Įvadas
Vis daugiau žmonių nebijo kalbėti ne tik apie savo fizinę, bet ir psichologinę būklę, kuriai kartais teikiama net daugiau svarbos, nes nuo jos priklauso ir visapusiška žmogaus būklė. Todėl neretai galime išgirsti į paviršių iškylančius įvairius emocinius sutrikimus. Nerimas yra viena dažniau jaučiamų emocijų žmonių tarpe, tai skatina supanti aplinka, vykstantys įvykiai, greitas gyvenimo būdas. Nerimo sutrikimai - vieni dažniausių emocinių sutrikimų vaikų ir paauglių tarpe, kuomet kyla nerimas, susirūpinimas, galintis stipriai paveikti asmens funkcionavimą, tad apie tai yra svarbu kalbėti. Nerimo sutrikimai yra skirstomi į atsiskyrimo nerimo, socialinio nerimo, generalizuoto nerimo, selektyvųjį mutizmą bei fobinio nerimo sutrikimus. Šiame straipsnyje didžiausias dėmesys skiriamas socialinio nerimo aptarimui ir analizei, remiantis Tarptautinės ligų klasifikacijos dešimtuoju pataisymu (TLK-10).
Socialinio nerimo sutrikimas: apibrėžimas pagal TLK-10
Sisteminiame ligų sąraše TLK-10 socialinio nerimo sutrikimas apibūdinamas kaip dažnas ir pasikartojantis nerimo kilimas susidūrus su įvairiomis socialinėmis situacijomis. Turintys socialinį nerimą vengia bendravimo su nepažįstamaisiais, jei nepavyksta išvengti bendrauja vangiai ir atsargiai, jiems būdingas socialinis baimingumas, nerimas, ypač susidūrus su nauja, nepažįstama arba socialiai pavojinga situacija. Vaikai, kuriems būdingas socialinis nerimas dažnai jaučiasi nejaukiai prie kitų, gali pasirodyti, kad jie yra drovūs, tačiau viduje jie išgyvena stiprų nerimą ir dėl to nori atsitraukti. Dažnai baiminasi ir vengia aplinkybių, kuriose iškiltų grėsmė, kad jie bus vertinami ar iš jų bus kažko tikimasi, vaikams gali atrodyti, kad kiti nenori su jais bendrauti (Barkauskienė, Zacharevičienė, 2019).
Socialinis nerimas - apibūdinamas kaip nuolatinis nerimas, kuomet žmogus yra apžiūrinėjamas ar stebimas kitų ir baimė elgtis tokiu būdu, kuris galėtų sukelti nepatogumą ar pažeminimą. Nepaisant to, jog šis sutrikimas yra labai paplitęs, ilgą laiką tiek visuomenė, tiek mokslininkai jį ignoravo ir laikė nereikšmingu.
Socialinio nerimo sutrikimas (SNS) (ang. Social anxiety disorder; SAD), arba socialinė fobija (ang. SNS DSM-I ir DSM-II klasifikacijose buvo priskiriamas prie visų kitų fobinių sutrikimų. 1980 m. SNS į DSM-III klasifikaciją buvo įtrauktas kaip nepriklausoma diagnozė. DSM-III klasifikacijoje SNS pagrindinis bruožas - tai perdėta aplinkinių žvilgsnių ir apžiūrinėjimo baimė specifinėse situacijose (pvz., kalbėjimas prieš kitus žmones arba naudojimasis viešuoju tualetu). Pacientams, turintiems labiau generalizuotą socialinį vengimą, socialinė fobija negalėjo būti diagnozuojama. Jiems buvo rašoma vengiančios asmenybės sutrikimo diagnozė (ang. Avoidant personality disorder; APD). Vis dėlto, kadangi daugeliui pacientų, turinčių SNS, bijo įvairių, plataus spektro socialinių situacijų, DSM-III-R (APA, 1987) į SNS klasifikaciją įtraukė subtipą - generalizuotą SN. Apibrėžimas dar kartą buvo pakeistas DSM-IV klasifikacijoje (APA, 1994). Paaugliams ir suaugusiems socialinis nerimas apibūdinamas kaip perdėtas ir neraelistinis; vaikams, šis kriterijus ne visada tinka. Pastebimas funkcionavimo pablogėjimas arba/ir pastebimas stiprus distresas, sukeltas sutrikimo. Vyresniems nei 18 metų simptomai turi tęstis ne mažiau negu 6 mėn.. SNS yra skirstomas į generalizuotą ir negeneralizuotą. Generalizuotam būdinga įvairių socialinių situacijų baimė. Negeneralizuotas yra susijęs su vienos ar kelių socialinių situacijų baime.
