Stresas - tai daugialypis reiškinys, kurio sąvoka mokslinėje literatūroje interpretuojama įvairiai. Apibendrintai, stresas apibrėžiamas kaip įtampos būsena, apsauginių fiziologinių reakcijų visuma, kylanti organizmui reaguojant į nepalankius veiksnius. Tai vidinio spaudimo, įtampos būsena, pasireiškianti emociniais, kognityviniais, fiziologiniais ir elgesio pokyčiais. Stresas - tai pusiausvyros tarp individo ir situacijos sutrikimas, deformuojantis normalias organizmo funkcijas per spaudimą, reikalavimų gausą, psichinę įtampą, konfliktus, priklausomybes ir nesugebėjimą valdyti jausmų.
Streso Teorijų Raida
Terminą „stresas“ pirmasis pavartojo mokslininkas Seljė 1936 m., vėliau sukūręs ir streso teoriją. Jis apibūdino stresą kaip žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būseną, atsirandančią dėl išorinių ir vidinių dirgiklių, arba stresorių, poveikio. Pagal Seljė teoriją, streso patirtis skirstoma į tris fazes: aliarmą, pasipriešinimą ir išsekimą. Įdomu, kad stresą gali sukelti ir teigiami įvykiai, pavyzdžiui, švenčių laukimas. Ilgalaikis vidutinio intensyvumo profesinis stresas gali išsivystyti į emocinį perdegimo sindromą, kartais įvardijamą kaip profesinis perdegimas.
Žymus Kanados mokslininkas H. Seljė sukūrė fiziologinio streso teoriją, remdamasis pastebėtu organizmo reakcijų į skirtingus poveikius panašumu. Tirdamas ligonius, jis nustatė, kad daugeliu atvejų pasireiškia panašūs simptomai: karščiavimas, apetito stoka, nemalonūs pojūčiai ir skausmai sąnariuose bei raumenyse. Tolesni tyrimai parodė, kad panašūs požymiai pasireiškia ne tik sergant, bet ir veikiant skirtingiems dirgikliams - stresoriams. Veikiant stresoriui, kinta prisitaikomųjų organizmo reakcijų intensyvumas, todėl išskiriamos trys prisitaikomųjų reakcijų fazės: aliarmo, pasipriešinimo ir išsekimo.
Emocinis Stresas ir Jo Ypatumai
Emocinis stresas kyla, kai argumentai, nesutarimai, išoriniai ir vidiniai konfliktai sutrikdo pusiausvyrą ir sukelia pokyčius asmeniniame gyvenime. Emocinį stresą sukelia ne bet koks dirgiklis, o tik tas, kurį individas įvertina kaip grėsmingą. Objektyviai grėsmingas dirgiklis, jeigu jis tokiu nelaikomas, negali būti emociniu stresoriumi. Emocinio streso tyrinėtojai domisi organizmo reakcijomis ne į bet kokius organizmo pusiausvyrą pažeidžiančius dirgiklius, o tik į žmogui reikšmingus, keliančius grėsmę ir pavojų.
Esminis skirtumas tarp fiziologinio ir emocinio streso teorijų yra tas, kad fiziologai dažnai tiria tik vegetacines organizmo reakcijas į stresorių, ignoruodami emocinį reakcijų komponentą. Veikiant emocinio pobūdžio dirgikliams, kartu su fiziologiniais pokyčiais ryškiai pasireiškia emocinės reakcijos (pyktis, depresija ir pan.) bei daugelis kitų psichinės veiklos pokyčių: pablogėja dėmesio perkėlimas ir paskirstymas, pailgėja reakcijų laikas, gali pasunkėti suvokimo, atminties, mąstymo bei kitų psichinių procesų tėkmė. Streso poveikis atsispindi žmogaus elgsenoje, veikloje: galimos neadekvačios reakcijos į dirgiklius ir net visiška veiklos dezorganizacija. Spręsti apie emocinio streso intensyvumą ir jo įtaką organizmui galima tik kompleksiškai nagrinėjant visas šias reakcijas. Psichinės veiklos pokyčius emocinio streso metu galima laikyti svarbiausiais, darančiais didžiausią įtaką žmogaus prisitaikymui. Šie pokyčiai leidžia prognozuoti žmogaus reakcijas bei veiklos sėkmę panašiose situacijose.
