Įvadas
Stresas yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis. Jis gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, įskaitant darbą, šeimos problemas, sveikatos problemas ir finansinius įsipareigojimus. Nors stresas yra natūrali reakcija į iššūkius ir pokyčius, ilgalaikis arba intensyvus stresas gali turėti neigiamų pasekmių fizinei ir psichinei sveikatai. Šiame straipsnyje nagrinėsime streso ir distreso tolerancijos sąvokas, jų poveikį žmogaus organizmui ir veiksmingas valdymo strategijas.
Kas Yra Stresas?
Nėra vieningo sutarimo ir visuotinai priimto apibrėžimo, kas tai yra stresas. Vieni apibrėžimai išskiria grėsmės objektyvumą, akcentuodami išorines sąlygas, aplinkybes, situacijas arba stimulus, kurie sukelia fizinį ar psichologinį diskomfortą. Stresas apibrėžiamas kaip prieštaravimas tarp keliamų reikalavimų ir individo sugebėjimo juos atlikti. Hammer ir Organ (1978) stresą apibūdina kaip aplinkybes, kai individas negali ar neturi priemonių tinkamai reaguoti į aplinkoje esančius stimulus, arba gali reaguoti tik patirdamas žalą organizmui.
Kiti apibrėžimai akcentuoja grėsmės subjektyvumą, asmens suvokimą, jog nesugebės atitikti situacijos keliamų reikalavimų. Juose pabrėžiama ne aplinkos įtaka, o tai, kaip konkretus individas ją suvokia. Stresas kyla tada, kai individas aplinkos keliamus reikalavimus vertina kaip viršijančius jo galimybes tinkamai reaguoti. Situacija tampa stresine, kai žmogus mano, kad negali susidoroti su jam keliamais reikalavimais. Tai būsena, atsirandanti žmogui susidūrus su tokiomis psichologinėmis ar socialinėmis aplinkybėmis, kurias jis suvokia kaip pavojingas ir nėra tikras, kad sugebės jas įveikti.
Cox (1978) išskyrė tris skirtingus streso modelius: atsaku pagrįstą, stimulu pagrįstą ir interaktyvų. Atsaku pagrįsti modeliai suprato stresą kaip priklausomą kintamąjį, t. y. atsaką arba reakciją į stresorių, tokį kaip pavojus ar persidirbimas. Stimulu pagrįsti modeliai laikė stresą aplinkos kintamuoju (tokiu kaip didelis triukšmas, šaltis ar užduotys, kurias reikia atlikti per trumpą laiką). Vienas iš pagrindinių atsaku pagrįsto požiūrio, kuris yra bene populiariausias, gynėjų yra Selye, kurio idėjos streso srityje dominavo daugelį metų. Apibūdinti atsakui jis naudojo bendro adaptacinio sindromo terminą ir išskyrė tris fazes: pradinę aliarmo reakciją, greitai pereinančią į pasipriešinimo stadiją ir pasibaigiančią išsekimu, jei įveikimo pastangos nesėkmingos. Selye identifikavo adaptacijos sunkumus, kurie iškyla netiesiogiai organizmui ar asmeniui kovojant su pradiniu stresorium.
Iki 1950-ųjų vidurio Selye apsistojo ties atsaku pagrįstu streso apibrėžimu: “visų nespecifinių pokyčių, sukeltų žalos ar funkcijų, suma”. Plačiai paplitęs požiūris 1950-aisiais, kai Selye kūrė savo atsaku pagrįstą teoriją, stresą suprato kaip aplinkos charakteristiką, veikiančią individą. Stresas buvo laikomas nepriklausomu kintamuoju, kaip kažkas, kas atsitinka individui, priešingai nei būna sukeliama jo. Stresinės situacijos atpažįstamos per kontrolės trūkumą, pernelyg stiprią ar silpną pojūčių stimuliaciją, izoliaciją ir pan. Pagrindinės šio požiūrio problemos - nustatyti streso lygį duotoje situacijoje ir laipsnį, kuriuo skiriasi individų grėsmės ir streso vertinimai.
Taip pat skaitykite: Kaip Įveikti Stresą Mokykloje
Iš šių konkuruojančių modelių iškilo interakcinė perspektyva, kur stresas atsiranda susidūrus aplinkos reikalavimams ir individo jautrumo charakteristikoms. Įjungdamas abu stimulo ir atsako elementus, interakcinis modelis pagrinde koncentravosi į vertinimo mechanizmus, kurių dėka situacija įvardinama kaip stresiška. Susitelkimas į vertinimą yra psichologinė perspektyva, pagal kurią tam tikros individo charakteristikos (galbūt ankstesnio patyrimo rezultatas) verčia individus kai kuriuos įvykius ar aplinkos faktorius suvokti kaip keliančius didesnę grėsmę nei kitus.
