Įvadas
Žmogus yra sociali būtybė, o bendravimas - neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Hermanas Melville rašė: „Mes negalime gyventi tik dėl savęs - nes mūsų gyvenimus sieja tūkstančiai neregimųjų gijų”. Tačiau bendravimas ne visada būna harmoningas ir malonus. Kartais jis gali virsti nesutarimais, konfliktais ir net agresija. Šiame straipsnyje plačiau apžvelgsime agresiją, kaip vieną iš elgesio būdų, ardančių asmenų tarpusavio santykių harmoniją.
Kas yra agresija?
Agresyvus žmonių elgesys kelia daug problemų tiek visuomenei, tiek patiems agresyviai besielgiantiems asmenims. Tai elgesys, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito asmens atžvilgiu. Kai kurių psichologų nuomone, agresija yra veiksmai, kuriuos sukelia priešiškumas to asmens, į kurį nukreipiama agresija, atžvilgiu arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti.
Agresijos teorijos
Biologinis požiūris
Pirmieji agresyvumo prigimtį aiškino filosofai. Žinomas yra Hobso aiškinimas, esą pirmykštėje bendruomenėje galiojęs dėsnis „ žmogus žmogui - vilkas” ir valstybė kartu su savo institucijomis atsiradusi todėl, kad būtų garantuotas kiekvieno žmogaus saugumas. Priešingai tvirtino Dž. Lokas (J. Locke).
Žymiausi biologinės agresyvumo teorijos šalininkai yra Zigmundas Froidas ir Konradas Lorencas. Z. Froido tvirtinimu, žmogui būdingi du vienas kitam priešingi instinktai: giminės pratęsimo (eros) ir naikinimo (tanatos). K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas esąs natūralus, įgimtas, jis neturi savojo antipodo (priešingybės), tai įgimtas kovos instinktas, kurį vis dėl to įmanoma sumažinti ar kontroliuoti. Tai dinamiškas instinktas, jis kaupiasi, o pasiekęs tam tikrą ribą gali būti kenksmingas pačiam žmogui, todėl būtina periodiškai leisti jam pasireikšti. Agresyvumo impulso susilpnėjimas, leidus jam tiesiogiai ar tarpiškai pasireikšti, vadinamas katarsiu. Šis žodis, atėjęs iš senovės graikų dramaturgijos, reiškia apsivalymą, taurių jausmų suaktyvėjimą. Kai šis žodis vartojamas, kalbant apie agresyvumą, turima galvoje palengvėjimas, emocinės įtampos sumažėjimas.
Pastaruoju metu katarsio efekto samprata kritikuojama. Aiškinama, kad ne pats agresijos proveržis sukelia įtampos sumažėjimą, bet agresoriaus dėmesio nukrypimas į kitus dirgiklius. K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas turi prisitaikomosios reikšmės, nes padeda išgyventi stipriausiems. K. Lorenco nuomone, žmonės pasidaro agresyvūs todėl, kad yra išsivystę iš palyginti nepiktų žolėdžių būtybių, neturinčių natūralių ginklų ir todėl neturinčių stabdžių. Dirbtinių ginklų atradimas sujaukė natūralią žudymo galios ir slopinimo pusiausvyrą. Tai tas pat, kaip balandžiui duoti erelio snapą, bet neduoti laiko natūralios atrankos būdu išsivystyti slopinimui.
Taip pat skaitykite: Kaip išlaikyti motyvaciją?
Nors įvairių kultūrų agresija per daug skiriasi, kad ji galėtų būti laikoma neišmoktu instinktu, visgi ir biologiniai veiksniai turi įtakos agresijai. Dirgikliai, sukeliantys agresyvų elgesį, veikia per mūsų biologinę sistemą.
- Genetinė įtaka. Kartais veisiami agresyvūs gyvūnai sportui arba tyrimams. Suomių psichologė Kirsti Lagerspetz (1979) iš normalių pelių būrio atskyrė ir suporavo agresyviausias su agresyviausiomis ir mažiausiai agresyvias su mažiausiai agresyviomis.
- Nervinių procesų įtaka. Gyvūnų ir žmonių smegenyse yra sritys, kurias dirginant sukeliamas agresyvus elgesys (Moyer, 1983). Aptvare gyvenančios beždžionių kolonijos vadui smegenų srityje, kurią dirginant slopinama agresija, įsodinamas radijo bangomis valdomas elektrodas. Jungiklis, kuriuo suaktyvinamas elektrodas yra aptvare. Kruopščiai ištyrus 15 mirties bausme nubaustų kalinių, paaiškėjo, kad visiems jiems buvo stipriai sužalotos galvos.
