Psichologija - mokslas, nuolat evoliucionuojantis ir ieškantis atsakymų į sudėtingus klausimus apie žmogaus psichiką ir elgesį. Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologijos mokslo raidą, jos šakas ir metodus, taip pat apžvelgsime Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Taikomosios psichologijos laboratorijos veiklas.
Psichologija: Kas Tai?
Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija, kaip savarankiškas mokslas, pirmiausia vystėsi fundamentaliųjų tyrimų kryptimi. Tačiau šiandien intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.
Psichologijos Šakos: Platus Spektras
Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos įvairios psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, tačiau vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
Taikomosios psichologijos šakos, atsiradusios XX a., siekia tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas. Tai apima darbo psichologiją, inžinerinę psichologiją, kriminalinę psichologiją, medicininę psichologiją, meno psichologiją, mokslo psichologiją, muzikos psichologiją, pedagoginę psichologiją, propagandos psichologiją, religijos psichologiją, sporto psichologiją, tanatopsichologiją, teisės psichologiją, teismo psichologiją, ekonominę psichologiją ir kitas.
Taip pat skaitykite: Atsipalaidavimas per taikomąją relaksacijos terapiją
Psichologijos Metodai: Kaip Vyksta Tyrimai?
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas: tyrimas, kuriame vienas ar daugiau kintamųjų yra manipuliuojami, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems.
- Stebėjimas: sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje.
- Koreliacinis tyrimas: apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
- Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos Raida: Nuo Filosofijos Iki Mokslo
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.
Antika
Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Atomistinio materializmo pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
Taip pat skaitykite: Kas yra taikomoji psichologija?
Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą" (De anima). Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika. Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale "Charakteriai" (Charektere).
Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).
Viduramžiai
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką.
Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Taip pat skaitykite: Elgesio analizės metodai
Naujieji Amžiai
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.
Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
XVII a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.
Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale "Praktinio proto kritika" (Kritik der praktischen Vernunft 1788) teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką.
Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale "Psichologija kaip mokslas" (Psychologie als Wissenschaft 2 tomai 1824-25) teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.
Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją.
Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
XIX Amžius: Psichologija Tampa Savarankišku Mokslu
Apie 200 m. XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.
XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. XIX a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas.
W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.
Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).
Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu.
Vilniaus Universiteto Taikomosios Psichologijos Laboratorija: Veikla Ir Tyrimai
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Taikomosios psichologijos laboratorija yra pirmaujanti senėjimo ir taikomųjų psichologijos tyrimų grupė Lietuvoje. Laboratorija koordinuoja Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimą (Survey of Health, Ageing and Retirement in Europe (SHARE)) Lietuvoje bei vykdo kitus su senėjimu susijusius tyrimus.
Instituto mokslinių tyrimų laukas apjungia psichologinių teorijų ir metodikų taikymo pokyčius ir vietoje egzistuojančias socialines problemas, kylančias dėl iššūkių susijusių su sparčiai besikeičiančia visuomene. Instituto mokslininkai įgyvendina projektus ir vykdo tyrimus apie technologijų poveikį vaikų vystymuisi, su amžiumi susijusias stigmas senstančioje visuomenėje, besikeičiančias užimtumo praktikas, sveikatai žalingą elgesį, postkomunistinių transformacijų poveikį individo ir visuomenės emocinei ir psichinei sveikatai, socialinės aplinkos įtaką psichikos sveikatai šiuolaikinėje Lietuvoje.
Pagrindinė veikla, vykdoma Psichologijos institute, apima tyrimo priemonių vertinimą, testavimą ir pritaikymą; metodines naujoves; dokumentų analizę, lauko ir eksperimentinius tyrimus; taikomąsias studijas ir konsultacijas politikos klausimais; instituto mokslininkai bendradarbiauja su visuomenės informavimo priemonėmis apie jautrias su psichologija susijusias problemas.
Laboratorijos veikla orientuota į taikomąją vertę turinčius tyrimus: ji atlieka taikomuosius tyrimus bendradarbiaudama su verslo organizacijomis, standartizuoja ir adaptuoja psichologinio vertinimo instrumentus Lietuvoje, teikia mokymo paslaugas.
Senėjimo Tyrimai: Dėmesys Vyresnio Amžiaus Žmonių Gerovei
Viena iš pagrindinių Taikomosios psichologijos laboratorijos veiklos krypčių yra senėjimo tyrimai. Mokslininkai doc. psichologinių mokslų daktarė R. Balevičiūtė ir doc. psichologinių mokslų daktarė J. Lazauskaitė pabrėžia, kad žmonių grupė, kurios gerovės supratimas šiuolaikiniame pasaulyje darosi vis aktualesnis - vyresnio amžiaus žmonės.
