Įvadas
Humanistinė psichologija, kaip „trečioji kryptis“, išsivystė po Antrojo pasaulinio karo JAV, reaguodama į civilizacijos raidos sukrėtimus ir psichologijos vystymosi ypatumus, įskaitant vyravusią mechanistinę tradiciją ir psichoanalizę. Ši kryptis pabrėžia žmogaus unikalumą, laisvę, kūrybiškumą, tobulėjimą ir saviraišką, aukščiausiųjų vertybių siekimą. Humanistinės psichologijos atstovai, tokie kaip Karlas Rodžersas ir Abrahamas Maslou, orientavosi į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, atsižvelgdami į visą asmenybę, subjektyvumą ir individualumą.
Humanistinės psichologijos ištakos ir pagrindiniai principai
Humanistinė psichologija atsirado kaip atsakas į biheviorizmą ir psichoanalizę. Jos pradininkai, tokie kaip Šarlota Biuler, Gordonas Olportas, Henris Marėjus ir Gardneris Merfis, siekė orientuoti psichologiją į realias žmogaus gyvenimo problemas, pabrėždami unikalios žmogiškosios prigimties, laisvės, kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos svarbą. Šios idėjos, nors ir naujos psichologijoje, turėjo filosofines šaknis Sokratas, Platonas, B. Paskalis, Ž. Ž. Ruso, A. Šopenhaueris ir F. Nyčė. Ypač didelę įtaką humanistinei psichologijai padarė Anri Bergsonas ir Siorenas Kjerkegoras.
Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per kelis dešimtmečius ši kryptis paplito pasaulyje ir turėjo didelį poveikį vakarų kultūrai.
K. Rodžerso į klientą orientuota terapija
Karlas Rodžersas, žymiausias humanistinės psichologijos praktikos atstovas, sukūrė į klientą orientuotą terapiją ir nestruktūruotas asmeninio bei tarpasmeninio patyrimo grupes, kurios padėjo žmonėms giliau pažinti save ir kitus.
A. Maslou poreikių hierarchija
Abrahamas Maslou sukūrė poreikių hierarchijos teoriją, teigdamas, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija, kuriuos jis skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Poreikiai hierarchizuojami pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais. Žemiausieji biologiniai poreikiai atitinka psichofizinę žmogaus koncepciją. Tai yra pagrindiniai ir patys stipriausi poreikiai. Jei jie bent iš dalies nepatenkinami, negali veikti aukštesnieji poreikiai.
Taip pat skaitykite: Geresnis savęs suvokimas
Maslou išskyrė penkis poreikių lygius:
- Fiziologiniai poreikiai: alkis, troškulys, seksas, deguonis, miegas ir šalinimas.
- Asmeninio saugumo poreikiai: siekiai, garantuojantys ramią aplinką, stabilų, numatomą gyvenimą be chaoso, būgštavimų ir grėsmių.
- Priklausomybės ir meilės poreikiai: troškimas gerų ir nuoširdžių kontaktų su aplinkiniais, draugais, šeimos nariais. Tai yra du meilės poreikio lygiai: meilės poreikis, sukeltas kažkokio deficito ir nesavanaudiškas meilės poreikis.
- Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai: siekis būti pripažintu ir gerbiamu. Tikrasis orumo jausmas remiasi realiais laimėjimais, o ne nepelnyta šlove.
- Savęs realizavimo poreikis: aukščiausioji poreikių forma, paremta įgimtomis galimybėmis ir gabumais. Savęs realizavimo esmė - įžvelgti ir įgyvendinti savo potencialias galimybes bei gabumus.
Maslou taip pat išskyrė dualistinę motyvacijos teoriją:
- Deficitiniai motyvai (D-motyvai): instinktyvūs impulsai, mažinantys įtampą ir diskomfortą, pvz., alkį, troškulį, pavojaus jausmą, meilės ir kitų pripažinimo troškimą.
- Augimo motyvai: vystymosi motyvai, susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, ne biologiniame lygyje, nepriklausomi nuo aplinkos ir tipiški kiekvienam individualiam žmogui, pvz., ko nors ieškojimas iš smalsumo, neegoistiška meilė, savo potencijų vystymas ir realizavimas, aukščiausiųjų vertybių realizavimas.
Deficitiniai motyvai išblėsta, kai tik stygius kompensuojamas; vystymosi motyvai tenkinami tik stiprėja. Deficitiniai motyvai išsaugo organizmą, o augimo motyvai leidžia žmogui funkcionuoti malonesniu, aukštesniu ir sveikesniu lygiu. Deficitinių poreikių tenkinimas padeda išvengti ligos, o augimo poreikių tenkinimas kuria pozityvią sveikatą.
Maslou teigė, kad svarbiausia yra tvirtas įsitikinimas, kad žmoguje glūdi jam vienam būdinga prigimtis. Kiekvienas žmogus pasižymi tendencijomis, poreikiais ir sugebėjimais, būdingais visai žmonių padermei, prasiveržiančiais pro bet kokius kultūrinius barjerus, ir tik kai kurie iš jų būdingi vien konkrečiam individui. Tie poreikiai visų pirma yra arba geri, arba neutralūs, bet nėra blogi.
C. Rodžerso į asmenybę nukreiptas požiūris
Carlas Rogersas pritarė daugeliui Maslou minčių. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip gilė, galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso. Rogersas (1980) manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos - nuoširdumas, palankumas ir empatija (įsijautimas).
Taip pat skaitykite: Tobulėkite kaip asmenybė
- Nuoširdumas: atvirumas savo pačių jausmams, nesistengiant rodytis kitokie nei yra, atsiskleidžiant.
