Steroidiniai Streso Hormonai: Apžvalga

Steroidiniai hormonai yra gyvybiškai svarbūs daugeliui fiziologinių ir biocheminių procesų organizme. Jie dalyvauja reguliuojant medžiagų apykaitą, imuninės sistemos funkcijas, uždegimines reakcijas, formuoja pirminius ir antrinius lytinius požymius bei dalyvauja atsako į stresą reakcijose. Reikšmingi steroidinių hormonų koncentracijos pokyčiai gali sukelti endokrininės sistemos sutrikimus, tokius kaip Kušingo sindromas, Adisono liga, hipogonadizmas ir policistinių kiaušidžių sindromas. Todėl steroidinių hormonų tyrimai yra svarbūs tiek klinikinėje praktikoje, tiek moksliniuose tyrimuose.

Įvadas į Endokrininę Sistemą ir Hormonus

Endokrininės, arba vidinės sekrecijos liaukos, sintetina aktyvias medžiagas - hormonus. Hormonai yra specifinės fiziologiškai aktyvios medžiagos, išskiriamos į kraują, limfą ir tarpląstelinį skystį. Jie humoraliniu keliu perduoda informaciją ir veikia organizmo struktūrą bei funkcijas. Hormonams būdingas specifinis, distancinis ir stiprus fiziologinis poveikis. Nuolat patekdami į kraują, hormonai reguliuoja medžiagų apykaitą, ląstelių diferenciaciją, augimą, endokrininių liaukų bei centrinės nervų sistemos (CNS) funkcijas. Efektyvi funkcijų reguliacija galima tik integruojant nervinę ir endokrininę sistemas. Kai kurios CNS struktūros ne tik pasižymi nerviniu jaudrumu, bet ir gamina bei išskiria neurohormonus. Tada nerviniai signalai pakeičiami hormoniniais impulsais, ir neuroendokrininė sistema efektyviau moduliuoja funkcijų reguliaciją, kol organizmas prisitaiko prie nuolat kintančios aplinkos. Nervinė reguliacija per tiesioginius ryšius su efektoriniais audiniais tiksliai bei greitai perduoda informaciją, o hormoninis signalas į visas organizmo ląsteles sklinda radijo bangų veikimo principu. Šią informaciją priima tik ląstelės taikiniai, turinčios specifinius receptorius.

Hormonus sintetina ne tik vidinės sekrecijos liaukos, bet ir daugelis ląstelių, išsisklaidžiusių visame organizme (CNS neuronai, virškinimo traktas, trombocitai ir kt.). Todėl organizme funkcionuoja ir difuzinė neuroendokrininė sistema, kurią anglų mokslininkas pavadino APUD sistema. APUD sistemos hormonai pasižymi autokrininiu ir parakrininiu poveikiu, t. y. plinta difuziškai ir atitinkamai veikia tos pačios (autokrininis) ar gretimų ląstelių (parakrininis) aktyvumą.

Hormonų Sintezė ir Sekrecija

Atsižvelgiant į cheminę struktūrą ir poveikį, hormonai skirstomi į 2 pagrindines grupes: baltyminius ir steroidinius hormonus.

Baltyminės kilmės hormonai skirstomi:1) baltymai (insulinas, somatotropinas, gonadotropinas, kalcitoninas);2) peptidai (statinai, liberinai, oksitocinas);3) aminorūgščių dariniai (adrenalinas, tironinai).

Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas

Jie sintetinami ląstelės endoplazminio tinklo ribosomose, kuriose gaminami preprohormonai, iš kurių susidaro mažesnės molekulinės masės pirmtakai - prohormonai. Goldžio komplekse, veikiant proteazėms, susidaro hormonai, kurie kaupiasi sekrecinėse granulėse. Baltyminių hormonų sintezė trunka 1-3 val., jų veikimo pusperiodis yra 10-20 min.

