Įvadas
Ar kada susimąstėme, ar tai, ką matome, - medžiai, automobiliai, gyvūnai, žmonės - iš tikrųjų yra tokie, kokius juos suvokiame? Dažnai atrodo, kad tai, ką matome, yra tiesioginis aplinkinių objektų atspindys. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus suvoktas regimasis vaizdas gerokai skiriasi nuo to, kas atsispindi jo tinklainėje. Šiame straipsnyje apžvelgsime profesoriaus Henriko Vaitkevičiaus psichologinius tyrimus, skirtus regos suvokimo mechanizmams ir pažintiniams procesams nagrinėti, atskleidžiant, kaip mūsų smegenys interpretuoja ir rekonstruoja vizualinę informaciją.
Regos sistemos sudėtingumas
Mūsų regos sistema dažnai lyginama su televizine sistema, kur akys veikia kaip vaizdo kameros, o nervai - kaip kabeliai, perduodantys vaizdą į vidinį ekraną. Tačiau toks supaprastintas požiūris neatskleidžia visos tiesos. Realių objektų nuotraukos, projektuojamos į tinklainę, dažnai būna iškraipytos dėl projekcinių iškraipymų, ypač fotografuojant artimus objektus. Pavyzdžiui, ranka, ištiesta fotoaparato link, nuotraukoje atrodo didesnė nei kitos kūno dalys, tačiau gyvenime mes to nesuvokiame.
Spalvų suvokimo pastovumas
Kitas svarbus aspektas yra spalvų suvokimo pastovumas. Objekto spalva priklauso ne tik nuo jo paviršiaus savybių, bet ir nuo apšvietimo. Saulės šviesos spalva dienos eigoje kinta, o apšvietimas atviroje laukymėje skiriasi nuo apšvietimo tankiame miške. Tačiau mūsų suvokiama spalva mažai priklauso nuo apšvietimo šaltinio. Pavyzdžiui, raudonas pomidoras suvokiamas kaip raudonas nepriklausomai nuo to, ar jis apšviestas kaitinimo lempute, ar fluorescencine lempa. Šis reiškinys vadinamas spalvos suvokimo pastovumu.
Aktyvaus suvokimo modelis
Šiuo metu populiarus aktyvaus suvokimo modelis, sukurtas Kanados ir Rusijos mokslininkų, teigia, kad regimieji vaizdai projektuojasi į tinklainę, kur fotoreceptoriai šviesos signalus transformuoja į elektrinius ir perduoda į smegenis. Smegenyse šie signalai analizuojami, išskiriami vaizdo požymiai, ir pagal juos atmintyje ieškoma vaizdinio, atitinkančio regimą objektą. Šio proceso metu sudaroma hipotezė, kuri lyginama su išskirtais požymiais. Jei hipotezės požymiai sutampa su išskirtais požymiais, jie nuslopinami, o jei ne - hipotezė keičiama.
Tyrimai Vilniaus universitete
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos katedroje ir Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institute vykdomi tyrimai, susiję su šio modelio eksperimentiniu patikrinimu. Visų pirma, tiriama, kaip ir kur vyksta projekcinių iškraipymų kompensacija ir kaip užtikrinamas spalvų suvokimo pastovumas.
Taip pat skaitykite: Jautrūs tyrimai
Projekcinių iškraipymų kompensavimas
Objekto dydžio suvokimas priklauso nuo to, kurioje regos lauko dalyje jis matomas. Regos lauko centre esantis objektas suvokiamas didesnis nei to paties objekto vaizdas tinklainės periferijoje. Anksčiau manyta, kad tai yra centrinės nervų sistemos darbo rezultatas, tačiau VU mokslininkai parodė, kad šis reiškinys gali būti susijęs su projekcinių iškraipymų kompensavimu. Žmogus nukreipia žvilgsnį taip, kad sumažinti vaizdo fragmentai projektuotųsi į tinklainės centrą ir dėl to subjektyviai būtų didinami. Sukurtas stereo regos analizatoriaus modelis atskleidžia, kaip šis reiškinys gali būti susijęs su tinklainės nehomogeniškumu.
