Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886-1958) - rašytoja, dramaturgė, poetė, kritikė, vertėja, mokytoja, dėstytoja, skaučių vadė, dvasinio ir moralinio ugdymo teorijos kūrėja ir įstabi praktikė, visuomenės veikėja, valstybės kūrėja. Literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė-Pakerienė taikliai pastebėjo, kad S. Čiurlionienei-Kymantaitei buvo skirta vesti, vadovauti. Šis moters įvardijimas atveria įvairialypę būtį, rodo jos turtingumą ir turiningumą, pasirinktą ir išnaudotą (savi)raiškos būdą, kad gyvenimas, buvimas išsipildytų. Šiemet minimas S. Čiurlionienės-Kymantaitės 130-metis.
Kaip pastebi V. Daujotytė-Pakerienė, tylus mąstymas ir buvimas yra svarbios kultūros atsargos, tačiau šiandien dažnai siekiama garsaus efektyvumo, o tai gali vesti prie mąstymo defektų. S. Čiurlionienės-Kymantaitės atveju nutylėjimas regisi kaip vertybė, nes jos asmenybės galia pasireiškia ne garsiais ištarimais, bet darbais ir veikla, kurie yra tikriausia valios veikti apraiška. Jai nereikia nuolatinio minėjimo, nes visa, kas perdėta, nuvalkioja ir sumenkina vertę.
S. Čiurlionienės-Kymantaitės fenomenas: tarp asmenybės ir kūrybos
Apie Sofiją rašyti - ne naujiena, tačiau jos fenomenas vis pritraukia. 2013 metais baigtas leisti S. Kymantaitės-Čiurlionienės Raštų aštuonių tomų rinkinys, o šiemet išleista Aušros Martišiūtės-Linartienės parengta knyga „Tautos auklėjimo mintys. Kultūros kritika, publicistika, viešosios paskaitos, pokalbiai“ (2016).
Literatūrologė V. Daujotytė-Pakerienė atliko nuoseklią analizę, kurioje praskleidžiama S. Čiurlionienės-Kymantaitės veikla, darbai ir asmenybė. Ji dėmesingai pasakoja apie Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių santykį, kuris yra išskirtinis reiškinys Lietuvos kultūros istorijoje. Knyga „Sofija“ minėto jubiliejaus akivaizdoje įkvėpė pokalbį su V. Daujotyte-Pakeriene, kurioje ji dalijasi įžvalgomis apie S. Čiurlionienės-Kymantaitės asmenybę ir kūrybą.
Sofijos asmenybės atspindžiai V. Daujotytės-Pakerienės knygoje "Sofija"
V. Daujotytė-Pakerienė prisipažįsta, kad neturėjo išankstinių planų rašyti apie Sofiją, tačiau knyga ėmė rašytis iš vidaus. Ją paskatino ypatingas laikas, kai ėmė grįžti ankstyvojo gyvenimo turiniai, ieškodami atgimimo formų.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Literatūrologė teigia, kad tyla neatskiriama nuo kalbos, tai yra pasirinkimas. S. Čiurlionienės-Kymantaitės jubiliejus nebuvo nutylėtas, tačiau norėtųsi daugiau viešo dėmesio. V. Daujotytė-Pakerienė Sofijos asmenybe pradėjo domėtis dar studijų metais, kai perskaitė pirmąsias M. K. Čiurlionio laiškų publikacijas. Jai padarė įspūdį, kokia įspūdinga turėjo būti ta jauna moteris, kad į ją kreipiamasi tokiais žodžiais ir kalbama apie tokią didelę meilę.
V. Daujotytės-Pakerienės teigimu, ypatingas jos pačios laikas buvo grįžimas prie to, kas buvo svarbu jaunystės metais. Vėrėsi iš fenomenologinių apmąstymų išnirusi sąvoka patirties patirtis, prisipildė gyvo turinio. Tokia lyg pagilinta dvasinė būsena leidžia suprasti, kas vyksta ne tik mūsų pačių, bet ir kitų gyvenimuose.