- Palankumas: besąlygiška pagarba, pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta.
- Empatija: supratimas mūsų jausmų ir prasmių, nesistengiant juos vertinti.
Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Empatiškai išklausomi žmonės išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę. Maslou, ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata - visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?” Jei mūsų Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį.
Savasties tyrimas ir geras savęs vertinimas
Williams Jamesas pirmasis pradėjo domėtis žmogaus savasties jausmu. Humanistinė psichologija padėjo atgaivinti savasties sampratą ir išlaikyti dėmesį jai. Hazel Markus plėtoja galimą Aš sampratą, apimančią tai, kuo trokštame tapti ir kuo bijome tapti. Šie galimi Aš mus skatina, kelia konkrečius tikslus, kurių turime siekti ir kuriems turime skirti energijos.
Geras savęs vertinimas - savosios vertės jausmas - yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni. Menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Tie, kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie mano privalą būti, linkę nerimauti.
Tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu. Šie duomenys atitinka Maslou ir Rogerso teiginius, kad “sveikas” savivaizdis yra naudingas.
Savasties vertinimo būdai
Humanistinės pakraipos psichologai kartais asmenybei įvertinti naudoja klausimynus, atskleidžiančius žmonių sampratą apie save. Viename iš klausimynų, kurio autorius yra Carlas Rogersas, žmonių prašoma nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie yra iš tikrųjų. Anot Rogerso, kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis tikėjosi, kad vis panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leis parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės tobulėjimo seminarai: naudingumas ir efektyvumas
Kiti humanistinės psichologijos atstovai mano, kad bet koks standartizuotas asmenybės vertinimas yra nuasmeninantis. Netgi ir klausimynas atskiria psichologą nuo gyvo žmogaus. Neversdami žmogaus atsakinėti į siaurai apibrėžtų kategorijų klausimus, jie tikisi paprastais nuoširdžias pokalbiais geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.
Humanistinės psichologijos siekiai ir sveikatos modelis
Humanistinė psichologija siekia:
- Pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą.
- Suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra.
- Atskleisti žmogaus saviraiškos ir kūrybiškumo ištakas.
- Neapsiriboti tradiciniais žmogaus ir psichikos fenomenų aiškinimais, suvedančiais įvairiapusiškumą į apibendrinančias koncepcijas.
Pagal humanistinį modelį sveikata yra ne būklė, o procesas, kuris iš esmės atitinka norą, troškimą ar jėgą, nukreiptą į saviaktualizaciją. Sveikas asmuo - tai asmuo, kuris siekia aktualizuotis ir gyvena autentišką gyvenimą. Sergantis asmuo - tai asmuo, kurio vidiniai ryšiai sutrūkinėję ir kuris yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas. Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis, t.y. jis turi tikslą, vertybes, prasmę ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą.
Pagal humanistinį sveikatos modelį žmogus laikomas ne objektu, pasyviai leidžiančiu save diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.
Humanistinė teorija ir socialinis darbas
Socialiniame darbe humanistinė teorija yra viena pagrindinių, pabrėžianti žmogaus unikalumą ir priėmimą tokį, koks jis yra. Socialinis darbuotojas turėtų suprasti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl negalima taikyti standartinių šablonų problemų sprendimui.
Tobulėjimo poreikis verslo psichologijoje
Atsižvelgiant į psichologinių paslaugų verslui rinką, svarbu atkreipti dėmesį į organizacijų psichologinius poreikius, kuriuos formuoja įmonių vadovai. Psichologinių paslaugų poreikis tampa svarbus siekiant efektyvių organizacijos rezultatų. Šiandien racionalumo mitas vis dar gyvuoja organizacijose, tačiau svarbu atsižvelgti į vadovo asmenybės ypatumus, norint spręsti sudėtingas problemas.
Psichologinės paslaugos įmonėms ir jų vadovams:
- Psichologinis konsultavimas
- Darbinio streso auditas
- Emocinio intelekto lavinimas
- Darbuotojų veiklos vertinimas
- Darbuotojų motyvavimas
- Vidinio mikroklimato analizė
- Mokymų organizavimas
Psichologinė pagalba dažniausiai apibrėžiama kaip pagalba asmenims, turintiems psichologinių problemų, kurios neturėtų būti painiojamos su psichikos sutrikimais. Psichologinė pagalba gali būti traktuojama kaip paslauga, už kurią imamas mokestis.
S.C.O.R.E. modelis
S.C.O.R.E. modelis, sukurtas Robert Dilts ir Todd Epstein, skirtas charakterizuoti procesus, kuriuos jie naudojo nustatydami problemas, sukurdami sau galimybę įsikišti į jas. S.C.O.R.E. reiškia: Simptomai, Priežastys, Elgesys, Resursai ir Pasekmės.
- Simptomai: aiškiausia problemos dalis, pasireiškianti kaip spaudimas, pasipriešinimas siekiant norimo rezultato.
- Priežastys: giluminės simptomo priežastys, dažnai sunkiai pastebimos ir platesnės apimties nei konkretus simptomas.
- Elgesys: konkrečios pasekmės, norint pasiekti trokštamą būseną ar elgesį.
- Resursai: pamatiniai elementai, kurių pagalba bus pašalinti simptomai ir pasiekta bei palaikoma norima būsena.
- Pasekmės: ilgesnės trukmės padarinys, skirtas pasiekti konkretų rezultatą.
tags: #tobulejimo #poreikis #psichologija