Lazarus (1966) buvo tarp pirmųjų pristačiusių interakcinę perspektyvą. Centrine jo streso modelio sąvoka buvo grėsmė, suprantama kaip įsivaizduojama ar laukiama deprivacija kažko, kas vertinama. Kognityvinius procesus jis laiko “vertinimo” procesais ir jie apima dėmesį, suvokimą, įvertinimą ir t.t. Pirminis vertinimas, kuris susideda iš grėsmės suvokimo procesų, skiriamas nuo antrinio vertinimo, kuris susijęs su grėsmės mažinimu. Aplinkos ir asmeniniai faktoriai sąveikauja apsprendžiant tiek pirminį tiek antrinį vertinimą. Fiziniai elementai, tokie kaip objektyvus pavojus, jo neišvengiamumas ir užuominų neaiškumas, didina pirminį grėsmės suvokimą, taip pat kaip ir motyvacinės charakteristikos bei įsitikinimų sistemos. Antrinį vertinimą valdo situacinių apribojimų ir bendrų įsitikinimų apie aplinką ir asmeninius resursus sąveika. Lazarus teorinė formuluotė, pabrėžianti individualius skirtumus vertinant grėsmę, tapo ilgalaike.
Cox ir Mackay (1979) apibūdino interakcinio modelio atmainą. Centrinis elementas - dinamiški ryšiai tarp 4 individo ir aplinkos aspektų. Iš vienos pusės aplinka sukuria reikalavimus ir įtampą, o iš kitos - paramą. Individas turi poreikius ir vertybes, taip pat kaip ir išteklius/šaltinius. Kognityvinis poreikių ir išteklių vertinimas - besitęsiantis procesas ir suvoktas neatitikimas tarp abiejų sukelia stresą ir bandymą kovoti su juo tam, kad atkurti homeostazę. Tokie bandymai kovoti gali pasireikšti daugeliu būdų: pakartotinis kognityvinis vertinimas, fiziologinis atsakas, elgesinis aktyvumas.
Kitas interakcinio modelio variantas buvo pasiūlytas Cooper ir Marshall (1976), kad apibūdinti darbovietės stresą. Buvo išskirti šeši potencialūs darbo streso šaltiniai, įskaitant vidinius darbo faktorius, vaidmenų faktorius ir tarpasmeninius santykius. Su jais daugiau ar mažiau susiduria kiekvienas individas ir jie sukelia įvairius simptomus, pvz., nepasitenkinimą darbu, depresiškas nuotaikas ar širdies ligas.
Streso sąvoka gana glaudžiai susijusi su dar keliomis sąvokomis: tai stresorius, pervargimas ir perdegimas. Stresorius - tai išorinė arba vidinė jėga, sukelianti stresą. (Dubrin A.J., 2000). Tai ne paprastas, o sukeliantis ypatingą įtampą stimulas. Stresui užsitęsus galima sulaukti neigiamų pasekmių, tokių kaip pervargimas ar net perdegimas. Pervargimas - tai kraštutinė neigiama elgesio reakcija į ilgalaikį stresą, apimanti emocinį, protinį ir fizinį išsekimą. Perdegimas - sudėtingas reiškinys dažniausiai atsirandantis, kai žmonės jaučia praradę kontrolę. Kiti kritiniai faktoriai, galintys prisidėti prie perdegimo yra nepakankamas pripažinimas ir atlygis, emocinės paramos darbe trūkumas, ar teisingumo nebuvimas. Išvardinti reiškiniai tarpusavy susiję taip: stresorius stresas pervargimas perdegimas.
Taip pat skaitykite: Kaip kovoti su stresu
Terminui stresas dažniausiai suteikiama neigiama reikšmė. Tačiau tokį stresą tiksliau butu vadinti distresu. Vis tik stresas gali turėti ir teigimą atspalvį: toks stresas vadinamas eustresu. (Luthans F., 1992). Egzistuoja optimalus streso lygis daugeliui žmonių ir užduočių. Geriausi darbo rezultatai pasiekiami, kai streso lygis yra žemas. Pernelyg didelis stresas padaro žmones neefektyviais. Pernelyg mažas stresas paverčia žmones mieguistais ir neatidžiais. Taigi atlikimas gerėja, augant stresui iki to lygio, kol stresas netampa pernelyg intensyvus. (Miner J.B., 1988). Iki tam tikro laipsnio didėdamas stresas sukelia teigiamas pasekmes, tačiau pernelyg intensyvus arba per ilgai užsitęsęs stresas gali turėti ir neigiamų pasekmių.
