Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje gausu informacijos ir nuolatinių pokyčių, vaikų auklėjimas tampa vis didesniu iššūkiu. Tėvai susiduria su daugybe klausimų: kaip ugdyti vaiko atsakomybės jausmą, kaip padėti jam tapti emociškai stipriu ir socialiai atsakingu žmogumi, kaip supažindinti su kultūra ir menu? Šiame straipsnyje nagrinėjami svarbiausi vaikų elgesio kultūros ugdymo aspektai, remiantis ikimokyklinio ugdymo principais, atsižvelgiant į šeimos bei mokyklos partnerystės svarbą, ir pateikiami svarbiausi vaikų auklėjimo principai, kurie padės jums auginti laimingus, pasitikinčius savimi ir kultūringus vaikus.
Ikimokyklinis Amžius: Pasirengimas Mokyklai
Vaiko ėjimas į priešmokyklinę klasę tėvams dažnai sukelia prieštaringus jausmus. Iš vienos pusės jie džiaugiasi matydami, kiek daug jau moka ir geba jų vaikas, koks jis gali būti įdomus pašnekovas, turintis besiformuojantį savo pasaulio matymą. Iš kitos pusės, tėvai jaučia didelę atsakomybę norėdami parinkti geriausiai vaiko esamus gebėjimus, pomėgius ir individualius bruožus atitinkančią ugdymo įstaigą, kurioje jis ne tik akademiškai tobulėtų, bet galėtų visapusiškai formuotis kaip sėkminga ir laiminga asmenybė.
Pagrindinė priešmokyklinio ugdymo funkcija - diegti ir lavinti pasirengimo mokyklai įgūdžius, tam, kad vaikas galėtų sėkmingai įsitraukti į formalųjį švietimą. Tyrimai rodo, kad šiam lavinimui sąlygos yra palankesnės priešmokyklinėje grupėje mokykloje, o ne namų aplinkoje. Taip yra todėl, kad nuolatinis bendravimas ir bendradarbiavimas su tos pačios amžiaus grupės vaikais bei mokytojais, padeda lavinti vaiko kalbinius įgūdžius, gerina klausymo bei supratimo, dėmesio valdymo įgūdžius ir svarbiausia - pradeda formuotis teigiamą vaiko požiūrį į patį mokymosi procesą, parengia jį mokyklos tvarkai ir rutinai.
Socialinė Kompetencija ir Brandumas Mokyklai
Vaiko brandumas mokyklai yra jo sėkmės pagrindas. Vaiko pasirengimas arba brandumas mokyklai apima vaiko emocinę-socialinę kompetencijas ir intelektinius įgūdžius. Vaiko socialinė-emocinė branda apima pagrindinius vaiko turimus socialinius įgūdžius ir požiūrį (nuostatas), kurie padeda kurti ir palaikyti pozityvius santykius su kitais. Pakankamai socialiai ir emociškai brandus vaikas turi poreikį užmegzti ir palaikyti ryšį su kitais vaikais bei suaugusiais, supranta taisykles bei jų reikšmę, geba kontroliuoti savo elgesį, moka kryptingai veikti ir pabaigti užduotis iki galo, domisi mokymosi procesu ir išreiškia norą mokytis „kaip mokinys“, tai yra, teigiamai priima tokius mokyklos atributus kaip pamokos, uniforma ir pan. Supykęs brandus vaikas dažniausiai naudoja atsitraukimo, o ne puolimo muštis strategijas, geba įvardinti savo pagrindinius jausmus.
Vaiko intelektinė branda apima pakankamai išsivysčiusius jo pažintinius ir kalbinius gebėjimus. Pakankamai intelektualiai mokyklai brandus vaikas geba palyginti, pavyzdžiui, geometrines figūras, moka mąstyti pagal analogijas, samprotauja, sugeba sutelkti ir perkelti dėmesį, įsivaizduoti, suprasti kalbą, turi pakankamai platų žodyną, kad galėtų papasakoti sklandžią istoriją ar išdėstyti savo mintis.