Taip pat skaitykite: Modelis: neurogrįžtamasis ryšys ir stresas
Emocinis Perdegimo Sindromas
Perdegimas gali būti nemažėjančio streso rezultatas, bet tai ne tas pats, kaip pernelyg didelis stresas. Stresas atsiranda tada, kai yra per daug: per didelis spaudimas, per dideli fiziniai ir psichologiniai reikalavimai. Tačiau stresą patiriantys žmonės vis dar gali įsivaizduoti, kad, jei jie tik galėtų su viskuo susitvarkyti, jie pasijustų geriau. Iš kitos pusės, perdegimas reiškia jaustis tuščiam, be motyvacijos, jausti, kad niekas nepasirūpina. Perdegimą išgyvenantys žmonės dažnai nemato jokios teigiamų pokyčių vilties. Yra daug perdegimo priežasčių, dažniausiai - darbas.
Emocinio perdegimo sindromas (EPS) - tai organizmo reakcija, atsirandanti veikiant ilgalaikiam vidutinio intensyvumo profesiniams stresams. EPS - tai procesas, palaipsniui alinantis žmogaus emocines, kognityvines ir fizines savybes, pasireiškiantis protiniu nuovargiu, fiziniu pervargimu, asmeniniu atsiribojimu ir sumažėjusiu pasitenkinimu atliktu darbu. Literatūroje kaip sinonimas EPS vartojamas terminas psichinio perdegimo sindromas, kuris yra asmeninės organizmo psichologinės gynybos mechanizmas - visiškas ar dalinis emocijų atsiribojimas nuo psichotrauminio streso poveikio. Perdegimas tai funkcinis stereotipas, leidžiantis dozuoti ir ekonomiškai naudoti energetinius resursus. Tačiau gali pasireikšti disfunkciniai padariniai, kai perdegimas neigiamai veikia profesinę veiklą ir santykius su partneriais. Profesinis perdegimas susiformuoja per ilgesnį laiką susikaupus neigiamoms emocijoms, ypač jei nebuvo efektyviai rūpinamasi jų „iškrova“. Iš esmės tai distresas arba trečia (pagal H. Selje) bendro adaptacinio sindromo stadija. Kartais vietoje „perdegimo“ vartojamas „psichinio išsekimo“ terminas, nors dažniausiai tiek mokslinėje, tiek populiarioje literatūroje galima rasti tokias sąvokas kaip: emocinis perdegimas, emocinis išsekimas, psichinis perdegimas.
Perdegimo terminas pirmą kartą buvo pavartotas 1974 m. amerikiečių psichiatro H. Freidenbergerio, apibūdinant EPS sveikatos priežiūros specialistams, kurių darbo esmę sudaro artimas ir ilgalaikis bendravimas (dažnai emociškai įtemptoje atmosferoje) su klientais. Viena žinomiausių šio sindromo tyrinėtojų C. Maslach (1978) teigia, jog perdegimas - tai emocinis išsekimas, kylantis dėl tarpasmeninės sąveikos sukelto streso. Taigi šis sindromas būdingas tokių profesijų atstovams, kurių darbas susijęs su intensyviu ir ilgalaikiu bendravimu. C. Maslach ir kitų autorių tyrimai rodo, kad pirmiausia „atbunka“ emocijos, dingsta jausmų ir pojūčių aštrumas. Po to laipsniškai mažėja noras rūpintis tuo, kas sudaro žmogaus pareigybių esmę, arba ima atsainiai, net su pasityčiojimu, kalbėti apie savo klientus ar kolegas. Susierzinimą kurį laiką žmogus kontroliuoja, o vėliau gali tiesiog pratrūkti įtūžiu. Auka gali tapti niekuo dėtas žmogus - kolega, klientas, giminaitis. Galiausiai ryškiai sumažėja savivertė ir profesinė motyvacija. Aplinkiniams jis gali atrodyti respektabilus, tačiau iš tikrųjų jis jiems abejingas.
Populiariausias pastaruoju metu yra C. Maslach trijų faktorių modelis, kuris emocinį perdegimą traktuoja kaip konstruktą, susidedantį iš trijų komponentų: emocinio išsekimo, depersonalizacijos (cinizmo) ir profesinių siekių redukcijos.
