Įvadas
Suvokimas yra vienas iš esminių žmogaus pažintinių procesų, leidžiančių suprasti ir interpretuoti pasaulį. Šis procesas apima ne tik jutiminės informacijos priėmimą, bet ir jos apdorojimą, interpretavimą bei integravimą į jau turimas žinias. Suvokimas yra aktyvus procesas, kurio metu žmogus konstruoja realybės vaizdą, veikiamas įvairių kognityvinių veiksnių, tokių kaip dėmesys, atmintis, lūkesčiai ir patirtis. Šiame straipsnyje nagrinėsime suvokimo formavimosi ypatumus, jo raidą vaikystėje, svarbiausius suvokimo aspektus ir ryšį su kitais pažintiniais procesais, pavyzdžiui, vaizduote.
Suvokimo Apibrėžimas ir Svarba
R. Kaffemanas (1996) teigė, kad suvokimas yra viena iš svarbiausių žmogaus pažintinės veiklos grandžių. Šioje veikloje dalyvauja sudėtingos, bendrai veikiančios smegenų struktūros, kurios reguliuoja reikalingą tonusą, yra atsakingos už suvokiamos informacijos analizę ir sintezę bei už sudėtingiausių elgsenos formų psichoreguliavimą. Suvokimas leidžia mums orientuotis aplinkoje, atpažinti objektus ir reiškinius, suprasti jų tarpusavio ryšius ir reaguoti į juos adekvačiai. Tai yra būtina sąlyga sėkmingam prisitaikymui prie aplinkos ir efektyviai veiklai.
Suvokimo Raida Vaikystėje
Vaikystėje suvokimas patiria didelę raidą, kuri yra glaudžiai susijusi su vaiko fiziniu, kognityviniu ir socialiniu vystymusi. Skirtingais amžiaus tarpsniais vaikai įgyja vis sudėtingesnius suvokimo įgūdžius, kurie leidžia jiems vis geriau suprasti save ir aplinką.
- 2-4 metų amžius: Vaikas pradeda suvokti simbolius, t. y. suprasti, kad daiktas egzistuoja ir realiai, ir žodžio minties pavidalu. Tai yra svarbus žingsnis link abstraktaus mąstymo ir kalbos įsisavinimo.
- 4-6 metų amžius: Vaikas aiškiai suvokia save kaip berniuką ar mergaitę. Šis suvokimas yra svarbus tapatumo formavimuisi ir socialinei adaptacijai.
- 6-11 metų amžius: Vaikas vis geriau suvokia priklausomybę savo lyčiai. Vaiko tapatumo jausmas vis stiprėja, vaikas pradeda jausti, jog jis, kaip asmenybė, yra unikalus (M. Pileckaitė - Markovienė ir kt., 2004, p. 43, 80, 117).
V. Kruteckio (1978, p. 52) teigimu, jaunesniojo amžiaus mokiniams būdingiausias suvokimo bruožas - diferencijuotumas. Mokiniai netiksliai ir klaidingai diferencijuoja panašius objektus, kai kada neskiria ir painioja panašius daiktus ir panašių daiktų piešinius, pavyzdžiui, penkiakampius ir šešiakampius, rugio ir kviečio piešinius ir pan. Tai yra susiję su nuo amžiaus priklausančiu analitinės funkcijos silpnumu suvokiant. Vaikams būdingas nuodugnios, organizuotos, kryptingos analizės trūkumas suvokiant (nesuvokia tai, kas svarbu).
Mokinių suvokimas jaunesniojo mokyklinio amžiaus pradžioje yra glaudžiai susijęs su vaiko veiksmais, praktine veikla. Suvokti daiktą - reiškia kažką su juo veikti, paimti jį. Pradinių klasių mokinių suvokimui būdingos ypatybės yra emocingumas, vaizdumas. Geriau, aiškiau yra suvokiama tai, kas vaizdu, ryšku, gyva. Suvokimas pats savaime nesivysto. Didelis vaidmuo tenka mokytojui. Tinkamai organizuojant mokinių veiklą mokymo procese suvokimas persitvarko, jis pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą. Vienas efektyviausių suvokimo ugdymo metodų yra lyginimas (lyginant suvokiama nuodugniau). Pavyzdžiui, kartu demonstruojant vilko ir šuns piešinius, mokiniai nurodo daugiau esminių požymių (V. Kruteckis,1978, p. 54).
