Vaikų ugdymo kelias, nors ir kupinas džiaugsmo, dažnai būna iššūkių pilnas. Norint geriau suprasti vaiko raidą, svarbu atkreipti dėmesį į įvairius aspektus - nuo melo atsiradimo iki savireguliacijos formavimosi ir paauglystės ypatumų. Šiame straipsnyje remsimės doc. dr. Visvaldo Legkausko knyga „Vaiko ir paauglio psichologija“ (2013 m.) bei kitais šaltiniais, siekdami apžvelgti svarbiausius vaikų ir paauglių psichologinės raidos aspektus.
Melas vaikų gyvenime: natūralus reiškinys ar problema?
Nors melas dažnai suvokiamas kaip neigiamas dalykas, tenka pripažinti, kad tai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Netgi tie, kurie apie save galvoja labai gerai, greičiausiai pripažins, jog yra melavę. Paprastai melas naudojamas siekiant įvairių tikslų: išvengti nemalonumų ar bausmių, nenuvilti aplinkinių arba sudaryti geresnį įspūdį apie save.
Melo užuomazgos pastebimos jau nuo dvejų metų amžiaus. Pastebėjus, kad vaikas meluoja, tėvams gali kilti nerimas ar net pyktis. Tačiau svarbu suprasti, kad melas gali turėti ir teigiamą atspalvį. Kai atžala pradeda meluoti, tai rodo, kad vaikas jau geba suprasti, ką reikia padaryti ar pasakyti, kad kitas žmogus pagalvotų taip, kaip jis nori.
Beveik visi keturių metų vaikai, norėdami išvengti bausmės ar nuslėpti nepriimtiną elgesį, meluoja. Mokslininkai teigia, jog 4-6 metų vaikų grupėje tai daro 96 proc. vaikų. Ironiška, tačiau didžioji dalis tėvų, manančių, kad jų vaikas nemeluoja, tiesiog nepastebi melo.
Kalbant apie vyresnius vaikus, įdomu tai, kad kuo geriau vaikas supranta skirtumą tarp melo ir tiesos, tuo didesnė tikimybė, kad kilus grėsmei jis pameluos.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Kaip elgtis, kai vaikas meluoja?
Jei vaikas meluoja, svarbu atsiminti keletą dalykų:
- Venkite bausmių. Viena iš melo funkcijų yra išvengti nemalonumų, o vaikui tai reiškia išvengti bausmės. Bausmė tik skatina tobulinti melavimą ir ieškoti geresnių apgaulės būdų. Vietoj bausmės geriau pasikalbėkite su vaiku apie tiesos vertę ir paprašykite pažado, kad ateityje jis nemeluos.
- Parodykite neigiamą požiūrį į melą. Bet koks melas, tyčinis ar ne, turi turėti pasekmes. Net jei pažadėjote vaikui, kad važinėsite dviračiu, bet dėl nenumatytų aplinkybių to padaryti negalite, išreikškite neigiamą požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Taip vaikui formuojasi tinkamas neigiamas požiūris į melą, vietoj to, kad susidarytų smerkiamo ir nesmerkiamo melo supratimas.
- Skatinkite tiesos sakymą. Vaikai dažnai meluoja, nes nori įtikti tėvams ar juos nudžiuginti. Parodykite vaikui, kad tiesos sakymas yra naudingesnis už melą. Jei įtariate, kad vaikas meluoja, pasakykite, jog nepyksite, jei jis melavo, o tiesos pasakymas jus iš tiesų pradžiugintų. Svarbu, kad vaikui prabilus apie melą, jūs iš tiesų nepyktumėte, suprastumėte ir pasidžiaugtumėte, kad jis pasakė tiesą.
- Sumažinkite pagundą meluoti. Stenkitės, kad vaikui nekiltų pagunda meluoti. Užuot klausę: "Jei šiandien buvai geras darželyje, valgysim tortą, tai kaip, buvai geras?", verčiau paklauskite, kaip jam sekėsi, kas įdomaus vyko darželyje, ir išgirdę, jog mokytoja jį pagyrė, tuomet galite pasivaišinti pyragu.
- Būkite tinkamas pavyzdys. Vaikai mokosi iš tėvų, todėl patys turite būti sąžiningi.
Savireguliacija: gebėjimas valdyti save
Vaikui augant, tėvai nori, kad jis būtų ne tik sveikas, bet ir geras. Buvimas geru apima mokėjimą palaukti, susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio ir savarankiškumą. Šių komponentų bendras vardiklis yra savireguliacija, kurią V. Legkauskas apibrėžia kaip „žmogaus mokėjimą stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus“.
Savireguliacijos gebėjimai formuojasi vaikystėje ir paauglystėje. Jų raidą lemia individualūs vaiko bruožai ir tėvų bei supančios aplinkos sąveika.
Pagal C. B. Kopp, valingos ir sąmoningos kontrolės gebėjimai išryškėja maždaug nuo trejų metų. Iki tol naujagimių ir kūdikių atsakus veikia išoriniai įvykiai arba įgimti biologiniai mechanizmai. Todėl svarbu suprasti, kad trejų-ketverių metų vaikui dar gali būti sunku elgtis pagal tam tikras taisykles, derinti savo elgesį prie kitų, susilaikyti.
