Viljamas Šekspyras (1564-1616) - anglų poetas ir dramaturgas, laikomas vienu žymiausių pasaulio rašytojų. Jo kūryba priklauso humanizmo krizės laikotarpiui. Šekspyras gyveno Anglijos politinio ir ekonominio pakilimo laikotarpiu, karalienės Elžbietos I, Jokūbo I laikais. Tai buvo didelių visuomeninių pokyčių, politinių konfliktų metas, Renesanso epochos pabaiga, Baroko pradžia. Jis ištobulino dramos žanrus - tragediją, komediją, istorinę dramą - ir tapo naujųjų laikų dramaturgijos pradininku.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Klasikinis anglų rašytojas Viljamas Šekspyras gimė 1564 m. Stratforde prie Eivono. Tais pačiais metais, kuriais mirė italų renesanso tapybos genijus Mykolas Angelas. Šekspyro gyvenimas nuo mažens nebuvo labai blogas, nes jo tėvas buvo pasiturintis. Tai buvo miestietis, pirštinių meistras ir kaip manoma, taip pat ir pirklys. Taigi Šekspyras pirmiausiai mokėsi tuometinėje „Gramatikos mokykloje“, kurioje buvo dėstoma istorija, logika bei retorika ir kas be ko, lotynų bei graikų kalbos. Čia lankė gramatikos mokyklą, išmoko skaityti ir rašyti angliškai, taip pat pramoko lotynų ir graikų kalbų.
Apylinkės kalvos, apaugusios žaliomis giraitėmis, lygios lankos įdiegė Šekspyrui meilę gamtos, kurios paveikslus jis nupiešė savo „Žiemos pasakoje“, „Vasaros nakties sapne“ ir kt. Į jo sielą siurbėsi čia ir kaimo liaudies dainos, ir istorijos pasakojimai apie Baltosios ir Raudonosios Rožės kalvas, kurias priminė čia pat netoliese esanti Varviko garsioji pilis. Pats Stratfordo miestelis buvo skurdus, purvinas, nedidėlis, tik apie pusantro tūkstančio gyventojų.
Tėvas Džonas Šekspyras buvo pirklys ir žemdirbys. Pamažu virto reikšmingu miestelio žmogum ir buvo išrinktas miestelio burmistru (1568). Bet ir jis ir jo žmona abudu buvo nemokyti. Jie ryžosi bent savo trečiam sūniu duoti tai, ko neturėjo patys- mokslo. Atidavė Viljamą į mokyklą, kur žiemą ir vasarą buvo mokoma, be kitų dalykų, Ovidijaus, Vergilijaus, Cicerono. Bet tėvo reikalai pablogėjo, ir jis buvo priverstas atimti sūnų iš mokslo. 14 m. turėjo vaikinas tėvui padėti. Aukštesnio išsimokslinimo neįgijo. Dar visai jaunas, vos 18 m. Viljamas vedė kažkokią Oną Hathway, aštuoneriais metais už jį vyresnę. Bet ir vedęs nemokėjo ramiai gyventi.
Buvo, matyt, nemenkas nutrūktgalvis; susidėjęs su miestelio berniokajs, daužėsi po smukles, lindo medžioti į draudžiamą dvarininko Tomo Liusi parką. Kartą jį sučiupo ir gerokai pabaudė. Atsikeršydamas prieš dvarininką Šekspyras parašė aitrią satyrą ir prikalė ją prie parko vartų. Dvarininkas perpyko ir pažadėjo prie tų pačių vartų autorių pakarti. Stratforde Viljamui pasidarė per karšta.
Taip pat skaitykite: Šekspyro analizė Lietuvos teatre
Karjera Londone
Nuo 1587 m., vadinas, nuo jo pirmųjų dienų Londone, lig 1592 m. beveik nieko apie jį nežinome. Apie 1587 m. atvyko į Londoną, 1590 m. pradėjo reikštis kaip dramaturgas. Pasakojama, kad jis vertęsis kuo galėdamas: palaikydavęs arklius svečių, kurie atjodavo ar atvažiuodavo į teatrą; dirbęs spaustuvej, buvęs režisieriaus padejėju. Tačiau visi šie pasakojimai susieja Šekspyro darbus su teatru, kur genealus vaikinas rrado dirvą savo jėgoms pritaikinti. Jau 1592 m. Šekspyras yra žinomas dramaturgas, kuris nustūmęs ankstesnius žymius kūrėjus. Nuo šio laiko imė kilti jo vardas.
