Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip tarptautinės konvencinės ir paprotinės teisės normos dėl genocido ir nusikaltimų žmoniškumui yra perkeliamos į Lietuvos baudžiamosios teisės šaltinius. Lietuva, įgyvendindama tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš jos ratifikuotų ar prisijungtų tarptautinių sutarčių bei tarptautinės paprotinės teisės, į nacionalinės baudžiamosios teisės šaltinius perkelia ir tarptautinės teisės normas, reglamentuojančias nusikaltimus žmoniškumui. Šiame kontekste aptariamas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (BK), kuriame numatytos dvi nusikaltimų žmoniškumui rūšys: genocidas ir tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis.
Genocido Traktavimas Lietuvos Teisėje
Naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, priimtame 2000 m. rugsėjo 26 d., numatomos dvi nusikaltimų žmoniškumui rūšys: genocidas (99 str.) ir tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (100 str.). Palyginti su tarptautine konvencine ir paprotine teise, Lietuvos teisės sistemoje genocidas traktuojamas plačiau. Lietuva 1992 m. priėmė specialų įstatymą dėl Lietuvos gyventojų genocido. Minėtas įstatymas paskelbė, kad Lietuva prisijungia prie JT konvencijos dėl genocido ir įtvirtino genocido nusikaltimą Lietuvos baudžiamojoje teisėje.
Platesnis Saugomų Grupių Sąrašas
Visų pirma, išplėstas saugomų grupių sąrašas, t.y. papildomai įtrauktos politinės ir socialinės grupės. Toks išplėtimas gali būti pateisinamas Lietuvos poreikiais, atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų genocido atvejus, ir atitinka šiuolaikines tendencijas nacionalinėse baudžiamosios teisės sistemose. Pavyzdžiui, politinių ir socialinių grupių apsauga įtraukta į genocido apibrėžimus Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos baudžiamuosiuose kodeksuose.
Papildomi Nežmoniški Aktai
Antra, genocidu pripažįstamos deportacijos ir kankinimai. Platesnis genocido traktavimas yra naudingas Lietuvos teisėsaugos institucijoms.
Problemos Tarptautiniame Bendradarbiavime
Tačiau platesnis genocido traktavimas gali sukelti (ir jau yra sukėlęs) problemų tarptautinio teisinio bendradarbiavimo metu su valstybėmis, pripažįstančiomis konvencinę genocido sampratą, nors Lietuva yra ne vienintelė Europos valstybė, plačiau traktuojanti genocidą (pvz., Rusija). Be to, apibrėžiant genocidą pabrėžiamas reikalavimas, kad grupė būtų sunaikinta fiziškai, nors ne visos genocido formos numato fizinį sunaikinimą. Viena nusikaltimo sudėties dalis sukonstruota kaip formalioji, o kita - kaip materialioji. Minėti trūkumai siūlomi panaikinti, patikslinta genocido nusikaltimo dispozicija.
Taip pat skaitykite: Tarptautinė teisė ir žmogaus teisės Lietuvoje: analizė
Tarptautinės Teisės Draudžiamas Elgesys su Žmonėmis Lietuvos BK
Nusikaltimai žmoniškumui, kaip bendra kategorija, nebuvo įtraukti į baudžiamosios teisės sistemą iki naujojo Baudžiamojo kodekso priėmimo 2000 m. (nors Kodeksas dar neįsigaliojo). Straipsnyje „Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis“ yra suformuluota nusikaltimo sudėtis, išoriškai panaši į nusikaltimų žmoniškumui sudėtį, apibrėžtą Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto 7 straipsnyje. Pagal LR BK 100 straipsnį, nusikaltimai žmoniškumui vadinami „Elgesys su žmonėmis, draudžiamas tarptautinės teisės“. Tai buvo parengta pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 7 straipsnį.
Neatitikimai Romos Statutui
Tačiau yra esminių neatitikimų, nes iškraipyti ryšiai tarp požymių, nurodytų Romos statute, pavyzdžiui, didelis mastas arba sistemingumas, numatytas kaip asmens veikos požymis, nors turėtų būti kaip „užpuolimą“ apibūdinantis požymis. Lietuvos versijoje reikalaujama, kad asmens veiksmas, o ne išpuolis būtų sistemingo ar plataus masto pobūdžio. Taip pat ne visiškai tikslus nežmoniškų veikų sąrašas. Nustatytiems trūkumams panaikinti siūloma patikslinta šio nusikaltimo dispozicija.
