XIX amžiaus pabaigoje, kai psichologija ėmė ryškėti kaip atskira disciplina, mokslininkai susidomėjo suvokimo iliuzijomis. Šios iliuzijos suklaidina mus, paveikdamos mūsų jutimų sisteminimo ir įprasminimo būdus. Nors kartais iliuzijomis vadinami neįgyvendinti ateities planai ir vaizdai, psichologijoje šiam žodžiui priskiriamas kitoks, griežtai apibrėžtas turinys: iliuzija yra iškreiptas tikrovės objekto vaizdas, kuris susidaro objektui tiesiogiai veikiant jutimo aparatą. Iliuzijos yra objektyvus, dėsningas psichologinis reiškinys.
Suvokimas Ir Suvokimo Iliuzijos
Suvokimas (percepcija) - tai visuma psichinių procesų, dėl kurių susidaro suvokinys (perceptas) sąmonėje. Suvokiama tada, kai sudirginamos atitinkamų nervų galūnės - receptoriai. Suvokimas susijęs su mąstymu, atmintimi, dėmesiu, jį veikia pažinimo motyvai, emocijos, pojūčiai. Tai ne tik jų suma, bet ir kokybiškai skirtinga pažinimo pakopa, kurią apibūdina sąveika su kitais psichiniais procesais, individo savybėmis ir patirtimi.
Suvokimo specifiką nusako:
- Daiktiškumas: Suvokimas visada nukreiptas į konkretų objektą ar reiškinį.
- Selektyvumas: Iš daugybės veikiančių stimulų atrenkami ir suvokiami tik tie, kurie sužadina subjekto budrumą. Tai priklauso nuo organizmo jautrumo kai kuriems objektams ar jų savybėms.
- Visybiškumas, struktūriškumas: Visumos dalių struktūriniai santykiai, kurie visumoje dominuoja ir suteikia jai tam tikrą bruožą. Pavyzdžiui, pakitus figūros spalvai, jos kraštinių ilgiui, bet išlikus tarp kraštinių tam pačiam santykiui, figūra suvokiama kaip tos pačios klasės geometrinis kūnas.
- Konstantiškumas: Suvokiamo objekto savybių pastovumas, nepriklausomai nuo stebėjimo sąlygų.
- Įprasminimas: Būdingas tik žmogaus suvokimui, reiškiasi daiktų funkcijų, jų reikšmės samprata ir žodiniu jų pavadinimu.
- Apercepcija: Ankstesnė patyrimo įtaka suvokimui.
Šias savybes veikia sensorinių sistemų funkcionavimas, amžius, intelektas, socialiniai ir kultūriniai veiksniai (individuali ir visuomeninė patirtis, veiklos uždaviniai). Suvokimas gali būti įvairių lygių (atitinkamų signalų suradimas, jų skyrimas, atpažinimas ir kita), tai priklauso nuo subjektui iškylančių uždavinių. Pagal vyraujančias sensorines sistemas skiriama regimasis, girdimasis, lytimasis ir kiti, pagal suvokiamos tikrovės ypatumus - erdvės (daiktų erdvinių savybių), kalbos, muzikos, kito žmogaus, judėjimo, laiko suvokimas. Anksti išmokstama skirti dydį ir kiekį. Laiko suvokimas labai sudėtingas, pvz., tyloje laikas eina lėčiau, jei stipri motyvacija, laikas bėga greitai, jis t. p. priklauso nuo žmogaus amžiaus. Suvokimas lemia žmogaus elgesį sudėtingomis gyvenimo ir veiklos sąlygomis.