Visgi šių gebėjimų vystymui labai svarbūs vaizduotės ir vaidmenų žaidimai, kuriuose vaikai turi galimybę reguliuoti kitą drauge žaidžiantį vaiką, nuolat jam primindami, ką šis daro ne taip.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Kaip ugdyti savireguliaciją?
Suaugusiesiems rekomenduojama įtraukti vaiką į gyvenimiškų taisyklių kūrimą, ugdyti atsakomybės jausmą (pavyzdžiui, rūpinimąsi augintiniu, kasdienę buitį). Svarbu suteikti erdvės vaiko kūrybiškumui, sprendimų priėmimui.
Gebėjimas reguliuoti savo elgesį bei veikti pagal socialinius standartus rodo ankstyvosios raidos ir socializacijos kokybę, todėl tai yra tarp esminių raidos bei socializacijos uždavinių pirmaisiais gyvenimo metais.
Bene geriausiai žinomas būdas savikontrolei įvertinti - Stanfordo zefyro eksperimentas, kurio metu ikimokyklinio amžiaus vaikai turėjo galimybę rinktis tarp vieno zefyro dabar arba dviejų vėliau. Tie, kurie galėjo išlaukti ir atidėti malonumą, pademonstravo savikontrolės įgūdžius, esminius suaugusių žmonių veikloje.
Vaiko impulsyvaus ar nepageidaujamo elgesio akistatoje tėvams itin svarbu įgalinti savo pačių savireguliacijos gebėjimus - stengtis išlikti ramiems. Neretai vaikai lyg veidrodis atspindi tėvų emocijas, patiriamą stresą.
Padėkite vaikui suprasti, ko jis gali tikėtis tam tikrose situacijose ir ko tikimasi iš jo (laikantis rutinos, kasdienių taisyklių). Aiškumas ir nuspėjamumas yra reikšmingi mažinant stresą.
Taip pat skaitykite: Raidos etapai 2-7 m.
Kalbėkite su vaiku apie jausmus: padėkite juos atpažinti, įsivardyti, įvertinti emocijų intensyvumą.
Paauglystė: tapatumo paieškos ir iššūkiai
Paauglystė yra charakteringas, ryškus ir savitas gyvenimo tarpsnis - perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Tai ryškių išvaizdos ir mąstymo pokyčių priėmimas, naujų tikslų ir atsakomybių įvaldymas.
Plačiai žinomoje psichodinaminėje Eriko Eriksono raidos teorijoje paauglystės (12-18 m.) amžiaus tarpsnis apibūdinamas kaip savojo tapatumo atradimo siekis ir vaidmenų sumaištis. Šiuo laikotarpiu vaikai tampa vis labiau nepriklausomi ir sprendžia savasties, individualumo klausimus. Jiems svarbu pažinti save ir intensyviai tyrinėti savąjį identitetą, priimti asmenines vertybes, įsitikinimus, tikslus.
Dėl šių paieškų keičiasi santykiai šeimoje, mokykloje, draugų grupėse. Gali ištikti autoritetų krizės, nusivylimas jais, nes paauglystėje pradedama abejoti, kritiškai vertinti vyresniųjų elgesį, komunikaciją ir perduodamas tiesas, jautriai reaguojama į neteisybę bei prieštaravimus.
Santykiai su tėvais, kuriais mažesni vaikai pasitiki savaime ir kurių klauso nekeldami klausimų, paauglystėje patiria daugiausiai trinties ir perversmų. V. Legkauskas savo knygoje rašo: „paauglys su susižavėjimu atranda, kad niekas nieko jam negali įrodyti, jei jis nenorės būti įtikintas, kad kiekvienam argumentui galima rasti kontrargumentą ir kad norint ginčytis, tai galima daryti be galo. Visa tai išbandyti kartais pasirodo taip smagu, kad ima atrodyti, jog ginčijimasis ir atsikalbinėjimas tapo smagiausiu paauglio užsiėmimu“.
Tačiau tai nevyksta be tikslo - gebėjimas konfrontuoti savo autoritetams, tapimas savarankiškesniu, savo ribų įtvirtinimas ir atsiskyrimas nuo tėvų yra vienas pagrindinių paauglystės siekinių.
Skirtingi savasties vaidmenys išbandomi eksperimentuojant, tad kartais paauglių elgesys gali būti itin kontrastingas.
Aprašyti raidos procesai yra natūralūs, jie padeda išmoktos vaikiškos moralės tiesoms peraugti į gyvą suaugusio asmens etiką, formuoja vidinius įsitikinimus ir vertybes. Jei raidos procesas sklandus, vaidmenys tarpusavyje integruojami į vientisą tapatumą, nebelieka sumaišties, išryškėja gyvenimo kryptis, vyrauja pusiausvyros, saugumo ir laimės jausmas.
Iš kitos pusės, jei ši raidos stadija klostosi nesėkmingai, gyvenime įsivyrauja vaidmenų sumaištis.
