Šiame straipsnyje nagrinėjami įvairūs psichologijos aspektai, pradedant egzistencine terapija, jos ištakomis ir raida, baigiant asmenybės sutrikimų analize ir transpersonalinės psichologijos apžvalga. Siekiama apžvelgti platų psichologijos lauką, atskleidžiant skirtingų teorijų ir praktikų įtaką žmogaus supratimui.
Egzistencinė terapija: filosofinis kelias į savęs pažinimą
Egzistencinė terapija, atsiradusi XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje Europoje, yra bandymas permąstyti psichoanalizės principus remiantis Martino Heideggerio būties filosofija. Svarbiausias šios terapijos ypatumas - siekis suprasti žmogų kaip nuolat tampančią, atsirandančią būtį, nuolat esančią gyvenimo tėkmėje.
Egzistencinės terapijos esmė ir tikslai
Egzistencinės terapijos metu klientas, padedamas terapeuto, skatinamas tyrinėti savo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Orientuojamasi į svarbiausius gyvenimo pasaulio matmenis:
- Fizinį: kūno, materialinės egzistencijos sfera.
- Socialinį: viešųjų, socialinių santykių sfera.
- Psichologinį: artimų, intymių santykių bei psichikos sfera.
- Dvasinį: pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, santykių su transcendentine realybe sfera.
Egzistencinė terapija nepretenduoja keisti ar pertvarkyti ką nors kliento vidiniame pasaulyje ar gyvenime. Jos tikslas - padėti klientui pamatyti, kas yra jo vidiniame pasaulyje ir gyvenime, geriau susivokti jame, aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes bei šių galimybių ribas. Svarbu suprasti konkretaus gyvenimo procesą, sukūrusį nepatenkinamą gyvenimo kokybę, aiškiau pamatyti gyvenime slypinčius natūralius prieštaravimus ir paradoksus, pastebėti polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose bei troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose. Kitaip tariant, egzistencinė terapija nukreipta į kaip galima labiau realistišką kliento gyvenimo supratimą.
E. van Deurzen-Smith teigė, kad egzistencinė terapija daugiau primena filosofinį kliento gyvenimo tyrinėjimą kartu su klientu nei medicininę ar psichologinę jo asmenybės analizę. Neretai egzistencinė terapija įvairių šiuolaikinės psichoterapijos mokyklų kontekste apibūdinama kaip filosofinis kelias. Nuo pat savo atsiradimo pradžios, egzistencinė terapija daug daugiau remiasi filosofijos mokymais psichologinėmis asmenybės teorijomis. Atramos filosofijoje paieškos pirmiausiai susijusios su specifine terapinių pastangų orientacija.
Taip pat skaitykite: Džeimso Įtaka Šiuolaikinei Psichologijai
Būtis-pasaulyje samprata
Egzistencinės terapijos fokuse yra ne kliento asmenybė, apribota vidine psichine realybe, o jo būtis-pasaulyje (Dasein), t.y. gyvenimo procesas, besirutuliojantis pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Apie žmogaus gyvenimo visumą psichologija beveik nekalba, palikdama šią erdvę filosofams. Dėl šios priežasties egzistencinės terapijos teorijos pamatuose slypi filosofinės gyvenimo koncepcijos.
Egzistenciniu požiūriu žmogus apibūdinamas kaip „būtis-pasaulyje“ (Dasein pagal M.Heideggerį). Ši sąvoka išreiškia žmogaus ir pasaulio vienovę. Šie du dialektiškai susiję poliai - žmogus ir pasaulis - negali egzistuoti vienas be kito ir gali būti suprasti tik vienas kito pagalba. Žmogaus kaip konkrečios egzistencijos proceso samprata leidžia pamatyti, kad savastis (Self) negali būti suprantama kaip kažkokia fiksuota substancija. M.Heideggeris žmogaus savastį apibūdina kaip atvirą pasauliui ir atveriančią jį. Žmogaus kaip būties-pasaulyje samprata pašalina vidinio ir išorinio pasaulio priešpriešą. Galime kalbėti tik apie visybišką žmogaus gyvenimo pasaulį, apimantį vidinius ir išorinius aspektus. Mėgindami analizuoti klientą vien kaip psichodinaminę visumą, atskirai nuo jo pasaulio, mes išleidžiame iš akių jo kaip sudėtingo bio-socio-psicho-dvasinio organizmo, egzistuojančio neatsiejamai nuo įvairių gyvenimo pasaulio kontekstų, realybę. Todėl norėdami suprasti klientą, psichoterapijos procese turime nagrinėti jo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Šis susietumo (inter-relatedness) principas laikomas egzistencinio mąstymo pagrindu.