Streso simptomai ir pasekmės darbe gali būti suskirstytos į tris grupes: fiziologinius, psichologinius ir elgesio (Dubrin A.J., 2000). Fiziologiniai simptomai. Kovos atsakas - tai kūno fiziologinis ir cheminis mūšis prieš stresorių, kurio metu žmogus stengiasi susidoroti su neigiamais simptomais arba juos pašalinti. Fiziologiniai pokyčiai kūne daugmaž vienodi, veikiant skirtingiems stresoriams. Visų rūšių stresoriai išlaisvina tam tikrus enzimus (cheminius pokyčius) kūne, kurie savo ruožtu sukelia trumpalaikius fiziologinius pokyčius. Tarp dažniausių reakcijų yra tokios kaip širdies ritmo, kraujo spaudimo, gliukozes kieko kraujyje, kraujo krešėjimo padidėjimas. Retesnės reakcijos - kraujo tėkmės nukreipimas į smegenis ir didžiąsias raumenų grupes bei medžiagų atsargų perdavimas į kraują. Jeigu stresas, lydimas tokių trumpalaikių fiziologinių pokyčių užsitęsia, gali atsirasti tam tikros nemalonios ar net keliančios grėsmę gyvybei sąlygos, pvz.: širdies smūgiai, priepuoliai, hipertenzija, padidėjęs cholesterolio lygis, migreniniai galvos skausmai, skrandžio žaizdos, alergijos ir t.t. Užsitęsęs stresas gali susilpninti kūno imuninę sistemą ir dėl to prailginti sveikimo procesą.
Psichologiniai simptomai. Psichologiniai arba emociniai streso simptomai gali būti labai įvairūs. Jie skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Teigiami simptomai: padidėjęs budrumas, suvokimas ir supratimas. Elgesio požymiai ir pasekmės. Psichologiniai streso simptomai rodo ką žmonės galvoja ir kaip jaučiasi susidūrę su darbo ar asmeniniais spaudimais. Šie simptomai dažnai lemia ir elgesį. Dažniausiai stebimos elgesinės streso pasekmės: jaudinimasis, neramumas ir kitokie išoriniai įtampos ženklai, įskaitant kojų judinimą sėdint; drastiški pokyčiai valgymo įpročiuose, įskaitant maisto vartojimo padidėjimą arba sumažėjimą; padidėjęs rūkymas, kavos, alkoholio ar narkotikų vartojimas; padidėjęs vaistų, tokių kaip raminamieji ar amfetaminai, vartojimas; klaidos susikaupime ir sprendimuose; paniškas elgesys, toks kaip impulsyvių sprendimų priėmimas, ar net išėjimas iš darbo (Dubrin A.J., 2000). Čia aprašyta tik dalis to, kaip stresas gali paveikti žmogų ir kokias pasekmes sukelti jo darbe ir apskritai gyvenime. Stresas darbe yra labai rimta problema, tačiau dažniausiai jos sprendimas paliekamas pačiam darbuotojui. Tačiau bet kuri organizacija, įstaiga, norėdama pasiekti kuo geresnių veiklos rezultatų visų pirma turėtų atkreipti dėmesį į savo darbuotojų psichinį komfortą ir juo pasirūpinti. Ypač tai svarbu padidintos įtampos darbuose, kur darbuotojai žymiai dažniau susiduria su stresinėmis situacijomis ir patiria daugiau streso nei didžioji dauguma dirbančiųjų žmonių.
Beveik kiekviena situacija darbe gali būti stresoriumi vieniems darbuotojams, bet nebūtinai kitiems. Asmenybinės charakteristikos gali įtakoti darbinį stresą. Taip pat gyvenimo stresas gali turėti įtakos darbiniam stresui. Išoriniai stresoriai. Nors analizuojant darbinį stresą dažnai ignoruojama išorinių jėgų ir įvykių svarba, pastaruoju metu vis aiškiau, kad tai turi didžiulę įtaką. Organizaciją, jos klimatą ir darbuotojus smarkiai veikia ne tik tai, kas vyksta pačios organizacijos viduje, bet ir išorinė aplinka. Išoriniai stresoriai apima tokius dalykus kaip visuomeniniai, technologiniai pokyčiai, šeimyninė ir gyvenimo situacija, finansinės sąlygos, rasė ir klasė, reikšmingi gyvenimo įvykiai (Luthans F., 1992). Pagrindinis stresorius, apimantis ir darbą, ir asmeninį gyvenimą gali būti susidorojimas su svarbiais gyvenimo įvykiais, pokyčiais gyvenime ir darbe, tokiais kaip pvz. artimo žmogaus mirtis, skyrybos, vedybos, liga, pareigų pasikeitimas, atleidimas/išėjimas iš darbo ir naujo darbo paieška bei daugelis kitų. Thomas Holmes ir Richard Rahe tyrimai parodė, kad priverstiniai gyvenimo pokyčiai sukelia stresą. Kuo svarbesnis pokytis, su kuriuo reikia susitvarkyti per trumpą laiko tarpą, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus patirs stresą.