Perdegimo Fazės ir Etapai
Perdegimo sindromo formavimasis - dažniausiai ilgalaikis procesas. Egzistuoja įvairūs požiūriai į šio proceso etapus ir jų skaičių. Daugiausiai problemų kyla paskutinėse stadijose, kuriose išryškėja esminės šio sindromo simptomų grupės.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Neramios įtampos fazė - tai perspėjamasis ir „paleidžiantis mechanizmą“ formuojantis emocinį perdegimą. Depersonalizacija pasireiškia santykių su žmonėmis deformacija.
Šalia šio trijų faktorių modelio egzistuoja ir kiti: vieno, dviejų, keturių faktorių modeliai. Vieno faktoriaus modelyje akcentuojamas išsekimo aspektas.
Asmenybės Savybės ir Organizaciniai Veiksniai
Lyties ir perdegimo ryšys nėra vienareikšmis. Svarbu pažymėti, jog jis yra medijuojamas lyties nulemtų rolinių orientacijų, t. y. vyrai greičiau perdega tokiose darbo situacijose, kurios reikalauja griežtai vyriškų savybių, tokių kaip fiziniai gebėjimai, ryžtas, atkaklumas, emocinis santūrumas.
Asmenybinė ištvermė - tai gebėjimas kontroliuoti situacijas, būti pastoviai aktyviam, lanksčiai reaguoti į pokyčius. Pasipriešinimo stilius: aukštus perdegimo rodiklius lemia pasyvios pasipriešinimo stresui taktikos, ir atvirkščiai - žemus lemia aktyvus stilius. Taip pat svarbus savivertės ir neurotizmo (emocinio nestabilumo) lygis. Žmogus patenka arba pats sau susikuria situacijas, kurios veikia stresogeniškai. Todėl aiškinantis perdegimo priežastis, būtina atsižvelgti ir organizacinius faktorius.
Darbo sąlygos: Praktiškai visi tyrimai rodo, kad dideli darbo krūviai ir viršvalandžiai skatina perdegimo procesą, o racionalios darbo pertraukos - mažina. Darbo turinys: Klientų skaičius, jų aptarnavimo dažnis, kontaktų su jais glaudumas didina perdegimo proceso galimybę. Ypač palankios sąlygos perdegimui susiformuoja tuomet, kai kliento problemos sudėtingos ir sunkiai sprendžiamos: pirmiausia tai darbas su chroniškais ligoniais, sergančiais nepagydomomis ligomis.
Taip pat skaitykite: Streso įtaka galvijų sveikatai
Streso Įveikimo Strategijos
Streso tyrinėjimus apsunkina tai, kad nėra streso koncepcijos, kuri apimtų visus faktorius, įtakojančius streso kilimą ir su juo susijusių procesų (pvz.: streso įveikimo strategijų) vystymąsi. Vienų autorių nuomone, stresas yra aplinkos charakteristika, turinti žalojantį poveikį asmenybei, prilyginamas stresoriui. Kita autorių grupė analizuoja stresą kaip organizmo atsakymą į bet kokį aplinkos reikalavimą.
Pagal H. Selje, stresas yra nespecifinė (fiziologinė) organizmo reakcija į bet kokį jam iškeltą reikalavimą. Ši fiziologinė reakcija į stresą nepriklauso nei nuo stresoriaus prigimties, nei nuo gyvūno rūšies. „Faktoriai, sukeliantys stresą (stresoriai) - skirtingi, bet jie iš esmės sukelia vienodą biologinę streso reakciją“. Ši gynybinė reakcija praeina tris stadijas: aliarmo, pasipriešinimo ir išsekimo, kurias H. Selje teoriškai pagrindžia „fiziologinį stresą“, tačiau jo empiriniai ir klinikiniai žmogaus elgesio tyrimai ekstremaliose situacijose davė pagrindą „psichologinio“ streso koncepcijos formavimuisi. R.S. Lazarus‘as pirmasis iškėlė problemą, kad reikėtų skirti fiziologinį ir psichologinį stresą.