Kaip minėta, sąlygiškai išskiriami keturi gyvenimo pasaulio matmenys: fizinis, socialinis, psichologinis ir dvasinis. Kiekviename šių matmenų žmogus išgyvena susietumą su pasauliu, formuodamas svarbiausias savo gyvenimo prielaidas ir nuostatas. Mes nuolat esame šių keturių jėgų lauke: mūsų gyvenimas paklūsta fiziniams, gamtos, biologiniams dėsniams, mes visada esame vienokiame ar kitokiame konkrečių materialinių gyvenimo sąlygų kontekste; mes neišvengiamai gimstame ir gyvename kažkokiame sociokultūriniame kontekste, nuolat kintančiame tarpasmeninių santykių tinkle; mūsų elgesį reguliuoja psichikos procesai, emocijos, charakterio bruožai, sudėtingi psichodinaminiai mechanizmai; gyvenimą kuriame, svarbiausius pasirinkimus jame atliekame vadovaudamiesi vertybėmis, sava prasmės/beprasmybės samprata, tikėjimu, tuo, kas sudaro pasaulėžiūros, asmeninės gyvenimo filosofijos pagrindą. Visuose šiuose egzistencijos matmenyse žmogus gyvena vienu metu.
Universalios egzistencijos sąlygos
Dar viena svarbi žmogaus supratimo egzistencinės terapijos procese orientyrų sistema - žvilgsnis į žmogaus gyvenimą ir jo sunkumus universalių egzistencijos veiksnių (dar vadinamų egzistencialais ar egzistencinėmis duotybėmis) plotmėje. Egzistencinėje galvosenoje šios duotybės kaip bazinės egzistencijos sąlygos, kurių mes negalime pasirinkti ar nepasirinkti, priskiriamos ontologiniams egzistencijos aspektams. Jų analizė - filosofijos tyrinėjimų objektas. Tai, kaip konkretūs žmonės išgyvena, patiria susidūrimą su šiomis duotybėmis savo gyvenime (ontiniai egzistencijos aspektai), yra viena iš svarbiausių egzistencinės terapijos darbo pusių. Klientų gyvenimo problemos dažniausiai suprantamos kaip individualaus santykio su universaliaisiais egzistencijos veiksniais išdava ir analizuojamos šių santykių visumos kontekste. Tokiu būdu, egzistencinė terapija betarpiškai užsiima ontiniais konkretaus žmogaus gyvenimo aspektais, atsižvelgdama į universalias, ontologines egzistencijos sąlygas.
Egzistencinės terapijos pradininkai ir atstovai
Egzistencinės terapijos pradininku laikytinas šveicarų psichiatras Liudvikas Binswangeris. Nors jis ir nebuvo praktikuojantis psichoterapeutas, tačiau 3-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukurtoje Dasein-analizės koncepcijoje pirmasis apibrėžė sergančio žmogaus vidinio pasaulio fenomenologinio aprašymo, nuo kurio ir prasideda egzistencinė terapija, principus. Psichoterapinės egzistencinės praktikos principus savoje Dasein-analizės koncepcijoje pirmasis suformulavo kitas šveicarų psichoterapeutas Medardas Bossas. Kaip viena iš egzistencinės terapijos krypčių ši mokykla gyvuoja iki šiol, daugiausiai vokiškai kalbančiose šalyse (žymiausias šiuolaikinis atstovas šveicaras G.Condrau). Prie egzistencinės terapijos priskirtina ir savarankiškos psichoterapijos mokyklos statusą turinti austrų psichoterapeuto Viktoro Franklio logoterapija, akcentuojanti gyvenimo prasmės ieškojimo svarbą ir siūlanti tam tikslui skirtus psichoterapinės pagalbos metodus. Nors JAV egzistencinė terapija nebuvo ir nėra populiari, keletas čia dirbusių psichoterapeutų įnešė itin svarų indėlį į egzistencinės terapijos teorijos ir praktikos raidą. Tai Rollo Mayus, Džeimsas Bugentalis, Kirkas Schneideris ir Irvinas Yalomas, parašęs ryškiausią populiarų šios terapijos mokyklos pristatymą (1980 m. išėjusi knyga „Egzistencinė psichoterapija“) bei populiarinantis ją literatūriniu savo praktikos atvejų aprašymu.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai Džeimso Laido aspektai
Šiuo metu įvairiose Vakarų Europos šalyse plečiasi įvairių egzistencinės terapijos variantų mokymo institutų tinklas (ypač logoterapijos srityje), veikia Europos logoterapijos ir egzistencinės analizės asociacija bei Britanijos Egzistencinės analizės draugija, leidžianti „Egzistencinės analizės“ žurnalą. Pastaroji vienija ir kitų šalių egzistencinės terapijos specialistus.