Socialinis nerimas vaikystėje
F93.2 diagnozė apibūdinama kaip socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje. Šiam sutrikimui būdingas atsargumas bendraujant su nepažįstamaisiais ir socialinis baimingumas arba nerimas, susidūrus su nauja, nepažįstama arba socialiai pavojinga situacija. Ši kategorija turi būti taikoma tik tada, kai šios baimės kyla ankstyvaisiais gyvenimo metais ir yra neįprastos tiek savo išraiška, tiek lydinčiomis socialinio funkcionavimo problemomis.
Taip pat skaitykite: Kaip socialinis palaikymas skatina motyvaciją?
Kitos TLK-10 kategorijos, susijusios su socialiniu nerimu
Kategorijos Z00-Z99 skirtos tiems atvejams, kai aplinkybės, išskyrus ligą, sužalojimą ar išorinę priežastį, klasifikuotinos kategorijose A00-Y89, užregistruojamos kaip „diagnozės“ arba „problemos“. Tai taikoma, kai yra šios dvi pagrindinės aplinkybės:
- kai sergantis ar nesergantis asmuo kreipiasi į sveikatos priežiūros įstaigą tam tikru konkrečiu tikslu, pavyzdžiui, gauti tam tikrą priežiūrą arba paslaugą, susijusią su jo dabartine būkle, duoti organą arba audinį, profilaktiškai pasiskiepyti arba aptarti problemą, kuri pati nėra liga ar sužalojimas;
- kai yra tam tikrų aplinkybių arba problemų, kurios, nors pačios nėra dabartinė liga ar sužalojimas, veikia asmens sveikatos būklę.
Patikrinimas (angl. - screening) yra asmenų be ligos požymių testavimas arba ištyrimas, siekiant išaiškinti ligas ankstyvame periode. Kategorijos Z40-Z54 skirtos pagalbos priežasčiai nurodyti.
Socialinio nerimo rizikos veiksniai vaikams
- Kito asmens atvykimas į šeimą, neigiamai paveikęs vaiko požiūrį.
- Abejingas ar nejautrus tėvų bendravimas su vaiku.
- Domėjimosi vaiku, atjautos dėl jo sunkumų ir pagyrimo bei padrąsinimo stoka.
- Tėvai verčia vaiką nepaisyti nusistovėjusių normų.
Svarbu atskirti socialinį nerimą nuo drovumo. Remiantis esamais duomenimis, nėra aišku, kaip atskirti drovumą ir SNS, kadangi tarp abiejų pastebimi panašūs kognityviniai, elgesio ir fiziniai pokyčiai. Drovumas yra labiau paplitęs (20-50%). Drovumas yra didesnė ir labiau heterogoniška (įvairiarūšė/nevienalytė) būsena. Ir nebūtinai turi būti pablogėjimas ar jaučiamas distresas.
Depresyviems pacientams paprastai yra būdingas socialinis atstūmimas, pasitikėjimo praradimas, nesmagumo jausmas būnant su kitais žmonėmis. Svarbu yra žinoti paciento ligos istoriją, norint atskirti, ar šis socialinis atstūmimas ar kiti socialinio nerimo simptomai atsirado prieš depresijos atsiradimą. Jeigu ne, vadinasi jie yra depresinio sindromo (ang. depressive syndrome) dalis. Daugeliu atvejų didžioji depresija atsiranda praėjus metams po SF atsiradimo.