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Suvokimo Komponentai ir Ypatybės
R. Kaffemano (1996) nuomone, suvokimas negalimas be pojūčių ir patirties, taip pat reikšmės turi mąstymas bei kalba. Suvokdami daiktus ir reiškinius, įsisąmoniname juos kaip vieną visumą. Pavyzdžiui, žiūrėdami į paveikslą, suvokiame ne atskirus potėpius, brūkšnelius, bet vaizdo visumą. Kiekvieno atskiro vaizdo reikšmė apibendrinama, naujasis vaizdas siejamas su kitais, atmintyje turimais vaizdais. Suvokti galima ir netiksliai, jeigu mažai žinių, pavyzdžiui, vaikai šikšnosparnį gali suvokti kaip paukštį.
Suvokdamas aplinką, žmogus susiduria su daugeliu erdvės parametrų: daiktų forma, dydžiu, kryptimi, spalva ir pan. Viena svarbiausių erdvės suvokimo sąlygų - stebėjimo įgūdžių lavinimas. Dar iki sistemingo mokymo pradžios vaikas gauna tam tikrus stebėjimo įgūdžius. Tačiau tik specialiai treniruojamas stebėjimas tampa kryptingas, kadangi yra įtraukiamas į įvairiapusę veiklą: „stebėjimas - žaidimas“, „stebėjimas - kūrybinė veikla“, „stebėjimas - darbo veikla“ ir t. t.
Suvokti pirmiausia pradedame daiktų formą, dydį, spalvą, faktūrą, kitas savybes. Daugelis mus supančių daiktų turi geometrinių figūrų formas - apvalus, kampuotas, pailgas ir t. t. Daikto suvokimas pirmiausia priklauso nuo to, kaip jis išsiskiria iš fono. Formos suvokimo konstantiškumas leidžia įvertinti tikrąją daikto formą, pasitelkus matomą vaizdą ir turimas žinias apie kryptį, nuotolį, dydį.
Pamačius konkretų daiktą, pavyzdžiui, plunksnakotį, pirmiausia suvokiame tam tikrą formą, po to dažniausiai akimirksniu jis atpažįstamas kaip konkretus daiktas, t. y. objektas identifikuojamas, suvokiamos jo funkcijos, paskirtis, ypatumai ir t. t. Kuo brandesnis žmogus, tuo daugiau jo atmintyje įvairių, anksčiau suvoktų daiktų ir vaizdinių. Taigi atpažinimas reiškia, kad stebimo daikto vaizdas daugiau ar mažiau atitinka turimą atmintyje to ar panašaus daikto vaizdinį.
Suvokdamas visuminį daikto vaizdą, žmogus apdoroja sudėtingą įvairaus modalumo sensorinę informaciją. Kiekvienas daiktas turi daugybę įvairiausių požymių bei savybių ir jiems suvokti reikia įtraukti skirtingas suvokimų sistemas (R. Kaffemanas, 1996).
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Aktyvus Suvokimas ir Percepciniai Veiksmai
Pasak R. Kaffemano (1996), bet kokio suvokimo pagrindas yra žmogaus aktyvumas, susidedantis iš sensorinių, motorinių ir centrinių komponentų. Kitaip sakant, nė vienas sensorinis impulsas, nė vienas receptorių dirgiklis pats savaime negali sukelti visapusiško ir adekvataus suvokiamo objekto ar reiškinio vaizdo. Šiame procese būtini aktyvūs subjekto percepciniai veiksmai, palengvinantys ir skatinantys suvokimą, padedantys organizuoti, kontroliuoti bei koreguoti jo eigą. Sugebėjimą organizuoti savo percepcinę veiklą vaikas įgyja tik asmenine patirtimi, pratybomis. Ankstyvojoje vaikystėje mokantis rašyti tą pačią raidę pavieniai judesiai susilieja į kompleksinius, veiksmai automatizuojasi. Veiksmų automatizavimas palengvina visą percepcinę veiklą: suvogdamas objektą, žmogus automatiškai priima tinkamiausią pozą, atlieka tiriamuosius veiksmus ir pan.