Taip pat skaitykite: Elgesio kultūra namuose
Kokybiškas priešmokyklinis ugdymas tiesiogiai susijęs su sėkme mokykloje. Vaikai, kurie pradėdami priešmokyklinę klasę pasižymėjo pakankama socialine-emocine ir intelektine branda, buvo akademiškai sėkmingesni, t. y. pasižymėjo geresniais skaitymo ir skaičiavimo įgūdžiais. Maža to, jie išliko sėkmingesni ir pirmoje bei antroje mokyklos klasėse. Tyrimo rezultatai rodo, kad vaikams naudinga lankyti priešmokyklines klases, kuriose jau yra mokoma akademinių dalykų. Tuo dažniausiai pasižymi priešmokyklinės klasės bendrojo lavinimo mokyklose.
Dorovinis Ugdymas: Meilė ir Pagarba
Dorovė - tarpusavio santykiai, grindžiami meile ir abipuse pagarba. Metodai ir Amžiaus GrupėsDorovinio auklėjimo metodai skiriasi įvairiose amžiaus grupėse, atsižvelgiant į vaiko kognityvinius ir emocinius gebėjimus.Tyrimai ir Tėvų bei Auklėtojų RolėTyrimai atskleidžia, kad tėvų ir auklėtojų nuomonės bei požiūris į dorovinį ugdymą yra svarbūs veiksniai, lemiantys vaiko elgesio kultūrą.
Ikimokyklinio Ugdymo Principai: Pagrindas Elgesio Kultūrai
Ikimokyklinis ugdymas yra svarbus vaiko raidos etapas, kurio metu formuojasi pagrindiniai elgesio įgūdžiai ir vertybinės nuostatos. Vadovaujantis ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinamas ugdymo(si) kryptingumas, integralumas, veiksmingos ugdomosios sąveikos ir ugdymo(si) kokybė. Svarbiausi principai:
- Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas: Kiekviena sąveika su vaiku, tiek suplanuota, tiek netikėta, yra ugdanti ir turtinanti jo patirtį. Kasdienė rutina taip pat yra ugdymo dalis.
- Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas: Ugdymas turi atitikti vaiko amžių, individualius poreikius ir galimybes.
- Žaismės principas: Mokymasis per žaidimą yra efektyviausias būdas ugdyti vaiko elgesio kultūrą. Žaidimai skatina kūrybiškumą, socialinius įgūdžius ir problemų sprendimo gebėjimus.
- Sociokultūrinio kryptingumo principas: Ugdymas turi būti orientuotas į vaiko integraciją į visuomenę, atsižvelgiant į jo kultūrines ir socialines aplinkybes.
- Integralumo principas: Ugdymas turi apimti visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir kūrybinę.
- Įtraukties principas: Visi vaikai, nepriklausomai nuo jų gebėjimų ir poreikių, turi turėti galimybę dalyvauti ugdymo procese.
- Kontekstualumo principas: Ugdymas turi būti susietas su vaiko gyvenimo kontekstu, jo patirtimi ir aplinka.
- Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas: Ugdymas turi būti grindžiamas bendradarbiavimu ir dialogu tarp vaiko ir mokytojo.
- Lėtojo ugdymo(si) principas: Ugdymas turi būti orientuotas į gilų įsitraukimą ir supratimą, o ne į skubotą informacijos įsisavinimą.
- Reflektyvaus ugdymo(si) principas: Mokytojas kartu su vaiku apmąsto jo patirtis, emocijas, veiklas ir rezultatus, numatant tolesnį veikimą.
- Šeimos ir mokyklos partnerystės principas: Mokykla ir šeima bendradarbiauja rengiant programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.
Ugdymo(si) Sritys ir Jų Įtaka Elgesio Kultūrai
Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Šios sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas.
- „Mūsų sveikata ir gerovė“: Ši sritis apima sveikos gyvensenos įgūdžių formavimą, saugaus elgesio mokymą, emocinės gerovės užtikrinimą. Ugdant šios srities kompetencijas, vaikai mokosi rūpintis savo kūnu, laikytis higienos, valgyti sveiką maistą, būti fiziškai aktyvūs ir saugūs.
