojo santykių su Lenkija normalizavimo galimybių.
Po 1938 m. kovo mėn. Lenkijos ultimatumo Lietuvos vyriausybei, S. Lozoraitis ketino atsistatydinti, tačiau prezidentas A. Smetona jo atsistatydinimo nepriėmė.
Diplomatinės Tarnybos Šefas Egzilyje
1940 m. birželio 15 d., artėjant sovietų okupacijai, S. Lozoraitis buvo paskirtas užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. Šias pareigas jis ėjo iki pat mirties 1983 m., su nedidele pertrauka 1941-1945 m. S. Lozoraičiui teko vadovauti LDT sudėtingomis sąlygomis, kai Lietuva buvo okupuota ir aneksuota Sovietų Sąjungos. LDT išliko vienintele teisėta Lietuvos institucija, veikusia užsienyje ir atstovavusi Lietuvos interesams. Ji nepripažino sovietinės okupacijos ir siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
S. Lozoraičio vadovaujama LDT palaikė ryšius su Vakarų valstybėmis, informavo jas apie padėtį Lietuvoje, rinko paramą Lietuvos išlaisvinimo bylai. LDT taip pat rūpinosi lietuvių pabėgėliais ir tremtiniais.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų konferencijos (Teherano, Potsdamo) tik išryškino mažų valstybių statusus didžiosios politikos žaidimuose. Tapusios tarptautinės politikos įkaitėmis, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, liko sovietų respublikomis. Jos ištrinamos iš pasaulio politinio žemėlapio.
S. Lozoraitis suprato, kad po karo įsigalėjusi taika yra tik tariama, nes pusė Europos (Centrinė ir Rytų) vis dar pavergta. LDT šefo kuruojama visa Lietuvos diplomatinė tarnyba, kaip vienintelė okupacijos metais veikusi Lietuvos Respublikos institucija, nenutraukusi savo veiklos iki pat šalies nepriklausomybės atkūrimo, gyvena lydima nuolatinės įtampos ir netikrumo dėl ateities. Tačiau nei šefas S. Lozoraitis, nei kiti diplomatinės tarnybos nariai neprarado vilties atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
S. Lozoraitis nuolat pabrėžė sovietinio režimo žiaurumą ir lietuvių tautos gyvybingumą. Jis tikėjo, kad Lietuva bus laisva.
S. Lozoraičio Jaunesniojo Veikla
S. Lozoraičio jaunesniojo politinės biografijos lūžio metais tapo 1983-ieji, kai mirė tėvas. Likus mažiau nei dviem mėnesiams iki išėjimo Anapilin, S. Lozoraitis kaip Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, savo vyresnįjį sūnų paskyrė pasiuntinybės Vašingtone patarėju. Persikėlęs į JAV sostinę, S. Lozoraitis dirbo kartu su antruoju Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu, diplomatu Stasiu Antanu Bačkiu (1906-1999). Tuo pačiu S. Lozoraitis ėjo ir atstovo prie Šv. Sosto pareigas, taip tarsi sujungdamas du pagrindinius ne tik Lietuvos diplomatinei tarnybai, bet ir Lietuvos laisvinimo bylai svarbius atsparos taškus ir oficialiai įsiliejo į Lietuvos diplomatinės tarnybos gretas, kurios atstovai liko savo postuose net po šalies okupacijos, nes buvo pripažįstami kai kurių valstybių. Nuo tarnybos Lietuvos diplomatus atleisdavo tik mirtis, ir vos keli diplomatai sulaukė nepriklausomybės atkūrimo. Visi jie gali pagrįstai didžiuotis, kad jų dėka Lietuvos užsienio reikalų ministerija nenutrūkstamai veikia nuo 1918 m. iki šių dienų.
Likus mažiau nei dviem mėnesiams iki išėjimo Anapilin, S. Lozoraitis, kaip Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, savo vyresnįjį sūnų paskyrė pasiuntinybės Vašingtone patarėju.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Nepriklausomybės Atkūrimas ir Prezidento Rinkimai
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., LDT tęsė savo veiklą. S. Lozoraitis jaunesnysis atliko svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio Lietuvos pripažinimo. 1991 m. jam buvo suteiktas Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Jungtinėse Amerikos Valstijose rangas.
1992 m. S. Lozoraitis jaunesnysis grįžo į Lietuvą po daugiau nei penkiasdešimties metų tremties. 1993 m. jis kandidatavo į Lietuvos prezidentus, tačiau rinkimus pralaimėjo Algirdui Brazauskui. Nepaisant pralaimėjimo, S. Lozoraitis jaunesnysis buvo vadinamas "Vilties prezidentu", nes jis įkūnijo Lietuvos žmonių viltis dėl geresnės ateities.
Paskutinieji Gyvenimo Metai
Po pralaimėtų prezidento rinkimų S. Lozoraitis jaunesnysis grįžo į Vašingtoną, o vėliau persikėlė į Romą, kur ėjo Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Italijoje pareigas. S. Lozoraitis jaunesnysis mirė 1994 m. birželio 13 d. Vašingtone. Jis buvo palaidotas Putname, JAV, o 1999 m. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Kazys Lozoraitis
K. Lozoraitis diplomatinę karjerą pradėjo 1960 m. atstovybėje prie Šventojo Sosto, eidamas pasiuntinio S.Girdvainio asmeninio sekretoriaus, LDT šefo, savo tėvo, sekretoriaus pareigas. 1985 m. Kazys tapo atstovybės prie Šventojo Sosto kanceliarijos vedėju, šias pareigas ėjo iki 1992 m. 1992 m. gegužės mėnesį K.Lozoraitis paskirtas Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto, 1994 m. jis tapo ir pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Maltos ordinui. Ambasadai prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Kazys vadovavo iki 2004 m. lapkričio mėnesio.
Įvertinimas ir Atminimas
Stasys Lozoraitis - viena iškiliausių Lietuvos asmenybių XX amžiuje. Jo gyvenimas ir veikla buvo skirti Lietuvai. Jis buvo principingas, sąžiningas, patriotiškas ir atsidavęs savo tautai. S. Lozoraičio atminimas yra įamžintas Lietuvoje ir užsienyje. Jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, jam pastatyti paminklai.
Diplomatai Lozoraičiai, Stasys Lozoraitis vyresnysis, Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir Kazys Lozoraitis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos diplomatijos istorijoje.
Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė
S. Lozoraičio žmona Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė buvo gabi ir veržli visuomenininkė, kalbėjusi apie moterų teises ir į Lietuvą atvežusi Montessori idėjas. Vincenta buvo iš balsą turinčių moterų. Ji aktyviai dalyvavo įvairiose veiklose.
tags: #stasys #lozoraitis #asmenybe #ir #veikla