- Biocheminė įtaka. Žmonės yra ne tokie jautrūs hormonų pokyčiams, kaip gyvūnai, tačiau žiauriausi nusikaltėliai dažniausiai būna žemesnio negu vidutinio intelekto jauni vyrai, turintys didesnį negu vidutinį testosterono kiekį (Dabbs ir kt., 1987; Wilson ir Herrnstein, 1985). Vaistai, ryškiai sumažinantys testosterono kiekį, pažaboja jų agresyvumą. Paauglių berniukų ir suaugusių vyrų didelis testosterono kiekis turi įtakos jų nusikalstamumui, narkotikų vartojimui, priekabiavimui, kuris iššaukia erzinimą, o šis savo ruožtu sukelia agresiją (Archer, 1991; Dabbs ir Morris, 1990 ir kt., 1988). Hormonų ir elgesio sąveika yra abipusė. Alkoholis atpalaiduoja agresyvias reakcijas į iššūkį ir dėl biologinių, ir dėl psichologinių priežasčių (Bushan ir Cooper, 1990; Taylor ir Leonard, 1983). Policijos duomenys bei apklausų, atliktų kalėjimuose, rezultatai patvirtina eksperimentų išvadas apie alkoholio ir agresyvumo ryšį. „ Tam, kuris iš prigimties įpratęs prie pykčio, liepkite susilaikyti nuo vyno, nes jis tik pakurstytų ugnį”( Seneca „ De Ira”, 49 m.
Socialinių mokslų atstovai nesiginčija dėl genetinės, nervinės ir biocheminės įtakos agresijai, bet jie nerimauja, kad dauguma žmonių mano, jog agresija yra itin biologiškai būdinga žmonių prigimčiai, kad taika neįmanoma. Amerikos psichologų asociacija ir Tarptautinė psichologų taryba, prieštaraudamos tokiam pesimistiniam nusistatymui, patvirtino daugelio šalių mokslininkų sukurtą „Pareiškimą dėl smurto“ (Adams ir kt., 1987).
Stimulų teorija
Daugelis psichologų nepalaiko biologinę agresijos prigimtį. Dažniau remiamasi stimulų teorija, kurioje teigiamas, kad agresiją sukelia tam tikras motyvas arba stimulas. Anksčiausiai stimulų teoriją, aiškinančią agresiją, suformulavo L. Berkovizas (L. Berkowitz), Dž. Donardas (J. Dollard), N. Mileris (N. Miller), R. Syrsas (R. Searsas) bei iškėlė hipotezę, kad agresija yra frustracijos padarinys ir pavadino frustracine agresijos teorija. Ši teorija teigia kad žmonių parengtis elgtis agresyviai didėja tuomet, kada jie negali pasiekti tikslo. Kai frustraciją patiria žmogus, esantis arčiau tikslo, jo reakcija būna didesnė nei toliau nuo tikslo esančiojo. Studentas, pašalintas iš universiteto prieš pat valstybinius egzaminus, labiau krimsis, nei pašalintas po pirmosios egzaminų sesijos.
Agresyvumo stiprumą sąlygoja ir kliūčių kilmės suvokimas. Vienaip reaguos žmogus, kuris bus įsitikinęs, kad jam kažkas trukdo pasiekti tikslą, kitaip - manydamas, kad kliūtys yra atsitiktinės (L. Tyčinė frustracija siejasi su diferencijuota ir nediferencijuota frustracija. Autobuse gali galvoti, kad tave vieną stumdo arba, kad visi vienodai kenčia. Tačiau reakcija nebūtų tokia pati, kai mokinį ištinka nesėkmė - galvoja, kad tik jam vienam specialiai prastą pažymį parašė. Darbuotojas - kad viršininkas tik su juo vienu nesiskaito, o su kitais elgiasi pagarbiai. Tad kitokia socialinės aplinkos interpretacija sukelia ir kitokią reakciją.
Pagrįsta frustracija. Kai kuriuos frustratoriaus veiksmus subjektas gali paaiškinti kaip pagrįstus, teisingus, kitus - priešingai. Todėl ir agresyvumas esti nevienodas. Didelį agresyvumą sukelia esminių asmenybės poreikių - prestižo, bendravimo - blokavimas. Dėl šios priežasties kilęs agresyvumas pakeičia patį poreikio patenkinimo būdą. Pavyzdžiui, jei mama dėl įvairių priežasčių tuo momentu negali vaikui skirti pakankamai dėmesio, pažaisti su juo, paimti ant rankų ar kartu pabūti, vaikas gali provokuoti konfliktą - triukšmauti, priekabiauti, sugadinti daiktą.