- „Aš ir bendruomenė“: Ši sritis apima socialinių įgūdžių ugdymą, bendravimo ir bendradarbiavimo mokymą, pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymą. Ugdant šios srities kompetencijas, vaikai mokosi gerbti kitus, būti tolerantiški, spręsti konfliktus, dalyvauti bendruomenės veikloje.
- „Aš kalbų pasaulyje“: Ši sritis apima kalbos įgūdžių ugdymą, komunikacijos mokymą, skaitymo ir rašymo įgūdžių formavimą. Ugdant šios srities kompetencijas, vaikai mokosi reikšti savo mintis, klausytis kitų, suprasti kalbos niuansus, skaityti ir rašyti.
- „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“: Ši sritis apima pažintinių įgūdžių ugdymą, smalsumo skatinimą, aplinkos pažinimo mokymą. Ugdant šios srities kompetencijas, vaikai mokosi stebėti, analizuoti, eksperimentuoti, formuluoti klausimus ir ieškoti atsakymų.
- „Kuriu ir išreiškiu“: Ši sritis apima kūrybinių įgūdžių ugdymą, saviraiškos mokymą, meninio skonio formavimą. Ugdant šios srities kompetencijas, vaikai mokosi kurti, improvizuoti, išreikšti save įvairiomis formomis - per muziką, šokį, dailę, teatrą.
Ugdymo(si) Kontekstų Įvairovė
Vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas yra nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis. Kuriant ugdymo(si) kontekstus, dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Pagrindiniai ugdymo(si) kontekstai:
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
- Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas: Tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą.
- Žaismės kontekstas: Palaiko kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius.
- Judraus patirtinio ugdymosi kontekstas: Skatina vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didina judraus mokymosi galimybes.
- Kultūrinių dialogų kontekstas: Padeda kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime.
- Kalbų įvairovės kontekstas: Kuria ir palaiko aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
- Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi kontekstas: Atliepia prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus.
- Realių ir virtualių aplinkų kontekstas: Papildo ir praplečia realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą.
- Kūrybinių dialogų kontekstas: Kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą.
Vertybės ir Atsakomybės Ugdymas
Atsakomybės jausmas - dalykas, kurio kiekvieni tėvai linki savo vaikams. Psichologė Justina Veržinskaja sako, kad vaiko asmenybės (o kartu - ir atsakomybės jausmo) formavimuisi svarbiausi yra pirmieji septyneri metai. Tad kaip reikia palaipsniui auklėti vaikus, kad jie užaugtų atsakingais ir sąmoningais žmonėmis?
- Trimečiai (3-4 metai): Šiame amžiuje puikus metas sugalvoti vaikams nesudėtingas užduotis/pareigas, kurias jie su malonumu atlieka. Tai gali būti žuvyčių akvariume maitinimas, daikto nunešimas į vietą ar padėjimas mamai sijoti miltus pyragui. Svarbu įgalinti vaiką ir įtraukti į sprendimų priėmimą, leisti pasirinkti iš kelių variantų. Vaikui labai svarbu suprasti, kodėl prašoma jo pagalbos ir kokia tos pagalbos reikšmė.
- Penkiamečiai ir šešiamečiai (5-6 metai): Tokio amžiaus vaikui galima parinkti kiek sudėtingesnes užduotis - duoti nedidelius darbus darže arba sode (surasti piktžoles ir jas išrauti, padažyti dalį tvoros ir t.t.), nusiųsti pas kaimyną pasiskolinti druskos ir pan. Šiame tarpsnyje vaiko atsakomybės jausmas auga etapais. Pirmiausia vaikai formuoja jį per santykį su savimi - mokosi būti atsakingi už save ir savo daiktus. Vėliau vaikų atsakomybės jausmas plečiasi ir persikelia į santykį su kitais. Dar vėliau vaikai atsigręžia į santykį su pasauliu. Tėvams ir pedagogams svarbu ne duoti instrukcijas, o lavinti vaiko sąmoningumą, savikontrolės procesus ir vertybinį pagrindą per susitarimus, lygiavertį santykį, pavyzdžius.
