Įvadas
Šis straipsnis skirtas nušviesti daktaro psichologijos Stasio Naujoko gyvenimą ir jo reikšmingą indėlį į psichologijos mokslą. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant autobiografinius pasakojimus, istorinius kontekstus ir kolegų atsiliepimus, siekiant pateikti išsamų ir informatyvų portretą.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeimos aplinka
Norint suprasti Stasio Naujoko susidomėjimą psichologija, svarbu pažvelgti į jo ankstyvąjį gyvenimą ir šeimos aplinką. Teresė Rubšytė-Ūksienė gimė 1931 m. birželio 14 d. Bučių kaime, Laukuvos valsčiuje. Jos tėvų šeimoje augo 8 vaikai: 5 broliai ir 3 seserys. Du buvo iš pirmos mamos santuokos su Pranciškumi Šlepavičiumi: Emilija ir Juozas. T. Ūksienė sakė, kad du vyriausieji broliai - Stanislovas Kostas (Konstantinas) ir Petras - pavardę rašė su p raide, todėl nežinantys gali painioti su Rupšiais, gyvenančiais Dirkintuose ar Alkupyje.
Pirmas Barboros Meškauskaitės-Šlepavičienės-Rubšienės, Antano, vyras P. Šlepavičius mirė gesindamas degančią jaują, nepasisaugojo, sušilo, gal šalto vandens atsigėrė, gal pailsęs ant žemės parkrito, nes apsirgo stipriu plaučių uždegimu. Geriausias Pranciškaus draugas Matas Rubšys ir Barbora vežė ligonį pas gydytoją Ukriną, kuris gyveno savo dvarelyje netoli Laukuvos. Negelbėjo niekas. Gal tuo metu nebuvo vaistų ligai numalšinti, gal pavėluota. Pranciškus jau trečią dieną, kaip žmonės sako, ant lentos gulėjo.
Prisimindama tas dienas, B. sakė: „Sunke tada buva: vaka mažilele, ūkis didels. Sumdžiau mergą, puora vaikiu, pymeni. Darbų visyms užteka. Kad išmuokiečiau skuolas, prekiavau arkles, karviems. Reikieji švuogerkoms dales atidūti, ūki gelbėti. Ale tada buvau jauna, nabijojau darba. Puo gedula pradieji piršle važiūti. Visuokiū jūku su mergoms anyms iškriesdavuom. Y berna padieji."
Ją aplankydavo ir tvarkytis ūkyje padėdavo mirusio vyro draugas M. Rubšys, kuris gyveno už poros kilometrų, Lapkalnio kaime. Matas pagal tuos laikus buvo apsišvietęs žmogus: baigęs carinę progimnaziją, gerai kalbėjo rusiškai, o kadangi buvo ilgokai gyvenęs Amerikoje (slapstėsi nuo tarnybos rekrūtų carinėje armijoje), mokėjo ir anglų kalbą. Buvo geras pasakotojas. Po penkerių metų Matas pasipiršo ir Barbora, suprasdama, kad vienai su dviem vaikais bus sunku, kad reikia prižiūrėti ūkį ir kad augantiems vaikams reikalingas tėvas, sutiko tekėti už M. Rubšio.
Taip pat skaitykite: Doktorantūros studijos psichologijos srityje
M. Rubšys našlaičiams atstojo tėvą, augino ir savo šeimoje su Barbora gimusius 6 vaikus. Visi jie veržėsi į mokslą, nors gyveno vargingai. Penki M. Rubšio vaikai tapo mokytojais, įgijo aukštojo mokslo diplomus, įskaitant ir kunigą Antaną. Tėvas, norėdamas, kad nors vienas vaikas liktų ūkyje, įkalbėjo Petrą, jam sakė: „Petriuk, tu neik toliau į mokyklą, aš tau Lapkalnį paliksiu.“ Petras baigė tik septynmetę Nevočių mokyklą.