1592 m. Viljamui Šekspyrui nusišypsojo sėkmė ir šis iškeliavo į Londoną. Būtent Londone Šekspyras daugiausiai rašė, taip pat ir vaidino. Būdamas tokioje aplinkoje bei apskritai būdamas labai smalsus, manoma, kad Šekspyras savo noru išbandė labai daug įvairiausių profesijų, kaip kad scenaristo, suflerio ir kt. Tačiau jis vis vien galiausiai pasiliko prie draminių veikalų rašymo. V. Šekspyras buvo ir aktorius, nors niekada nevaidino pagrindinių vaidmenų.
Nuo 1594 m. jis susiejo savo veiklą su viena geriausių Londono trupių, kuri vadinosi Lordo Šambeliono žmonėmis. 1594 m. Šekspyras kartu su savo kolegomis subūrė naują trupę - „Lordo Šambeliono žmones“. Grupės populiarumą lėmė Šekspyro dramos. „Lordo Šambeliono žmones“ vertino karalienė Elžbieta I, jie kartais buvo kviečiami į jos rūmus vaidinti. 1598 m. trupė pasistatė Globe teatrą, kurio dalininku tapo ir V. Šekspyras. Šiame teatre pastatyti geriausios klasiko tragedijos. 1599 m. Šekspyras su trupe pastatė ir teatrą, pavadinimu „Globe“. Dramaturgo pasisekimas davė jam ir materialinės naudos. Nusipirko savo gimtajame mieste namus ir žemės; išsirūpino (1599) sau bajoro vardą.
Paskutiniai gyvenimo metai
Nors Londine praleido beveik 30 geriausių savo amžiaus metų, bet jame neužtruko. Šekspyrą traukė tylus provincijos, jo gimtojo miesto gyvenimas. Keturiasdešimties dramaturgas vėl apsigyveno Stretforde, bet kurį laiką nenutraukė ryšių su teatru. Ten jį gerbė Stratfordo gyventojai kaip turtingiausią miesto žmogų, ten, gal, laukė jo žmona, jaunesnioji duktė Judita, 228 metų, dar netekėjusi mergina; vyresnioji duktė Zuzana jau buvo ištekėjusi, o vienintelis sūnus Hamnetas dar vaikas buvo miręs. Nuo 1609 m. jau jis gyveno Stratforde, palaikydamas santykius su Londonu.
Paskutinės pjesės parašytos apie 1612 m. Per likusius savo gyvenimo metus V. Šekspyras nieko nebesukūrė. Tik šeima kažin ar bemokejo dramaturgą suprasti. Žmoną ir dukrą rado apsikrėtusias fanatišku puritonizmu, kuris kovojo su bet kokiais pasilinksminimaisir teatrais. Tėvo amatas joms rodėsi baisiausiai nuodėmingas. Paskutinias savo gyvenimo metais dar išleido antrąją dukterį už vyro, už kažkokio smuklininko, taip pat jaunesnio už jaunąją ketveriais metais. Paskutiniuosius gyvenimo metus Šekspyras praleido gimtajame Stratforde. Teatrui, manoma, neberašė, tačiau ryšius su Londonu palaikė.
Taip pat skaitykite: Hamleto tragiška atomazga
Prieš mirdamas liepęs surašyti testamentą, kuriame neužmiršęs nei namiškių, nei žentų, nei jų vaikų, nei Stratfordo varguomenės, nei pagaliau savo trupės draugų artistų. Bet savo testamente nei žodžio nemini apie kūrinius. Mirė 1616 m. balandžio 23 d., tą pačią dieną, kurią buvo gimęs, tą pačią, dieną, kaip sakoma, kaip ir Servantes. Palaidotas Stratfordo bažnyčioje.
Dabartinis Stratfordas visu kuo primena Šekspyrą: gatvių vardai, Šekspyro teatras, Šekspyro biblioteka. Sodai prisotinti tų gėlių, kurios yra minimos jo dramose. Net viešbučiuose, kur paprastai sustoja turistai, kambariai pavadinti Šekspyro dramų vardais: „Oleto“, „Vasaros nakties sapnas“. Geriausias vis dėlto Šekspyro atminimas - tai jo paties pastatytas paminklas - jo kūriniai. Jo testamente šalia artimųjų minimi ir trys aktoriai - Ričardas Berbedžas, Džonas Hemingas ir Henris Kondelas.