- Vyresni nei šešerių metų vaikai (6+ metai): Tokio amžiaus vaikas jau turėtų suprasti, kas yra pareiga, taip pat veiksmų eiliškumą - kad pirma reikia atlikti savo pareigas, o tuomet eina malonios, labiau patinkančios veiklos. Vaikas turi susidurti su pasekmėmis, jei nesilaiko tam tikrų susitarimų, kurie buvo iš anksto aptarti. Kadangi vaikas jau supranta bendruomenės svarbą, jis noriai prisidės prie bendruomeniškų veiklų, pavyzdžiui, „Darom“ akcijos ar beglobio gyvūno priežiūros ir pan. Vietoj liepimo susidėti daiktus rytojaus pamokoms, paklauskite jo „Ko tau rytoj reikės mokykloje?“ ar „Ko prireiks einant į baseiną?“.
- Paaugliai (10-14+ metų): 12-14 m. paaugliai namie gali atlikti bet ką nuo tvarkymosi iki maisto ruošos ar saikingos jaunesnių vaikų priežiūros. Pavyzdžiui, jie jau gali patys išsiskalbti drabužius. Tėvams telieka atsispirti pagundai daryti už juos darbus, kuriuos vaikai puikiai geba atlikti savarankiškai. Paauglystėje, sako psichologė, tėvai turėtų sugrąžinti vaikams atsakomybę už savo mokymosi pasiekimus, kad ir kaip tai atrodytų rizikinga. Paaugliai trokšta priimti sprendimus patys, ir jie turi tokią teisę, tačiau ir pasekmes tuomet turi patirti patys; taip formuojamas atsakingas santykis su savimi, kitu, pasauliu ir užduotimis.
Taisyklės ir Ribos: Svarbi Auklėjimo Dalis
Taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys.
Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi.
Svarbu su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti.
Taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai. Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės. Fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo.
Tėvų Įtaka ir Ryšio Stiprinimas
Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams. Vaikai nebe tokie, kokius mes prisimename save. Jie rečiau seka suaugusiųjų patarimu ir mažiau bijo patekti į bėdą. Daugelis vaikų atrodo pernelyg patyrę, kartais netgi viskuo persisotinę, anksčiau laiko subrendę. Jie greitai ima nuobodžiauti, vos tik atsiskiria nuo bendraamžių ar nebūna pasinėrę į šiuolaikines technologijas. Kūrybinga individuali veikla tapo praeities reliktu.
Kad ir kokie geranoriški, išsilavinę ar gailestingi būtume, auklėjimas nėra toks dalykas, kuriam savaime pasiduotų bet kuris vaikas. Veiksmingam auklėjimui reikalingas kontekstas. Jei norime, kad mums pavyktų išugdyti, paguosti, pamokyti ir nukreipti vaiką, jis turi būti imlus.
Yra svarbi santykių rūšis, be kurios auklėjimas praranda tvirtą pagrindą. Tai prieraišumo santykiai. Kad vaikas pasiduotų auklėjimui, jis turi prisirišti prie savo auklėtojo, norėti su juo bendrauti ir suartėti. Gyvenimo pradžioje šis poreikis prisirišti yra grynai fizinis - kūdikis tiesiogine prasme įsikabina į tėvus, jis turi būti jų laikomas. Jei viskas rutuliosis pagal planą, šis prisirišimas išsivystys į emocinį artumą ir galiausiai į psichologinio intymumo jausmą.
Auklėjimo paslaptis - ne tai, ką tėvai daro, o tai, ką jie reiškia savo vaikui. Jei vaikas nori su mumis artimai bendrauti, mes jam tampame auklėtoju, guodėju, vadovu, pavyzdžiu, mokytoju ar treneriu. Prie mūsų prisirišusiam vaikui mes esame uostas, iš kurio jis leidžiasi į pavojingą pasaulį, prieglobstis, į kurį jis gali grįžti, jo įkvėpimo šaltinis.
Norint susigrąžinti ryšį su vaiku, svarbu stiprinti prieraišumo santykius, rodyti jam meilę ir rūpestį, skirti jam laiko ir domėtis jo gyvenimu.