Taip pat skaitykite: Įžvalgos apie tobulėjimą
Žmogaus poreikių tenkinimas yra susijęs su kitais žmonėmis - jie gali padėti subjektui patenkinti poreikius arba atvirkščiai, blokuoti jų patenkinimą. Ir pats subjektas gali prisidėti prie kitų žmonių poreikių tenkinimo arba blokavimo. Tad žmogus žmogui yra arba frustracijos, arba pastiprinimo šaltinis. Kai kurie asmenys ar grupės dažniau esti frustracijos, nepasitenkinimo šaltiniu. Paprastai tokia dalia tenka asmenims, darantiems poveikį, vadovaujantiems. Dažnai susiklosto agresyvi nuostata mokytojų, tėvų, viršininkų atžvilgiu, ji darosi pastovi ir vėliau tampa apibendrinta - nukreipiama prieš visus tos kategorijos žmones, kitaip sakant formuojasi stereotipai. Daugeliu atvejų padėtis komplikuojasi, nes tas pats asmuo esti ir pastiprinimo, ir frustracijos šaltinis (pvz. tėvas, motina, sutuoktinis). Pasekmė - ambivalentiškumas to asmens atžvilgiu, pasireiškiantis ir artėjimo į jį, ir jo vengimo tendencijomis. Kartais kančia grūdina būdą, tačiau ji geba pažadinti ir blogiausias mūsų savybes.
Socialinio išmokimo teorija
Pasak šios teorijos, agresija yra socialinio elgesio specifinių bruožų rinkinys. Šie specifiniai bruožai siejasi vieni su kitais, su asmens lūkesčiais ir išoriniais stimulais. Kartą sukurtus tuos bruožus gali būti labai sunku pakeisti. Ši teorija yra visiška priešingybė biologinei agresyvumo teorijai. Pasak šios teorijos, agresyvaus elgesio išmokstama. Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas (kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis, stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). Agresiją gali tiesiogiai skatinti kiti asmenys, gyvų arba nufilmuotų elgesio modelių stebėjimas, padidėjęs fiziologinis sužadinimas, aplinkos stresai (pvz. kaitra, nemalonus stiprus garsas ir kt.).
A. Bandūros nuomone, agresyvų elgesį palaiko paskatinimas, kitų žmonių socialinis sankcionavimas, agresyviai besielgiančio asmens pasiektas rezultatas (dėmesys, privilegijos). Jis teigia, kad agresija yra išmoktas ir niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos vaiko įgytos elgesio formos. Tas išmokimas paprastai vyksta pasyviai, stebint kitų žmonių elgesį. Ilgainiui agresyvumas pasidaro įsitvirtinimo forma.
Agresyvaus elgesio išmokstama asmenybei vystantis. Šeima, visuomenė daugiau ar mažiau sankcionuoja subjekto agresyvumą, nusako, kurios agresyvumo formos leistinos, kurios ne. Vadinasi, agresyvumas yra įvairiai sankcionuojamas ar pastiprinamas. Svarbu ir lyties faktorius. Nevienodai reaguojama į berniukų ir mergaičių agresyvumą.
Socialinio elgesio išmokimo teorijos atstovų aiškinimu, agresyvumas atlieka instrumentinį vaidmenį, t.y. jis yra priemonė tikslui pasiekti. Jei agresyvumu pasiekiama tikslo, tai jau ir yra pastiprinimas. Jis gali būti pasiekiamas įvairiais būdais. Kitų žmonių pritarimas yra vienas iš jų, bet ne vienintelis. Pavyzdžiui, žmogui, agresyvumu tenkinančiam dominavimo poreikį, pastiprinimą duoda ne tik stebėtojų pritarimas (jei tai susiklosto situacija), bet ir jų pasyvumas, aukos pasitraukimas iš konfliktinės situacijos ar nusileidimas, verksmas, prašymas neliesti ir panašiai. Pakankamai dažnai tokios reakcijos dar labiau pastiprina agresorių, nes jis tada pasijunta kompetentingas, jaučia pasitenkinimą.