Kartais suvokimas būna apgaulingas - sapnuodamas arba liguistai suvokdamas žmogus junta, girdi ir mato tai, ko tikrovėje nėra, bet elgiasi, lyg suvoktų tikrus daiktus. Dažniausiai pasitaikantys tokio suvokimo atvejai yra iliuzijos, haliucinacijos. Pažeidus galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievę žmogaus suvokimas sutrinka (agnozija). Suvokimą tiria psichologai, filosofai, fiziologai, kibernetikai ir kitų šakų mokslininkai. Tyrimuose taikomas stebėjimas, eksperimentas, derinami empirinės analizės ir modeliavimo metodai. Pirmąsias hipotezes apie suvokimo prigimtį iškėlė antikos mąstytojai, bet tik įsigalėjus asociacinei psichologijai pradėta kurti moksliniais stebėjimais paremtas suvokimo teorijas. Asociacine suvokimo teorija (suvokiamas vaizdas - sudėtingas elementarių pojūčių junginys) rėmėsi ir 19 a. antros pusės psichologai (W. M. Wundt’as, E. B. Titcheneris, G. E. N. Mülleris). 20 a. pradžioje suvokimas tapo geštaltpsichologų (geštaltpsichologija) tyrimų pagrindine problema. D. O. Hebbas (1904-85, Kanada), J. Piaget (Šveicarija), J. J. Gibsonas (1904-80), J. S. Bruneris (Jungtinės Amerikos Valstijos) nagrinėjo suvokimo įvairius aspektus ir lygius. Kognityvinės psichologijos atstovai U. R. G. Neiseris, R. Heiberis (Jungtinės Amerikos Valstijos) tyrė suvokimo mikrostruktūrą.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Optinės Iliuzijos
Optinės iliuzijos yra vizualiniai reiškiniai, kurie klaidina mūsų smegenis, pateikdamos vaizdus, kurie neatitinka tikrovės arba yra suvokiami kitaip, nei jie iš tikrųjų yra. Geometrijos mokslo žinios leidžia menininkams sukurti įspūdingus, dažnai stebinančius optiškai iliuzinius kūrinius, kurie žavi ir intriguoja žiūrovus. Optinėse iliuzijose geometrija yra esminė, nes ji padeda sukurti erdvinio suvokimo klaidas.
Yra žinoma daug įvairių iliuzijų. Šviesūs objektai atrodo didesni, negu jiems lygūs dydžio atžvilgiu tamsūs objektai. Taip pat veikia spalvų išėjimas į priekį ir atsitraukimas. Būdamos vienodo objektyvaus nuotolio, kai kurios spalvos atrodo esančios arčiau mūsų, jos lyg “išeina” į priekį, tuo tarpu kitos atrodo esančios toliau mūsų, jos lyg “atsitraukia” atgal. Išeinančios į priekį atrodo sodrios spalvos, palyginus su nesodriomis, raudonos ir geltonos palyginus su mėlynomis.
Galima pateikti daug vadinamųjų geometrinių optinių iliuzijų, vartojant trimačių objektų projekcijas plokštumoje, dvimačių geometrinių figūrų brėžinius ar tiesiog tam tikru santykiu išdėstant linijas.
Kontrasto iliuzijos - kai objektas atrodo didesnis dėl kaimynystės su mažais objektais, mažesnis - dėl kaimynystės su dideliais. Tichenerio figūroje viduriniai ratukai objektyviai yra lygūs, bet atrodo skirtingi, nes vienas apsuptas didesnių, o antras mažesnių ratukų. Ž. Piaže iliuzinę objektų deformaciją aiškina kontrasto (arba skirtumų išryškinimo) efektu. Jo teigimu, suvokimo vaizdas (suvokinys) nėra gryna objekto kopija. Jis susidaro atliekant percepcinius veiksmus, lyg tam tikras etalonas, nesuvokiant iš karto visų figūros taškų, arba moikrosegmentų, bet pasirenkant kai kuriuos iš jų ir prie jų ilgiau sustojant. Mikrosegmentai, arba “privilegijuotieji” elementai, prie kurių ilgiau sustojama, pervertinami. Šis reiškinys gana sudėtingas: pervertinami elementai, esantys centrinėje regėjimo lauko zonoje, dirginantys tinklainės geltonąją dėmę; mažiau kreipiama dėmesio į tuos, kurie dirgina periferinę tinklainės dalį; pervertinimą lemia atskirų elementų intensyvumas ir jiems skiriamas dėmesys, koncentracijos trukmė (t.y. atskirų elementų stebėjimui skirtas laikas), elementų stebėjimo ir suvokimo eilės tvarka, objektyvus suvokiamų elementų aiškumas (atstumas iki objekto, apšvietimas ir kt.).
