Įvadas
Socialinė psichologija tiria žmogaus elgesį socialiniame kontekste, įskaitant nukrypimus nuo normų. Šiame straipsnyje aptarsime moterų deviantinį elgesį, jo apibrėžimą, priežastis ir galimus sprendimo būdus. Straipsnyje remiamasi įvairiais psichologiniais ir socialiniais tyrimais, siekiant pateikti išsamų ir informatyvų požiūrį į šią sudėtingą problemą.
Socialinės psichologijos pagrindai
Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių suvokimą, vertinimą, bet ir savo paties Aš vaizdo formavimąsi.
Socialinės psichologijos esmė ir objektas
Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Šios srities problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui. Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis.
Socialinės psichologijos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Ši disciplina svarbi visuomenės raidą prognozuojančioms valdžios, teisėsaugos institucijoms ir politikams.
Socialinės psichologijos raida ir ištakos
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. XVIII a. C. A. Helvétius pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių ir aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį, mėginusiu pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą socialinei psichologijai.
Taip pat skaitykite: Kaip moterys bendrauja?
Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka. Lietuvoje socialinės psichologijos užuomazgų atsirado XIX a. viduryje, o XX a. pradžioje socialinės psichologijos tematika rašė A. Kaupas ir K. Bytautas. 1939 m. J. Vabalo‑Gudaičio straipsnis apie žemaičių psichologines savybes yra pirmasis darbas apie tarpkultūrinius skirtumus. XX a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius ir A. Suslavičius.
Pagrindiniai socialinės psichologijos principai
Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą. Žmogus, atėmus jo tapatybę ir vienumą, nepakartojamumą, tapo bevarde auka ant svetimų idėjų altoriaus. Viskas leidžiama, kai abstrakti idėja iškeliama aukščiau žmogaus. Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo. Netikėta nesėkmė, katastrofa, avarija, artimo žmogaus mirtis žiauriai atšaukia pasyvų sapną, „išsibarstymą” ir iškelia egzistavimo prsmės klausimą.
Deviantinis elgesys: apibrėžimas ir samprata
Deviantinis elgesys - tai elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui „deviacijos“ sąvoką galėtume versti kaip „nukrypimas“, „nuokrypis“. Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį, vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis. Vis dėlto kalbant apie tam tikrus nukrypimus nuo elgesio normų, iškyla ir atskaitos taško, t.y. normalaus elgesio klausimas.
Normalaus elgesio kriterijai
Pagal statistinį kriterijų normalus elgesys yra tas, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų. Etinis kriterijus akcentuoja ne elgesio formų pasireiškimo dažnumą, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas. Čia normaliu laikomas toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus ar draudimus. Deviantinis elgesys - kai šie reikalavimai pažeidžiami. Šio požiūrio trūkumai: elgesio normos kinta ir yra reliatyvios, kadangi priklauso nuo kultūrinių, politinių, klasinių konkrečios socialinės struktūros ypatumų.
Pagal psichologinį-medicininį normos kriterijų normaliu laikytinas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Deviantinis elgesys - tokios elgesio normos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimus.
Taip pat skaitykite: Nerimo sutrikimų statistika
Deviantinio elgesio formos
Deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Neigiamos formos apima:
- Nusikalstamumas: nusikaltimai prieš asmenį, nuosavybę, lytiniai nusikaltimai.
- Narkomanija ir alkoholizmas: priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų.
- Prostitucija: komercinis seksas.
- Agresija: priešiškas elgesys, smurtas.
- Asocialus elgesys: elgesys, neatitinkantis visuomenės normų, bet nebūtinai darantis žalą kitiems.
Moterų deviantinis elgesys: specifika ir priežastys
Moterų deviantinis elgesys turi savo specifiką, kurią lemia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai.
Biologiniai veiksniai
Hormonų disbalansas, genetinė predispozicija ir kiti biologiniai veiksniai gali turėti įtakos moterų elgesiui, įskaitant ir deviantinį.