Steroidinius hormonus gamina antinksčių žievė (aldosteronas, kortizolis), kiaušidės ir placenta (estrogenai, progesteronas), sėklidės (testosteronas) ir inkstai (kalcitriolis). Jie kaupiasi juos gaminančioje ląstelėje. Veikiant dirgikliui, vyksta greita steroidų sintezė ir sekrecija. Hormonų sekrecijos intensyvumas yra nevienodas, gali trukti nuo kelių minučių iki keletos dienų. Hormonus kraujyje perneša baltymai - albuminai, globulinai bei specifiniai baltymai. Kraujo apytakoje susidaro dinamiškos hormonų atsargos, nes susijungusių su juos pernešančiais baltymais hormonų neveikia fermentai. Hormonai yra fiziologiškai aktyvūs tik būdami laisvi, t. y. nesusijungę su juos pernešančiais baltymais. Mažėjant aktyvaus (laisvo) hormono koncentracijai kraujyje, intensyvėja jo sintezė ir sekrecija. Hormonus suardo kraujo, kepenų, inkstų ląstelių proteazės, tačiau inaktyvacijos greitis yra nevienodas, nuo jo priklauso jų veikimo pusperiodžio trukmė. Hormonų skilimo produktai dažniausiai išsiskiria su šlapimu ir tulžimi. Tai netiesiogiai parodo hormonų sekrecijos intensyvumą. Hormonų metabolitai gali būti ir fiziologiškai aktyvūs. Hormonų koncentracijos kraujyje nustatymas geriau apibūdina jų sekrecijos aktyvumą negu skilimo produktų nustatymas. Radioimuniniai tyrimo metodai RIA nustato labai mažas hormonų koncentracijas. Hormonų sekrecijos intensyvumą organizme reguliuoja grįžtamasis ryšys: didėjant arba mažėjant hormonų koncentracijai kraujyje, atitinkamai slopinama arba aktyvinama jų sekrecija. Pirminis hormoninis signalas ląstelę-taikinį pasiekia daug kartų sustiprėjęs. Hormonų sekrecijos savireguliacijos mechanizmas gali sutrikti, tada endokrininės liaukos veikla patologiškai pakinta. Esant hiperfunkcijai, hormono sekrecija nuolat didėja. Hipofunkcijos atveju organizme nuolat trūksta hormono dėl endokrininės liaukos veiklos silpnėjimo arba greito hormono irimo. Jeigu endokrininė liauka nebegamina hormonų, prasideda jos funkcija, o sutrikus sekretuojamų hormonų kiekybiniams santykiams - disfunkcija.

Hormonų Veikimo Mechanizmai

Hormono - receptoriaus kompleksas - tai pirmoji hormoninės informacijos (signalo) perdavimo grandis. Prie receptoriaus aktyviojo centro prisijungia hormonas. Vykstant konformaciniams pokyčiams, prasideda signalo perdavimas ląstelei. Ląstelė-taikinys gali turėti 2-10 tūkst. receptorių, kurių skaičius nuolat keičiasi ir priklauso nuo hormono veiklos specifikos. Didelė hormono koncentracija mažina receptorių tankį, todėl mažėja elektorinių ląstelių jautrumas hormonui. Ląstelės membranos paviršiuje hormono ir receptoriaus kompleksas, perdavęs informaciją endocitozės būdu, patenka į ląstelę ir joje suyra. Dalis buvusių receptorių recirkuliuoja iš ląstelės į membranos išorinį paviršių, o kita dalis gaminama iš naujo.

Hormonų signalas perduodamas 3 pagrindiniais būdais:1) per membranoje esančius receptorius baltyminės kilmės hormonai informaciją perduoda, dalyvaujant antriniams signalo perdavikliams;2) riebaluose tirpūs steroidiniai hormonai, difundavę per membraną, jungiasi su citoplazmoje esančiais receptoriais. Steroidinio hormono ir receptoriaus kompleksas migruoja į ląstelės branduolį ir, susijungęs su branduolyje esančiais chromuotino nehistoniniais baltymais, aktyvina struktūrinių genų veiklą, iRNR sintezę ir naujų baltymų gamybą ribosomose. Steroidiniai hormonai informaciją perduoda lėtai (valandomis), o dalyvaujant antriniams signalo perdavikliams, signalas perduodamas per sekundes, minutes;3) per ląstelės branduolyje esančius receptorius mažos molekulinės masės tiroidiniai hormonai aktyvina transkripciją, transliaciją, specifinių baltymų sintezę, skatina ląstelių diferenciaciją, daiginimąsi, energijos apykaitą. Jų poveikis tęsiasi daug ilgiau (dienomis ir savaitėmis).

