Gimus naujam šeimos nariui, vaiko psichologinė būsena gali smarkiai pasikeisti. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip vaikai reaguoja į naują brolį ar sesę, kokios problemos gali kilti ir kaip tėvai gali padėti vaikui prisitaikyti prie naujos situacijos. Taip pat aptarsime, kaip pristatyti vaikui naują partnerį po skyrybų, kad jis jaustųsi saugus ir mylimas.
Naujo šeimos nario įtaka vaiko savijautai
Naujo žmogaus atsiradimas šeimoje sukelia vaikui daug įvairių jausmų, visų pirma, tai nerimas dėl ateities ir jį laukiančių pokyčių, baimė prarasti mamos ar tėčio dėmesį ir meilę. Vaikas išgyvena lojalumo konfliktą tarp savo biologinių tėvų ir jų naujų partnerių. Sudūžta vaiko viltis, kad tėvai bus kažkada kartu, o tai sukelia pyktį, liūdesį, bejėgiškumą. Vaikas gali jausti ir kaltę, jei naujas partneris jam patinka, arba pavydą ir pyktį jam už atimtą galimybę tėvams būti kartu.
Vaikai gali tvarkytis su šiais jausmais labai skirtingai. Vieni vaikai gali regresuoti ir elgtis tarsi būdami jaunesnio amžiaus. Šie vaikai tarsi grįžta į tokį raidos amžių, kuriame jaučiasi saugūs. Gali pasireikšti toks vaiko elgesys, kaip piršto čiulpimas, šlapinimasis į lovą, arba vaikas gali prisiklijuoti prie mamos (ar tėčio), nepaleisti jos nė per žingsnio, jaustis taip tarsi negalėtų be jos apsieiti. Kiti vaikai, išreikšdami savo pyktį ir baimę, gali elgtis agresyviai. Neretai jie demonstruoja atvirą priešiškumą mamos draugui (arba tėčio draugei). Kartais įsitraukia į subtilesnę kovą, pvz., pradeda skųsti partnerę (partnerį) kitiems šeimos nariams.
Vaiko prisitaikymas prie naujų pokyčių yra sklandesnis, jei jautriai reaguojama į jo jausmus, suteikiama galimybė juos išreikti ir kalbėtis apie juos, užtikrinama struktūra ir nusistovėjusios dienotvarkės pastovumas.
Patarimai tėvams, laukiantiems naujo šeimos nario
Kai naujojoje šeimoje pradedama laukti gandrų, patartina šią naujieną pasakyti pačiam tėvui ir jo draugei (mamai ir jos draugui), kurie laukiasi kūdikio. Nereikėtų permesti šios atsakomybės buvusiam sutuoktiniui. Svarbu, kad tėvai būtų atviri ir nuoširdūs su vaikais ir užtikrintų, kad ir gimus naujam šeimos nariui, jo meilė ir dėmesys vaikui nepasikeis, vaikas liks toks pats svarbus. Reikia kalbėtis su vaiku apie laukiančias permainas (pvz., aptarti, jei vaikui teks keisti kambarį), tačiau taip pat svarbu užtikrinti, kad tam tikra rutina ir veiklos nepasikeis (pvz., vaikas, kaip ir anksčiau galės kas antrą savaitgalį leisti pas tėtį arba tėtis ir toliau vežios vaiką į treniruotes).
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Nepaisant to, kaip gerai paruoštas vaikas, jam kils daug įvairių jausmų. Jis gali jausti nesaugumą ir nerimą, ar tėtis nenustos jo mylėti, kai gims broliukas ar sesutė, ar turės jam laiko. Vaikas gali jausti pavydą dar negimusiam broliui ar sesei. Tokie jausmai yra būdingi net ir neišsiskyrusios šeimos vaikui, kuriam tėvai praneša žinią apie naują šeimos narį. O vaikas iš išsiskyrusios šeimos išgyvena dar daugiau sumišimo ir nerimo. Tokia žinia gali išprovokuoti itin stiprią vaiko baimę prarasti tėvą. Prisiminkime, kad vaikas jau išgyveno milžinišką netektį, kai tėvai išsiskyrė gyventi į skirtingas vietas. Kitą netektį jis išgyveno, kai tėvas pradėjo gyventi su nauja drauge. Be to, vaikui gali būti liūdna dėl mamos, kuri negali turėti kito vaiko, o tėtis gali. Vaikas gali jausti, kad tėčiui palaikys kompaniją gimęs kūdikis, kai jo nebus šalia, tačiau mama jausis visiškai vieniša, kai vaikas važiuos aplankyti tėčio. Arba vaikui gali patikti idėja turėti broliuką arba sesutę, tačiau jis gali dėl to jaustis kaltas, nes ši žinia gali skaudinti mamą.