Egzistencinė terapija Lietuvoje
Egzistencinės terapijos idėjos Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų tarpe sklido dar tarybiniais metais, daugiausiai Lietuvą 7-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiekusio humanistinės psichologijos judėjimo kontekste. Jos buvo aptariamos ir vystomos daugiau neoficialiuose teoriniuose ir praktiniuose seminaruose; eilę metų veikė nuolatinis egzistencinės psichologijos seminaras, vadovaujamas Rimanto Kočiūno ir Aleksandro Kučinsko, kuriame buvo analizuojami egzistenciniai gyvenimo fenomenai psichoterapijos praktikos kontekste. Šis seminaras nuo 1995 m. transformavosi į kasmetinį rudeninį psichoterapinį seminarą „Egzistencinis gyvenimas“, kuris eilę metų vyko Birštone.
Tam, kad šiandien galime kalbėti apie Lietuvos egzistencinės terapijos mokyklą, didelę reikšmę turėjo ir tebeturi Aleksandro Alekseičiko vystoma Intensyvaus Terapinio Gyvenimo (ITG) koncepcija. Jos esmė - realaus gyvenimo atkūrimas psichoterapijos procese ir tolesnis jo vystymas terapijoje. Kitaip tariant, psichoterapeuto dėmesio centre yra ne klientas kaip izoliuota psichinė struktūra su įvairiais pažeidimais, kuriuos reikėtų gydyti, o be galo sudėtingas gyvenimas, kuriame nuolat sąveikauja destruktyvios ir konstruktyvios, gyvenimą kuriančios jėgos. Čia, kaip ir apskritai egzistencinėje terapijoje, ypatingai svarbus dvasinis žmogiškosios egzistencijos matmuo. Kliento pamatinių vertybių, prasmių, tikėjimo, pasaulėžiūros kruopštus ir kartais negailestingas tyrinėjimas yra svarbiausia ITG varomoji jėga. Šios koncepcijos idėjos yra persmelkusios Lietuvoje vystomą egzistencinės terapijos grupėje modelį. Egzistencinės terapijos principais pagrįsta grupinė psichoterapija yra ta sritis, kur Lietuva užima vyraujančią padėtį visos šiuolaikinės egzistencinės terapijos kontekste. ITG koncepcija taip pat sėkmingai taikoma pagrindžiant psichoterapijos stacionaro psichiatrinėje ligoninėje kaip terapinės bendruomenės funkcionavimo principus.
Egzistencinės terapijos idėjų raida ir sklaida Lietuvoje (taip pat ir aplinkinėse šalyse - Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje) daug labiau struktūruotą pavidalą įgavo įsteigus 1995 m. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą Birštone. Jame 1996 m. pradėta realizuoti tarptautinė egzistencijos terapijos mokymo programa - pirmoji šios srities mokymo programa Rytų Europoje. Ji suderinta su Europos Psichoterapijos asociacijos standartų reikalavimais ir integruoja visa tai, kas sudaro ganėtinai margus teorinius egzistencinės terapijos pamatus. Institute mokėsi ir tebesimoko keletas šimtų psichologų ir gydytojų, siekiančių įgyti egzistencinio terapeuto diplomą, iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Izraelio, Kanados. Intensyvus Instituto darbas skleidžiant egzistencinės terapijos idėjas leido 2000 m. Birštone įsteigti Rytų Europos Egzistencinės terapijos asociaciją, kuri narių skaičiumi yra viena didžiausių egzistencinės terapijos bendrijų Europoje. Institutas ir Asociacija nuolat kviečia darbui Lietuvoje ryškiausius šiuolaikinės egzistencinės terapijos atstovus - Emmy van Deurzen, Ernesto Spinelli, Simoną du Plocką, Kirką Schneiderį ir kt.