Psichologinį streso išgyvenimą determinuoja kognityvinis situacijos vertinimas. Skiriasi psichologinio ir fiziologinio streso prigimtis, kilimo mechanizmai ir pasekmės. Fiziologinį stresą sukelia fiziniai dirgikliai (pvz.: aukšta ar žema temperatūra, pernelyg didelis fizinis krūvis, skausmo stimulai ir kiti). Fiziologinio streso atveju reakcijos stereotipinės. Psichologinį stresą sukelia vidinės bei psichologinės priežastys (pvz.: grėsmė, pavojus, iššūkis, per didelis informacijos krūvis, laiko stygius, kontaktų trūkumas, per didelis atsakomybės lygis ir panašiai). Psichologinio streso reakcijos ir pasekmės yra individualios. Tai reiškia, kad stresoriaus veikimas kiekvieno žmogaus organizme simultaniškai suaktyvina tuos pačius fiziologinius mechanizmus kovai su atsiradusiais pakitimais tuomet, kai psichologiniams lygyje kiekvienas žmogus subjektyviai išgyvena stresinį įvykį.
Kai kurie autoriai akcentuoja dar vieną svarbų aspektą, sukeliantį psichologinį stresą - tai asmenybės ir aplinkos sąveiką, suvokiamas prieštaravimas tarp aplinkos reikalavimų ir individualių sugebėjimų bei galimybių patenkinti šiuos reikalavimus. Tačiau Mc Grath nepastebėjo dar vieno streso atsiradimo aspekto, liečiančio neatitikimą tarp individo lūkesčių ir realios aplinkos. Apibendrinant streso sampratą, pateiksime daugelį streso aspektų apimantį A.J. Michael apibrėžimą, kur stresas suprantamas „ne tik kaip kažkas, kylantis iš išorės, bet kaip dinaminis nesuderinamumas tarp asmens ir jo fizinės ar socialinės aplinkos“.
Nors bandymų apibendrinti skirtingas streso koncepcijas ir apjungti jas į vieningą streso modelį buvo (pvz.: transakcinis T. Cox‘o streso modelis), tačiau šie modeliai dar neapima visų psichologinių streso aspektų. Nors yra daug nesutarimų dėl streso sąvokos turinio, tačiau daug panašumų, liečiančių atsakymus į stresinį poveikį. Išskiriamos trijų lygių stresinės reakcijos: psichologinės, fiziologinės ir elgesio bei jų tarpusavio sąveika.
Streso Įveikimo Psichologiniai Aspektai
Kaip teigia streso teorijos pagrindėjas H. Selje „nors problemos skiriasi, bet visų patiriančių stresą, organizmas reaguoja stereotipiškai - vienodomis biocheminėmis reakcijomis (pakitimais), kurių paskirtis - susitvarkyti su išaugusiais reikalavimais žmoniškajai mašinai“. Tai fiziologinio lygio reakcijos. Psichologinio streso reakcijos, su stresu susijusį elgesį bei šio elgesio pasekmes S.Folkman ir R.S. Bendriausias streso įveikimo apibūdinimas, sutinkamas literatūroje, yra toks: “tai bet kokios pastangos, sumažinti stresą“. Toks apibūdinimas gali susilaukti kritikos, nes nėra pakankamai tikslus ir aiškus. Pavyzdžiui: J.C. Coyne, R.S.R.S. Lazarus‘as, kuris nemažai prisidėjo prie streso ir jo įveikimo paradigmos formulavimo, įveikimą siūlo laikyti problemų sprendimo būdu, kuriuo siekiama išsaugoti žmogaus gerovę, nors pačiam žmogui nėra aišku, ką reikėtų daryti. Tai ypač būdinga įveikiant sunkias, komplikuotas situacijas, kurios suvokiamos kaip stresogeninės. R.S. Lazarus‘as pastebi, kad, įveikdamas stresą, žmogus stengiasi valdyti stresogeninę situaciją. W.G.Wiliams požiūris artimas R.S. Lazarus‘as įveikimo apibrėžimui. Jis įveikimą lygina su problemų sprendimo procesais: žmogus įsisavina naują informaciją, ją patikslina ir jos dėka derinasi prie naujos situacijos. R.S. Lazarus‘as pastebėjo, kad iš adaptacijos pasekmių galima spręsti apie įveikimo efektyvumą. Adaptacijos pasekmės gali būti dvejopos: pilnavertis žmogaus funkcionavimas aplinkoje arba disfunkcionavimas - liga. Ypač tai svarbu, kai yra galimybė pasiruošti įveikimui, t.y. pasirinkti vengimo reakciją ar numatyti įveikimo strategiją.