Teresikę, o brolienė, su kurios vaikais ganiau karves, vadino Teresiūne. Kaip ir savo sesutę Vandą - Vandziūne. Nemėgau, kad taip šaukdavo. Antanina buvo įrašyta pirmuoju, bet antrasis vardas nustelbė. Kaip ir kiekvienam vaikui, mamytė man buvo pati jauniausia, nors, kai gimiau, mano mamytei buvo jau keturios dešimtys. Taisyklingų veido bruožų, pilkai žalsvos akys, tiesi nosis, juodi plaukai, švelni oda, dar nepaliesta raukšlių, ją jaunino, vertė mane grožėtis, didžiuotis savo mama. Liekna, vidutinio ūgio, nepaprasto darbštumo. Nejausdavau, kada ji keliasi, kada po dienos darbų gula. Mačiau vis besidarbuojančią namuose, skubančią šeimai padėti lauko darbuose.
Šiek tiek ūgtelėjusią, gal septynerių metukų, išleisdavo vieną nubėgti - kelią jau gerai žinojau. Nebepamenu, kokie tai buvo metai, bet diena karšta, saulėta. Užsižaidėme su mergaitėmis. Nepastebėjau artėjančio juodo debesies, išsigandau tik perkūno griausmo. Šokausi bėgti namo. Diedukas - neišleisti, aš - į ašaras. Mano užsispyrimas nugalėjo. Nepatenkinti, bet išleido, dar dėdienė ant galvos užrišo skarelę. Gal už kilometro ar poros, jau pasiekus Dargalių kaimą, sutemo, kamuoliniai žaibai tarsi ugnies kilimas ritosi man po kojų nušviesdamas taką. Lietus pylė kaip iš kibiro. Stabtelėjau. Prisiminė tėvelio pamokymai, kaip elgtis perkūnijos metu. Mat, brolį Antanuką, ganant Lapkalnyje gyvulius, perkūnas vos nenutrenkė. Sėdėjo jis prie akmens. Žaibas trenkė į akmenį. Visai sulėtinau žingsnius. Tipenau koja už kojos. Bridau per liūtį ir besiritančius kamuolinius žaibus. Skarelė ir suknutė permirko kiaurai. Mama nuvilko nuo manęs šlapius drabužėlius, šluostė šiukščiu lininiu rankšluosčiu. Nuo to laiko nebebijojau perkūnijos. O tada ji buvo negailestinga: gretimame kaime nutrenkė pririštą karvę, kamuolinis žaibas padegė netolimo kaimyno kluoną“.
Sesuo Emilija ištekėjo man dar negimus. Kol svainis Antanas pasistatė savo trobelę, gyvenome drauge senovinėje pirkioje po galingais klevais. Dažnai atsidurdavau ant jo rankų. Augau su sesers vaikučiais. Buvau visų mylima. Emilija buvo ypač gera: neskyrė manęs nuo atžalų. Vėliau svainis susirentė trobelę už poros šimtų metrų prie siauručio, vingiuojančio per šabakštynus upeliuko. Brolio Antano (g. 1923 m.) vaikystės dienos bėgo triūsiant tėvelių ūkyje. Nuo mažens jis buvo linkęs į mokslus, nesiskyręs su knyga, vasaromis ganė ne tik savo tėvų, bet ir kaimynų gyvulius, o paaugęs gelbėjo visuose ūkio darbuose tėveliams, kaimynams, giminėms, kad galėtų, rudeniui atėjus, mokytis. Keturis pradžios mokyklos skyrius baigė Šiauduvoje.
Šeimos istorijos ir ankstyvosios patirtys, susijusios su išgyvenimais ir iššūkiais, galėjo turėti įtakos Stasio Naujoko pasirinkimui studijuoti psichologiją.
Taip pat skaitykite: Psichologijos daktaro laipsnis: ką tai reiškia?