Naujo partnerio pristatymas vaikui po skyrybų
Naujas motinos ar tėvo partnerio atsiradimas įneša į skyrybas išgyvenančio vaiko gyvenimą dar daugiau sumaišties ir nerimo. Jei iširusią santuoką išgyvenančiai motinai ar tėvui atėjęs į jų gyvenimą partneris gali atnešti daug džiaugsmo ir palengvėjimo po skausmingų skyrybų išgyvenimų, vaikui, atvirkščiai, šie pokyčiai gali dar sustiprinti netekties skausmą. Pristatant naują partnerį vaikui, labai svarbu atsižvelgti į jo emocinius poreikius, neskubinti šio proceso, net jei tėvams labai norisi pasidalinti savo laime dėl naujo gyvenimo draugo su vaiku arba kuo greičiau įtraukti partnerį į bendrą gyvenimą kartu.
Pasistenkite apgalvoti, kada ir kaip jūs norite pristatyti savo partnerį vaikui. Visų pirma, jei nesate tikri dėl santykių su partneriu rimtumo, geriau kol kas vaiko su juo nepažindinkite. Tuo labiau nedarykite to, jei susitikinėjate su keliais partneriais ar jie dažnai keičiasi. Pristatydami savo partnerį, atsižvelkite į vaiko amžių ir galimybes susitaikyti su naujais pokyčiais. Daugeliui vaikų gali būti didelis iššūkis susidoroti su keliais stipriais pokyčiais vienu metu. Pasikliaukite auksine taisykle: vienas žingsnis vienu metu. Geriausia naują partnerį vaikui pristatyti tuomet, kai jūs patys naujuose santykiuose jaučiatės komfortiškai ir vertinate juos kaip rimtus. Tik jūs galite nuspręsti, kada jau santykiai yra rimti. Tikrai nedera supažindinti vaiko su kiekvienu partneriu, su kuriuo susitikinėjate po savo skyrybų. Juk vaikas prisiriša prie suaugusiųjų, kurie ateina į jo gyvenimą. Ir kiekvieną kartą nutrūkę santykiai įskaudins jį.
Kai jaučiate, kad yra tinkamas laikas papasakoti vaikui apie partnerį, su kuriuo susitikinėjate, būkite nuoširdūs ir paprasti su vaiku. Jei ruošiatės į pasimatymą su nauju partneriu, priešmokyklinukams pakanka to, kad pasakysite, jog einate susitikti su savo geru draugu. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikams jau galite suteikti daugiau informacijos, pvz., pasakyti, kad einate susitikti su ypatingu draugu, su kuriuo jums gera leisti laiką kartu. Kalbėdami su 11-14 metų vaikais jau galite vartoti žodį „pasimatymas“. Paprastai jie jau žino šio žodžio reikšmę. Be abejo, ši naujiena gali sukelti jiems įvairių jausmų, todėl pasikalbėkite apie šiuos jausmus su vaiku. Paaugliams ypač svarbus tėvų atvirumas. Jie gali jaustis sumišę ir sutrikę dėl to, kad jų tėvai eina į pasimatymus tuo pačiu metu, kai ir jie tai daro. Svarbu kalbėti apie šiuos jausmus su paaugliais, tačiau nereikėtų prašyti paauglio leidimo ar pritarimo su kuo nors susitikėti arba pradėti aptarinėti su paaugliu jūsų partnerio elgesį ar asmenybę. Pristatant naują partnerį, svarbu pabrėžti, kad jūsų jausmai vaikui nepasikeitė, o jo poreikiai jums yra svarbiausi.