Įveikimo veiksmai liečia išorinius ir vidinius reikalavimus, kuriuos žmogus išgyvena, kaip viršijančius jo sugebėjimus. Šią apibendrintą įveikimo sampratos charakteristiką pasiūlė H.W. Ekstremalaus Streso Įveikimo Proceso Fazės.
Ekstremalaus streso įveikimo procese J.C. Coyne ir R.S. Lazarus išskiria dvi fazes: įžvalgumo ir reorganizacijos.
McC.P. Miller ir J.G. Ingham išskiria du pagrindinius įveikimo procesų tikslus: sumažinti stresą ir išlaikyti adekvatų emocinį balansą. Tam, kad būtų išpildytas pirmasis tikslas, žmogus gali pradėti veikti: tai gali būti gynybiniai veiksmai, naujo darbo ieškojimas, pinigų skolinimasis, profesionalų patarimo siekimas. McC.P. Miller ir J.G. Ingham nurodo, kad, siekiant šių tikslų, galimi ir kiti relevantiški veiksmai: intrapsichiniai neigimo ar pervertinimo mechanizmai. Neigimas gali būti dvejopas: totalinis - kai žmogus siekia išstumti iš sąmonės visą situaciją arba dalinis - kai žmogus galvoja apie stresinį įvykį, bet neleidžia sau dėl to nerimauti. Pervertinimas - tai kognityvinis perstruktūravimas, nekeičiant išorinės aplinkos, kurio dėka žmogus gali vertinti grėsmę, kaip nesukeliančią žalingų pasekmių.
R.S. Lazarus‘as išskiria dvi įveikimo funkcijas: pakeisti situaciją į kiek galima geresnę pusę ir reguliuoti emocinį distresą. Pagal S. Folkman‘ą šios funkcijos iškyla tuo pačiu metu, simultaniškai. Su šiom funkcijom susiję keturi pagrindiniai įveikimo būdai. H.W. Krohne išskiria keturis įveikimo būdus: rigidiškas - aktyvus būdas, rigidiškas - pasyvus būdas, lankstus naudojimas įveikimo strategijų, kurios orientuotos į situacijos reikalavimus (tai „negynybinis“ būdas) ir nepastovus elgesys. Pagal H.W. Krohne, įveikimo terminas aprašo asmenybės tendenciją realizuoti tam tikrą į…
Tyrimas: Darbinio Streso ir Įveikos Strategijų Analizė
Tyrimo tikslas buvo ištirti darbinį stresą ir įveikos strategijas verslo organizacijose, analizuojant skirtingas amžiaus ir lyties grupes. Buvo siekiama nustatyti, ar verslo organizacijų darbuotojai, patiriantys skirtingą darbinį stresą ir pasitenkinimą darbu, naudoja skirtingas streso įveikimo strategijas.
Tyrimo metodologijoje dalyvavo 118 verslo organizacijų vadybininkų. Duomenys buvo renkami naudojant anketą, kurią sudarė kelios dalys: demografiniai duomenys (lytis, amžius, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, darbo stažas), "Streso Darbe Įvertinimo Klausimynas" (VSSD), "Pasitenkinimo Darbu Skalė" ir "Streso Įveikos Klausimynas".
Tyrimo rezultatai parodė, kad vyrų ir moterų patiriamas darbinis stresas skiriasi darbo reikalavimų ir darbo santykių atveju. Jaunesnių ir vyresnių darbuotojų darbinis stresas statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Vyrų ir moterų pasitenkinimas darbu skyrėsi darbo organizavimo atveju. Jaunesnių ir vyresnių darbuotojų pasitenkinimas darbu statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Nustatytas vidutinio stiprumo neigiamas ryšys tarp darbinio streso ir pasitenkinimo darbu tiek vyrų, tiek moterų grupėse. Emocinė iškrova teigiamai susijusi su vengimu ir darbiniu stresu, o neigiamai su pasitenkinimu darbu. Moterų grupėje emocinė iškrova teigiamai susijusi su socialine parama ir neigiamai su problemų sprendimu.