Agorafobija gali kartais priminti SNS dėl to, jog kenčiantys nuo agorafobijos paprastai vengia socialinių situacijų, kuriose jie bijo, jog gali nesurasti išeities, jeigu juos staiga užkluptų panikos ataka. Tačiau SNS turintiems pacientams vengimas yra susijęs su pažeminimo ir sumišimo, drovėjimosi baime. Šiuo atveju, tarp SNS ir VTAS pastebimas simptomatikos kontinuumas ir gali būti diagnozuoti abu šie sutrikimai, ypatingai kuomet yra generalizuotas SNS.
Taip pat skaitykite: Metodai, iššūkiai ir galimybės socialiniame darbe
Pacientai, turintys šį sutrikimą, jaudinasi įsivaizduodami, jog turi įvairių kūno defektų, o jei net kažkokios anomalijos ir egzistuoja, jie parodo nuolatini susirūpinimą jomis.
Socialinio nerimo paplitimas
Atlikti įvairūs tyrimai ir stebėjimai rodo, kad Vakarų šalyse socialinis nerimas yra paplitęs tarp 7 - 13 proc. gyventojų, o tarp vaikų ir paauglių paplitimas siekia 1,6 - 7,3 proc. (Salvador, Martins, Vieira, Carvalho, 2013). Kituose tyrimuose teigiama, kad socialinio nerimo sutrikimai nustatyti 11,7 proc. tirtų mokinių ir net 36 proc. iš jų turėjo sunkesnes socialinio nerimo formas (Ghazwani, Khalil, Ahmed, 2016). Galima daryti prielaidą, kad šių tyrimų rezultatai gali skirtis nuo skirtingo jų atlikimo laikotarpio, tyrimų metodikos, skirtingos aplinkos. Pastebima, kad socialinis nerimas dažnai atsiranda vaikystėje ar paauglystėje ir pereina ir į tolimesnius raidos etapus.
Epidemiologinis tyrimas nustatė, kad bendras sergamumas yra 2,4% - 3,8%, taip pat, moterys serga dažniau (3,1%), negu vyrai (2%). Nors kitame tyrime lyčių skirtumai nebuvo rasti (Degonda and Angst, 1992). Dažniau tokie žmonės yra jaunesni, turintys žemesnį išsilavinimą, vieniši, žemo SES, turintys mažesnes pajamas, nevedę (netekėjusios), nuolat keičiantys darbovietes (Schneier et al., 1992; Davidson et al., 1993). Tyrėjai atkreipė dėmesį į tai, jog daugelis šių savybių eina su kitais, gretutiniais sutrikimais (komorbidiškumas). Tačiau teigiama, kad epidemiologinių tyrimų duomenys yra mažiau tikslūs. Remiantis Nacionaliniu Komorbidiškumo tyrimu, kuris pateikia labiau tikslų šio sutrikimo vaizdą, SNS yra vienas iš labiausiai paplitusių nerimo sutrikimų, ir trečias iš labiausiai paplitusių psichiatrinių sutrikimų (paplitimas 13,3%) po didžiosios depresijos (17,1%) ir priklausomybės nuo alkoholio (14,1%).
Kanadoje atliktas tyrimas (Stein et al., 1994) parodė, jog 61% respondentų jaučia didesnį nerimą mažiausiai 1 iš 7 socialinių situacijų. Viešo kalbėjimo baimę jaučia 55% respondentų. Tačiau, kuomet kartelė buvo pakelta ir atsižvelgiama ne tik į viešo kalbėjimo baimę, bet taip pat pablogėjimą bei distreso lygį, paplitimo įverčiai dramatiškai skyrėsi. Paplitimo įverčiai dar priklauso ir nuo to, kokiais kriterijais remiamasi. Apibendrinant, SNS, kaip ir nerimo sutrikimas, yra labiau paplitęs tarp moterų, negu tarp vyrų.