Pirmasis susitikimas neturėtų būti sutelktas vien į vaiko dialogą su nauju partneriu, pvz., nėra labai gera idėja pirmą susitikimą organizuoti kavinėje ar restorane. Geriau, kad vaikas turėtų galimybę užsiimti ir kita veikla, ne tik bendrauti su jumis, galėtų šiek tiek atsitraukti nuo tiesioginės sąveikos, kuri gali jam kelti nemažai įtampos, pvz., tinkama idėja eiti kur nors kartu į parką arba zoologijos sodą.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Naujo partnerio vaidmuo šeimoje
Visų pirma, užtikrinti, kad rutina ir elgesio ribos, prie kurių yra pripratęs vaikas, kuo mažiau pasikeistų po to, kai į šeimą ateina naujas šeimos narys, t. y. pamotė ar patėvis. Antra, nereikėtų iš karto pulti griežtai auklėti ir bausti vaiko. Griežtumas, nors ir teisingas, gali įskaudinti ir atstumti vaiką. Geriau iš pradžių daugiau dėmesio sutelkti į santykių su vaiku kūrimą nei į jo elgesio korekciją. Svarbi ir trečia taisyklė - laikytis tų pačių elgesio taisyklių ir ribų, kurių laikosi sutuoktinis (-ė) (t. y. vaiko motina ar tėvas). Besibaiminant pažeisti užmegztą kontaktą su vaiku, sukelti jam neigiamų jausmų, kartais gali kilti pagunda leisti ilgiau vaikui pažaisti kompiuteriu, nei yra sutarta, arba neatlikti tam tikrų įsipareigojimų, kitais būdais jį palepinti. Tačiau toks suaugusiųjų elgesys nepadės užsitarnauti vaiko meilės. Atvirkščiai, gali sukelti vaikui nesaugumo jausmą ir nepasitikėjimą suaugusiais, sudaryti sąlygas manipuliuoti jais.
Kitas kraštutinumas - kai naujieji partneriai beveik nesikiša į vaikų gyvenimą, lieka tarsi nuošaly. Toks partnerių elgesys taip pat nepadeda megztis ryšiui su vaiku. Vaikas turi jausti, kad nauji suaugusieji dalyvauja jo gyvenime, t. y. rūpinasi jo fiziniais ir emociniais poreikiais, o tai apima ir elgesio ribų apibrėžimą ir pagalbą veikiant šių ribų rėmuose. Jei suaugusieji nedalyvauja vaiko gyvenime, pastarasis jaučiasi jiems nesvarbus, paliktas, atstumtas. Vaikui sunku užmegzti saugų prieraišumo ryšį ir išmokti pasitikėti nauju suaugusiuoju, kuris atrodo nusišalinęs ir laikosi nesikišimo pozicijos. Tik tai toli gražu nereiškia, kad reikėtų pradėti kontroliuoti kiekvieną vaiko gyvenimo sritį. Naujieji partneriai irgi neturi stengtis dalyvauti kiekvienoje vaiko laisvalaikio veikloje. Vaikui be galo svarbu turėti laiką, kurį jis leidžia tik su savo biologine motina ar tėvu. Labai svarbu gerbti vaiko privatumą (pvz., neįeiti į jo kambarį be leidimo), neklausinėti ir netardyti vaiko, jei jis nenori kažkuo dalintis ar pasakoti, neduoti nepageidaujamų patarimų. Svarbu gerbti ir vaiko fizinio kontakto ribas: nedera liesti vaiko arba bendrauti su juo taip, kad jis jaustųsi nepatogiai.
Svarbu savęs paklausti, kokiu tikslu jūs skatinate vaiką pasakoti apie jo bendravimą su tėčio drauge ar mamos draugu. Be abejo, vaikui gali kilti daug įvairių jausmų bendraujant su naujuoju ,,šeimos nariu“. Vaikas gali būti sutrikęs, gali jausti priešiškumą naujam partneriui arba, atvirkščiai, jis jam gali patikti, tačiau jam gali būti sunku pripažinti šiuos jausmus, nes nenori įskaudinti jūsų. Jums turi rūpėti vaiko savijauta, todėl svarbu pasiteirauti vaiko, kaip jam sekėsi bendrauti, kaip jis jautėsi šio bendravimo metu. Galima normalizuoti šiuos jausmus: pripažinti, kad yra normalu jaustis sutrikusiam arba jausti prieštaringus jausmus. Svarbu kalbėti tiek, kiek vaikas nori kalbėti. Neverta jo spausti ir versti pasakoti visas bendravimo detales, buvusio sutuoktinio (-ės) partnerės (-io) elgesio smulkmenas. Svarbu įsisąmoninti savo jausmus ir veiksmus ir pasitikrinti, ar tik vaikas nėra naudojamas savo poreikiams patenkinti (pvz., patenkinti savo smalsumą apie naują sutuoktinio draugę arba kontroliuoti partnerį, kaip tinkamai jis rūpinasi vaiku ir pan.). Vaikas gali jausti visiškai skirtingus jausmus naujam mamos draugui (ar tėčio draugei), nei jūs jaučiate, pvz., jis gali jam patikti, nors ir nepatinka jums. Net jeigu vaikas kalba, kad naujas mamos draugas (ar tėčio draugė) jam nepatinka, tai toli gražu nereiškia, kad pastarasis elgiasi ir bendrauja su jūsų vaiku netinkamai.
