Įvadas
Profesorės Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“ - tai gilus ir įžvalgus žvilgsnis į kolektyvinės traumos poveikį Lietuvos visuomenei. Autorė, žinoma dėl savo darbų savižudybių ir psichologinių sutrikimų tyrimų srityje, šioje knygoje nagrinėja platesnes problemas - ne tik pavienių žmonių, bet ir visos visuomenės patirtas ir tebepatiriamas traumas. Ši apžvalga siekia atskleisti pagrindines knygos mintis, argumentus ir įžvalgas, pabrėžiant jos svarbą suprantant Lietuvos istorijos ir dabarties psichologinį kontekstą.
Apie autorę
Danutė Gailienė yra Vilniaus universiteto profesorė, psichologijos habilituota daktarė. Ji tiria psichologinių traumų ir savižudybių problemas, konsultuoja psichologinių sunkumų ir emocinių sutrikimų varginamus žmones. Autorė yra parašiusi knygas „Aš myliu kiekvieną vaiką“ (1996) ir „Jie neturėjo mirti“. Jos darbai yra reikšmingi savižudybių ir psichologinių sutrikimų tyrimų srityje.
Kolektyvinės traumos samprata
Knygoje „Ką jie mums padarė“ D. Gailienė nagrinėja, kaip traumas vertina šiuolaikiniai sveikatos mokslai. Autorė gilinasi į klausimus, ar žmones veikia traumuojanti praeitis, kur slypi jų stiprybės šaltiniai, kas padeda nepalūžti ir kokių padarinių traumos sukelia visuomenės atminčiai bei dabartiniam gyvenimui. Knygoje pabrėžiama, kodėl mums svarbu apie tai kalbėtis, pripažinti ir įsisąmoninti kolektyvinę traumą.
Kolektyvinė trauma - tai ne vien individuali patirtis, bet ir visos visuomenės išgyvenimai, kurie palieka gilų pėdsaką kultūroje, santykiuose ir elgesyje. Lietuvai tokios traumos yra susijusios su sovietine okupacija, tremtimis, represijomis ir kitais istoriniais įvykiais, kurie paveikė ne tik tuos, kurie tiesiogiai patyrė smurtą, bet ir jų palikuonis bei visą visuomenę.
Traumuojančios praeities įtaka
D. Gailienė įtikinamai argumentuoja, kad traumuojanti praeitis veikia žmones net ir po daugelio metų. Tai pasireiškia per:
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
- Atminties perdavimą: Traumatiniai įvykiai yra perduodami iš kartos į kartą per pasakojimus, elgesį ir neverbalinę komunikaciją. Vaikai ir anūkai gali perimti savo tėvų ir senelių baimes, nerimą ir nepasitikėjimą, net jei patys tiesiogiai nepatyrė tų pačių įvykių.
- Adaptacinius mechanizmus: Siekdami išgyventi traumuojančioje aplinkoje, žmonės išsiugdo tam tikrus adaptacinius mechanizmus, kurie ilgainiui gali tapti disfunkciniais. Pavyzdžiui, nuolatinis budrumas ir įtarumas gali būti naudingi esant realiai grėsmei, bet trukdyti normaliems santykiams ir kasdieniam gyvenimui ramybės metu.
- Tapatumo formavimąsi: Kolektyvinė trauma gali paveikti nacionalinį tapatumą, formuodama naratyvus apie auką, didvyriškumą ir atsparumą. Šie naratyvai gali būti tiek stiprinantys, tiek ribojantys, priklausomai nuo to, kaip jie yra interpretuojami ir naudojami.
Stiprybės šaltiniai ir atsparumas
Nors knygoje daug dėmesio skiriama traumų padariniams, D. Gailienė taip pat pabrėžia stiprybės šaltinius, kurie padeda žmonėms nepalūžti. Tarp jų:
- Socialinė parama: Artimi santykiai su šeima, draugais ir bendruomene yra labai svarbūs norint įveikti traumą. Parama, supratimas ir galimybė pasidalinti savo išgyvenimais gali padėti sumažinti izoliaciją ir sustiprinti atsparumą.