Taip pat skaitykite: Depresijos paplitimas
Agresyvaus elgesio galima išmokyti tiesiogiai jį pastiprinant. sėkmingai išsikovojo maisto arba patelę, darosi vis žiauresni. Išmokti galima ir stebint. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato. Neretai nusikaltimą padariusius jaunuolius tėvai auklėja diržu ir antausiais. Taip modeliuojamas agresijos, kaip būdo įveikti problemą, panaudojimas (Patterson ir kt., 1982). Kartą įtvirtintą elgesio modelį sunku pakeisti.
Tėvai ne vieninteliai modeliuoja agresyvų elgesį. Per pirmuosius aštuoniolika metų dauguma vaikų daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus nei mokykloje. Populiariausiu laiku rodomose JAV televizijos programose galima pamatyti apie 6 smurto veiksmus per valandą. Savaitgalio programose vaikams - apie 26 veiksmus (Gerbner ir Signorielli, 1990).
Televizijos įtaka
Ar žmonės, matydami agresiją, tampa agresyvesni? Norėdami tai išsiaiškinti, mokslininkai atliko tyrimų (Hearold, 11986; Wood ir kt., 1991). Paaiškėjo, kad yra ryšys tarp berniukų matytų smurto scenų ir jų pomėgio peštis paauglystėje bei jaunystėje (Eron, 1987; Turner ir kt., 1986). JAV ir Kanadoje nuo 1957 metų iki 1974 metų padvigubėjęs žmogžudysčių skaičius sutapo su smurto programų pradžia ir paplitimu.
„ Dauguma mokslininkų sutinka, kad televizijos programos, kuriose rodomas smurtas, skatina jas žiūrinčių vaikų ir paauglių agresyvų elgesį“ - pranešė Nacionalinės psichikos sveikatos institutas (1982). Tokios pat nuomonės yra Amerikos psichologų asociacija, Amerikos medikų asociacija ir Amerikos pediatrų asociacija.
Netikras televizijos pasaulis, kuriame smurto gerokai daugiau nei meilės, gali veikti ir mūsų mąstyseną apie tikrą pasaulį. Tiems, kurie pamato daug patogiausiu laiku rodomų nusikaltimų, pasaulis atrodo pavojingesnis (Gerbner ir Signorielli, 1990; Heath ir Petraitis, 1987; Singer ir Singer, 1986). Dažnai matydami smurto vaizdus, žiūrovai pasidaro mažiau jautrūs. Jie tampa abejingesni stebėdami smurtą tiek televizoriaus ekrane, tiek gyvenime, pvz. per triukšmingas peštynes (Rule ir Ferguson, 1986).
Seksualinė agresija ir pornografija
Amerikoje per pastaruosius 25 metus užregistruotų išprievartavimų padaugėjo trigubai. Seksualinės agresijos akivaizdžiai padaugėjo iš dalies dėl to, kad atsirado vaizdajuosčių nuomojimo verslas, erotiniai ir pornografiniai filmai tapo lengviau prieinami. Turinio analizė rodo, kad pornografiniuose filmuose dažniausiai skubotai vaizduojami skuboti, atsitiktiniai lytiniai santykiai tarp svetimų žmonių, tačiau gana dažnos ir moterų žaginimo bei seksualinės prievartos scenos (Cowan ir kt., 1988; NCTV, 1987; Yang ir Linz, 1990). Prievartavimo scenose dažnai iš pradžių vaizduojama auka, kuri mėgina priešintis prievartautojui arba pasprukti, paskui ji rodoma apimta jaudulio ir galiausiai patirianti ekstazę. Ne taip aiškiai išreikštas, bet taip pat nerealus mitas apie moterį, kuriai patinka kai ją užvaldo vyras, yra dažnos TV programose ir meilės romanuose.
Apklausiami Amerikos ir Kanados seksualiniai nusikaltėliai (žmogžudžiai, vaikų tvirkintojai, žagintojai), nurodė didesnį nei įprastą potraukį atvirai seksualinio pobūdžio ir seksualinį smurtą vaizduojančiai medžiagai, t.y pornografijai (Marshall, 1989; Ressler ir kt., 1988). Eksperimentais taip pat buvo tiriama, kaip smurtiniai filmai, lyginant su nesmurtiniais, veikia vyrų norą skaudinti elektros smūgiais moteris, kurios prieš tai juos erzino ( tokiais eksperimentais negalima nagrinėti tikrojo seksualinio smurto, tačiau jie gali įvertinti vyrų norą žeisti moterį). Šie eksperimentai rodo, kad ne erotiškumas, o seksualinio smurto vaizdai tiek pornografiniuose, tiek erotiniuose filmuose daugiausia lemia tai, kad vyrai pritaria agresijai bei agresyviai elgiasi su moter…