Svarbi suvokimo sąlyga yra gebėjimas operatyviai įsiminti jau išskirtus, bet dar neįtrauktus į vieningą visumą objekto elementus. Kitas svarbus momentas - sugebėjimas sintetinti, jungti atskirus elementus į visumą bei sudaiktinti.
Taigi, remiantis tuo kas pasakyta, galima teigti, kad suvokimo nemaža dalimi išmokstama, nes tik kai kurie suvokimo mechanizmai yra įgimti. Tinkamai organizuojant vaiko veiklą mokymo procese, suvokimas pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą. Efektyvus suvokimo ugdymo metodas yra lyginimas. Svarbios suvokimo sąlygos yra gebėjimas operatyviai įsiminti jau išskirtus, bet dar neįtrauktus į vieningą visumą objekto elementus ir sugebėjimas sintetinti, jungti atskirus elementus į visumą bei sudaiktinti.
Vaizduotė ir Jos Ugdymas
Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (2000, p. 905), vaizduotė yra „vaizdavimosi galia, fantazija“. Ji yra svarbus pažintinis procesas, leidžiantis kurti naujus vaizdinius, interpretuoti patirtį ir spręsti problemas.
Jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaikų kūrybiniai sugebėjimai nevienodi. Nevienoda ir jų vaizduotė. Kad vaiko vaizduotė gyva galima matyti iš formų įvairovės piešinyje (D. Klantė, E. Riotgeris, 1991). Pasak L. Vygotskio, vaizduotė kuriasi anksčiau negu abstraktusis mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių vaizduotė kuriasi mokymosi procese ir jo reikalavimų veikiama. Išmokti bet kurią mokomąją medžiagą neįmanoma be aktyvios vaizduotės veiklos, nemokant suvokti ir įsivaizduoti tai, ką pasakoja mokytojas, kas rašoma vadovėliuose ir pan. (pagal M. Pileckaitę - Markovienę ir kt., 2004, p. 113).
Taip pat skaitykite: Žaidimai lytėjimui lavinti
V. Kruteckis (1978, p. 58) teigia, kad vaizduotė - vienas iš svarbių psichinių pažinimo procesų. Piešiant labai reikalinga erdvinė vaizduotė. Tiesioginiai įspūdžiai (parodų lankymas, objektų stebėjimas ir pan.) taip pat ugdo vaizduotę. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje pirmiausia tobulėja atkuriamoji vaizduotė, susijusi su anksčiau suvoktų dalykų įsivaizdavimu arba vaizdų pagal aprašymą, schemą, piešinį ir t. t. kūrimu.
Pradinių klasių mokinių vaizdiniai, neprarasdami gyvumo, ryškumo ir konkretumo, laipsniškai tampa realistiškesni, vis teisingiau atspindi mokymo dalykų, vaikų skaitytų knygų turinį; praranda fragmentiškumą, jungiasi į sistemas. Lavėja ir kūrybinė vaizduotė, kuriami nauji vaizdiniai, kitaip žiūrima į ankstesnės patirties įspūdžius, siejant juos į naujus derinius ir kombinacijas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinio vaizduotė vis labiau ir labiau vaduojasi iš tiesioginių įspūdžių įtakos (tai teikia jai kūrybiškumo), o vaizdiniai tampa vis realistiškesni, tvirtėja vaiko gebėjimas kritiškai vertinti vaizduotės vaizdinius vidaus logikos požiūriu.
V. Kruteckis (1978, p. 59) pažymi, kad reikėtų atkreipti dėmesį į vieną vaiko vaizduotės ypatybę, kuri kartais palaikoma melavimu. Kai kada 7 - 8 metų amžiaus vaikai, su užsidegimu pasakodami kokį nors įvykį, nevalingai, visiškai nesąmoningai jį papildo, praplečia išgalvotomis detalėmis. Fantazija susipina su realybe. Vaikas nekaltai fantazuoja tada, kai nori sukelti suaugusio susidomėjimą, savo pasakojimu, atkreipti jo dėmesį. Panašiai būna ir tuomet, kai vaikas, patyręs esąs kuriuo nors požiūriu neįvertintas, jaučia savotišką poreikį įsitvirtinti, nori iškilti suaugusių arba savo bendraamžių akyse. Tokį jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinio fantazavimą, žinoma, reikia įveikti, tačiau šitai privalu daryti švelniai, jautriai ir taktiškai.