Skiriami 4 hormoninės sistemos reguliacijos (savireguliacijos) lygiai. Integracinis poveikis galvos smegenų sekretuojamiems neuropeptidiniams hormonams. Jie integruoja CNS struktūrų veiklą ir koordinuoja hormoninės sistemos aktyvumą, atsižvelgdami į organizmo poreikius. Moduliaciniu poveikiu pasižymi sistemos, moduliuojančios pagumburio neurohormoninę sekreciją.

Taip pat skaitykite: Streso įtaka galvijų sveikatai

Funkcinė Pagumburio ir Hipofizės Sistema

Pagumburio ir pasmegeninės liaukos sąveika pasireiškia per pagumburio neuronų sintetinamus ir išskiriamus hormonus, kurie veikia humoraliniu būdu. Pagumburis užpakalinę hipofizės dalį reguliuoja nerviniu keliu.

Priekinės Hipofizės Dalies Hormonai

Priekinė hipofizės dalis yra polimorfinė struktūra, išskirianti tropinius hormonus, kurie ne tik tiesiogiai reguliuoja atitinkamas periferines liaukas, bet ir savarankiškai sukelia endokrininius pokyčius.

Kortikotropinas (AKTH)

Kortikotropinas reguliuoja antinksčių žievės augimą ir skatina kortizolio sekreciją. Kortikoliberinas ir kortikotropinas periodiškai išskiriami per parą, t.y. jų sekrecijai būdingas cirkadinis ritmas: maksimaliai jie išsiskiria ryte (4-6 val.), minimaliai - vakare. Streso metu kortikotropino sekrecija padidėja 10-15 kartų. Jis yra vienas iš svarbiausių hormonų, dalyvaujančių adaptacinėse organizmo reakcijose. AKTH kiekis kraujyje padidėja sergant Kušingo liga, kuomet hipofizėje esantis navikas gamina AKTH ir stimuliuoja kortizolio gamybą antinksčiuose. Taip pat šis rodiklis gali padidėti dėl įgimtos antinksčių hiperplazijos, pirminio antinksčių žievės nepakankamumo - Adisono ligos, po antinksčių pašalinimo ar dėl paraneoplastinio AKTH sindromo, kuomet AKTH sekretuoja plaučių, skydliaukės ar neuroendokrininiai navikai. Nedidelis hormono padidėjimas galimas dėl nėštumo, streso ar netikro Kušingo sindromo, kuris būna dėl nutukimo, hirsutizmo ar alkoholizmo bei vartojant tam tikrus medikamentus (AKTH, metopironas, insulinas). AKTH sumažėja kai yra antinksčių žievės hipofunkcija dėl hipofizės funkcijos sutrikimo (dažniausiai AKTH neprodukuojantys hipofizės navikai, metastazės, švitinimas galvos srityje, insultas, trauma). Kartu sumažėja ir skydliaukės bei lytinių hormonų kiekis. Taip pat hormono sumažėjimas galimas esant Kušingo sindromui, navikams, kurie išskiria kortizolį bei dėl gliukokortokoidų vartojimo. AKTH rodikliui svarbu tyrimo atlikimo laikas. Pati didžiausia AKTH koncentracija plazmoje būna ryte, o vakare kelis sykius mažesnė.

Tirotropinas

Jis aktyvina skydliaukės funkcijas: didina jodą pernešančių joninių siurblių aktyvumą ir skatina jodo kaupimąsi skydliaukėje; stimuliuoja jodtirozinų ir jodtironinų susidarymą bei jų sekreciją; intensyvina tiroglobulino sintezę; skatina skydliaukės augimą. Adenohipofizės ląstelės tirotrofai nuolat ir nedideliais kiekiais išskiria tirotropiną. Daugiausia jo išsiskiria ryte ir vidurnaktį. Jo veikimo pusperiodis - 100 min., inaktyvavimas kepenyse ir inkstuose. Stresas, kortizolis ir somatotropinas slopina tirotropino sintezę bei sekreciją, o šaltis ir alkis skatina jo išsiskyrimą.