Socialinio nerimo komorbidiškumas ir diagnostika
Socialinę fobiją (SF) turintys pacientai taip pat turėjo ir daugiau suicidinių minčių (kontroliuojant sociodemografinius veiksnius bei komorbidiškumą). Tačiau bandymų žudytis istorija nebuvo susijusi su nesudėtinga SF forma. 69% pacientų, turinčių SF, turėjo ir kitus komorbidinius psichiatrinius sutrikimus, tokius kaip: didžioji depresija, generalizuotas nerimo sutrikimas, asmenybės sutrikimai, agorafobija, paprasta fobija, somatizacijos sutrikimai, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, distimija (depresinė neurozė; būdingi lengvos ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai, trunkantys dvejus metus ir ilgiau), bipolinis sutrikimas. Taip pat būdinga alkoholio bei kitų psichotropinių medžiagų vartojimas.
Taip pat skaitykite: Vartotojų socialinis suvokimas: įžvalgos
Kessler (1999) tyrė ryšį tarp DSM-III-R sutrikimų ir paslaugų teikimo. Jie nustatė, kad 5,9% pacientų su SF per 12 mėnesių kreipėsi pagalbos į psichiatrines įstaigas. Pagal Greenberg et al. Didžiausios nerimo sutrikimų išlaidos susijusios su tiesioginėm nepsichiatrinėm gydymo išlaidom, kas sudaro 54% visų išlaidų.
Socialinio nerimo neatpažinimas ir gydymas
Kaip ir daugelis kitų nerimo sutrikimų, pradinės rūpybos centruose socialinis nerimas dažnai nėra atpažįstamas. Tyrimai rodo, kad gydytojai terapeutai labai retai atpažįsta tikrąją diagnozę - SNS. Jie lengviau atpažįsta sutrikimą, kuomet yra gretutinis sutrikimas - depresija. Tačiau ir tokiu atveju diagnozuojamas ne pats SNS, o tai, jog žmogus turi psichologinių problemų. Tik 24,2% atvejų bendros praktikos gydytojai diagnozavo SNS. Specialistai teigia, jog tai gali būti susiję su tuo, kad SNS turintys pacientai neparodo fobinės simptomatikos. Apibendrinant, SNS paprastai lieka nediagnozuotas bendros praktikos gydytojų ar kitų. Tai gali būti susiję su tuo, kad pacientai, turintys nesunkią SNS formą paprastai nesiskundžia psichologiniais simptomais. Kuomet yra gretutinis sutrikimas - depresija, psichologinių problemų identifikavimas yra geresnis, tačiau tai dar nereiškia, kad SNS buvo atpažintas. Dėl šios priežasties sutrikimas dažnai yra negydomas ar gydomas tik dalinai, o tai gali sukelti rimtesnių komplikacijų. Esant SNS komorbidiškumas yra labai dažnas ir yra tikimybė, jog šalia SNS žmogus turės ir dar vieną ar kelis sutrikimus.
Socialinio nerimo priežastys ir biologiniai aspektai
Kaip ir esant daugumai psichiatrinių sutrikimų, SNS negalime paaiškinti vien tik vieno kažkokio mechanizmo veikimu. Marks (1987) socialinę fobiją apibūdino kaip perdėtą normalų jautrumas akyse, kuris egzistuoja nuo pat vaikystės. Marks lygino įvairių gyvūnų įdėmų žvilgsnį, rasdamas, jog toks spoksojimas turi varžantį poveikį gyvūnams. Tarp žmonių, akys yra pirmas dalykas, kurį pastebi žmogus. Spoksojimas žmonėms dažnai nesukelia didelės baimės. Kuomet į žmogų yra įdėmiai žiūrima nepavojingoje situacijoje, tai gali būti empatijos ar prieraišumo/meilės/švelnumo ženklas. Vis dėlto, tiesioginis spoksojimas žmogui, kuris yra stebimas, gali sukelti nejaukumo jausmą ir yra vienas iš labiausiai liūdinančių stimulų žmonėms, turintiems SNS. Taip pat svarbu atsižvelgti į kultūrinį kontekstą.