Baudžiamojo Kodekso Straipsnių Pakeitimo Įstatymo Projektas
Šioje dalyje aptariamas Baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100-1, 100-2, 100-3, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147-1, 147-2, 148, 149, 150, 151, 151-1, 152, 152-1, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170-1, 170-2, 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182-1,185, 188, 189, 189-1, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198-1, 198-2, 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249-1, 250, 250-2, 250-4, 250-5, 251, 256, 256-1, 257, 257-1, 258, 259, 262, 265, 267, 267-1, 267-2, 267-3, 268, 270, 270-2, 270-3, 273, 274, 275, 276, 276-1, 276-2, 276-3, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292-1, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302-1, 303, 304, 306, 306-1, 306-2, 307, 308, 309, 310, 311 ir 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr.:XIVP-3601(2)). Šis įstatymo projektas yra svarbus žingsnis siekiant patikslinti ir tobulinti nacionalinę teisę, atsižvelgiant į tarptautinius įsipareigojimus.
Prostitucija: Kontekstas ir Atsakomybė Lietuvoje
Nors prostitucija nėra tiesiogiai susijusi su genocidu ar nusikaltimais žmoniškumui, ji dažnai siejama su žmogaus teisių pažeidimais, ypač prekyba žmonėmis ir išnaudojimu. Prostitucija (lot. prostitutio - išniekinimas) - atlygintinai teikiamos lytinės paslaugos. Asmenys, užsiimantys prostitucija, siekia ne lytinio pasitenkinimo, bet gauti pinigų iš tų, kuriems teikiamos tokios paslaugos.
Prostitucijos Formos ir Paplitimas
Būna profesionalioji ir paslėptoji prostitucija. Profesionalioji prostitucija yra ja užsiimančio asmens pagrindinis užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis. Tokia prostitucija gali būti praktikuojama individualiai arba organizuotai (viešuosiuose namuose). Labiau paplitusi paslėptoji prostitucija, ja verčiasi asmenys po sutenerio (asmens, kuris suteikia vienokią ar kitokią apsaugą ir parūpina klientų) priedanga, prisidengę formalia legalia darbo vieta ar pajamų šaltiniu, užsiimantys prostitucija laikinai (pvz., kol susiras normalų darbą ar sudarys santuoką), t. p. Prostitucija tradiciškai laikoma daugiau moterų užsiėmimu, bet ja verčiasi ir vyrai.
Taip pat skaitykite: TPA istorinė apžvalga
Prostitucijos mastą lemia blogėjantis pragyvenimo (ypač jaunų moterų) lygis, didėjantis nedarbas, diskriminacija (moterų, imigrantų ir kitų), kintanti visuomenėje vyraujančių vertybių samprata, liberalėjantis požiūris į lytinius santykius, didėjantis išsiskyrusių ir vienišų moterų skaičius, neformalūs socialiniai santykiai, įvairėjančios laisvalaikio formos ir kita.
Prostitucijos Legalumas ir Kontrolė Pasaulyje
Prostitucija legali (ja besiverčiantys asmenys moka mokesčius ir turi socialines garantijas) Nyderlanduose (2000 pirmieji Europoje legalizavo prostituciją), Austrijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Graikijoje, Turkijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kai kuriose kitose šalyse, bet yra tam tikrų apribojimų (pvz., Vengrijoje reikia gauti verslo liudijimą, Austrijoje galima dirbti tik naktį). Prostitucija daugelyje šalių draudžiama arba reguliuojama įstatymų.
Istorinis Prostitucijos Kontekstas
Prostitucija (ritualinė, karo ir kita) žinoma nuo senų laikų, seksui buvo naudojamos vergės. Senovės Graikijoje, Judėjoje, Finikijoje, Indijoje buvo įprasta šventyklų prostitucija. Apie šventikų stebuklingą ryšį su dievais per prostitutes rašė senovės graikų istorikas Herodotas. Senovės graikai skyrė prostitutes verges, gatvės prostitutes ir heteras. 7 amžiuje prieš Kristų Solonas prostituciją pavertė verslu - buvo įsteigti viešnamiai (dikterionai) ir apmokestintos prostitucijos paslaugos. Greitai išpopuliarėjo ir vyrų teikiamos prostitucijos paslaugos, bet heteromis galėjo būti tik moterys. Senovės Romoje būta prostitučių (atsiduodavo daugeliui vyrų), sugulovių (vedusių vyrų meilužės) ir konkubinų (gyvendavo su vyrais nesusituokusios ir buvo gerbiamos kaip teisėtos žmonos). Romos imperijos laikais prostitucija suklestėjo, ja užsiiminėjo net imperatorių žmonos.