Didžiajai daliai pasaulio šalių susiduriant su populiacijos senėjimu, Lietuva išsiskiria tuo, kad mūsų šalyje ne tik dėl gimstamumo ar gyvenimo trukmės pokyčių, bet ir dėl emigracijos visuomenės senėjimas vyksta itin sparčiai. Tokie kardinalūs pokyčiai skatina taikyti į vyresnio amžiaus asmenų grupės gerovės didinimą nukreiptas socialinės politikos priemones.
Vyresnio amžiaus žmonių gerovę ir jos veiksnius padeda išaiškinti Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją (SHARE) tyrimas, kuris laikomas vienu svarbiausių senėjimo tyrimų pasaulyje. Šis tyrimas vykdomas periodiškai, kas dvejus metai organizuojamos vadinamosios tyrimo bangos - kai apklausiami tie patys, jau tyrime dalyvavę žmonės. Nuo tyrimo pradžios dalyvaujančios šalys jau yra atlikusios kelių bangų tyrimus, deja, Lietuva į tyrimą įsitraukė ir pirmą apklausą atliko tik 7-ojoje bangoje.
VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Taikomosios psichologijos laboratorijos mokslininkų komandos koordinuoto tyrimo metu mūsų šalyje buvo apklausti 2024 asmenys (visoje Europoje tyrimą vykdančios šalys apklausė per 140 000 žmonių). Jame dalyvavo atsitiktinai atrinkti 50 metų ir vyresni žmonės bei jų partneriai. 50 metų riba leidžia analizuoti tiek priešpensinio, tiek pensinio amžiaus asmenis, taip susidarant išsamesnį situacijos vaizdą.
Rezultatai rodo, kad Lietuvos vyresnio amžiaus (65 metų amžiaus ir vyresnių) žmonių gerovė Europos Sąjungos šalių kontekste gana prasta, o 50 metų ir vyresni yra vieni labiausiai nepatenkintų gyvenimu Europoje. Atlikta analizė parodė, kad sergantys keliomis lėtinėmis ligomis turi didesnę tikimybę susidurti su psichikos sveikatos sunkumais, o tai neigiamai atsiliepia ir jų gerovei. Dėl šios priežasties VU mokslininkai siūlo sirgimą dviem arba daugiau lėtinių ligų traktuoti kaip vieną iš depresijos rizikos veiksnių, nusakančių poreikį atlikti psichologinės būklės patikrą. Šios profilaktinės patikros pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, apimančios depresijos ir nerimo simptomų įvertinimą, leistų pastebėti vyresnių nei 50 metų asmenų patiriamus sunkumus ir suteikti reikalingą pagalbą. Kadangi šiuo metu vis dar trūksta pagrįstų rekomendacijų ir metodų, kurie būtų efektyvūs teikiant pagalbą asmenims, kenčiantiems nuo kelių lėtinių ligų ir nuotaikos sutrikimų, svarbu skatinti tikslinių (užsakomųjų) šios srities tyrimų finansavimą.
Sveikatos Raštingumas Ir Prevencija
Atlikto tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių vengia tikrintis sveikatą prevenciškai: beveik trečdalis (31,9 %) 50 metų ir vyresnių Baltijos šalių gyventojų reguliariai nesitikrina savo kraujospūdžio, o kiek daugiau nei ketvirtadalis (25,8 %) nesilanko pas gydytojus dėl reguliarios dantų priežiūros ir patikrinimų. Paklausti, kodėl nesitikrina sveikatos, dažnas atsako nemanantis, kad tai yra būtina. Šie duomenys rodo, kad 50 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sveikatos raštingumas ir prevencinių veiksmų svarbos supratimas yra nepakankamas. Todėl siekiant stiprinti sveikatą ir padidinti vyresnio amžiaus asmenų gerovės lygį reikia skatinti rūpinimosi savimi kultūrą: sveikatos raštingumą, susijusį su lėtinėmis ligomis, ir žinias apie savarankiško sveikatos būklės stebėjimo svarbą 50 metų ir vyresnių gyventojų grupėje.