Stein (1996) domėjosi, kokią įtaką nerimo sutrikimų vystymuisi turi fizinė bei seksualinė prievarta vaikystėje. Vyrams seksualinė prievarta iki 18 metų pasitaiko retai. Nerimastingos moterys iki 18 metų patyrė lytinių organų lietimą ar glamonėjimą dažniau, lyginant su moterimis, kurios neišgyvena nerimo. Magee (1999) tyrė trauminės patirties įtaką fobijų atsiradimui (DSM-III-R). Nustatyta, jog patirta seksualinė prievarta iš šeimos narių ar verbalinė agresija tarp tėvų yra reikšmingai susiję su SF raida. Patirtos seksualinės prievartos įtaka SF raidai pastebima tik moterims ir toms fobijoms, kurios prasideda iki 12 metų. Verbalinė agresija turi abejotiną poveikį. Seksualinės prievartos poveikis atitinka poveikio/sąlygojimo teoriją, kurioje kraujomaišos auka paprastai yra kaltinama už persekiojimą. Kaltė gali būti tarpininku tarp sąlygotos baimės būti kritikuojamu.
Parker (1979) palygino SF turinčių pacientų savybes su grupe agorafobiją turinčiųjų bei kontroline grupe. Jis nustatė, jog SF turinčiųjų pacientų tėvai (motina ir/ar tėvas) yra mažiau rūpestingi ir perdėtai kontroliuojantys, negu kontrolinės grupės. Arrindell ir kt. (1983) gavo panašius rezultatus. Kalbant apie auklėjimo problemą, yra du veiksniai, kuriuos sunku atskirti: pirmas, tai kokiu būdu tėvai sąveikauja su vaikais ir kokios įtakos vaiko vystymuisi turi ši sąveika; kitas galimas veiksnys yra paveldėtas tėvų polinkis sąveikauti su vaiku būtent tokiu būdu. Kitaip tariant, dėl kokios priežasties tėvai perdėtai saugo savo vaiką nuo socialinės aplinkos? Gal jie daro taip dėl to, jog mano, kad jų vaikas nesusitvarkys su t.t. situacija, o gal dėl to, jog jie patys vengia tokių situacijų ir/ar turi socialinių baimių? Dvynių tyrinėjimai parodė, kad SNS atitikimas tarp identiškų dvynių buvo 10% geresnis, negu tarp neidentiškų dvynių.
Laktato ir anglies dioksido cheminis poveikis stimuliuoja nerimo ir panikos simptomus žmonėms su panikos sutrikimais (PS). Hormonas cholecytoskininas sukelia panikos priepuolį žmonėms su panikos sutr. Į vieną iš tyrimų buvo įtrauktas ortostatinis poveikis autonominės nervų sistemos aktyvumo matavimui. Nustatyta, jog pacientai su SF turėjo aukštesnį plazmos norepinefrino lygį tiek prieš, tiek po ortostatinio poveikio, lyginant su kontroline grupe bei PS turinčiais pacientais. SF turintys pacientai taip pat turėjo aukštesnius distolinio kraujospūdžio pokyčius stovint, lyginant su kontroline grupe, ar pacientais su PS, kurie turėjo tik vidutinės reikšmės pokyčius. Kitas tyrimas rodo, kad kuomet konfrontuojama su viešo kalbėjimo elgesio poveikiu, pacientams, turintiems atskirą pasirodymo (performance) baimę (ne generalizuota) turėjo padidėjusį širdies plakimo dažnį, lyginant su generalizuotą SF turinčiais pacientais.
Centrinėje nervų sistemoje (CNS), serotoninas atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant psichinius procesus: nuotaiką, miegą, seksualumą, apetitą ir t. t. Gama-amino sviesto rūgštis (ang. Tyrimai rodo, jog generalizuotą SNS turintys pacientai turi mažesnį benzodiazepino receptorių tankumą, negu kontrolinė grupė. Atlikus magnetinio rezonanso tyrimą paaiškėjo, jog gumburo ar smegenų apimtis pacientų su SF nesiskiria nuo kontrolinės grupės. Viename iš tyrimų dalyviams buvo pateikiamos skaidrės su neutraliais veidais ir kartu pasibjaurėjimą keliantis kvapas - kaip stimulas, funkcinis magnetinis rezonansas parodė atrankinę migdolinio kūno aktyvaciją pacientams su SF. SF turintys pacientai pilkojoje smegenų žievės medžiagoje turi daugiau cholino (Cholinas gerina atmintį, stabdo plaukų slinkimą, reguliuoja riebalų rūgščių metabolizmą, saugo kepenis nuo riebalų sankaupų, svarbus acetilcholino sintezei (nerviniam impulsui perduoti). Vartojant daugiau nei 2000 mg per dieną cholino, gali pasireikšti viduriavimas, depresija, galvos svaigimas.).