Psichologiniai veiksniai
Žema savivertė, psichologinės traumos, emociniai sutrikimai, asmenybės sutrikimai ir kiti psichologiniai veiksniai gali paskatinti moteris elgtis deviantiniu būdu.
Socialiniai veiksniai
Socialinė atskirtis, skurdas, smurtas šeimoje, diskriminacija, neigiama aplinka ir kiti socialiniai veiksniai gali padidinti moterų deviantinio elgesio riziką.
Taip pat skaitykite: Konferencijų įkvėpimas
Socialiniai vaidmenys ir nuokrypio vaidmuo
Žmogus atlieka socialinį vaidmenį tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis. Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu.
Deviantinio elgesio teorijos
Nusikaltimų priežastys siejamos su paveldamumu, vitaminų trūkumu; elerginės organizmo reakcojos, toaksinai, smegenų dispucija. Priemonės - yra izoliacija ir gydymas. Nusikaltimo priežastys - žemas intelektas, stresas, psichopatinė elgsena. Gydymas - psichotarapija.
Ekologinis požiūris
Banditizmas, korupcija ir t.t., gydymas - psihologinės terapijos - ieško asmenyje. Nusikaltimus daro visuomenė. Susilpnėja socialiniai ryšiai, neveikia (nedaro įtakos) mokyklos, bažnyčia ir t.t. Sprendimas - bendruomenės stiprinimas.
Sudaužytų langų teorija
Visada iš mažamečių vaikų išauga nusikaltėliai, jeigu šalia yra apleista gamykla ar apleisti namai. Būtinai užaugs banditai.
Struktūrinių suvaržymų teorija
Priežastys - ekonominių siekių blokavimas; Sprendimai - šių siekių realizacijos išplėtimas ( pakelti ekonomiką, sudaryti geresnes sąlygas žmonėms gyventi). Nusikaltimas - visuomenė sukuria tikslus (pvz. Prestižinis gyvenimas, automobilis, namas išsilavinimas ir t.t.).
Išmokimo teorija
Nusikaltimo priežastys - imitacija, pirminės grupės normų spaudimas; Sprendimas - negatyvus grupės spaudimo neigiamas įvertinimas „sugebėjimas sakyti tiesą „NE“.
Socialinės kontrolės teorija
Nusikaltimo priežastys - žemas savikontrolės, susilaikymo lygis, blogas sociolizavimas, susitvardymo lygmuo; sprendimas - geresnė vaikų priežiūra, socialinio ryšio stiprinimas.
Etikečių klijavimo teorija
Nusikaltimo priežastys - identiteto įsisavinimas ir stigmatizavimas. Sprendimo būdas - minimalus kišinimasis ir asmens integracija į visuomenę.
Konflikto teorija
Nusikaltimo priežastys - netolygus valdžios, galios pasiskirstymas ir valdžios troškimas. Sprendimas - lygybės puoselėjimas.
Deviantinio elgesio prevencija ir intervencija
Deviantinio elgesio prevencija ir intervencija turėtų būti kompleksinė, apimanti tiek individualius, tiek socialinius veiksnius.
Ankstyva prevencija
Svarbu užtikrinti vaikų ir paauglių gerovę, teikti jiems psichologinę pagalbą, ugdyti socialinius įgūdžius, stiprinti šeimos ryšius ir kurti saugią aplinką.
Intervencija
Jei deviantinis elgesys jau pasireiškė, būtina teikti individualią ir grupinę psichoterapiją, socialinę pagalbą, įtraukti asmenį į reabilitacijos programas ir padėti integruotis į visuomenę.
Socialinė politika
Valstybė turėtų užtikrinti socialinę apsaugą, mažinti skurdą, diskriminaciją, smurtą ir kitus socialinius veiksnius, kurie didina deviantinio elgesio riziką.
Holistinis požiūris į žmogų
Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą. Vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Holistinė perspektyva siekia ir leidžia priartėti prie subjektyvaus individo pasaulio. Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus.
tags: #moteru #deviantinis #elgesys