Tyrimas atskleidė, kad lytis turi įtakos darbinio streso ir pasitenkinimo darbu patirčiai, o emocinė iškrova yra svarbi streso įveikos strategija. Gauti rezultatai gali būti naudingi kuriant intervencijas, skirtas darbuotojų gerovei gerinti.
Darbinis stresas (bendras) didėjant, socialinė parama taip pat didėja moterų grupėje. Emocinė iškrova teigiamai susijusi su vengimu, darbiniu stresu (bendru) ir neigiamai su pasitenkinimu darbu (bendru). Moterų grupėje pastebėta, kad emocinė iškrova dar teigiamai susijusi su socialine parama bei neigiamai su problemų sprendimu.
Slaugytojų Sąveika ir Stresas
Slaugytojų darbe sąveika labiausiai atspindi bendraujant su pacientais bei jų artimaisiais. Geras bendravimas - tai sėkmingas slaugos pagrindas. Slaugytojai privalo ne tik puikiai atlikti slaugos techniką, bet ir palaikyti tinkamus santykius su pacientu. Skirtingus bruožus ir savybes turintys slaugytojai nuolat sąveikauja ne tik su pacientais, bet ir su pacientų artimaisiais, ir ypač slaugytojų reakcija į stresą ir dažnai neigiama slaugytojų bendravimo patirtis - sukelia stresą. Slaugytojai nurodo, kad darbo aplinkoje jaučia psichologinį stresą iš pacientų ar jų artimųjų. Tikslas - pagrįsti slaugytojų sąveiką su pacientais bei jų artimaisiais, remiantis Asmenybės bruožų teorija ir R.S. Lazarus streso modelio teiginiais. Tiriamosios problemos pristatymas. Slaugytojų sąveika su pacientais, psichologiniu požiūriu, priskiriama bendravimui. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius, elgesį ar sukelia stresą.
Kumuliacinis stresas - tai psichologinių, fizinių, aplinkos ar cheminių stimulų per laiką sukelta protinė įtampa ar psichologinis atsakas, kuris lemia vadinamąjį psichologinį nusidėvėjimą, turintį įtakos ligų išsivystymui. Remiantis tyrimų duomenimis, stresoriai ir elgesio modeliai gali būti svarbūs veiksniai širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) baigtims. Nors stresas yra suvokiamas subjektyviai, tačiau aprašytas stiprus ryšys tarp savarankiškai įvardyto streso ir depresijos, žmogaus imunodeficito viruso progresavimo, miego sutrikimų ir neurotizmo. Ūminiai stresoriai, tokie kaip artimojo mirtis ar stichinė nelaimė, gali sutrikdyti žmogaus gyvenimą, o tam tikri lėtiniai stresoriai, pavyzdžiui, slauga ar su darbu susijęs stresas, padidina kardiovaskulininių įvykių riziką. Deja, nedaug žinoma apie kumuliacinio streso (ūminių ir lėtinių stresorių derinys) per tam tikrą laiko tarpą daromą įtaką kardiovaskulinei rizikai. Daugelyje atliktų tyrimų buvo tiriamas ryšys tarp atskirų stresorių (pvz., slauga, sveikata), gilinamasi, ar sveikatą veikiantys veiksniai turi įtaką ŠKL biožymenims, simptomams ir su šiomis ligomis susijusioms mirtims. Taigi literatūros šaltinių, nagrinėjančių sąsajas tarp kumuliacinio streso ir ŠKL išeičių, ypač vidutinio amžiaus ir pagyvenusių moterų grupėje, labai trūksta. Moterims su amžiumi didėjantis ŠKL dažnis, ilgesnė gyvenimo trukmė ir negalia suteikia pagrindo stresui išsivystyti.