S. Čiurlionienės-Kymantaitės lapelis, kuriame ji prisipažįsta sau, kad tikrai myli, priklauso giliajam jos asmenybės turiniui. V. Daujotytė-Pakerienė teigia, kad kartais matome analogijų tarp savęs ir kitų, didieji likimai mus traukia, moko ir guodžia. Rašant reikia išlaikyti distanciją, nei tapatinti, nei tapatintis, žvelgti lyg iš kokio nuotolio. Labai svarbios nuotraukos, kurių iš Sofijos gyvenimo liko daug. Jos namuose viskas išsaugota, pirma dukters Danutės, dabar dukraitės Dalios. Intymioji Sofijos gyvenimo dalis dramatiškai pažeista Konstantino lemties, o viešoji, iš dalies ir privačioji, likusi saugi, dokumentuota, atsimenama. Lyg dvi Sofijos likimo pusės: viena tamsi ir gili, kita - šviesi, išsiskleidusi ramiuose paviršiuose.
V. Daujotytė-Pakerienė teigia, kad nebuvo pirmeivė, apie S. Čiurlionienę-Kymantaitę rašyta ir kitų tyrinėtojų. Ji laikosi nuomonės, kad visko pasakyti niekada neįmanoma. Dabar mąstyti apie Sofiją laikas palankus, ypač laukiant Vasario 16-osios šimtmečio. Svarbiausia jos pasija labai vieša: XX a. pradžioje lietuviškumo ir modernumo terpėje subrendo gili, intelektuali asmenybė - nuostabiausia, kad ta asmenybė buvo moteris, jauna, graži, patraukli, pasitikėjusi savo galimybėmis.
Grįžtanti banga: S. Čiurlionienės-Kymantaitės idėjų aktualumas šiandien
V. Daujotytė-Pakerienė akcentuoja S. Čiurlionienės-Kymantaitės mintį, parašytą laiške dukraitei Daliai: „Tai grįžta didele banga, - kurią pratęsiate pridurdama: - Tai ir yra; tai, kas grįžta.“ Literatūrologė teigia, kad grįžimu išskirtinai pasitiki. Negrįžtame ten, kur lyg ir nieko nebuvo, nieko, kas būtų traukę, dominę, laikę. O jei grįžtame, tai kažko tikimės. Kažkas turi paskatinti grįžimą, jei kalbame ir apie simbolinę, atminties vietą.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Kai Sofija rašė laišką savo jaunai dukraitei, ji mąstė apie jausmą, apie ypatingą, grįžtančią jo energiją - bangą. Jau buvo atsivertusi ilgai nejudintus Konstantino meilės laiškus. Lyg patikrino ir pasitikrino. Jau buvo ėjusi „Girios Žaliosios“ keliu. Tad galėjau lyg pratęsti tą mintį - pasakyti: jei grįžta, jei ima būti grįžimu, vadinasi, tai tikrai buvo.
Kad atsivertų tai, kas grįžta iš praeities, bet nėra praėję, reikia grįžti ir patiems. Pasitikėti grįžimu. Eiti į priekį tiek, kad galėtum grįžti. Grįžti reikia turėti iš ko. V. Daujotytė-Pakerienė abejoja, kad laikas eina tik į priekį. Ji mano, kad mūsų, gyvenusių, gyvenančių ir gyvensiančių, niekada nenustos dominti gyvenimas. Asmenybė - tai tiesiog stiprus, ryškiai apšviestas gyvenimas, kurį galime pamatyti, galime apie jį kalbėti, rašyti. Asmenybės - lyg kokie žmonių gyvenimo branduoliai, ryškiausios siužetų linijos, likimai. XX a. pradžia duoda mūsų kultūrai ryškių moterų - ir Sofija yra tarp jų, pati jauniausia, prasitęsiančio gyvenimo, nors ir apsunkinto. Ji yra lyg sesuo Marijai - Šatrijos Raganai, Onai Pleirytei-Puidienei, lyg dukraitė Žemaitei, mylėtai, vertintai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Ir lyg motina Salomėjai Nėriai, lemtingai į jos likimą įsirašiusi.