Somatotropinas

Šis hormonas yra specifiškas kiekvienai rūšiai: žmogus reaguoja tik į žmogaus somatotropiną. Somatotropinas skatina audinių augimą: didina ląstelių kiekį, jų apimtį bei ląstelių diferenciaciją. Augant, bręstant organizmui, somatotropino koncentracija kraujyje yra didžiausia. Kraujyje somatotropiną perneša plazmos baltymai. Jo kiekis per parą kraujyje periodiškai kinta, būdingi trumpalaikiai (kas 20-30 min.) sekrecijos aktyvumo ritmai. Somatotropino sekrecija intensyvėja brendimo, gilaus miego, sunkaus fizinio darbo metu, veikiant stresiniams dirgikliams. Somatotropinas aktyvina medžiagų apykaitą. Somatotropinas augimą skatina, tiesiogiai aktyvindamas baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitą. Somatotropinas skatina baltymų sintezę, intensyvina aminorūgščių pernešimą iš kraujo į ląsteles, todėl spartėja kaulų augimas, didėja raumenų masė. Kai jaunuoliams padidėja somatotropino sintezė, vystosi hipofizinis gigantizmas: sparčiai auga ilgieji kaulai, didėja raumenų masė ir žmogaus ūgis gali siekti 210-240 cm. Jeigu somatotropino sekrecija didėja suaugusiam žmogui, formuojasi akromegalija. Jos metu sparčiai pradeda augti trumpieji kaulai, o kadangi epifizinės linijos dar nėra visiškai sukaulėjusios, todėl neproporcingai pailgėja bei sustorėja galūnių ir kaukolės kaulai. Įgimtos somatotropino hipofunkcijos atveju jaunuoliams sutrinka organizmo augimas ir atsiranda hipofizinis mažaūgiškumas - nanizmas.

Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą

Gonadotropiniai Hormonai

Folitropinas (FSH) ir lutropinas (LH) reguliuoja lytinių liaukų veiklą. Vyro organizme jie išsiskiria nuolat ir nedideliais kiekiais, o moters organizme - cikliškai ir daug didesniais kiekiais. Gonadotropinų sekrecija didėja, veikiant nerviniams impulsams, kylantiems iš regos, klausos, uoslės ir taktilinių receptorių, lytinio jaudinimo metu, o veikiant stipriems neigiamiems psichogeniniams veiksniams (baimei, išgąsčiui) - sekrecija slopinama. FSH moterims skatina: folikulų augimą, brendimą kiaušidėse; kartu su lutropinu - ovuliaciją ir geltonkūnio susidarymą; estrogenų sekreciją ir antrinių lytinių požymių vystymąsi. Vyrams jis stimuliuoja sėklidžių Sertoli’o ląstelių vystymąsi; spermiogenezę, hormono inhibino ir baltymo, pernešančio kraujyje lytinius hormonus, biosintezę. LH moters organizme skatina: ovuliaciją, geltonkūnio susidarymą, estrogenų ir progesterono sintezę bei sekreciją. Jis išsiskiria visų moters lytinio ciklo fazių metu, tačiau daugiausia - ovuliacijos metu. Vyrams jis didina sėklidžių Leydig’o ląstelių aktyvumą ir androgenų sekreciją.

Prolaktinas

Jo pagrindinis taikinys yra pieno liauka. Lytinio brendimo metu jis skatina pieno liaukos augimą, nėštumo metu - pieną išskiriančių ląstelių vystymąsi, o po gimdymo - pieno sekreciją ir motinystės instinktą. Aktyvindamas riebalų sintezę iš angliavandenių, prolaktinas po gimdymo didina riebalų kiekį organizme. Prolaktino sekrecija didėja nėštumo metu ir žindant kūdikį.

Tarpinės Hipofizės Dalies Hormonai

Žuvų, reptilijų, paukščių organizme tarpinės pasmegeninės liaukos ląstelės iš prohormono sintetina melanocitus stimuliuojantį hormoną, kuris dar vadinamas melanotropinu. Melanotropino kiekis jų organizme kinta sezoniškai ir dienos-nakties laikotarpiu, todėl didėja arba mažėja pigmentacija ir gyvūno kūno spalva. Žmogaus organizme melanotropino funkcija nėra aiški. Žmogaus epidermyje jis stimuliuoja pigmentą sintetinančias ląsteles.

Užpakalinės Hipofizės Dalies Hormonai

Hipofizės užpakalinės dalies pituicitai negamina hormonų, bet kaupia išskiriamus pagumburio hormonus - antidiurezinį hormoną ir oksitociną.

Antidiurezinis Hormonas

Antidiurezinis hormonas reguliuoja vandens apykaitą organizme (osmosinę homeostazę).