Europoje pirmieji viešieji namai pradėjo veikti 1180 Londone, 1292 Hamburge. Viduriniais amžiais prostitucija nebuvo uždrausta, bet tapo negarbingu verslu. Viešieji namai turėjo savo ženklus - gėlių ir gyvūnų paveikslais išpieštas duris, margas grotas, žibintus virš durų. Visos prostitutės t. p. turėjo skiriamuosius ženklus. Dvasiškiams ir vedusiems vyrams buvo draudžiama lankytis viešuosiuose namuose. Naujaisiais laikais viešnamiai buvo uždrausti beveik 100 metų, prostitutės turėjo tikrintis sveikatą kas dvi savaites ir nesirodyti gatvėje dieną. Prostitutėmis tapdavo dažniausiai neturtingos, bemokslės moterys. Jos kentėjo ir nuo klientų, ir nuo policijos, kuri atimdavo iš jų uždarbį ir sodindavo į kalėjimą. 18 amžiuje pramoninės revoliucija, masinė kaimo žmonių migracija į miestą, silpnėjantys šeimos ryšiai paskatino prostitucijos plitimą.
19 amžiuje kai kuriose valstybėse pradėta kontroliuoti prostituciją siekiant sumažinti jos kriminogeniškumą, nukreipti į valstybės iždą dalį už prostituciją gaunamų pajamų, užkirsti kelią venerinių ligų plitimui. Rusijos imperijoje prostitutėms vietoj paso buvo išduodamas vadinamasis geltonasis bilietas, patvirtinantis, kad jo savininkė teikia seksualines paslaugas, prostitutės turėjo 2 kartus per savaitę pasirodyti gydytojui. Karinio komunizmo laikais Rusijoje buvo sušaudyta šimtai prostitučių, 1919 Petrograde įkurta priverčiamųjų darbų stovykla moterims, joje 60 % sudarė moterys, įtariamos besiverčiančios prostitucija. Prasidėjus Naujajai ekonominei politikai prostitucija vėl suklestėjo (apklausų duomenimis, 40-60 % suaugusių vyrų naudojosi prostitučių paslaugomis). SSRS nuo 1929 prostitutes vėl pradėta persekioti kaip klasinius priešus, jos buvo perauklėjamos pusiau uždaruose profilaktoriumuose, specialaus režimo kolonijose, siunčiamos į NKVD lagerius.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
20 amžiaus pabaigoje prostitucijos mastai daugelyje šalių išaugo, išryškėjo vyrų ir vaikų prostitucija. 21 amžiuje sutinkamos miestų autobusų ir geležinkelio stočių prostitutės, t. p. prostitutės, teikiančios paslaugas striptizo baruose, specialiuose masažo salonuose ar butuose, iškviečiamos telefonu, vadinamosios elito prostitutės, turtuolių palydovės, su turtingomis moterimis už pinigus gyvenantys vyrai (vadinamieji alfonsai ar žigolo). Siūlomos paslaugos apima įvairių rūšių seksą (vaginalinį, analinį, oralinį, grupinį), erotinį masažą, striptizą, masturbaciją, homoseksualines paslaugas ir kita.
Atsakomybė už Prostituciją Lietuvoje
Lietuvoje už vertimąsi prostitucija numatyta administracinė atsakomybė. Prostitucija besiverčiantys asmenys ar asmenys, kurie atlygintinai naudojosi prostitucija besiverčiančio asmens paslaugomis, gali būti sulaikyti iki 5 valandų. Atsakomybėn netraukiamas prostitucija vertęsis asmuo, kuris į ją buvo įtrauktas dėl turtinės, tarnybinės ar kitos priklausomybės arba panaudojant apgaulę, fizinę ar psichinę prievartą. Nepilnamečiai ar nukentėję nuo prekybos žmonėmis asmenys už vertimąsi prostitucija nebaudžiami nepriklausomai nuo įtraukimo į ją būdo.
Baudžiamoji atsakomybė nustatyta už turėjimą pajamų iš kito asmens prostitucijos, už sąvadavimą, prostitucijos organizavimą ar vadovavimą jai, gabenimą prostitucijai ar įtraukimą į prostituciją, t. p. baudžiama už asmens pardavimą, pirkimą ar kitą perleidimą arba įgijimą, jo verbavimą, vežimą ar laikymą nelaisvėje siekiant įtraukti į prostituciją ar pelnytis iš šio asmens prostitucijos.
tags: #tarptautines #teises #draudziamas #elgesys #su #zmonemis