Kūryba ir jos bruožai
Šekspyro kūriniai - labiausiai žiūrovų mėgstami ir dažniausiai teatruose rodomi. Daugelis jų įėjo į lietuvių teatro repertuarą: tragedijos Hamletas, Karalius Lyras, Makbetas, Otelas, Romeo ir Džuljeta, Antonijus ir Kleopatra, Ričardas II, komedijos Dvyliktoji naktis, Vindzoro šmaikštuolės, Daug triukšmo dėl nieko. Žinoma, dar nemaža V. Šekspyro dramaturgija. Šekspyras anglų teatrą jau rado sukurtą. Prieš jį dirbo Kyd, Greene. Lodge. Marlowe ir kt. , kurie išaugino psichologinį ir realistinį teatrą. Jų įtakoje Šekspyras pradėjo savo teatro karjerą. Tolimesnis šaltinias, iš kurio srovena įtaka Šekspyrui ir jo amžininkams bei pirmtakams, buvo Romėnų Torencijus ir Seneka.
Kūrybos pradžioje Šekspyras daugiausiai rašė dramines kronikas bei komedijas. Vėlyvuoju Šekspyro kūrybos laikotarpiu, šis ėmė rašyti tragedijas bei dramas. Ankstyvojoje Šekspyro kūryboje dominuoja meilės jausmas, draugystės saitai, tad nenuostabu, kad pagrindinėmis herojėmis dažniausiai būdavo moterys. Tokiuose Šekspyro kūriniuose vyrauja žaismingumas, humoras. Taip pat neretai buvo skiriama dėmesio ir asmenybės bei aplinkos svarbiausiems kontrastams, tragiškiems gyvenimo įvykiams. Tad tikriausiai per šį laiką ir tokią kūrybos prizmę vėliau Šekspyras perlipo ir pradėjo vėlesnio laikotarpio kūrybos pamatus, kuriuose daugiausiai buvo vaizduojami įvairūs politiniai konfliktai, politinių asmenybių likimai, gyvenimai ir jų peripetijos. Tiesa kai kuriuose Šekspyro kūriniuose matomi ir fantastiniai elementai.
Šitoje jo kūrybos evoliujijoje skiria paprastai keturis periodus. Pirmajam, kuriame dar stipriai reiškėsi jo pirmtakų ir romėnų įtaka (1587-1592), priskiriami šie veiklai: “Andronikas”, pora istorinių dramų (“Henrikas VI” ir “Ričardas III”),4 komedijos (“Klaidų komedija”, “Tuščios meilės pastangos”, “Du Veroniečiai” ir kt.) tragedija “Romeo ir Džiuljeta”. Antrasis periodas yra jo darbas 1592-1609 m.; šiuo tarpu rašytojo talentas dar savarankiškesnis; jis rašo istorines dramas apie Lankasterius (“Henrikas IV,V,VIII”, “Karalius Jonas”), Valencijos Pirklį ir šešias komedijas ( “Vasaros nakties sapną”, “Daug triukšmo dėl nieko”, “Dvyliktąją naktį” ir kt.) Trečiasis periodas yra produktingiausi 1601-1609 metai; šiam laikotarpiui priklauso didžiausios tragedijos: “Cezaris”, “Hamletas”. “Oletas”, “Karalius Lyras”, “Makbetas”, “Antonijus ir Kleopatra” ir kt. Šito laikotarpio tragedijose vyrauja didžiausias pesimizmas. Į gyvenimo galą tas pesimizmas atslūgsta. Tamsieji debesys nuslenka, nors poeto pasaulio dangus ir nepragiedrėja. Dramaturgas ima daugiau skendėti gamtos peizažuos, o pesimizmo vietoi pasitenkina ttylia, rezignuojančia melancholija. Tai Šekspyro ketvirtas kūrybos periodas, kuriam tenka “Cimbelina”.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
Jau chronologiškai suminint Šekspyro kūrinius lengva buvo pastebėti, kad jo draminius veikalus galime suskirstyti tokiomis rūšimis: istorinės dramos, komedijos ir tragedijos. Bet paminėtina, kad Šekspyras yra palikęs dar pluoštą sonetų ir epinių kūrėlių. Istorinėmis dramomis Šekspyras sudėjo duoklę atgyjančiam anglų patriotizmui. Komedijų žanre randama daug renesanso laikų žaismo, muzikos, jausmų švelnumo. Tai duoklė epochai. Foną savo dramoms Šekspyras piešia iš pačios Anglijos praeities, iš kaimynų gyvenimo, iš antikinio pasaulio arba sukuria fantastišką pasaulėlį. Tačiau Šekspyro kūryboje svarbu ne paimtoji medžiaga, o žmonės, charakteriai.