1889m buvo sukurtas klasikinis Franzo Muller iliuzijos pavyzdys. Dydžio ir nuotolio sąryšis padeda suprasti Muller - Lyerio iliuziją apie dviejų tiesių linijų, turinčių strėlių pavidalo galus, ilgį. Ši iliuzija buvo nagrinėta daugiau kaip1250 mokslinių straipsnių, tačiau psichologai iki šiol diskutuoja, kaip ją paaiškinti. Richardas L. Gregory (1968m.) iškėlė mintį, kad kampai mūsų stačiakampių formų gyvenamojoje aplinkoje moko mus suvokti “išorę” ir “vidų” pagal strėlių galus linijų galuose, - signalus, padedančius suvokti linijų nuotolį bei ilgį. Linija prie bilietų kasos langelio atrodo trumpesnė už dešinėje esančio kampo liniją, tačiau išmatavę pamatytume, kad abi yra vienodo ilgio. Tačiau Muller - Lyerio iliuziją lemia ne tik dydžio suvokimo pastovumas. Jei strėlių galus pakeisime apskritimais ir mėginsime nustatyti, kuri atkarpa - juoda ar pilka - yra ilgesnė, gausime tą patį rezultatą. Jos abi yra vienodo ilgio, o dauguma žmonių mano, kad juoda linija yra ilgesnė. Taip tikriausiai yra todėl, kad suvokiant atkarpų ilgiai priderinami prie atstumo, skiriančio figūras. Tai galima aiškinti ir perspektyvos perteikimo dėsniais: artesnės figūros dalys piešiniuose paprastai atrodo mažesnės, o tolesnės - didesnės. Viena iš teorijų yra ta, kad mes matome šią iliuziją, dėl mūsų gyvenimo kampuotuose kambariuose ir pastatuose patirties. Šią teoriją patvirtina faktas, kad žmonės, gyvenantys keturkampių formų pasaulyje, skitingai nuo daugelio Afrikos kaimų gyventojų, yra jautresni Muller - Lyerio iliuzijai (Segall ir kt. 1900m.). Šis reiškinys atspindi kultūros, o ne rasės ypatumus, nes tas pats tyrimas parodė, kad afrikiečiams, gyvenantiems miestuose, ši iliuzija kyla greičiau negu jų gentainiams, gyvenantiems neapstatytose vietovėse.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Antropologas Colinas Turnbullis (1961m.) pastebėjo kitą patirties poveikį suvokimui. Per savo pirmąją kelionę iš tankaus miško jis gidu pasisamdė afrikietį pigmėjų Kenge. Jiems kertant plokščią lygumą, tolumoje šmėstelėjo bizonas. Kenge, nepratęs spręsti apie dydį iš didelio nuotolio (nes gyvena džiunglėse), stebėjosi: “ Kokie ten vabzdžiai?”. Kai jam buvo paaiškinta, kad tai yra bizonas, pigmėjus paprašė nesityčioti.
Suvokiamo dydžio ir suvokiamo nuotolio sąveika padeda paaiškinti “mėnulio iliuziją”. Arti horizonto mėnulis atrodo kartais net 50% didesnis negu tada, kai yra aukštai danguje. Maždaug 22 šimtmečius mokslininkai domėjosi šiuo reiškiniu ir ginčijosi (Hershenson,1989m.). Iš dalies “mėnulio iliuzijos” priežastis yra ta, kad dėl prie horizonto esančių objektų nuotolio signalų už jų esantis mėnulis atrodo esąs gerokai toliau (Kaufman ir Rock, 1962m.). Todėl mėnulis atrodo didesnis. Mūsų atsitiktinės suvokimo klaidos atskleidžia normalaus suvokimo procesus. Suvokiamas atstumo ir dydžio sąryšis apskritai yra pagrįstas, tačiau tam tikromis aplinkybėmis gali mus suklaidinti, pavyzdžiui, mėnulio, Muller - Lyerio iliuzijos. Suvokiant objekto dydį, nuotolio signalai tik tada sukelia iliuzijas, kai mes nepažįstame objekto arba kai patys ženklai yra klaidingi.
Kitas klasikinis pavyzdys yra Ponzo iliuzija. Dviejų visiškai vienodų juostų atvaizdai tinklainėse yra vienodi. Tačiau mes įsitikinę, kad tik toliau esantis didesnis objektas gali sukurti tokio pat didumo atvaizdą. Todėl juostą, kuri atrodo esanti toliau, suvokiame didesnę. Ilgio konstanta vadinamas reiškinys, kai linijų projekcijos tinklainėje yra skirtingų ilgių, bet smegenys suvokia tą ilgį, kuris iš tikrųjų yra trimatėje erdvėje. Tačiau ilgio konstanta susijusi ne su erdvės tūrio suvokimu, ji veikia tik ta kryptimi, kurioje antrasis vaizdo planas perspektyvoje sutrumpėja. Paveikslėlyje abu plotus ribojančios linijos, panašiai kaip Ponzo figūroje, palinkusios viena į kitą ir kur nors viršuje turėtų susikirsti. Dėl to viršutinė iš dviejų vienodo ilgio storų horizontalių linijų atrodo ištęsta, o tokio pat ilgio storos vertikalios linijos nesiskiria. Kito paveikslėlio dalyje santykis yra priešingas.