Svarbiausia rūpintis vaiko jausmais, tuo, kaip jis jaučiasi naujoje buvusio sutuoktinio šeimoje, kaip jam sekasi susidoroti su naujais pokyčiais. Apie tai jūs ir turėtumėte kalbėti su vaiku. Ir kalbėtis tiek, kiek pats vaikas nori kalbėti ir dalintis. Jums tikrai nebūtina gilintis į visas naujos šeimos gyvenimo smulkmenas. Užtenka tiesiog nuoširdžiai pasidomėti vaiko savijauta. Be abejo, gali būti skaudu kalbėti šia tema, gali būti nelengva susitaikyti, kad vaikas naujoje šeimoje jaučiasi gerai, ir buvusio sutuoktinio partnerė jam patinka. Taigi po skyrybų labai svarbu atskirti savo ir vaiko jausmus bei poreikius. Jūs galite jausti didžiulį pyktį ir nuoskaudą savo buvusiam sutuoktiniui, bet šie jausmai neturėtų trikdyti vaiko poreikio turėti ryšį su tėčiu ir palaipsniui priimti į savo gyvenimą jo naująją partnerę. Be abejo, jūs turėtumėte rasti būdų, kaip išreikšti jums skausmingus jausmus, juos geriau suprasti ir priimti, pvz., pasikalbėti su drauge, artimuoju arba psichologu. Labai padeda bendravimas su panašią patirtį turinčiais asmenimis.
Neretai pirminė vaiko reakcija į patėvį arba pamotę nebūna teigiama. Ir tai yra labai normalu, nes vaikas idealizuoja savo tikrą motiną ar tėvą, gina savo meilę jiems. Neigiama reakcija į pamotę arba patėvį dažniausiai būna nukreipta ne į jų asmenybę, o į patį vaidmenį. Vaikas gali pasakyti pamotei arba patėviui „O mano mamytė daro tai geriau“, „O mano tėtis tai geriau moka“ arba „Tu nemoki taip skaniai gaminti, kaip mama“. Šie žodžiai yra skaudūs, tačiau svarbu juos priimti ne kaip įžeidimą, bet kaip faktą, kad vaikas yra lojalus savo tėvams. Tokiu atveju galima paprašyti vaiko papasakoti daugiau, kaip elgiasi jo mama (ar tėtis) vienoje ar kitoje situacijoje, kodėl vaikui tai patinka. Galima papasakoti, kodėl jums labiau priimtinas kitas elgesio būdas, padėti vaikui suprasti, kad žmonės yra skirtingi ir elgiasi skirtingai. Svarbu, kad vaikas jaustų ne pyktį ar priešiškumą, o nuoširdų domėjimąsi juo.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Ką daryti, jei vaikas nepriima naujųjų partnerių?
Geriausia strategija tokioje situacijoje - duoti vaikui laiko susitaikyti su naujais pokyčiais. Svarbu valdyti savo jausmus, neįsivelti į kovą su vaiku ir nesiekti priversti vaiką pamilti naujus partnerius. Partneriams svarbu nepriimti priešiško vaiko elgesio asmeniškai ir nepuoselėti vilčių, kad tučtuojau pelnys vaiko meilę. Pasitikėjimo kūrimas - tai ilgalaikis procesas, kartais užtrunkantis nė vienerius metus. Turite būti pasiruošę pakovoti dėl vaiko prielankumo. Viltinga žinia yra tokia, kad paprastai, nepaisant visų skausmingų pokyčių, vaikai prisiriša prie suaugusiųjų, kurie nuoširdžiai jais domisi, rodo dėmesį ir rūpinasi jų poreikiais. Ir ilgainiui vaikas supranta, kad naujas mamos partneris nesiekia užimti tėvo pozicijos, o tiesiog yra dar vienas suaugęs žmogus, kuris juo rūpinasi.