Šiuolaikinės Tėvų Klaidos ir Kaip Jų Išvengti
Šiuolaikiniai tėvai labai domisi vaikų psichologija, daug skaito, ieško informacijos, ateina pasitarti su specialistais, kaip jų konkrečiam vaikui užtikrinti palankesnes sąlygas augti ir kaip suprasti, kokios yra netinkamo elgesio priežastys. Vis dėlto klaidos neišvengiamos bet kurioje srityje, taip pat ir tėvystėje.
Viena iš klaidų, kurią pastebiu: tėvai, stengdamiesi vaikui suteikti kuo daugiau patirčių, kartais pamiršta, kas vaikui yra svarbiausia. Svarbu atsigręžti į savo konkretų vaiką ir pažiūrėti, ar jam tikrai to reikia. Ar jis patempia tokį krūvį ir tokį gėrį, o gal šiam vaikui reikėtų visai kitokių dalykų. Taigi atsigręžkite į vaiko individualumą.
Kitas dalykas, į kurį tėvai turėtų atkreipti dėmesį, tai situacijos, kai tėvai tarpusavyje nesutaria dėl auklėjimo dalykų. Nuoseklumas ir sutarimas auklėjimo klausimais vaikui daug labiau padeda jaustis ir saugiam, ir mažiau netinkamo elgesio rodyti.
Svarbu suprasti, kad santykiuose turi būti saugus. Tam reikalingas ne tik ir dėmesys, bet reikalingos ir ribos. Kraštutinumai niekada nėra gerai, todėl nėra tinkama viską leisti vaikui ir nėra tinkama labai griežtai sprausti jo į rėmus kontroliuojant kiekvieną žingsnį.
Jeigu šie trys kriterijai nepasireiškia, patarčiau vaikui leisti pasireikšti, būti savarankiškam, parodyti iniciatyvą. Tačiau jeigu pastebimas kuris nors iš minėtų punktų, tėvai tikrai turėtų brėžti ribas - tvirtai, draugiškai, pokalbiais, o jeigu pokalbiai nepadeda, tam tikrais pasekmių metodais. Netinkamas elgesys turi vaikui sukelti nemalonias pasekmes, kad tokio elgesio tęsti nebesinorėtų.
Ugdymas Per Meilę ir Vadovavimą
Jeigu svarbiausias jūsų tikslas - pasiekti, kad mažylis būtų klusnus, greičiausiai nevengsite baimės ir prievartos, kad tai pasiektumėte. Kita vertus, jeigu norite užauginti vaiką, kuris elgtųsi deramai ir savarankiškai, nepriklausomai nuo to, ar jūs esate šalia, ar ne, tada jums reikia mąstyti, matant ilgalaikę perspektyvą. Taip mąstyti, užuot grasinus ir baudus, reiškia mokyti deramo ir savarankiško elgesio, stiprinti ryšį su savo vaiku, kad jis norėtų pateisinti jūsų lūkesčius, o paskui padėti jam dorotis su emocijomis, kad sugebėtų gerai elgtis.
Vadovaujant su meile, šis tikslas daug greičiau pasiekiamas, nei baudžiant ar drausminant. Vadovaudami su meile, įgyjame didesnę įtaką savo vaikui. Žmonės priešinasi kontrolei. Tai gerai, nes mums patiems leidžiama prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Bet tai taip pat reiškia, kad, kai vadovaujame savo vaikams pasitelkdami prievartą, jie priešinasi. Kai vadovaujame su meile, mažieji jaučiasi saugesni. Todėl gali susitelkti į savo raidos tikslus, tokius kaip mokymasis.
Vadovaudami su meile, suteikiame savo vaikams paramą. Šios jiems reikia, kad suprastų savo jausmus ir išmoktų juos kontroliuoti. Jausdami šią paramą, mažieji įstengia atskleisti geriausias savojo „aš“ savybes, jie nesileidžia išstumiami iš kelio gilių jausmų slėgio. Tie vaikai supranta, kad veiksmus būtina riboti, bet, net patirdami visas sudėtingas emocijas, jaučiasi gerai. Tas gerumo jausmas kaip tik ir padeda mums žengti pirmyn, įgyvendinant savo gerus ketinimus.