Organizaciniai stresoriai. Be potencialių stresorių, atsirandančių už organizacijos ribų, taip pat yra stresoriai, susiję su pačia organizacija. Tokie stresoriai apima kompanijos politiką (neteisingas darbo įvertinimas, apmokėjimas, nelanksčios taisyklės, besikeičiančios pamainos, neaiškus ar nerealistiški reikalavimai), struktūra (mažai galimybių dalyvauti sprendimų priėmime, būti paaukštintam, tarpusavio priklausomybė tarp skyrių, didelė specializacija), fizinės sąlygos (privatumo trukumas, per didelis ar užsitęsęs triukšmas, karštis ar šaltis, toksiška ar radioaktyvi aplinka, užterštas oras, blogas apšvietimas), procesai (susikalbėjimo, atgalinio ryšio apie atliktą darbą trūkumas, neaiškūs tikslai ir informacija, neteisinga kontrolės sistema).
Taip pat skaitykite: Streso įtaka limfmazgiams
Nedalyvavimas sprendimo priėmime: stresas dėl bejėgiškumo. Daugelis viduriniojo sluoksnio vadovų jaučiasi aukštesniųjų vadovų priimtų sprendimų, kuriems jie neturi jokios įtakos, aukomis. Blogas darbo įvertinimas: stresas dėl šališko grįžtamojo ryšio, grįžtamojo ryšio trūkumo ar visiško jo nebuvimo. Mažiausiai dvi streso rūšys kyla dėl darbo įvertinimo problemų. Pirma, kai negaunama jokių vertinimų ir todėl nežinoma kaip sekasi (ar turėtų sektis) - gerai, vidutiniškai ar blogai. Antra, kai suteikiamas neigiamas atgalinis ryšys nepasakant kaip pagerinti darbo atlikimą. Darbo sąlygos: stresas dėl blogų darbo sąlygų. Kai kurie darbai …
Distreso Tolerancija: Kas Tai?
Distreso tolerancija - tai gebėjimas atlaikyti emocinį ar fizinį skausmą, nepasiduodant neigiamoms pasekmėms, tokioms kaip savęs žalojimas ar piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis. Tai svarbus įgūdis, padedantis žmonėms susidoroti su sunkumais ir iššūkiais, kuriuos neišvengiamai patiria gyvenime. Žmonės, turintys aukštą distreso toleranciją, yra geriau pasirengę valdyti stresą ir nerimą, o tai gali pagerinti jų bendrą savijautą.
Distresas - pralenkiantis prisitaikymo galimybes stresas, kuris žaloja, traumuoja mūsų psichiką, palieka randus mūsų asmenybėje.
Streso Priežastys
Streso priežastys gali būti labai įvairios. Asmenys gali nerimauti, jei prieš atostogas jiems nepavyko pasibaigti visų darbų ir atostogų metu jie negali išjungti telefono, nes dalinai turi atlikti nebaigtus darbus. Stresą gali kelti ir atostogų kompanionas/-ai, jeigu atostogauti vykstama su kažkuo. Tam tikros aplinkybės dėl kurių kinta dalis atostogų planų taip pat gali prisidėti prie patiriamo streso intensyvumo.
Kalbant apie streso intensyvumą, tai daugiau streso paprastai jaučiama prieš prasidedant atostogoms ir atostogų pradžioje bei joms baigiantis. Prieš atostogas reikia pasibaigti visus darbus, kad galėtume atostogauti be jokių minčių apie darbus, reikia suplanuoti atostogas, o jei dar kažkas planuose nepavyksta. Jei vykstame į kokią naują vietą, reikia prie jos adaptuotis. Jei tai nauja šalis, reikia adaptuotis prie bendravimo kita kalba, naujų vietų, kitos kultūros, galbūt kitokio maisto. Visa tai organizmui yra stresas. Ir praėjus kiek laiko ir jau adaptavusis naujoje vietoje, pradėjus mėgautis atostogomis jos artėja į pabaigą, reikia vėl grįžti prie darbų, į įprastą rutiną. Vėlgi, pasitaiko atvejų, kad kai kurie asmenys sunkiai atsipalaiduoja atostogų metu, nes jiems nieko neveikimas, nedirbimas yra stresas. Kiti gali jausti stresą negalėdami išvykti užsitarnautų atostogų ar jas praleisti ne taip kaip norėtų dėl darbinių, ekonominių ar kitų aplinkybių.