Iliuzijos gali atsirasti, kai yra oro perspektyva. Neryškūs objektai mums atrodo esantys toliau už aiškius, ryškius objektus. Esant skirtingoms matomumo sąlygoms, klaidingai suvokus atstumą ar sureagavus į tai, galimi kraupūs padariniai. Psichologė Helen Ross (1975), tirdama atstumo suvokimą, padėjo kelis baltus diskus ant Britanijos Hull universiteto pievelės ir paprašė praeivių įvertinti atstumą iki jų. Tiriamiesiems, kurie vertino nuotolį rytą, kai buvo tirštas rūkas, diskai atrodė toliau negu tiriamiesiems, kurie vertino atstumą šviečiant vidudienio saulei.
Dar viena iliuzijų priežastimi galėtų būti santykinis aukštis. Aukštesnius regos objektus suvokiame esančius toliau. Tai gali būti susieja su iliuzija, kad vertikalus matmuo yra ilgesnis už tokį pat horizontalų matmenį. Figūros viršutiniosios dalies pervertinimas. Dalydamas iš akies vertikalią liniją pusiau, nepatyręs žmogus beveik visados suklysta, nurodydamas vidurį per aukštai. Yra ir tariamas linijos krypties pakeitimas ir figūros formos iškreipimas kitų linijų krypties įtakoje. Lygiagretės linijos atrodo nelygiagretės jas liečiančių arba jas kertančių linijų krypties įtakoje. Taip pat iškreipiamos kvadrato ir skritulio formos jas kertančių linijų. Visas šias figūras sudaro du dėmenys: vienus (vadinamuosius kontrolinius) klaidingai įvertiname, kiti (veikiantieji) sukelia apgaulę.
Taip pat skaitykite: Žaidimai lytėjimui lavinti
Pasak Barbaros Gillan, optinės iliuzijos atsiranda dėl to, kad žiūrovas neteisingai įvertina figūrą iš perspektyvos. Daug yra versijų bandančių jas paaiškinti:
- Apgauna ne vaizdas, o suvokimas.
- Apgaulė įvyksta ne dėl tinklainėje vykstančių procesų.
- Trimatę tikrovę bandome perkelti į dvimatę projekciją. Perkeltos į trimatę erdvę dauguma optinių apgaulių išnyksta. Dėl to ir susidaro trimatis erdvės įspūdis. Optinės apgaulės atsiranda tik tuomet, aki sąmoningai nekreipiame dėmesio į erdvės įspūdį (B. Gillan, 1980).
Žinoma, ne visas apgaules galima paaiškinti paslėpta perspektyva. Tačiau tokios teorijos menkinti nereikėtų, nes dar per mažai žinome apie erdvinio vaizdo suvokimą. Vyraujančios regos iliuzijos rodo, kad regos pojūtis reikšmingesnis už kitus pojūčius. Kai tarp regos ir kitų jutimų kyla prieštaravimas, paprastai laimi rega. Mes dažnai patiriame regos persvaros reiškinį.
Klausos Iliuzijos
Daugiau kaip prieš šimtą metų psichologą W. Wundtą suglumino tai, kad žmonės, klausydamiesi metronomo ar laikrodžio tiksėjimo, girdi pasikartojantį 2, 3 ar 4 dūžių ritmą: ne vienodą tiksėjimą, koks jis iš tikrųjų yra. Iš vieno tiksėjimo, kuris pasiekia ausį, kiekvienas klausytojas nesąmoningai susikuria girdimą derinį. Forma suvokimas, gylio suvokimas ir suvokimo pastovumas rodo, kaip mes tvarkome savo regimuosius potyrius. Panašiai tvarkomi ir kiti jutimai. Tai paaiškina, kodėl grupuojame vienodą laikrodžio tiksėjimą. Klausantis nepažįstamos kalbos, mums sunku suprasti, kur baigiasi vienas žodis ir prasideda kitas, o klausydamiesi gimtosios kalbos, mes automatiškai girdime atskirus žodžius. Tai irgi tam tikras grupavimas.