Jo charakteriai labai sudėtingi, tačiau kiekvienas vis kitoks. Niekas nemoka taip individualizuoti žmogų kaip Šekspyras. Nors Šekspyro charakteriai labai įvairūs, tačiau tame margume gali rasti ir bendrų bruožų, kurie charakterizuoja jų herojus ir kuriais jis skiriasi nuo kitų kūrėjų. Šekspyro veikėjai yra šios žemės žmonės. Jie rūpinasi tik šio gyvenimo reikalais. O kas bus po jo, per daug dėl to nesigraužia. aistrų katilas. Tos aistros ir valdo žmogų. Tokiu būdu Šekspyras įdeda žmogaus likimą į paties žmogaus širdį, tuo tarpu kai Safoklui likimas yra atskira, nuo žmogaus nepriklausanti būtybė. Žmogaus prigimtyje Šekspyras pastebi daugiau baisiųjų aistrų, ypač jį valdo garbėtroška ir valdžios noras, toliau eina pavydas, šykštumas, meilės aistra. Tokios prigimties žmonių ir tragizmas kitoks. Jame mažai kovoja aistra su protu, jausmas su pareiga. Jame dvylipumo mažai.
Dorovės sumetimai Šekspyro herojų nevaržo, rodos, kad jiems visai neegzistuoja moralė. Jeigu kiti dramaturgai savo žmones stengias termozuoti, ir tų žmonių tragizmas kyla iš mėginimo suvaržyti aistras, tai Šekspyro žmogaus aistrai duota visiška laisvė nešti ten, kur jai patinka- iki ta aistra sunaikins patį žmogų, čia yra ir jo katastrofa. Kūrėjas Šekspyras nepaiso taisyklių, kurių laikėsi graikų dramaturgai. Jis žiūri tik, kad būtų panašu į gyvenimą, realu, natūralu. Šekspyras neranda gerų ir blogų žodžių dialoguose: visi jam lygūs; dėl to jis ir nevengia vulgarizmų. Tragišką ir komišką elementą jungia toje pačioje dramoje, ko niekada nebūtų padaręs nei antikinis Sofoklas, nei klasikinis Kornelis.
Kūrybos laikotarpiai
Maždaug per dvidešimtį kūrybinio darbo metų Šekspyras sukūrė 37 dramos kūrinius ir apie pusantro šimto sonetų.
Pirmasis kūrybos laikotarpis (1590-1600)
Pirmuoju kūrybos laikotarpiu (1590-1600) Šekspyras parašė geriausias komedijas ir dramines kronikas. Pirmajam Šekspyro kūrybos laikotarpiui būdingas optimizmas, tikėjimas žmogaus kilnumu, gėrio pergale. Tai ypač atsispindi to laikotarpio Šekspyro komedijose - jos kupinos gyvenimo džiaugsmo, tikėjimo, kad žmogus gali įveikti kliūtis ir pasiekti laimę. Šekspyro komedijų teigiamieji herojai - tikri Renesanso epochos žmonės. Jau komedijose Šekspyras pasirodė kaip puikus įdomių ir įvairiapusiškų charakterių kūrėjas. Čia ir sąmojingi, linksmi, atkaklūs ir energingi Beatričė ir Benediktas („Daug triukšmo dėl nieko“), kurie komedijos eigoje iš priešininkų pasidaro ne tik geriausi draugai, bet ir karštai pamilsta vienas kitą. Čia ir giliai, pasiaukojančiai mmylinti Viola, ir savarankiška, savimi pasitikinti Olivija („Dvyliktoji naktis“), ir daugelis kitų margaspalvių personažų. Įdomūs, spalvingi ir antrojo plano veikėjai: žandarai Spanguolė ir Krivūlė komedijoje „Daug triukšmo dėl nieko“, Tobis, Marija ir kiti „Dvyliktojoje naktyje“ ir t. t. Šekspyro komedijose veiksmas labai intensyvus, situacijos įvairios, gausu sąmojingo ir gyvo dialogo.