Nagų kramtymas kaip streso išraiška
Gimus naujam šeimos nariui, vaikui gali sumažėti saugumo jausmas, nes jam sunku suvokti, kodėl pakito tėvų elgesys jo atžvilgiu ir reikia dalytis dėmesiu su broliu ar sese. Neretai vaikai, patirdami stresą, pradeda graužti nagus. Nagų kramtymas, tai psichologinės traumos išraiška. Kai vaikas baudžiamas - savo baimę jis išreiškia įvairiais fiziniais veiksmais: nagų kramtymu, pirštų barbenimu, nevalingu kojų judinimu arba siūbavimu ir t.t. Dauguma tėvų pyksta ir širsta, kai vaikai kramto nagus. Anot psichiatro-psichoterapeuto E. Stankūno, didelė klaida yra barti, bausti ar gėdinti vaiką dėl apgraužtų nagų.
„Nagų kramtymas nėra nevalyvumo išraiška. Kaip žinoma, nagų kramtymo priežastis yra santykinis vidinio saugumo arba vidinio komforto sumažėjimas. Tikėtina, kad kažkas konfliktiško vyksta vaiko santykiuose su artimaisiais ar kitais jam svarbiais žmonėmis - klasiokais, draugais. Vidinis konfliktas gali vykti ir santykyje su savimi tarp vidinio savęs įsivaizdavimo ir realybės reikalavimų. Į sąmonės lygmenį ištraukus nerimą ar stresą keliančią priežastį ir ją neutralizavus, nagų kramtymas baigsis savaime“, - pasakoja Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojas E. Stankūnas.
Bausmėmis ir gėdinimu galima pasiekti atvirkštinį rezultatą: kai su stresu ar nerimu nebegalintis savarankiškai susitvarkyti vaikas už tai yra papildomai baudžiamas, jo saugumas ir komfortas dar labiau sumažėja, o poreikis kramtyti nagus tik stiprėja. Jei fiziškai to padaryti neįmanoma, pavyzdžiui, pleistru apklijavus pirštus, vaikas ras alternatyvių nusiraminimo būdų - pradės draskyti odą, vynios plaukus ant piršto ir juos raus, barbens pirštais, gali net pradėti mikčioti.
Kaip padėti vaikui nustoti kramtyti nagus?
Jei žmogus ilgą laiką kramto nagus, reikia aiškintis gilumines priežastis. Suaugusiems žmonėms ir paaugliams, kurie geba žodžiais nupasakoti savo būsenas ir jausmus, gerai padeda psichoterapija. Dirbant su mažais vaikais, pasitelkiamas žaidimų metodas, kuris leidžia išsiaiškinti, kas vaikui sukėlė tokį didelį stresą, kad jis pradėjo save raminti kramtydamas nagus.
Taip pat svarbu stebėti nagų būklę, t. y. nuolat juos kirpti (trumpus nagus kramtyti sunkiau). Yra ir kitų patarimų, padedančių nebekramtyti nagų:
- Užsirašinėkite, kas jus verčia kramtyti nagus, pavyzdžiui, nuobodulys, televizoriaus žiūrėjimas ir t. t., ir stenkitės, kiek įmanoma, vengti tų dalykų;
- Pirštų galiukus apsiklijuokite pleistriukais arba izoliacine juosta;
- Pasirūpinkite, kad nagai visada būtų apkarpyti ir sutvarkyti; jei esate moteris, lakuokite - nenorėsite gadinti manikiūro;
- Užimkite rankas kitomis veiklomis, pavyzdžiui, mezgimu;
- Išbandykite elgesio terapiją, pavyzdžiui, įpročių panaikinimo mokymus;
- Pirštų galiukus patepkite nemalonaus skonio medžiagomis (actu, alijošiaus sultimis, aštriu padažu ar kitokiomis kartaus skonio medžiagomis).