Subjektyvios Iliuzijos
Suvokimo procesas apima ne tik informacijos grupavimą, bet ir jos interpretavimą. Gali būti iliuzijų, priklausančių nuo suvokiančio asmens ypatingos psichinės būsenos. Išsigandęs žmogus krūmą gali palaikyti žmogaus šešėliu, vėjo genamų lapų čežėjimą - žmogaus žingsniais ir t.t. Šios subjektyvios iliuzijos irgi susidaro veikiant tiesioginiams dirgikliams, tik jų sukeltos sensorinės reakcijos “įjungia” asociacijų centrus ir dėl jų kilusių emocijų susidaro sudėtingi vaizdiniai.
Esminis iliuzijų požymis yra realiai egzistuojantis daiktas (reiškinys). Iliuzijas vieną nuo kitos skiria tik nevienoda sąmonės ir mąstymo būklė. Todėl M. Rybalskij (1983) mano, kad reikia atskirti iliuzijas, kylančias užtemus ir neužtęmus protui, susijusias su mąstymo sutrikimu ir nesusijusias. Sutrikus psichikai, žmogus negali kritiškai vertinti iliuzijų, nes jos iškreipia aplinkos vaizdą. Pavyzdžiui afektogrninės iliuzijos. Jos pasireiškia, kai žmogus kažko bijo. Pavyzdžiui, lapų šnarėjimą toks žmogus gali suvokti kaip besiartinančio užpuoliko žingsnius. Tokios afektogeninės iliuzijos dažnai kyla psichikos ligomis sergantiems žmonėms. Tada ir kambaryje kabantis apsiaustas arba rankšluostis gali atrodyti kaip tūnantis priešas, artimųjų kalba suvokiama kaip grasinanti, kaltinanti, tokios iliuzijos gali būti susijusios su depresijos būsena. Sudėtingos, fanatiškos iliuzijos gali kilti ne tik psichiniam ligoniui, bet ir sveikam žmogui, dažniausiai tarp miego ir budrumo fazės. Tada žmogus stebėdamas debesis mato įvairius objektus ir panašiai. Yra iliuzijų, kurios nepriklauso nuo psichinės būsenos, tokios kaip optinės iliuzijos.
Kiekvienas nesunkiai gali sukurti optinę iliuziją: tereikia į stiklinę su vandeniu įdėti pieštuką ir jis ties vandens paviršiumi atrodys lyg perlūžęs.
Lytėjimo Iliuzijos
Dažnai mūsų kasdieniame gyvenime pasitaiko ir lytėjimo iliuzijų. Pavyzdžiui kiekvienoje rankoje laikant skirtingo dydžio bet vienodo svorio svarmenis, daugelis tvirtins, jog sunkesnis yra tas svarmuo, kuris yra didesnis.
Iliuzijos Ir Haliucinacijos
Labai svarbu yra atskirti iliuzijas nuo haliucinacijų. Žanas Eskirolis (1838) suformulavo klasikinį haliucinacijų apibūdinimą. Haliucinacijomis jis vadino jausmų apgaulę, neturinčia dirgiklio, nes ligonis yra įsitikinęs, kad jis patiria tam tikrus pojūčius, kai iš tikųjų jo jutimų neveikia joks daiktas (dirgiklis) galintis juos sukelti. Taigi, du pagrindiniai haliucinacijų požymiai kuo jos skiriasi nuo iliuzijų yra:
- Objektyvaus dirgiklio nebūvimas, suvokimas to, ko nėra, arba išgyvenimas pojūčių, kurių nesukėlė joks objektas.
- Haliucinacijos yra žymiai didesnis suvokimo sutrikimas negu iliuzijos.
Kaip iliuzijos, taip ir haliucinacijos taip pat yra skirstomos pagal jutimo organus: regėjimo, klausos, uoslės.. Jos taip pat kyla sutrikus centrinės nervų sistemos analizatorių veiklai (apsinuodijus, po sunkios operacijos, sergant psichine liga šizofrenija) Haliucinacija dažniausiai būna nemaloni, bauginanti, ligonis jaudinasi, ginasi nuo tariamų priešų, girdi balsus, užuodžia nebūtus kvapus, einant gatve už savęs jaučia besiartinantį priešą. Baisiausios haliucinacijos yra tos, kurių metu ligonis girdi balsus, liepiančius jam nusižudyti ar nužudyti kitus. Svarbiausia yra nustatyti haliucinacijos priežastis ir gydyti ligonį.