Ekonominė Padėtis Ir Darbo Rinka
Kalbant apie bet kurio amžiaus asmenų gerovę, pajamos yra vienas iš pagrindinių veiksnių, todėl susilaukia didelio visuomenės ir politikos formuotojų dėmesio. Tačiau vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų ekonominė padėtis verčia susirūpinti. 2020 m. žemiau skurdo ribos gyveno 36 proc. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių.
Dar vienas klausimas, kuris dažnai keliamas kalbant apie vyresnio amžiaus asmenų gerovę - pasitraukimo iš aktyvios darbo rinkos poveikis jų savijautai. Paaiškėjo, kad Lietuva priklauso šalių, kurių gyventojai iš darbo nori išeiti taip greitai, kaip tik galės, grupei. Tyrimo rezultatai rodo, kad darbo rinkoje aktyvūs vyresnio amžiaus žmonės dažnai pasižymi ir didesne gerove. Tad kaip paskatinti juos likti darbe? Tokią situaciją galėtų pakeisti kokybiškų darbo vietų užtikrinimas vyresnio amžiaus darbuotojams.
Senėjanti visuomenė sukuria spaudimą vėlinti pensinį amžių ir taip skatinti didesnį skaičių žmonių likti darbo rinkoje. Tačiau atlikti tyrimai rodo, kad tai nebūtinai yra palanku visų darbuotojų gerovei - dirbantieji prastomis sąlygomis gali patirti neigiamą poveikį. Todėl vykstant diskusijai apie pensinio amžiaus ilginimą VU mokslininkai rekomenduoja ieškoti įvairesnių ir į asmenį orientuotų skatinimo likti darbo rinkoje būdų, nukreiptų į paskatas žmonėms likti aktyviems darbo rinkoje, darbo vietos gerinimą, kovą su diskriminacija dėl amžiaus.
Represijų Poveikis Senėjimui
Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją (SHARE) tyrimo 7-oji banga, kurios duomenis analizavo VU psichologai, daugiausia buvo skirta surinkti informaciją apie vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo istorijas - jų vaikystę, darbo istoriją, šeiminio gyvenimo istoriją, patirtas represijas ir pan. Per pastaruosius 20 metų atlikti Lietuvoje gyvenančių ir nuo sovietų vykdytų represijų nukentėjusių asmenų tyrimai rodo, kad psichologinius persekiojimo ir represijų padarinius jaučia ne tik tiesiogiai juos išgyvenusieji, bet ir jų palikuonys. Beveik 50 metų trukęs įvairių visuomenės grupių ir atskirų jos narių persekiojimas paveikė ir visą visuomenę.
Remdamiesi šiais rezultatais VU mokslininkai rekomenduoja inicijuoti ir finansuoti tyrimus, skirtus išsiaiškinti psichologinius politinių represijų, diskriminacijos ir persekiojimo padarinius. Kartu reikėtų plėtoti ir apskritai tęstinius senėjimo tyrimus. Senėjimo tyrimai, kurie aprėpia tarpdisciplininius duomenis, leidžia lyginti šalis ir analizuoti vyresnio amžiaus asmenų gerovės pokyčius, susidaryti platų su senėjimu susijusių procesų vaizdą ir suprasti iššūkius, kylančius mūsų visuomenėje.
Socialinis Aktyvumas Ir Savarankiškumas Senatvėje
Analizuojant 65 metų ir vyresnių žmonių situaciją, pastebėta, kad, pvz., Danijoje, Nyderlanduose socialiai aktyviai gyvena daugiau nei 65% šių gyventojų. Lietuvoje tarp pensinio amžiaus žmonių maždaug penktadalis (apie 20 proc.) yra su kasdienės veiklos apribojimais. Tai reiškia, kad jiems sunku be aplinkinių pagalbos tvarkytis namuose, pasigaminti valgyti, nusiprausti, apsipirkti ar apmokėti sąskaitas.
VU Psichologijos instituto mokslininkė dr. akcentuoja: „Čia itin svarbu dirbti dviem kryptimis: ne tik stiprinti sveikatos sistemos orientaciją į ligų prevenciją, bet ir suteikti pakankamai paramos užtikrinant savarankiškumą senatvėje. Matome, kad daugeliui pensinio amžiaus žmonių reikia daugiau pagalbos su kasdieniais klausimais, o ypač - daugiau galimybių dalyvauti visuomenėje, bendrauti, sportuoti, prisidėti prie savanorystės. Tai svarbu, kad senatvė būtų ne liūdna ir vieniša, o rami ir gera.“
tags: #taikomosios #psichologijos #laboratorija