Apibendrinant galima teigti, kad jaunesniajame mokykliniame amžiuje tobulėja atkuriamoji bei kūrybinė vaizduotė. Vaizduotė formuojasi ne tik mokymosi procese, bet ir per tiesioginius įspūdžius (parodų lankymas ir pan.). Kiekvieno vaiko vaizduotė bei kūrybiniai sugebėjimai yra nevienodi. Vaizduotė padeda vaikui lengviau naudotis patirtais įspūdžiais ir kurti naujus, todėl vaizduotės ugdymas yra labai svarbus pradinėse klasėse.
Girdimasis Suvokimas ir Jo Svarba
Girdimasis arba garso suvokimas - priėmimas ir perdirbimas klausa gaunamos informacijos (triukšmo, skambesio, kalbos) centrinėje nervinėje sistemoje. Tai viena iš svarbiausių suvokimo formų (kartu su regimuoju ir taktiliniu suvokimu), kurios padeda susidaryti bendrą, išsamų pasaulio vaizdą. Girdimasis suvokimas - tai gebėjimas skirti ir atpažinti neverbalinius (gyvosios ir negyvosios gamtos) ir verbalinius (kalbinius) garsus.
Gamtoje nėra grynos tylos, mus supa įvairialypis garsų fonas. Šio garsų srauto (taip, kaip mes girdime nepažįstamą užsienio kalbą, bet jos nesuprantame) suvokimas priklauso ne tik nuo periferinės klausos, bet ir nuo patirties, nuo to, kiek žmogus sugeba sutelkti dėmesį, išskirti reikšmingus garsus iš bendro fono ir juos atpažinti.
Vaikai, kurie blogai diferencijuoja garsinius dirgiklius, kalba plėtojosi lėtai. Iškreipiami fonemos, kartais šie vaikai negirdi žodžio pabaigos, todėl netaria galūnių. Tai pasireiškia skausmingomis reikalingo žodžio paieškomis. Per didelis triukšmas taip pat gali sulėtinti vaiko kalbos raidą. Jei vaiko pasaulis perpildytas triukšmo, nenuostabu, kad savisaugos sumetimais jis stengsis negirdėti jokių garsų. Pavyzdžiui, televizoriaus keliamo triukšmo.
Girdimasis suvokimas glaudžiai siejasi su kalbos ugdymu. Ikimokykliniame amžiuje pats laikas lavinti girdimąjį suvokimą bei girdimąją atmintį, nes nuo jų priklauso ir tolesnis kalbos vystymasis. Girdimasis suvokimas ir dėmesys lavinamas įvairia veikla. Girdimojo suvokimo užduotis papildo garsų mėgdžiojimo pratybos, pavyzdžiui, k-k-k-k, a-a-a-a, lietaus lašai krenta - kap kap, krenta lapai, obuoliai, kaštonai - papt papt, lapai šnara- š-š-š-š, medžiai ošia a-a-a-a, varpelis - din-din, tilin-tilin, būgnelis - bum-bum, bom-bom, dūdelė- dū-dū, tū-tū.
Reikalingi paveikslėliai, kuriuose nupiešti įvairius garsus skleidžiantys daiktai, aptariami, pakartojami išgaunami garsai. Išgaukite įvairius garsus su daiktais (šaukštais, monetomis, žadintuvu, telefonu, buteliukais su žirniais ir kt.). Vaikas užsimerkia, nusisuka. Labai naudingas yra pratimas „Tyla“. Daug ką galime išgirsti tik tuomet, kai būna visiškai tylu. Tyla suteikia galimybę atmesti mums įprastą triukšmą ir išgirsti tuos garsus, kurių paprastai negirdime. Tyloje mes girdime tiksint sekundinę rodyklę, girgždantį medį, kartais girdime patys save, savo pulsą, skrandžio gurgimą, kvėpavimą ir t.t. Taip pat, šaudėjimas, dainavimas, švilpimas ir kt. Nepamirškite tuos garsus pavadinti, kad kitą kartą galėtumėte žaisti atvirkštinį žaidimą, kai pasakysite pirmiausia veiksmo pavadinimą, o paskui kartu su vaikais jį atliksite.