Socialinio nerimo gydymas
Gydant SNS gali būti naudojamas ir nemedikamentinis gydymas. Viename iš tyrimų vaistai (fenelzinas) sukėlė greitesnį teigiamą poveikį, negu kognityvinė-elgesio terapija. Kitame tyrime vaistų (fenelzino ir alprazalomo) poveikis buvo stipresnis, negu K-E terapijos. Kai kuriuose tyrimuose atkirčio prevencijai siūloma naudoti palaikančiąją farmakoterapiją. Tyrimai rodo, jog tarp tų pacientų, kurie po gydymo ir toliau kelis mėnesius vartojo vaistus, atkirčio atvejų buvo žymiai mažiau, negu tarp tų, kurie po gydymo kelis mėnesius vartojo placebą. Tačiau kuomet vaistų vartojimas buvo staigiai nutraukiamas, apie 90% pacientų atkrito. Šie rezultatai rodo, jog gydant SF gydymas turi užtrukti 12mėn.
Iki šiol nėra aišku, kas geriau: ar medikamentinis gydymas, ar K-E terapija, ar abejų derinimas. Tačiau manoma, jog skiriasi generalizuoto ir negeneralizuoto SNS gydymas. Tyrimai rodo, jog pacientai su generalizuotu SNS lengviau pasiduoda gydymui, negu su negeneralizuotu SNS.
Medikamentinis gydymas
- Monoamino oksidazės inhibitoriai (inhibitorius - medžiaga, lėtinanti ar sustabdanti cheminę reakcija) (ang. Vienas iš inhibitorių - fenelzinas buvo veiksmingas pacientams su SF - sumažėjo socialinis nerimas. Tačiau fenelizinas turi ir t.t. Inhibitorius - moklobemidas. Taip pat efektyvus gydant SF, tačiau ne toks efektyvus, kaip fenelzinas.
- Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) yra populiarios klasės anti-slopinantys vaistai. Sertralinas yra vienas iš SSRI grupės antidepresantų. Skiriamas gydyti didžiąją depresiją, panikos sutrikimus, OKS, potrauminio streso sutrikimą.
- Kai kurie benzodiazepinai yra veiksmingi gydant SF. Pvz.: klomazepamas ar bromazepamas. Kiti mažiau efektyvūs, pvz. Alprazolamas. Tačiau šie vaistai gydant SNS nėra geriausias pasirinkimas, kadangi žmogus gali jais piktnaudžiauti, nuo jų išsivysto priklausomybė.
- Traukulius slopinantys vaistai.