Šiuo laikotarpiu, kai visi kas tik galėjo dirbo iš namų tapo dar sunkiau atskirti darbą nuo poilsio, ypatingai asmenims, kurie yra linkę į perfekcionizmą.
Streso Valdymo Strategijos
Nors streso išvengti visiškai tikriausiai niekam nepavyks, nes stresą asmuo patiria nuolat susidūręs su vidiniais ar išoriniais pokyčiais, tam tikromis mintimis, net temperatūros pokyčiais, sumažinti padėtų atostogų planavimas, apgalvojimas ką tuo metu asmuo veiks, su kuo leis atostogas. Stresas kiekvieną iš mūsų veikia nevienodai. Įveikti stresą labiausiai padeda tai, kas leidžia atsipalaiduoti. Visi esame patyrę, kad psichikos būsenos sukelia tam tikras fiziologines reakcijas. Viena jų yra stresas. Į stresą reaguoja ir psichika, ir kūnas. Išgyvenama įtampa, dažnėja kvėpavimas, širdies plakimas, suintensyvėja kraujotaka. Streso stiprumas priklauso nuo mūsų būdo ir aplinkos, bet kiekvienas galime daug ką padaryti stengdamiesi įveikti stresą: turime stengtis išmintingai tvarkyti savo gyvenimą ir paisyti saiko. Svarbu ne tik mokėti gerai dirbti, bet ir bendrauti su kolegomis ir šeimos nariais.
Paleisk - skirk dalykus, kuriuos gali kontroliuoti ir kurių ne. Žinok, ką padarai - sudarinėk darbų, kuriuos padarai sąrašą ir apdovanok save už juos. Užsiaugink storą odą - kritikos nepriimk asmeniškai. Pasidalink krūvį - pasidalink darbu su kolegomis kai tik tai įmanoma. Nesusikoncentruok vien tik į darbą - stresas atsiranda, kai mintys pastoviai nukreiptos į darbą. Gyvenime reikia siekti pusiausvyros. Žinok savo teises - jei darbe patiri stiprų stresą ir jau išbandei visus įmanomus budus jį sumažinti, bet tau nepavyko, žinok, kad galbūt verta apsvarstyti galimybę apskritai pakeisti darbą.
Ką turėtų daryti psichologas, dirbantis organizacijoje, kad padėtų jos darbuotojams išvengti streso arba jį sumažinti, ir tokiu būdų apsaugotų organizaciją nuo didžiulių nuostolių, galinčių kilti dėl tokių streso pasekmių kaip sumažėjęs produktyvumas ir kūrybiškumas, pablogėjusi darbuotojų fizinė ir psichinė sveikata ir dėl to nukentėję darbo rezultatai, laikinas darbuotojų neatvykimas į darbą dėl ligos arba netgi visiškas išėjimas iš darbo?
Psichologas galėtų rengti mokymus darbuotojams ir aiškinti kaip galima kovoti su stresu ir kokiais budais geriausia jį įveikti, kitaip sakant formuoti streso valdymo įgūdžius. Galima sukurti tvirtą socialinės paramos darbuotojams sistemą, įtraukiant į ją sutuoktinius, gimines, artimuosius, draugus. Tokia sistema galėtų padėti darbuotojams pernelyg neįsitraukti į darbą, kad jis nevirstų pagrindinių arba netgi vieninteliu užsiėmimu bei rūpesčiu gyvenime. Psichologas, personalo vadovas jau atrinkdamas darbuotojus į darbą turėtų atsižvelgti į tos darbo vietos ir darbuotojo atitikimą, suderinamumą streso atžvilgiu. Kiekvienas žmogus yra daugiau ar mažiau linkęs į stresą ir kiekvienas darbas, pareigos yra daugiau ar mažiau stresiškos. Organizacijoje taip pat gali būti pradėtos ar jau veikti darbuotojų pagalbos, rėmimo programos, kurios atpažintų su stresu susijusias problemas, su kuriomis susiduria darbuotojai, ir padėtų jas spręsti (pvz. gydymo programos piktnaudžiaujantiems alkoholiu ir pan.).
tags: #stresas #distreso #tolerancija