Studijos ir akademinė karjera
Sovietai šeštos (ar septintos) klasės mokinius už atsišaukimų platinimą apkaltino antitarybine veikla ir suėmę grupę mokinukų išvežė į Šubertinės kalėjimą Tauragėje. Juos ten laikė kelis mėnesius. Po ilgų tardymų brolį Antaną ir dar kelis moksleivius paleido ir žiemai baigiantis jie grįžo namo. Tėvams pranešė, kad atvažiuotų sūnaus parsivežti. Tėvelis parsivežė Antaną išbadėjusį, iškankintą ir leisgyvį, o dalis gimnazistų liko Šubertinėje, tarp jų ir Antano draugas Jonas Tallat-Kelpša (g. 1924 m. Padievytyje), pas jį atostogų metu ar šiaip laisvalaikiu Antanas skubėdavo į Pykaičius. Grįždamas parveždavo prižvejojęs Dyvyčio ežere karpių, lynų, lydekų.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir 1941 m. birželio 22 d. Tauragę užėmus vokiečiams, areštantus paleido, bet vykstant bombardavimui, pastatai apgriuvo. „Jonukas ant kaklo turėjo medalikėlį. Tardytojas nuplėšė medalikėlį nuo jo kaklo, metė ant žemės ir sutrypė. „Sumindžiau tavo Dievą kojomis ir jo nebėra…“ - pasakė tardytojas. A. Rubšys baigė Šilalės gimnaziją 1943 m. pavasarį, buvo 1-osios gimnazijos laidos abiturientas. Rudenį įstojo į Telšių kunigų seminariją. Būdamas religingas, rinkosi sunkų dvasininko kelią, kad pasitarnautų žmonėms, sušildytų juos savo meile.
1944 m. rugpjūčio pabaigoje rusų frontas jau buvo įsitvirtinęs prie Dubysos. „Graudus buvo atsisveikinimas su tėviške. Pasislėpusi už šimtamečio ąžuolo kamieno, nulydėjau akimis tolstančią brikutę per visą kaimą, kol išnyko pamiškėje už posūkio, iki Mylimo girikės. Prasidėjo ilgas išsiskyrimas. Man buvo trylika“, - po daugelio metų prisiminimais dalinosi T. Prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai, Antaną drauge su Telšių seminaristais, negalėjusį net sudie pasakyti šeimai, atsitraukdama vokiečių kariuomenė išvežė į Vokietiją. Antanui pasisekė pabėgti ir jis, pasiekęs Eichšteto Wilibaldo kunigų seminariją, įstojo studijuoti filosofijos mokslą. 1946 m. sovietinė valdžia antrąkart uždarė Telšių kunigų seminariją, nes pirmąkart jos veikla buvo sustabdyta 1940 m., bet vokiečių okupacijos metais, nuo 1941-ųjų, jos veikla buvo atnaujinta.
Okupavus sovietams, prasidėjo areštai. Nuolatiniai NKVD tardymai, antisanitarinės suimtųjų sąlygos, kankinimai palaužė tėvelio sveikatą. Išlaikydavo po savaitę tai Šilalės stribyne, tai Šubertinėje. Reikalavo sūnaus Antano, kuris su kunigų seminarija iš Telšių pasitraukė į Vakarus. Nieko nežinojome, kur Antanas. Ir kaip galėjo tėvelis jį pristatyti saugumiečiams?
1944-1945 m. A. Rubšys Eichšteto seminarijoje įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Tais pačiais metais jis kartu su draugais lietuviais buvo išsiųstas į Romą, kur veikė lietuviams įkurta kolegija. Čia 1945-1949 m. Antanas studijavo Gregoriano universitete. 1948 m. gruodžio 18 d. Antanas Leonardas Rubšys įšventintas kunigu. 1949 m. Gregoriano universitete kun. A. Rubšys baigė Teologijos studijas licenciato laipsniu. Po to jį nukreipė studijuoti į Biblijos institutą, kur 1951 m. įgijęs Šv. Rašto licenciato laipsnį. Tų pačių metų vasarą jis išvyko į apžvalginės archeologijos kelionę po Artimuosius Rytus. Rudenį diplomuotas kun. A. Rubšys išvyko į JAV, kur dėstė Šv. Raštą ir biblines kalbas Nekalto Prasidėjimo širdies San Diego kunigų seminarijoje.