Vadovaudami su meile, stipriname tarpusavio ryšį su savo vaiku. Vadovaudami su meile, susitelkiame ne į savo vaiko elgesį, o į mūsų santykius su juo. Vadovaudami su meile, stipriname savo atjautą vaikui. Visi žinome, kad vaikams labiausiai reikia meilės tada, kai jie mažiausiai jos nusipelno. Mažojo elgesys gali mus erzinti, bet atjauta padeda matyti toliau už susierzinimą ir suprasti, kodėl mūsų vaikas taip elgiasi. Galiausiai pajaučiame užuojautą tam mažam žmogučiui, kuris taip labai stengiasi. Kita vertus, bausmė iš mūsų reikalauja sukietinti širdį ir emociškai apleisti savo vaiką, kai jam labiausiai mūsų reikia.
Vadovaudami su meile, padedame formuotis vaiko savigarbai. Mat toks vadovavimas išvaduoja mus nuo drausminimo. Tada tėvystė teikia daugiau pasitenkinimo, mes galime labiau džiaugtis savo vaiku. Vadovaudami su meile, sukuriame ramybę namuose. O tai teikia vaikams (ir suaugusiesiems!) prieglobstį, kurio jiems reikia, patiriant išorinio pasaulio įtampas.
Ikimokyklinuko Elgesio Ypatumai
Iki to laiko, kai jūsų vaikui sukanka treji, jis jau, regis, žino taisykles. Taigi, jeigu jūsų ikimokyklinukas žino, kas teisinga, kodėl jis dažnai nesielgia deramai? Todėl, kad tokio amžiaus mažyliai yra dar ne visai pajėgūs save kontroliuoti, kad galėtų pasirinkti teisingai. Be to, 3-5 m. Jie yra smalsūs. Ikimokyklinukai - apsigimę mokslininkai.
Mums patiems neišvengiamai tenka kartotis: padedame savo vaikams susikurti teigiamus gyvenimo įpročius, nuolat jiems pagelbėdami valytis dantis, pasikabinti striukę, susidėti žaislus į vietą. Geriausia, kai gimdytojai tai priima nesiraukydami - kaip skalbdami marškinius.
3-5 m. vaikai dažnai jaučiasi praradę su mumis ryšį. Jie jaučia, kad tarpusavio ryšis laikinai nutrūko, arba nuolat patiria jo stygių. Visi vaikai jaučiasi stokojantys ryšio su savo tėvais, kai kovoja su baime, nusivylimu ir daugeliu kitų nesmagių emocijų, susikaupiančių per dieną. Ikimokyklinukai dažnai slepia savo baimes bei nuoskaudas, laukdami progos saugioje aplinkoje jas pajausti ir išreikšti. O jeigu vaikas dieną praleidžia toli nuo jūsų, galite tikėtis, kad namo jis parkaks su pilna kuprine jausmų, kurių nedrįs išreikšti, mat jie visi darželyje taip stengiasi būti „dideli“. Kol jūsų vaikas neatsivers ir nebus išgirstas, tie jausmai tykos išsilieti, trikdys mažojo bendravimą, skatins jį netinkamai elgtis ir temdys jo linksmumą. Štai kodėl visų pirmiausia turėtumėte atnaujinti ryšį su savo ikimokyklinuku, kai, dienai baigiantis, vėl susitinkate. „Ypatingasis laikas“ bei linksma šėlionė po namus padeda vaikams iškrauti susikaupusius jausmus, atnaujinti ryšį ir susitvarkyti su savimi. Tėvai šiuo atveju tėvai funkcionuoja beveik kaip išorinė kontroliuojanti sistema, suteikianti vaikui saugų prieglobstį, kurį jausdamas, mažasis galėtų susidoroti su sudėtingais jausmais.
Labai svarbu prisiminti, kad jūsų vaikas nėra blogas - jis tik mažas. Ikimokyklinukai geba labiau save kontroliuoti nei vos tik pradėję vaikščioti mažyliai, tad per tuos metus mes, tėvai, galime išmokyti juos fundamentalių elgesio pamokų.