V. Daujotytės-Pakerienės manymu, į istorijos šiukšlynus nueis tai, kas bandoma daryti imituojant, ką nors mėgdžiojant, specialiai siekiant modernumo ar postmodernumo. Modernu visada lieka tik tai, kas tikra, kas išspinduliuoja asmenybę, likimą. S. Čiurlionienės-Kymantaitės knyga „Lietuvoje“ (1910) yra mūsų ankstyvojo modernizmo šauklė. Iš minčių apie būtinąjį meno atsinaujinimą: „Bet kadangi žmogus ant vietos stovėti negali ir, atgyvenęs vienas formas, ieško kitų, išsėmęs sielą lig dugno, trokšta naujo įkvėpimo, tai ir matome - žmonijos genijai kreipiasi jau į kitą pusę. Randasi troškimas ko nors gilesnio, negu gili žmogaus psichologija, randasi troškimas visa apimančių simbolių, neišaiškinamo, aukštesnio, mistiško“ („Mūsų teatras“).
V. Daujotytė-Pakerienė teigia turinti nepaneigiamą pavyzdį - Jurgį Baltrušaitį, beje, susijusį ir su M. K. Čiurlionio paveikslų likimu, ir su Sofija, netgi siūliusį jai po vyro mirties persikelti į Maskvą. Kai ji pradėjo Baltrušaičiu domėtis, jo vardą jau gaubė tyla. O dabar ši asmenybė gerai žinoma ir tikriausiai jos suvokimas tik gilės. Kaip banga ir grįžta tik banga, ne koks vandens pateliuskavimas.
Būti savimi iš pačių šaknų: asmenybės vaidmuo kultūros istorijoje
V. Daujotytė-Pakerienė teigia, kad savitosios prigimtys negreit išryškėja, reikia laiko, reikia atskirybės lauko, kad jau niekas negožtų. Susitikdami su savo kultūros herojais ir herojėmis, kuriame ir kuklią savo pačių istoriją.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Asmenybė ir konkretu - šiuo atveju Sofija. Ir apibendrinta. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė atstovauja lietuvėms moterims europietėms, jau nuo XX a. pradžios nebijojusioms nei viešumo, nei pasaulio. Jaunutė mokosi toli nuo Lietuvos, sėkmingai studijuoja Krokuvos universiteto Filosofijos fakultete, puikiai kalba lenkų kalba, bet niekur ir niekada to nedaro gimtosios kalbos sąskaita. Kaip lygi su lygiais bendrauja ir veikia tarp vyrų, su vyrais.
Mūsų atskirybės laukus ryškina ir laikas, ir kiti. Kas mes esame, pasako kiti. Ir apie Sofiją daug kalba kiti. Gal ir daugiau galėtų kalbėti, tik reikia prakalbinti. Didelio medžio mažesni neužgožia. Bet jei apie žmones, tai tikros asmenybės akivaizdoje niekas nesijaučia mažas. Atrodo, kad Sofija yra turėjusi šią brangią savybę - savimi, savo dėmesiu tarsi sustiprinti kitus, jų pasitikėjimą savimi. Gal ir todėl Salomėja Nėris jautė Sofiją lyg atramą. Iš šių dviejų kūrybingų asmenybių ryšių tikrai pinasi atskiras siužetas, bet jį reikia atkurti. Atkurti gali reikšti ir sukurti. Negalime pasakoti visai nedalyvaudami, pasakojimas jau yra dalyvavimas, kad ir pačiu kukliausiu būdu.
S. Kymantaitės-Čiurlionienės visuomeninė veikla ir kultūrinė polemika lyčių santykių klausimais
S. Kymantaitė-Čiurlionienė siekė moterų lygių teisių ir kėlė kultūrinę polemiką lyčių santykių klausimais savo kūryboje iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Ji susitelkė į moters vertės ir savivertės, jos gebėjimo išsaugoti aukštą moralę, savarankiškai spręsti, laisvai kurti problemiką.