Oksitocinas

Oksitocinas aktyvina gimdos ir pieno liaukų lygiųjų raumenų veiklą. Oksitocinas dalyvauja apvaisinimo procese - lytinio akto metu, dirginant mechanoreceptorius, refleksiškai aktyvinami pagumburio branduoliai, o išsiskyręs oksitocinas skatina trumpalaikius gimdos ir kiaušintakių lygiųjų raumenų susitraukimus, greitinančius spermatozoidų ir kiaušinėlio migraciją; gimdymo procese - mažėjant progesterono kiekiui ir didėjant estrogenų sekrecijai nėštumo pabaigoje, gimdos raumenys tampa jautrūs oksitocino poveikiui, kuris aktyvina jų susitraukimus ir greitina gimdymą; po gimdymo oksitocinas skatina pieno sekreciją.

Antinksčių Hormonai

Žievinė dalis gamina apie 30 aktyviųjų medžiagų, bet tik nedidelė dalis tenka hormonams.

Mineralkortikoidai

Pagrindinis mineralkortikoidas - aldosteronas, jis reguliuoja seilių, prakaito sudėtį, greitina Na+ rezorbciją storojoje žarnoje bei K+ ekskreciją su ekskrementais. Informaciją aldosteronas perduoda, sąveikaudamas su citoplazmoje esančiais specifiniais receptoriais.

Gliukokortikoidai

Aktyviausias - kortizolis. Gliukokortikoidai reguliuoja medžiagų apykaitą. Jie aktyvina angliavandenių sintezę. Veikiant stipriems stresiniams nespecifiniams dirgikliams (infekcija, trauma, aukšta ar žema temperatūra, operacijos, psichogeniniai veiksniai), didėja gliukokortikoidų sekrecija, todėl intensyvėja medžiagų apykaita ir kompensuojami didėjantys energetiniai organizmo poreikiai. Tai stimuliuoja adaptacines reakcijas. Taip pat gliukokortikoidai slopina uždegiminį procesą bei ląstelių reaktyvumą: mažina kapiliarų pralaidumą; stabilizuoja lizosomų poveikį ir slopina ląstelių membranų pažeidimą.

Lytiniai Antinksčių Hormonai

Gaminami ir išskiriami vyriškieji lytiniai hormonai - androgenai. Antinksčių androgenai skatina kaulėjimo procesą, baltymų sintezę raumenyse, kauliniame audinyje bei odos ląstelėse. Androgenai moterims skatina plaukuotumą, gali sukelti vyriškumo požymių, ir vystosi adrenogenitalinis sindromas.

Antinksčių Šerdinės Dalies Hormonai

Antinksčių šerdinė dalis kartu su simpatine nervų sistema sudaro funkcinę simpatoadrenalinę sistemą.

Endokrininė Kasos Funkcija

Insulino sekreciją reguliuoja teigiamas grįžtamasis ryšys: gliukozės koncentracijai kraujyje mažėjant, insulino sekrecija taip pat mažėja, o gliukozės koncentracijai didėjant, insulino sekrecija intensyvėja. Insulinas yra universalus anabolinis hormonas, skatinantis angliavandenių, baltymų, nukleininių rūgščių ir riebalų biosintezę. Insulino fiziologinis poveikis angliavandenių apykaitai yra ypatingas tuo, kad insulinui.

Skydliaukės Hormonai

(Informacijos apie skydliaukės hormonus nepateikta, todėl ši dalis nebus išplėtota)

Priešskydinių Liaukų, Čiobrialiaukės ir Kankorėžinės Liaukos Hormonai

(Informacijos apie priešskydinių liaukų, čiobrialiaukės ir kankorėžinės liaukos hormonus nepateikta, todėl ši dalis nebus išplėtota)

Lytinių Liaukų Hormonai

(Informacijos apie lytinių liaukų hormonus nepateikta, todėl ši dalis nebus išplėtota)

Difuzinė Endokrininė Sistema

APUD sistemos hormonai pasižymi autokrininiu ir parakrininiu poveikiu, t. y. plinta difuziškai ir atitinkamai veikia tos pačios (autokrininis) ar gretimų ląstelių (parakrininis) aktyvumą.