Svarbią vietą pirmuoju Šekspyro kūrybos laikotarpiu užima draminės kronikos „Ričardas II“, „Ričardas III“, „Henrikas IV“, „Henrikas V“ ir kt. Jose daugiausia vaizduojami įvykiai iš XIV- XV a. Anglijos istorijos. Pagrindinė Šekspyro kronikų tema - kova dėl valdžios. Dramaturgas vaizduoja feodalinių kunigaikščių kovas su karaliumi („Henrikas IV“), meistriškai atskleidžia intrigas ir smurtą, kuriuo naudojasi žūt būt siekiąs užimti sostą uzurpatorius („Ričardas III“). Kaip humanistas, Šekspyras pasmerkė tironus ir despotus, kurie siekia ne liaudies gerovės, o asmeninės garbės ir valdžios. Su dideliu įžvalgumu rašytojas atskleidė tokių valdovų psichologiją, jų žemą egoistišką moralę. Vienas jų - karalius Ričardas III, klastingas ir veidmainys, per kitų lavonus žengiąs į sostą. Šekspyro draminėse kronikose atsispindi ne tik karalių ir feodalinių lordų tarpusavio kova, bet ir liaudies gyvenimas. Ypač plačiai jis nupieštas „Henriko IV“ dramoje, kur pavaizduoti įvairūs valkatos ir bastūnai, taip charakteringi pereinamajai Renesanso epochai- tikras ,,falstafiškas fonas“, kaip juos pavadino Engelsas. Šioje valkatų draugijoje svarbiausias veikėjas linksmasis Falstafas. Tai vienas įdomiausių Šekspyro personažų, įkūnijantis liaudies sąmojį, blaivų požiūrį įį gyvenimą, optimizmą.
Antrasis kūrybos laikotarpis (1601-1608)
Brandžiausias Šekspyro kūrybos laikotarpis yra antrasis (1601-1608), kai rašytojas sukūrė savo didžiąsias tragedijas - ,,Hamletą“, „Karalių Lyrą“, „Otelą“, „Makbetą“ ir kt. Jose dramaturgas atskleidžia sudėtingus tikrovės prieštaravimus ir nesutaikomus konfliktus. Visa tai išryškina asmeniniai herojų pergyvenimai, jų santykiai su aplinkiniu pasauliu. Šiuo laikotarpiu Šekspyras sukuria daug puikių, nepakartojamų dramatinių charakterių. Jo herojų paveikslai pasižymi įvairiapusiškumu ir gyvumu, psichologiniu sudėtingumu ir dvasinio pasaulio turtingumu.
Šekspyro tragedijose atsispindi Renesanso krizės laikotarpis, kai susvyravo didis humanistų tikėjimas gėrio ir teisybės pergale. Dramaturgo kūryboje jau nėra to optimizmo, kuris vyravo jo pirmojo laikotarpio dramose. Teigiamojo herojaus konfliktas su aplinka tragiškas ir baigiasi jo žuvimu. Tačiau tragedijose nėra ir visiško pesimizmo. Žūva Hamletas, Otelas, Lyras, bet tinkamo atpildo susilaukia ir neigiamieji veikėjai (Klaudijus, Jagas, Gonerilė, Edmundas ir kt.), jų niekšingi darbai tampa išaiškinti ir pasmerkti. Vadinasi, nors rašytojas ir mmato blogio jėgą, bet tiki, kad, laikui bėgant, jis bus nugalėtas.
Trečiasis kūrybos laikotarpis (1609-1612)
Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu (1609-1612) Šekspyras sukūrė keletą romantinio pobūdžio dramų: „Cimbelinas“, „Žiemos pasaka“, „Audra“. Šiose dramose jau nėra tokių stiprių charakterių ir konfliktų, kaip antrojo laikotarpio kūriniuose, bet ir jose atsispindi humanistinė rašytojo pasaulėžiūra. Ir čia Šekspyras smerkia neteisybę ir smurtą, išaukština kilnius žmogaus jausmus. Šekspyras buvo ne tik įžymiausias anglų Renesanso dramaturgas, bet ir poetas - sonetų kūrėjas. Jo sonetai daugiausia parašyti pirmuoju kūrybos laikotarpiu ir apdainuoja draugystę, meilę, žmogaus bei gamtos grožį. Kaip ir dramose, juose taip pat atsispindi ir visuomeniniai bei filosofiniai klausimai.