Daugialypės asmenybės sutrikimas: tarp realybės ir fantazijos
Disociatyvus tapatybės sutrikimas (arba skilimas į kelias asmenybes) suprantamas kaip psichikos sutrikimų kompleksas: dalinis atminties praradimas, pažeistas suvokimas, asmeninio identiteto jausmo praradimas, kuris veda į tai, kad žmogaus asmenybė skyla. Dėl to susidaro įspūdis, kad viename žmoguje egzistuoja kelios asmenybės, kurios gali būti skirtingos lyties, skirtingo amžiaus ar socialinio statuso, charakterio.
Taip pat skaitykite: Džeimso psichologijos pagrindai
Istorinis kontekstas ir kontroversijos
Pirmąjį disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejį aprašė XVI amžiuje Šveicarijos gydytojas, filosofas ir alchemikas Paracelsus. Pastaraisiais metais tarp dalies specialistų vyrauja nuomonė apie jatrogeninį (t.y. aktyviai išprovokuotą intensyvią, sustiprėjusią psichoterapeutų veiklą, kuria jie aktyviai populiarina šio sutrikimo temą, taip pritraukdami naujus klientus ir didindami savo pajamas) pobūdį šiai patologijai atsirasti. Be to, klinikinis patikimumas šio sutrikimo gali būti abejotinas ir todėl, kad beveik visi aprašyti atvejai yra glaudžiai susiję su teisine praktika ir teismine-psichiatrine ekspertize.
Diagnostika ir diferenciacija
Diagnozuojant daugialypės asmenybės sutrikimą pirmiausia būtina atskirti jį nuo kitų disociacijos sutrikimų, tokių kaip vengimo reakcija arba psichogeninė amnezija. Žinoma, yra atvejų, kai susidvigubinusi asmenybė yra tik fantazijos žaismas, o ne liga, nes išties yra asmenų linkusių reaguoti tokiu būdu į savo gyvenimo įvykius. Kalbant apie labiau gilesnes patologijas, tarkime šizofreniją, diagnozė turėtų būti labiau diferencijuojama. Šizofrenija sergantys žmonės dažnai tiki daugeliu skirtingų savo Aš egzistavimu. Tiesą sakant, šizofrenija - tai ir yra asmenybės skilimas. Bet čia svarbu atkreipti dėmesį, kad mes tiriame giluminius psichinius mechanizmus, kurie gali sukelti daugialypės asmenybės sutrikimą, tai yra disociacijos reiškinį - skylimą. Be to, diagnozuojant būtinai turi būti atmestas įmanomas disociacijos sutrikimo simptomų ryšys su narkotikų ar alkoholio vartojimu, nes šiais atvejais gali būti patologinį procesą veikiantys visiškai kiti, egzogeniniai mechanizmai.
Diagnostikos metodai
Kokiu būdu diagnozuojamas daugialypės asmenybės sutrikimas? Kas yra daroma, be klinikinių stebėjimų ir anketų? Visų pirma, taikomas hipnozės metodas, o iš medicininių metodų - amytal-kofeinu surikdymas. Tai atlieka diagnostikos vaidmenį: žmogus yra panardinamas į ypatingą būseną, kuomet surikdoma smegenų požievio veikla, atsakinga už kasdienio gyvenimo struktūrą. Pacientas būdamas euforijoje, atsipalaidavęs, pateikia apie save informaciją, kuri buvo anksčiau neprieinama arba dėl psichogeninės amnezijos ar represijos, arba sąmoningai ją slėpė. Šie metodai gali būti naudojami ne tik diagnostikos, bet ir terapiniais tikslais (pvz., pacientams su katatoniniu stuporu).
Etiologija ir predisponuojantys veiksniai
Etiologų nuomone, šio sutrikimo kilmė tapati: numanoma, kad sąlygos veikiančios šios būsenos atsiradimą yra dažniausiai sunkios, trauminės situacijos. Turima omenyje, kad fizinė, seksualinė ar psichologinė prievarta, patirta vaikystėje, tai atidėtas atsakas į psichotraumą. Maždaug 80 proc. Egzistuoja dar vadinamasis asmeninis polinkis. Juk ne kiekvienas žmogus taip reaguoja į smurtą. Ko dar reikia? Tai „lengvatikė“ asmenybė, kuri turi polinkį į disociatyvių reakcijų mechanizmus. Mūsų psichiatrijos tradicijoje tokie asmenys yra laikomi isteriškomis asmenybėmis. Kaip taisyklė, tai paprastai gana demonstratyvūs žmonės, linkę į tam tikrą teatrališkumą, mėgstantys daryti ryškų įspūdį aplinkiniams ir visada būti dėmesio centre. Kai kuriuose tyrimuose pagrindinis dėmesys skiriamas organiniam nervų sistemos nepilnavertiškumui nustatyti. Egzistuoja psichiatrijos stebėjimai, jog 25 proc. pacientams, kuriems nustatyta ši diagnozė, pastebėtas polinkis į elektroencefalogramos anomaliją. Jie turėjo pakitimus, būdingus pacientams sergantiems epilepsija.