Steroidinių Hormonų Tyrimai Šiuolaikinėje Diagnostikoje

Šiuo metu klinikinės diagnostikos laboratorijose steroidinių hormonų koncentracijos tiriamos kraujo serumo ir šlapimo mėginiuose. Moksliniuose tyrimuose vis daugiau dėmesio skiriama šių hormonų tyrimams seilėse ir plaukuose. Tyrimai seilėse, kaip ir kraujo serume ar šlapime, yra svarbūs vertinant ūminius ar trumpalaikius steroidinių hormonų koncentracijos pokyčius. Be to, tiriant hormonus seilėse įvertinama tik laisvų, su baltymais nesusijungusių, biologiškai aktyvių hormonų frakcija. Steroidinių hormonų tyrimai plaukuose atspindi ilgalaikius jų koncentracijos pokyčius, todėl atsiranda galimybė retrospektyviai įvertinti steroidinių hormonų koncentraciją 1-6 mėn. laikotarpiu iki tyrimo. Dėl didelio poreikio tirti steroidinius hormonus plaukuose ir seilėse siekiama patobulinti jau esamus ir kurti efektyvesnius mėginio paruošimo analizei ir steroidinių hormonų ekstrakcijos metodus. Taip pat daug dėmesio skiriama jautresniems bei specifiškesniems analizės metodams, pavyzdžiui, efektyviajai skysčių chromatografijai ir tandeminei masių spektrometrijai, kad būtų galima juos optimizuoti ir įdiegti į klinikinės diagnostikos bei mokslines laboratorijas.

Dažnas Potraukis Saldumynams: Hormonų Įtaka Apetitui

Pastovus potraukis saldumynams yra dažna padidėjusio apetito išraiška. Apetitas dažnai nėra susijęs vien tik su fiziologiniu alkio jausmu - jį gali stipriai veikti ir kiti išoriniai bei vidiniai veiksniai. Kartais nuolat padidėjęs apetitas rodo, kad organizmui trūksta tam tikrų medžiagų ar yra sutrikęs alkio-sotumo balansas ar net kankina psichosomatinės priežastys.

Galimos padidėjusio apetito priežastys:

• Nereguliarus valgymas arba ilgos pertraukos tarp valgymų.
• Nepakankamas maisto kiekis per dieną.
• Per griežtas kalorijų ribojimas ar per mažos porcijos.
• Nesubalansuota mityba.
• Greitai virškinami paprastieji angliavandeniai (cukrus, baltų miltų gaminiai).
• Dažnos dietos ar kraštutiniai mitybos planai.
• Nestabilus cukraus kiekis kraujyje.
• Miego trūkumas arba prastas miegas.
• Emocinis stresas, nuovargis ar nuobodulys.
• Alkoholio vartojimas.
• Įpročiai ir asociacijos.
• Per didelis kofeino kiekis.
• Hormonų disbalansas.
• Tam tikri vaistai.
• Emocinis santykis su maistu.
• Per mažas fizinis aktyvumas.
• Skysčių trūkumas (dehidratacija).
• Perdirbtas maistas ir priedai.
• Sensorinė (juslinė) stimuliacija.
• Žarnyno mikrofloros disbalansas.
• Menstruacinis ciklas (moterims).
• Saulės šviesos trūkumas.

Kaip suvaldyti padidėjusį apetitą:

• Valgykite reguliariai ir subalansuotai.
• Įtraukite daugiau skaidulų.
• Gerkite pakankamai vandens.
• Ribokite cukrų ir rafinuotus angliavandenius.
• Pakankamai miegokite.
• Valdykite stresą ir emocijas kitaip.
• Didinkite fizinį aktyvumą.
• Užkandžiaukite sąmoningai (arba mažiau).
• Rūpinkitės savimi visapusiškai.

Padidėjęs apetitas gali būti nulemtas daugybės veiksnių - nuo netinkamų mitybos įpročių, streso ar miego stokos iki hormoninių pokyčių. Daugeliu atvejų situaciją galima suvaldyti pakoregavus dienos režimą, mitybą, įpročius ar atsigręžus į savo vidų rasti tikrąsias emocinio valgymo priežastis. Svarbu įsiklausyti į savo kūno signalus, atskirti tikrą fiziologinį alkį nuo „valgymo iš nuobodulio“ ir rūpintis savimi visapusiškai.

tags: #steroidiniai #streso #hormonai