Kristijono Donelaičio kūryba XVIII amžiuje iškyla kaip milžiniškas kalnas lietuvių literatūroje. Svarbiausias jo kūrinys - idilinė poema "Metai", kurioje autorius siekė priešpastatyti lietuvių tautinę kultūrą, senovinius papročius ir taurų gyvenimo būdą vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai. Donelaičio kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas.
Įvadas
K. Donelaitis "Metuose" siekė pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, jos dvasinius bruožus, materialinę ir socialinę padėtį. Keturis metų laikus - pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą - jis panaudojo kaip kompozicinį pagrindą, leidžiantį aprėpti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kasmet kartojasi. Poema susideda iš keturių dalių: "Pavasario linksmybės", "Vasaros darbai", "Rudenio gėrybės" ir "Žiemos rūpesčiai", kurių pavadinimai atspindi vyraujančią nuotaiką. Nuo pavasario iki žiemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vyžlaukio valsčiuje.
Skaitydami Kristijono Donelaičio "Metus", pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus poziciją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas. Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes (Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).
Išmintis Donelaičio "Metuose"
Išmintis - patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Išminčius - žmogus, turintis išminties. Išmintingi žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent šios savybės yra bendros K. Donelaičio "Metų" išminčiams - "viežlybiems" būrams.
"Viežlybieji" būrai kaip išminties pavyzdžiai
"Viežlybųjų", teigiamųjų personažų grupei "Metuose" priklauso Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Selmas: religingumas ir taupumas
Mažiausiai poemoje individualizuoti "viežlybieji" būrai yra Selmas ir Lauras. Selmas, kaip matyti iš jo kalbų ir poeto pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K. Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams. Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K. Donelaitis religingumą laiko viena (bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas "bedieviais", "glūpais", "bėdžiais", kai jie nepasimeldžia prieš valgį. K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: "Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns įplentą supleškins?" O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai.
Lauras: gyvenimo laikinos vertės suvokimas
Į Selmą panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. "Kytras pilosofas" visada postringauja "rymodams ant stripinio savo" arba "ant kumpos lazdos pasirėmęs". Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos saikingumo. Daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad "taip jau Dievulis surėdė" ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis - vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia - žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos.
Krizas: darbštumas ir prisitaikymas
Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra "dosningasis" Krizas - praturtėjęs būras. "Metuose" jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K. Donelaitis norėtų sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir "šeimyna". Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, "moma maitintis ubagais ėjo", o jam "kiaules varinėt pas Bleberį teko". Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek "razumo" rodė, kad "ne vieną žilį pranoko". Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas džiaugiasi, kad jis "ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo". Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų. Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas "šrimyna" - bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys "dar už menką pinigą klausė", mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė. Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.” Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo "šeimyna", bet ir vargingai gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu - galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti, tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais, nes išmintis ir dora - du neatsiejami dalykai.
Pričkus: teisingumas ir bendruomeniškumas
Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Didžiausias išminčius "Metuose" yra "išmintingasis" šaltyšius Pričkus. Tai sąžiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos "veltėdžiais", "šūdvabaliais". Pričkus giria darbščias moteris už tai, "kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia". Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. "Ponas amstrotas", pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas.
Donelaičio kūrybos kontekstas ir įtaka
K. Donelaitis buvo temperamentingas, jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose. Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai "žinias" apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: "Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus". Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas - nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą. K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje. Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K. Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys - idilinė poema "Metai". Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai moraliniai ar praktiški ūkiški. "Vasaros darbuose" kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą. Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir grybavimas, taip pat riešutavimas. Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoje visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas. Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą. Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat. Paskutinį "Pavasario linksmybių" ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Gamta ir žmogus "Metuose"
Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieję su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą. "Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė". Paprastas žmogus - valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras "gaspadorius" kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat: "<…> šeimyną savo pabudint Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo." Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. "Metuose" gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje.
Darbas kaip būro gyvenimo pagrindas
Įsigilinę į poemą "Metai" matome, kad darbas - pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara - sunkus metų laikas baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų. Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti vienas kitą.
K. Donelaičio kūrybos reikšmė
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis - pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos "Metai" autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą - jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas - kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui. Bet jaučiame "Metuose" ir švietimo dvelksmą - lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį. K. Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas - nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje. K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms - būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą - trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai - urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas. K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis "Metuose": aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.
"Metai" kaip būrų gyvenimo enciklopedija
K. Donelaitis "Metuose" stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis - taip, kaip jis pats suprato. K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: "Pavasario linksmybės", "Vasaros darbai", "Rudenio gėrybės", "Žiemos rūpesčiai". Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl "Metai" vadinami poema.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
tags: #teksto #suvokimas #is #skerdziaus