Socialinis nerimas šiuolaikiniame kontekste
Nerimas yra viena iš pagrindinių emocijų, su kuria susiduria žmonija. Tai psichologinė, fiziologinė ir elgesio būsena, kurią sukelia realiai galima grėsmė gerovei ir išgyvenimui. Jaučiant nerimą padidėja susijaudinimas, organizmas pasirengia veikti ir siekia nepalankios situacijos įveikos, o tai nulemia specifinius elgesio modelius (Steimer, 2022). Išgyvenamo nerimo intensyvumas ir pasireiškimas priklauso nuo žmogaus amžiaus, asmeninių savybių (įgimtų), gyvenimo patirčių bei aplinkos. Cattel teigimu, mokslininkai tyrinėdami nerimą išskiria šimtus nerimo pasireiškimo požymių. Dar 1621 metais R. Burtonas savo veikale Melancholijos anatomija aprašė socialiai nerimastingų žmonių nerimo sutrikimų simptomus bei teigė, jog ši baimė yra susijusi su daug neigiamų padarinių. Patologinis nerimas egzistuoja jau nuo seno, tad ar yra pagrindo manyti, kad kažkas pasikeitė šiomis dienomis? Vyrauja nuomonė, kad nerimas yra mūsų laikų bruožas, sutrikimų skaičius nuolat auga, o tai yra siejama su politiniais, socialiniais ir aplinkos pokyčiais. Pastaruoju metu pasaulyje kylantys įvairūs iššūkiai ir sunkumai lemia tai, jog svyruoja žmonių gerovės pamatas, o prastėjanti psichikos sveikata yra viena iš opiausių problemų, su kuria susiduria visuomenė (Mooney, Clever, Van Willigen, 2020; Campbell, Bann, Pataly, 2021). Būtent nerimo sutrikimai yra viena iš dažniausių psichikos sveikatos problemų. Itin didelį susirūpinimą kelia vaikų bei paauglių emocinė sveikata (Lyons ir Bruns, 2019; cit. Newacheck ir Halfon, 2014). Depresija ir nerimas yra viena iš dažniausių vaikų ir paauglių psichopatologijos formų, susijusių su reikšmingais funkciniais sutrikimais bei savižudybės rizika (Courtney, Watson, Szatmari, Baltaglia, Melsant, 2020).
Dauguma žmonių mano, jog vaikystės laikotarpis yra kupinas nerūpestingų dienų ir be jokios atsakomybės. Tačiau mokslininkai patvirtina, jog nerimas yra pati didžiausia problema, su kuria vaikai susiduria skirtingais raidos periodais. Ir nors baimės ir fobijos yra gyvenimo dalis, susijusi su vaiko raida - pavyzdžiui, natūralu yra tai, jog kūdikiai jaučia atsiskyrimo baimę, vyresniame amžiuje baimės rūšys kinta - bijoma gyvūnų, tamsos, taip pat nerealių personažų, tokių kaip vaiduokliai ar monstrai, dar vėliau bijoma nepritapti ir t. t., tačiau labai svarbu yra stebėti, kaip stipriai tai vaikui kelia nerimą. Nerimo sutrikimai yra diagnozuojami vienam vaikui iš dešimties (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022). Dažnai nerimas yra ženklas, jog vaikas kenčia. Vaikai, kurių nerimo lygis aukštas, susiduria su tokiomis problemomis, kaip žemas savęs vertinimas, ryški nesėkmės baimė, padidėjęs jautrumas kritikai ir vertinimui savo atžvilgiu, emocinis labilumas, bloga nuotaika, somatiniai nerimo pasireiškimai. Be to, jiems sunku kurti tarpasmeninius santykius, nes uždaras būdas, nepasitikėjimas savimi lemia tai, jog jie yra atstumiami kitų vaikų. Kalbant apie vaikų psichikos sveikatą, didžiausias dėmesys yra skiriamas problemoms, susijusioms su agresyviu elgesiu, dėmesio, valgymo sutrikimais, polinkiu į savižudybę. Vaikai, susiduriantys su nerimo problemomis, dažnai laiku negauna pagalbos, nes yra manoma, jog tai tėra vaiko asmenybės dalis, kad nieko negalima pakeisti ir kad profesionali pagalba nereikalinga (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022). Laiku nesuteikus reikalingos pagalbos, padidėja tikimybė, kad vaikai taps nerimastingais suaugusiaisiais, susiduriama su dideliais gyvenimiškais sunkumais, tokiais kaip priklausomybės, neprisitaikymas, tarpasmeninių santykių ir sveikatos problemos, polinkis į depresiją ir suicidiškumą. Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl kiekvieno patiriamas nerimas taip pat yra individualus, tačiau yra tam tikri bendri nerimo modeliai, kurie yra specifiški. Vaikų nerimą galima suvaldyti, tačiau labai svarbu imtis veiksmų (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022).
tags: #socialinis #nerimas #ligos #kodas