Taip pat svarbus nekalbinių garsų skyrimas (tylūs - garsūs, aukšti - žemi, ilgi - trumpi, švelnūs - šiurkštūs ir pan.) ir aplinkos bei kalbos garsų skyrimas (mokyti skirti tuos garsus, kuriuos mažyliai taisyklingai ištaria).
Žaidimai girdimajam suvokimui lavinti:
- „Kur skamba varpelis“ - vaikas ar suaugęs pasislepia ir skambina varpeliu.
- „Kas skambėjo pirma, o kas paskui“ - stebuklinga lazdele pabarakinti į butelį ir į stalą.
- „Kieno garsas“ - vaikai sėdi nusisukę, o suaugęs plėšo popierių, pila vandenį, beldžia kaladėle, maišo arbatą šaukšteliu, kerpa žirklėmis.
- „Kas skambėjo“ - vaikai sėdi nusisukę, o suaugusysis groja vienu iš muzikinių žaislų (būgneliu, dūdele, varpeliu, švilpuku).
- „Kieno balsas“ - vaikas nusisuka, o suaugusiojo parinktas vaikas šaukia jį vardu.
- „Paklausyk ir padaryk“ - klausytis greito ir lėto beldimo, trepsėjimo. Pavyzdžiui, žiukas, lėktuvas.
- „Kur subildėjo“ - klausytis į 2-3 garsus (guminio žaisliuko cypsėjimas, beldimas, skambinimas varpeliu) ir parodyti garso kryptį ranka.
- „Kur tu kalbi“ - įrašyti vaiko ir jo draugų balsus.
Mokyti skirti garsus reikia žaidimo forma. Nesusiformavus foneminei klausai, vaikai suvokia ne tai, ką mes jiems sakome, o tai, ką jie išgirsta - kai ką tiksliai, o kai ką tik apytiksliai: dėdė virsta į kėdę, baltas į paltą. Tai ryškiai pasireiškia pradėjus vaikams eiti į mokyklą, mokantis skaityti ir rašyti, kas labai svarbu ir tolesniame ugdymo procese.
Girdimojo suvokimo lavinimo pratybos paprastai siejamos su artikuliacinėmis pratybomis - vaikui siūloma mėgdžiojant pakartoti išgirstus garsus.
Mažas vaikas nemoka valdyti savo klausos, negali lyginti garsų. Bet to jis išmoksta arba galima išmokyti. Svarbu lavinti foneminę klausą vaikams, kurie turi kalbos ir kalbėjimo problemų. Dažnai vaikas nepastebi, kad jis neteisingai taria garsus. Foneminė vaiko klausa lavinama įvairiais žaidimais pagalba.
Realybės Suvokimas ir Kognityviniai Procesai
Realybės suvokimas yra sudėtinga sąveika tarp jutiminės informacijos ir kognityvinių procesų. Psichologinės teorijos rodo, kad suvokimas nėra pasyvus išorinio pasaulio atspindys, bet aktyvus konstravimas, formuojamas dėmesio, atminties, lūkesčių, socialinio konteksto ir kultūrinio pagrindo.
Svarbūs kognityviniai procesai, veikiantys suvokimą:
- Dėmesys: Lemiamas veiksnys, nulemiantis, kokią informaciją apdorojame.
- Atmintis: Ankstesnė patirtis ir žinios, saugomos atmintyje, daro įtaką tam, kaip interpretuojame dabartinę informaciją.
- Lūkesčiai: Išankstiniai įsitikinimai ir lūkesčiai gali iškreipti suvokimą, priverčiant mus matyti tai, ko tikimės.
- Socialinis kontekstas: Socialinė aplinka ir kultūrinės normos gali daryti įtaką suvokimui, ypač socialinėse situacijose.
Suvokimo Iliuzijos
Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Jos kyla dėl fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Iliuzijos parodo, kad suvokimas nėra tiesioginis realybės atspindys, bet aktyvus konstravimas, kuris gali būti iškreiptas įvairių veiksnių.
Individualūs Suvokimo Skirtumai
Žmonės skiriasi pagal savo suvokimo stilius ir gebėjimus. Individualūs skirtumai gali būti susiję su genetiniais veiksniais, patirtimi, asmenybės savybėmis ir kultūriniais skirtumais. Supratimas apie individualius suvokimo skirtumus yra svarbus norint suprasti žmogaus elgesį ir socialinę sąveiką.
tags: #suvokimo #kurimas #psichologija