Šiuolaikiniai paauglių iššūkiai
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas fizinės akceleracijos procesas - vaikų bei paauglių fizinio brendimo greitėjimas, lyginant su ankstesnėmis kartomis. Kita vertus, mąstymo raida lyginant su praeities kartomis lėtėja. Tai paaiškinti galima tuo, kad vaikai ilgiau išlieka priklausomi nuo tėvų, yra ilgiau finansiškai išlaikomi, patiria mažiau gyvenimo nepatogumų, dėl kurių reiktų kovoti, neugdo savarankiškumo. Išmaniųjų technologijų populiarėjimas leidžia greičiau pasiekti reikalingą informaciją, įdedant mažiau pastangų. Vyksta mažiau socialinių sąveikų - nuo pat mažens vaikai su bendraamžiais rečiau žaidžia vaidmenų ar sportinius žaidimus, nes šiuos keičia kompiuteriniai žaidimai. Taip įgyjama mažiau gyvenimiškos patirties.
Kalbant apie kūniškus pokyčius ir jų keliamus emocinius iššūkius, daliai vaikų jie prasideda gana staigiai ir greitai, greičiau nei įmanoma juos įsisąmoninti ir priimti. Kūnui keičiantis vaikai patiria nepatogumo, gėdos, pasimetimo jausmus, gali nuvertinti savo išvaizdą ar skirti labai daug laiko grožio ritualams.
Svarbu suprasti išvaizdos klausimų jautrumą ir gerbti asmeninę paauglio erdvę, negalima pašaipiai komentuoti lūžinėjančio dėl mutacijos balso, atsirandančio plaukuotumo, apvalėjančių klubų ar kitų lytinės brandos požymių.
Šiuo laikotarpiu itin svarbu stiprinti tarpusavio vaikų ir tėvų ryšį, kad, esant poreikiui, suaugęs būtų prieinamas pokalbiui bet kokiomis temomis. Tai įgyvendinti padėtų bendros smagios veiklos kartu: maži bendri grožio ritualai, pramogos, pokalbiai nepatogiomis temomis patogioje, saugioje aplinkoje, filmų žiūrėjimas ir aptarimas, kelionės ir t. t.
Šiuolaikiniai paaugliai susiduria su specifinėmis problemomis, nes lytiškai bręsti pradeda anksti, o emociškai, protiškai, dvasiškai subręsta bent dešimtmečiu vėliau. Be to, viešoje erdvėje jie mato daug seksualizuotos informacijos, erotinio turinio, kas taip pat veikia jautrų jauno žmogaus mąstymą. Visa tai susiję su įvairiomis rizikomis: per anksti pradėti romantinius santykius, dar negebant išsaugoti ir puoselėti ilgalaikio ryšio, nenumatyti galimų pasekmių, būti emociškai sužeistam, pradėti lytinį gyvenimą, neplanuotai pastoti, užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis ir kt.
Tyrimais įrodyta, kad ankstesnis pirmųjų lytinių santykių amžius siejasi su šeimos problemomis, pvz., tėvų skyrybomis ar nutolusiu santykiu su vaikais, taip pat žalingais įpročiais, netgi tam tikrais paauglio asmenybės bruožais, kaip labiau išreikštu impulsyvumu, neurotiškumu, mažesniu sąmoningumu.
Bet kokia kritika vaiko išvaizdai ar aprangai turėtų būti išsakoma nesumenkinant jo orumo - švelniai ir išmintingai. Juk daugybė paauglių tiesiog nežino, kaip įsipatoginti pasikeitusiame savo kūne, jiems nelengva atrasti, kokia apranga jiems tinka, kaip galėtų jaustis laisvai.
Suaugimas: kada vaikas tampa suaugusiu?
Formaliai perėjimą iš paauglystės į saugusiųjų pasaulį reglamentuoja teisinė sistema. Tačiau psichologiškai suaugimas yra sudėtingas ir individualus procesas.
V. Legkauskas (2013) savo knygoje "Vaiko ir paauglio psichologija: šiandienos iššūkiai" išskiria keletą požymių, rodančių, kad žmogus bręsta:
- Nebetiki pasakomis. Ateina supratimas, kad besąlygiškų gėrybių nėra ir kad reikia grąžinti tai, ką gauni.
- Nebežaidžia lėlėm. Supranta, kad santykių pagrindas yra ne partnerio išvaizda, o turinys.
- Pavalgęs išplauna savo indus. Supranta, kad reikia tvarkyti save ir savo aplinką.
- Moka kalbėtis su savimi. Suvokia vidinės kalbos reikšmę ir pradedame su savimi kalbėti sąmoningai, tuomet įgyjame galimybę rinktis savo emocijas.
Tačiau ar tikrai būtina tapti visiškai suaugusiu? Iš tikrųjų - net ir suaugusiam žmogui verta išsaugoti savyje šiek tiek vaikiškumo ir paaugliškumo. Išsaugojus savyje vaikiškumo dorybes - iniciatyvą, lankstumą, smalsumą, kūrybiškumą, suaugti visgi verta.
tags: #4 #legkauskas #vaiko #ir #paauglio #psichologija