- Kultūrinis identitetas: Stiprus kultūrinis identitetas, paremtas bendromis vertybėmis, tradicijomis ir istorija, gali suteikti žmonėms prasmę ir priklausymo jausmą. Tai ypač svarbu kolektyvinės traumos kontekste, kai kultūra gali tapti atsparumo ir tęstinumo simboliu.
- Dvasiniai įsitikinimai: Tikėjimas, dvasinės praktikos ir gyvenimo prasmės ieškojimas gali padėti žmonėms susidoroti su skausmu ir netektimi. Dvasiniai įsitikinimai gali suteikti paguodą, viltį ir perspektyvą, kuri padeda įveikti sunkumus.
- Asmeninės savybės: Optimistiškumas, atkaklumas, gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių ir ieškoti sprendimų - tai tik kelios asmeninės savybės, kurios gali padėti žmonėms įveikti traumą. Šios savybės gali būti ugdomos ir stiprinamos per psichologinę pagalbą, švietimą ir savipagalbos strategijas.
Traumos padariniai visuomenės atminčiai ir dabartiniam gyvenimui
D. Gailienė atkreipia dėmesį į tai, kaip traumos veikia visuomenės atmintį ir dabartinį gyvenimą. Trauminiai įvykiai gali būti:
- Nuneigiami arba idealizuojami: Siekiant apsisaugoti nuo skausmingų prisiminimų, visuomenė gali neigti traumos mastą arba idealizuoti praeitį, ignoruodama neigiamus aspektus. Tai gali trukdyti objektyviai įvertinti istoriją ir mokytis iš klaidų.
- Įamžinami per memorialus ir ritualus: Memorialai, paminklai ir ritualai yra svarbūs norint įamžinti traumos aukas ir išreikšti gedulą. Tačiau svarbu, kad šie simboliai būtų kuriami ir interpretuojami jautriai, vengiant kurstyti neapykantą ar revanšizmą.
- Perkeliami į politinę areną: Trauminė patirtis gali būti naudojama politiniais tikslais, siekiant mobilizuoti visuomenę, pateisinti konfliktus ar sustiprinti nacionalizmą. Tokiu atveju svarbu kritiškai vertinti politinius naratyvus ir vengti instrumentalizuoti traumą.
- Atsispindi santykiuose su kitomis tautomis: Istorinės traumos gali paveikti santykius su kitomis tautomis, ypač jei jos yra susijusios su agresija ar priespauda. Svarbu pripažinti ir atsiprašyti už praeities klaidas, siekiant sukurti pasitikėjimu ir pagarba grįstus santykius.
Kodėl svarbu apie tai kalbėtis?
D. Gailienė pabrėžia, kad kalbėtis apie traumas yra būtina norint:
- Įveikti individualią ir kolektyvinę traumą: Kalbėjimas apie skausmingus išgyvenimus gali padėti sumažinti emocinę įtampą, integruoti traumą į savo gyvenimo istoriją ir atgauti kontrolę.
- Užkirsti kelią traumų pasikartojimui: Analizuojant praeities klaidas ir mokantis iš jų, galima užkirsti kelią panašių įvykių pasikartojimui ateityje.
- Kurti empatiją ir supratimą: Kalbėjimas apie traumas gali padėti žmonėms suprasti vieni kitų patirtis ir ugdyti empatiją. Tai ypač svarbu visuomenėje, kurioje yra daug skirtingų patirčių ir perspektyvų.
- Stiprinti pilietinę visuomenę: Atvira diskusija apie traumas gali padėti stiprinti pilietinę visuomenę, skatinant kritinį mąstymą, atsakomybę ir solidarumą.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
tags: #gailiee #psichologija #knygos #apibendrimas