Kognityvinės Iliuzijos
Optinė iliuzija - tai reiškinys, kai mūsų regėjimo sistema iškreipia objektyvią realybę, todėl matome tai, ko iš tikrųjų nėra. Yra trys pagrindinės suvokimo iliuzijų kategorijos: fizinės, psichologinės bei kognityvinės. Fizines iliuzijas sukelia fizinės aplinkos savybės, pavyzdžiui optinės vandens savybės. Psichologinės atsiranda regėjimo sistemoje, dėl specifinių receptorių stimuliacijos. Kognityvines iliuzijas nulemia mūsų pasąmonė.
Kognityvinės iliuzijos yra ypač įdomios, nes jos atskleidžia, kaip mūsų smegenys interpretuoja ir konstruoja realybę. Jos parodo, kad mūsų suvokimas nėra tikslus pasaulio atspindys, o aktyvus procesas, kurį veikia mūsų žinios, lūkesčiai ir patirtis.
Pavyzdžiai:
- Nekerio Kubas: Tai puikus kognityvinės iliuzijos pavyzdys. Žemiau esantį kvadratą galima suvokti kaip kubo fasadą arba nugarėlę. Aukščiau esantį kvadratą galima suvokti kaip fasadą arba nugarėlę, priklausomai nuo to, kaip suvokiamas žemutinis kvadratas. Šis iliuzijos dviprasmiškumas leidžia mūsų suvokimui nuolat kisti, keičiant kubo orientaciją kas sekundę.
- Penrouzo Trikampis: Ši iliuzija priskiriama prie paradokso iliuzijų. Penrouzo trikampis suvokiamas kaip reali geometrinė figūra, nors ji gali egzistuoti tik dvimatėje plokštumoje. Panašūs dariniai, tokie kaip Penrouzo kvadratas ir heksagonas, taip pat egzistuoja, tačiau iliuzija juose nėra tokia akivaizdi.
- Šokantis Dramblys: Kaip ir Penrouzo trikampis, ši iliuzija priskiriama prie neįmanomų objektų. Dėl siurrealistiškai nupieštų dramblio kojų, žiūrint į šį paveikslėlį, gali susidaryti įspūdis, kad dramblys šoka.
Kitos Suvokimo Iliuzijos
Be kognityvinių iliuzijų, verta aptarti ir kitas suvokimo iliuzijas, kurios papildo bendrą vaizdą apie tai, kaip veikia mūsų regėjimo sistema.
- Povaizdis: Specifinės konkretaus stimulo savybės (šviesumas, spalva, pozicija ar dydis) gali sukelti povaizdį. Ilgą laiką žiūrint į konkretų stimulą, vėliau žvilgsnį perkėlus kitur, vis dar matome anksčiau matytą stimulą.
- Tinklelio Iliuzija: Šioje iliuzijoje mes matome pilkus patamsėjimus baltoje paveikslėlio dalyje, nors jų ten nėra. Šią iliuziją sukuria juoda spalva. Anksčiau iliuziją aiškino lateraliniu slopinimu, kuomet tinklainėje sužadinti šviesai ar tamsai jautrūs receptoriai suaktyvina greta esančius receptorius.
- Kavinės Sienos Iliuzija: Šioje iliuzijoje matomos kreivos horizontalios linijos iš tikrųjų yra visiškai tiesios ir lygiagrečios viena kitai. Optinę iliuziją sukuria juodi ir balti kvadratėliai, esantys fone tarp linijų.
- Fi Fenomenas: Tai viena iš dažnai sutinkamų optinių iliuzijų mūsų kasdienybėje. Remiantis šiuo fenomenu sukurtas judantis kino filmų vaizdas. Iliuzijos esmė: statiškų iliustracijų seką galime suvokti kaip judesį.
- Halas: Halo ratą galime pamatyti aplink saulę arba mėnulį, kuomet saulės spindulių kryptį pakeičia atmosferoje esantys ledo kristalai. Yra daug skirtingų halo iliuzijos varijantų, ne visi jie yra apskritimo formos.
- Juodoji Skylė: Dėl tikslingai parinktų spalvų bei formų atrodo, tarsi šio paveikslėlio centre esanti juodoji skylė trauktų viską į save.