Straipsnyje apžvelgiama, kaip moters savimonės suvokimas, moterų vertė ir savigarba vystėsi nuo 1904 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Studijuodama Jogailos universitete Krokuvoje 1904-1907 m. (ir Adriano Baranieckio aukštuosiuose moterų kursuose), ji ryžtingai pasirinko studijuoti humanitarinius mokslus ir tapo viena pirmųjų modernių lietuvių moterų, užsiimančių literatūra, literatūros kritika ir švietimo politika.
Šiame straipsnyje pristatomas moterų emancipacijos judėjimo kontekstas XX a. pradžioje Krokuvoje, kur jaunos moterys turėjo vis daugiau galimybių įgyti išsilavinimą. Grįžusi į Lietuvą 1907 m., Kymantaitė dalyvavo Lietuvių moterų suvažiavime Kaune ir įsitraukė į parengiamuosius darbus dėl Lietuvių moterų sąjungos nuostatų.
Savo straipsnių rinkinyje „Lietuvoje: kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją“ (1910 m.) Kymantaitė-Čiurlionienė, be daugybės kitų klausimų, aptarė išsilavinusių vyrų ir moterų santykius ir suabejojo lygiaverte moterų verte besiformuojančioje modernioje Lietuvos visuomenėje. 1910 m. Čiurlionienė parašė draminį dialogą „Ateities moteris“ (1910 m.), kuriame pabrėžiama mintis, kad vyrų ir moterų lygybė remiasi bendromis žmogiškosiomis vertybėmis. Dialogas išryškina moters dvasinį ištikimybę pasirinktam vyrui - ištikimybę, kuri išlaikoma nepaisant didelio atstumo, skiriančio juos, prieštaraujant minčiai, kad moterys negali sukurti draugystės ryšių su vyrais, kaip teigia vienas iš Nietzsche's literatūrinių personažų.
Pagrindinė „Ateities moters“ veikėja Johanna atsiskleidžia kaip maištininkė tik tada, kai susiduria su antagonisto patriarchaline pasaulėžiūra ir jo įsakmiu moterų žemesnės padėties bei biologinių poreikių determinizmo patvirtinimu. Draminiame dialoge pasirodo nuorodos į Otto Weiningerio studiją „Geschlecht und Charakter“ (Lyčių ir charakteris, 1903 m.), taip pat citata, sukelianti mizoginiškas nuotaikas iš Nietzsche's „Also sprach Zarathustra“ (Taip kalbėjo Zaratustra, 1883 m.), provokuojanti polemiką su šių autorių pozicijomis. Dialogas rodo rašytojos susidomėjimą lyčių kovos teorijomis. Tekstas atspindi Čiurlionienės dalyvavimą rengiant Lietuvių moterų sąjungos statutą, taip pat liberalių feministinių idėjų, su kuriomis ji susidūrė dar būdama Krokuvoje, įtaką.
Sekdama romantikų bandymais atskleisti moterų heroizmą, Čiurlionienė stengėsi sukurti savitą XIX a. pabaigos „Lietuvos Žanos d'Ark“ interpretaciją savo psichologiniame eskize (apysakoje) „Joana Vaidilaitė“ (1914-1918 m.). Johannos pasaulėžiūra neabejotinai artimesnė ankstyvojo modernizmo idėjoms, o Joanos Vaidilaitės sėslų gyvenimo būdą lemia jaunos moters XIX a. kaimo realijos, o vėliau - gydymas psichiatrijos ligoninėje. Eskizas suponuoja protagonistės mistinės motinystės realybę, kurią kiti traktuoja kaip beprotybės apraišką. Apysaka niekada nebuvo publikuota. Jei „Joana Vaidilaitė“ būtų išleista pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, būtų buvusi galimybė praturtinti Lietuvos literatūros istoriją originaliais bandymais suteikti prasmę motinystei, romantiniu beprotybės kaip aiškiaregystės formos traktavimu ir modernistine jūros kaip svyruojančios gimdos interpretacija.