„Romeo ir Džiuljeta“
„Romeo ir Džiuljeta“ - viena poetiškiausių Šekspyro tragedijų, tikras himnas jaunystei ir meilei. Tragedijos veiksmas vyksta saulėtoje Italijoje, Veronos mieste. Šekspyras puikiai atkuria itališką aplinką ir pietietiškus, temperamentingus charakterius. jų protėviai. Dramos veiksmas užsimezga tuomet, kai šių šeimų jaunosios atžalos - Romeo ir Džiuljeta - pamilsta vienas kitą. Nuo šio momento nesulaikomai rutuliojasi tragiški įvykiai, pasibaigiantys abiejų jaunuolių mirtimi. Romeo ir Džiuljeta slaptai susituokia, tačiau Romeo netrukus turi vykti ištrėmiman, kadangi dvikovoje nužudė Džiuljetos pusbrolį Tebaldą. Džiuljeta, tėvų verčiama tekėti už Pario, išgeria migdančių vaistų ir, kaip mirusi, palaidojama kapų rūsyje. O Romeo, gavęs neteisingą žinią apie Džiuljetos mirtį, grįžta į Veroną ir, išgėręs nuodų, miršta prie palaidotosios Džiuljetos. PPabudusi ir pamačiusi nebegyvą Romeo, Džiuljeta taip pat nusižudo.
Šekspyras pasirinko konfliktą, kuriame negali būti laimingos išeities ar kompromiso. Tą konfliktą lemia dviejų nesutaikomų jėgų susidūrimas: senųjų giminių vaidas, pagrįstas feodaliniu garbės supratimu, ir gilus, nepalaužiamas meilės jausmas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad daug ką tragedijoje nulemia atsitiktinumai. Štai Romeo, rodos, visiškai aatsitiktinai patenka į ginčą tarp Merkucijaus bei Tebaldo ir, gindamas savo draugo garbę, nukauna Tebaldą; tuo jis dar labiau pasunkina savo ir Džiuljetos padėtį. Pasiuntinys, kurį vienuolis Lorencas siunčia pas Romeo, norėdamas pranešti apie Džiuljetos planą, prasilenkia su Romeo, ir ššis galvoja, kad Džiuljeta tikrai mirusi. Tačiau ši atsitiktinumų grandinė yra neišvengiama, nes dramatinį konfliktą sąlygoja ne vien asmeniniai herojų santykiai, bet ir platesni visuomeniniai prieštaravimai, būdingi Šekspyro epochai. Prieš juos atskiras žmogus yra bejėgis.
Vien tavo vardas priešas man yra. Man visad liksi tuo, kas tu esi. Kas gi yra Montekis? Ar veidas kokio gyvo sutvėrimo? Kitonišką sau vardą pasirink! Ką reiškia vardas? Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau? Šiame monologe, panaudodamas poetišką rožės įvaizdį, Šekspyras pabrėžia, kad tikrąją žmogaus vertę nulemia ne išorė, o jo vidinės savybės.
Kaip meilės tragedijoje, „Romeo ir Džiuljetoje“ labai ryškus llyrinis elementas. Joje daug poetiškų scenų, vaizduojančių herojų pasimatymus Kapulečių sode. Romeo ir Džiuljetos monologai - tai lyg lyriniai meilės eilėraščiai. Romeo, išvydęs Džiuljeta lange, savo monologe žavisi mylimosios grožiu, lygina ją su saulės spindesiu, o jos akis su žvaigždžių žibėjimu. Gamtos vaizdai būdingi abiejų herojų poetinei kalbai, jie lydi ir jų džiaugsmingų susitikimų, ir liūdno atsiskyrimo akimirkas. „Aš nepabijosiu jokio siaubo ir drąsiai padarysiu visa.“ Džiuljetos ir Romeo charakteriams būdingas ne vien lyriškumas ir jausmingumas, bet ir ryžtas, tvirtumas. Abu jaunuoliai mūsų akyse, per neilgą laiko tarpą tarsi išauga ir subręsta. Ypač pastebimai pasikeičia Džiuljeta. Iš jaunutės, mažai tepažįstančios gyvenimą ir žmones mergaitės per keletą dienų ji tampa ryžtinga ir savarankiška moterimi, atkakliai siekiančia savo tikslo. Vienuolio Lorenco pasiūlytas planas reikalauja didelės drąsos ir valios, tačiau Džiuljeta verčiau imasi jį vykdyti, bet netampa Pario žmona. Džiuljetos charakterio tvirtumą pabrėžia dar ir tai, kad dramos pabaigoje ji veikia viena, be Romeo ir be auklės pagalbos.
Tragedijoje „Romeo ir Džiuljeta“, be lyrinių scenų ir personažų, yra ir buitinio pobūdžio scenų, vaizduojančių Kapulečių šeimos santykius. Daug įvairumo tragedijai ssuteikia Merkucijaus ir auklės vaidmenys, nutapyti sodriomis spalvomis, su ryškiu komiškumo atspalviu.