- Hibridinis Paveikslėlis: Tai optinė iliuzija, kuomet žiūrint į tą patį paveikslėlį iš skirtingo atstumo matome skirtingą vaizdą. Pavyzdžiui, žiūrint iš arti matome Albertą Einšteiną, iš toli - Merlin Monro.
- Literalinė Optinė Iliuzija: Tai fizinė iliuzija, kuri atsiranda dėl specifinio mūsų vizualinio suvokimo. Tą patį vaizdą galime suvokti dvejopai. Pavyzdžiui, galime pamatyti kaukolę arba vyrą ir moterį.
Optinių Iliuzijų Nauda
Tyrimai rodo, kad reguliariai praktikuojant optines iliuzijas galima pagerinti dėmesio koncentraciją ir užkirsti kelią suaugusiųjų pažinimo funkcijų silpnėjimui. Dalyvavimas tokioje veikloje, kaip optinių iliuzijų ir galvosūkių sprendimas, gali būti naudingas kognityviniu požiūriu, nes stimuliuoja įvairias smegenų sritis. Kai kurie privalumai:
- Kognityvinė stimuliacija: Skatina protinį judrumą ir lankstumą.
- Problemų sprendimo įgūdžiai: Stiprina analitinį mąstymą ir problemų sprendimo gebėjimus.
- Atminties gerinimas: Gali padėti pagerinti atmintį.
- Kūrybiškumas: Skatina mąstyti nestandartiškai.
- Susikaupimas ir dėmesys: Pagerėja dėmesys.
- Streso mažinimas: Gali padėti atsipalaiduoti ir sumažinti stresą.
Kaip Smegenys Suvokia Iliuzijas: Mokslinis Paaiškinimas
Norint suprasti, kaip veikia kognityvinės iliuzijos, svarbu pažvelgti į tai, kaip smegenys apdoroja vizualinę informaciją. Kai šviesa patenka į akies tinklainę, ji paverčiama elektriniu signalu, kuris keliauja į regos apdorojimo sistemą smegenų gale. Iš ten signalas keliauja toliau per smegenis, kurdamas tai, ką matome, ir formuodamas mūsų suvokimą.
Smegenys nuspėja judesio kelią prieš jam įvykstant. Iliuzijos yra “prietarų, magiško mąstymo pagrindas”. Mes labai nemėgstame netikrumo. Neaiškumas visada vienaip ar kitaip išsprendžiamas, net jei sprendinys neatitinka tikrovės. Mūsų smegenys stengiasi iškreipti realybę, kad ji atitiktų mūsų ankstesnę patirtį ir mūsų emocijas taip spręsdamos nepatogumą dėl netikrumo. Taip atsitinka ne tik su mūsų rega, bet kartojasi vykstant sudėtingesniems procesams, pavyzdžiui, galvojant apie politiką, pandemiją ar klimato kaitą.
Žurnale “Neuronas” publikuotas tyrimas, kuriame atskleistas serotonino ir dopamino vaidmuo realybės suvokime. Mokslininkai, naudodami specialiai sukurtus elektrodus, fiksavo dopamino ir serotonino svyravimus pacientams, kuriems buvo atlikta giliosios smegenų stimuliacijos elektrodų implantacijos operacija. Nustatyta, kad serotonino kiekis sparčiai didėjo, kai buvo didelis neapibrėžtumas.
Iliuzijos Ir Realybė: Ar Galime Pasitikėti Savo Pojūčiais?
Filosofas René Descartes uždavė klausimą: kaip atskirti iliuziją nuo tikrovės, jei mūsų pojūčiais ne visada galima pasitikėti? Ne todėl, kad evoliucija padarė mūsų protus ydingus. Kartais, kai mūsų jutimo organus pasiekianti informacija yra paini, smegenys turi dalį jos pašalinti. Kitais atvejais jos užpildyto kai kurias spragas, naudodamos spėliones.
Darvinas mus informavo, kad mūsų pojūčiai išsivystė tam, kad išlaikytų mus gyvus, kol pasidauginsime ir išauginsime vaikus. Mūsų pojūčiai lemia adaptyvų elgesį (kad galėtumėm daugintis ir rūpintis vaikais), bet jie nėra langas į tikrovę. Mūsų realybės suvokimas yra padedanti prisitaikyti prie išgyvenimo fikcija.
tags: #suvokimo #iliuzijos #paveiksliukai