Straipsnyje „Lietuvos jaunuomenė“ iš knygos „Lietuvoje: kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją“ (1910 m.) Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė tarp kitų klausimų kėlė nestabilios šeimos, negebančios perduoti vaikams idealų, problemą. Ji konstatavo, kad jaunuoliai nėra dėmesingi tokį pat išsilavinimą įgijusioms merginoms, ir klausė, kodėl nevertina jų rimtai, pagarbiai, kodėl bendraujant trūksta nuoširdumo, vyrauja flirtas. Mažiau praprususių merginų jaunuoliai „nelaiko […] žmonėmis, nes jos tatai nepriaugusios prie to, kad gyventų žmoniškai ir trokštančios vien pavergti ir suteršti tą, kas aukščiau jų stovi (suprask, kad tatai jis aukščiau stovi)“. Nusivylusios tokiu santykiu moterys taip pat ima žvelgti į vyrus iš aukšto. Randasi šeimai žalingas, vaikų vertybinius pagrindus pakertantis antagonizmas (XX a. pradžios moderniose visuomenėse tai buvo vienas ryškiausių mąstymo ir elgesio stereotipų). Trūksta suvokimo, kad meilė - daugiau negu jausmas, nebesiekiama „bendro sielų gyvenimo“, „nes tai jau per aukštai“. Vyrų ir moterų ištikimybė sutuoktiniui vertinama dvigubais etiniais standartais, o juk „bendras visiems yra laimės troškimas, o prie tos laimės vien per sielą takas“.
Toks emancipuotos moters požiūris, išdėstytas publicistiniu diskursu, formavosi ne vienerius metus; vėliau jis buvo apmąstytas rašytojos grožinėje kūryboje. Pirmojoje Kymantaitei-Čiurlionienei skirtoje monografijoje (Karmalavičius 1992) moters sąmoningumo raidai nebuvo skirta dėmesio, tačiau XX a. paskutiniame dešimtmetyje kultūros tyrimams svarbius akcentus, padedančius orientuotis moterų visuomeninės atsakomybės ir kūrybinio laisvėjimo procesuose, Lietuvoje sudėjo Vytautas Kavolis (Kavolis 1992; 1994, 212‒354). Tuo pat metu lietuvių literatūrą kūrusių ir kuriančių moterų istoriją ėmėsi rašyti Viktorija Daujotytė (Daujotytė 1992). Įžvalgos apie esminius posūkius Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenime ir kūryboje, išdėstytos jau solidžioje studijoje Parašyta moterų (Daujotytė 2001, 219‒248), plėtojamos ir monografijoje Sofija (Daujotytė 2016). Šioje knygoje, analizuojant Pirmojo pasaulinio karo metų korespondenciją su Valerija Čiurlionyte (Daujotytė 2016, 136‒143), (paskelbta tik 2011-aisiais), įdėmiai aptariami rašytojos moteriškosios savimonės momentai, tad šiame straipsnyje minėtoji dokumentika nebus analizuojama. Ramunė Bleizgienė, monografijoje Privati tyla, vieši balsai: Moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje atskleidusi besiplečiantį moterų kūrėjų tapatybių diapazoną, savo tyrimą baigė Kymantaitės-Čiurlionienės fenomeno analize (Bleizgienė 2012, 300-329) - autorė puikiai suprato, kad ši kultūros moteris iš aptariamų autorių buvo jauniausia ir drąsiausiai deklaruojanti naujus orientyrus (monografijoje remtasi ankstyvąja Čiurlionienės kūryba ir estetine publicistika).
Straipsnyje pristatomas tyrimas ryškina kitus tapatybės aspektus. Siekiama apžvelgti Kymantaitės-Čiurlionienės moteriškosios savimonės raidos etapus nuo 1904 iki 1917 metų, remiantis iki šiol mokslininkų visiškai netyrinėta ir mažai tyrinėta jos kūryba - pastarojoje dalyje gilinamasi į draminio dialogo Ateities moteris (1910) kultūrinį kontekstą. Straipsnio antroje skiltyje istorikės Virginijos Jurėnienės (2008) tyrimo duomenys papildomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomų Moterų sąjungos dokumentų analize, be to, pasirinktas kitas tyrimo tikslas - išskleisti moters savivertės sampratą konkrečios asmenybės biografijoje.