Kumuliacinio Streso Poveikis ŠKL Rizikai
Keliuose didelės apimties prospektyviniuose tyrimuose buvo tiriamas stresas ir jo poveikis ŠKL. Tyrime INTERHEART dalyvavo 24 767 žmonės iš 52 šalių. Nustatyta, kad stresas, susijęs su darbu, finansais, įvykiais namie ir gyvenime, perpus ūminio miokardo infarkto (MI) riziką. Kopenhagos širdies tyrimas, Malmo prevencinis gyventojų grupės ir du ilgalaikiai Kanados bei Izraelio tyrimai pateikia prieštaringus ryšius tarp lėtinio streso lygio ir mirties nuo insulto. Be to, šiuose tyrimuose dalyvavo jaunesnio amžiaus moterys ar palyginti nedaug moterų, nebuvo vertinamas sudėtinių stresorių ilgalaikis poveikis. Tyrimų, kuriuose dalyvavo daug vidutinio ar vyresnio amžiaus moterų, duomenimis, didesnį stresą patiriančioms moterims du kartus padidėja insulto ir ŠKL išsivystymo rizika. Kitame tyrime, kuriame dalyvavo slaugytojomis dirbančios moterys, nustatyta, kad tarp 49 978 moterų, patyrusių traumą ir potrauminio streso sindromo simptomus ŠKL rizika buvo 60 proc. didesnė.
Moterų gyvenimo trukmė yra ilgesnė, be to, ŠKL jos pradeda sirgti dešimtmečiu vėliau nei vyrai. Vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys dažnai susiduria su dvejopais vaidmenimis darbe ir namuose. Remiantis surinktais duomenimis, sveikatos priežiūros specialistės dažniau dirba iki gerokai vyresnio amžiaus arba sugrįžta į darbą dėl asmeninių, finansinių priežasčių.
Dauguma duomenų yra orientuoti į žmonių, teikiančių pagalbą kitiems, stresą ir ŠKL išsivystymo riziką. Mažiau turima informacijos apie su darbu nesusijusius lėtinius stresorius ir kaip jie veikia abiejų lyčių ŠKL išsivystymo riziką. Be to, duomenys apie senėjimą ir stresą, ypač vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų grupėje, labai yra susiję su kitomis sritimis, protinėmis ar fizinėmis patologijomis.
Šiuo metu vykdomas moterų sveikatos tyrimas, kurio pirmasis etapas - duomenų surinkimas naudojant klausimyną, padedantį įvertinti kumuliacinio psichologinio streso poveikį vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų ŠKL rizikai. Šiame straipsnyje pateikiama informacija apie tyrimą paskatinusius veiksnius, jo modelį ir pagrindines charakteristikas.
Tyrimo Metodai ir Modelio Apžvalga
Nuo 2012 metų pavasario iki 2013 metų vasaros potencialioms minėto tyrimo dalyvėms buvo siunčiami kvietimai dalyvauti tyrime, sutikimo formos ir streso klausimynai. Moterų sveikatos tyrimas - tai atsitiktinės imties, dvigubai aklas, placebu kontroliuojamas tyrimas. Jame tirtas mažų dozių aspirino (100 mg kas antrą dieną), vitamino E (600 VV kas antrą dieną) ir beta karoteno (50 mg kitomis dienomis) vartojimas tiriant vėžio ir ŠKL pirminę prevenciją tarp 39 876 moterų sveikatos priežiūros specialisčių, kurių amžius >= 45 metai. 33 796 dalyvės (88 proc. iš esančių gyvų) sutiko su tolesniu sveikatos stebėjimu pasibaigus tyrimui - kasmet pildyti klausimynus, skirtus įvairioms vėžio ir ŠKL hipotezėms įvertinti. Atlikus šiuos klausimynus, nustatoma daug kitų sveikatos problemų, surenkama daug informacijos apie demografinius rodiklius, gyvenimo būdą, medicininę istoriją, rizikos veiksnius. ŠKL (miokardo infarktas, išeminis insultas, koronarų revaskuliarizacija ir mirštamumas) buvo nagrinėjami atskirai mažiausiai dviejų gydytojų. Visoms tyrimo dalyvėms, atlikus kraujo mėginius, galima nustatyti viso genomo genotipo informaciją - tai leidžia atlikti genetinę analizę, kuri gali padėti giliau suvokti sąveiką tarp psichologinių stresorių, genetikos ir ŠKL.
Šio prospektyvinio kumuliacinio streso tyrimo pagrindas buvo tas pats streso klausimynas (pirmasis etapas - 2012-2013 metais) ir tolesnė stebėsena (antrasis etapas - 2015-2016 metai). Iš viso streso klausimyną užpildė 25 335 moterys, nesergančios ŠKL, tai sudarė 90 proc. moterų sveikatos tyrimo imties.