Spalvų suvokimo pastovumo modelis
Spalvų suvokimo pastovumą mėginama aiškinti von Krieso modeliu, pagal kurį fotoreceptorių signalai, kintant apšvietos spalvai, specialiu mechanizmu palaikomi pastovūs. VU kartu su Mančesterio universiteto mokslininkais sukūrė dviejų pakopų spalvų suvokimo modelį. Pagal šį modelį regos sistema atlieka du spalvos „matavimus“. Pirmu „matavimu“ nustatoma, kiek objekto spalva skiriasi nuo fono spalvos, o antru „matavimu“ nustatoma fono spalva. Suvokiama objekto spalva yra šių dviejų „išmatuotų“ spalvų suma. Pirmasis „matavimas“ įvertina vaizdų spalvų skirtumus lokalioje tinklainės srityje ir mažai priklauso nuo apšvietos spalvos, o antrasis procesas susijęs su viso regos lauko vidutinės spalvos vertinimu.
Vaizdo požymių analizė ir nestabilus suvokimas
Regos sistema išskiria vaizdų požymius ir juos jungia, sudarydama įvairius vidinius objekto vaizdinius. Lyginant hipotezę ir vaizdą ant tinklainės, nuslopinami tie požymiai, kurie sutampa. Tačiau kas vyksta, kai žmogus mato nestabiliai suvokiamą vaizdą? Tarkime, kad vaizdą gali nusakyti dvi plokštumos, kurių orientacija erdvėje gali būti skirtinga. Regos sistema išskiria keturis vaizdų požymius: A ir B plokštumos, „išoriniai kraštai toliau už vidinius“ ir „išoriniai kraštai yra arčiau už vidinius“. Pagal šiuos požymius atmintyje galima rasti iškilo kampo vaizdinį, kuris tampa hipotetiniu objektu ir lyginamas su išskirtais vaizdo požymiais. Lyginimo metu sutampa trys požymiai ir jie nuslopinami, tačiau ketvirtas požymis lieka neužslopintas, todėl suvokimas tampa nestabilus.
Išankstinė informacija ir suvokimo palengvinimas
Žmogus sugeba laisvai interpretuoti vaizdą tinklainėse ir iš kelių šykščių požymių sukurti labai sudėtingą vaizdą. Kyla klausimas, ar išankstinė informacija apie tai, kas tai galėtų būti, padeda pasirinkti tinkamą hipotetinį vaizdą ir tuo pačiu palengvina objekto suvokimą? Dažniausiai sukaupta patirtis yra susijusi su realiais veiksmais, kuriuos žmogus stebėjo ir pats atliko. Šis klausimas yra labai svarbus, kadangi jis patvirtina realių veiksmų įtaką apmokymui.
Taikomoji reikšmė
Šie tyrimai turi didelę taikomąją reikšmę. Sukūrus tinklainių protezus neregiams, reikia užtikrinti, kad informacija iš dirbtinės tinklainės būtų perduodama taip, kaip natūraliu būdu. Taip pat svarbu mokėti koreguoti vaizdus ekranuose, kad jie atitiktų realias sąlygas, ypač kai žmogus negali stebėti įvykių ten, kur jie vyksta. Ateityje bus populiarūs robotai, su kuriais žmogui teks nuolat „bendrauti“, todėl svarbu užtikrinti, kad jų perduodami vaizdai būtų adekvatūs. Be to, žinios apie suvokimo procesus gali padėti rasti būdų, kaip panaudoti specifines mokymo procedūras pažeistų ląstelių ryšiams atstatyti smegenyse.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Regos protezai
Neseniai žurnale „Vision Research“ buvo paskelbtas straipsnis, kuriame aprašomas regos protezas, implantuotas į smegenis žmogui, kuris dėl ligos prarado fotoreceptorius. Buvo sukurta dirbtina tinklainė, pritvirtinta akies tinklainės viduje, o receptoriai buvo sujungti su regos žieve. Svarbu, kad šis sujungimas būtų atliktas teisingai, kad žmogus matytų adekvatų vaizdą.
Taip pat skaitykite: Pažink save
tags: #vaitkevicius #psichologiniai #tyrimai