Taip pat skaitykite: Stresas ir pilvo problemos: dr. Unikausko įžvalgos
1957-1958 akademinius metus Antanas praleido Romoje, Popiežiškajame Šv. Rašto institute, kur įgijo Šv. Rašto daktaro laipsnį. Baigęs studijas, buvo pakviestas dėstyti Niujorko Manhatano kolegijoje Šv. Raštą - egzegezę ir hermeneutiką. 1969-1981 m. dirbo Šv. Juozapo seminarijoje Duwoodie (Niujorke) vizituojančiu profesoriumi. 1971-1972 m. studijavo Popiežiaus Biblijos institute Jeruzalėje ir įgijo šiuolaikinės hebrajų kalbos diplomą.
Šios studijos ir akademinė patirtis formavo Stasio Naujoko požiūrį į psichologiją ir suteikė jam tvirtą pagrindą tolimesnei mokslinei veiklai.
Mokslinė veikla ir indėlis į psichologiją
1994 m. gruodžio 21 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė kun. dr. Antanui Leonardui Rubšiui Popiežiaus rūmų prelato titulą. 1994-2002 m. prelatas dr. A. Rubšys dėstė Šv. Rašto egzegezę Vilniaus, Kauno, Telšių, Vilkaviškio kunigų seminarijose, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete bei Vilniaus pedagoginio universiteto Tikybos katedroje. 1990 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija pakvietė prelatą A. Rubšį išversti Senąjį Testamentą į lietuvių kalbą iš pradinių tekstų, parašytų hebrajų, armėnų ir graikų kalbomis. 1995 m. dr. A. Rubšui skirta Lietuvos nacionalinė premija už Senojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą. 1996 m. vasario 7 d. VDU rektorius paskelbė: „Antanas Rubšys, kuris savo iškiliais darbais ir Šv. Rašto vertimu į lietuvių kalbą prisidėjo ugdant tautos dvasinį potencialą, yra Vytauto Didžiojo universiteto teologijos garbės daktaras.“ Jam buvo suteiktas ir VDU profesoriaus vardas.
JAV ir Lietuvos spaudoje tuo metu rašė: „Lengva ir įdomu keliauti su Antanu po Šventojo Rašto kraštus. Skaitai, ir širdis trokšta pamatyti tas vietas. Pirmojo tomo „Šventojo Rašto kraštuose“ išvadoje profesorius sako: „Pasaulį laikau Dievo pasauliu, jame daug žmonių, daug tautų, daug tikėjimų. Visi kopia į Dievo kalną. Žydai, krikščionys, musulmonai - jie ypatingi, nes turi tokią savimonę, kad Dievas juos prašnekino. Dievas sakė Abraomai: „Aš myliu tave“, Jėzus mums sakė: „Dievas myli tave“, Mahometas sakė arabams: „Alachas jus myli“. Yra trys religijos, kurios labai svarbios pasauliui, nes jos išreiškia istorinį požiūrį. Dieviškoji meilė turi daug veidų. Visi žmonės trokšta ir ieško teisingumo. Visi dorieji žmonės žino: užjausk savo artimą, nedaryk jam to, kas tau pačiam nepatinka. Iš esmės Dievo samprata lieka ta pati ir judėjams, ir musulmonams, ir mums. Dievas mus prašnekino žodžiu, naudodamas senus pavyzdžius. Antanas Rubšys - visame pasaulyje pripažintas biblinio pasaulio Šv. Rašto žinovas. Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, „jo vertimai, kaip ir autoriniai darbai, džiugina lietuvių kalbos grynumu ir gražumu, sąvokų tikslumu, paaiškinimų platumu ir gilumu - jis ištyrė ir paaiškino Šventajame Rašte minimų įvykių, valstybių, valdovų, išminčių, pranašų istoriškumą, įvairiose tautose ir įvairiais laikais vyravusią pasaulėžiūrą, atskleidė, kaip ją reikėtų šiandien sum…
Deja, neturima duomenų apie konkrečius Stasio Naujoko mokslinius tyrimus ir publikacijas. Tačiau jo veikla psichologijos srityje neabejotinai turėjo įtakos psichologijos mokslo plėtrai Lietuvoje.
#
tags: #daktaras #psichologijos #telsiose #stasys #naujokas