Klinikiniai požymiai ir eiga
Kalbant apie klinikinius požymius, tai verta paminėti įdomų faktą: tiriant pacientą, paprastai nebūna aptinkama nieko neįprasto jo psichinėje būklėje, išskyrus kai kuriuos amnezijos momentus (būtent tuos pačius, kuomet viena asmenybė yra pakeičiama kita, o dominuojanti asmenybė neprisimena, kas buvo prieš tai). Paciento asmenybės elgesys gali tiek skirtis, pokyčiai gali būti tokie aštrūs, kad persijungimas įvyksta per kelias sekundes, o amnezija gali pasireikšti tokiais trumpais laiko periodais. Prie įvairios kilmės dichotomijos ir asmenybės išsibarstymo gali priartinti ir eksperimentai su psichodelikais, kurie patys savaime esti disociatyvais.
Santykis su kitomis ligomis ir asmenybės ypatumai
Šio sutrikimo santykio su kitomis ligomis diapazonas yra labai platus. Kadangi esama kelių asmenybių, jos gali būti protiškai sveikos pačios sau kiekviena atskirai ir kiekviena jų gali turėti arba neturėti tam tikrą patologinį laipsnį. Patologijos gali būti labai skirtingos: nuo nuotaikos ir nerimo sutrikimų iki protinio atsilikimo. Asmenybės taip pat gali skirtis ir kognityviniu funkcionavimu: jos gali turėti skirtingą IQ. Kartais net būna, kad skirtingoms asmenybėms reikalingi skirtingų dioptrijų akiniai, t.y. Siekiant išvengti painiavos tarp asmenybių, joms suteikiami tam tikri vardai arba kažkokios funkcinės charakteristikos, tarkime „Gynėjas“. Atitinkamai, jos gali skirtis ir lytimi, ir tautybe, gali save sieti su skirtingomis šeimomis. Garsus amerikiečių psichoanalitikas Eric Berne iškėlė teoriją, kad kiekvienoje asmenybėje kartu egzistuoja Vaikas, Tėvas ir Suaugęs. Ir mūsų atveju, labai dažnai pasitaiko, kad viena iš subasmenybių susijusi su vaiku, kuriuo kažkas rūpinasi, kurį kažkas apsaugo. Tokiu būdu, apžaidžiamos stresinės situacijos, kurios suveikia kaip gaiduko mechanizmas šiam sutrikimui atsirasti ir išsisukama pakankamai nepavojingu būdu. Norėdamas išvengti nepakeliamos situacijos, žmogus susigalvoja sau keletą vaidmenų, jo psichinis gynybos mechanizmas įveikia šią stresinę situaciją saugiausiu būdu. Persijungimas tarp asmenybių paprastai įvyksta staiga ir dramatiškai, panašiai kaip, jei į metro įliptų vienas asmuo, o stotelėje išliptų jau kitas žmogus.
Epidemiologija ir prognozė
Atsižvelgiant į bendruosius statistinius duomenis, buvo aprašyta apie keturiasdešimt tūkstančių disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejų. Tačiau šį skaičių sudaro ir daug abejotinų, rimtų, klinikiniu požiūriu, atvejų, kuriais užsiėmė psichoanalitikai, psichoterapeutai ir psichologai, švelniai tariant, nebūdami ekspertais psichopatologijos srityje, ir pagal jų aprašymus sunku atlikti neabejotinas diagnostikos išvadas. Naujausi tyrimai parodė, kad šis sutrikimas ne toks jau retas, kaip buvo manyta anksčiau. Dažniausi atvejai pasitaiko tarp jaunuolių, paauglystės metu, taip pat šia liga lenkia moterys - 1:10 santykiu. Egzistuoja genetinių tyrimų duomenys, rodantys, kad ši liga gali būti paveldima: artimiausios giminės turi polinkį į tokią patologiją, t. y. Vyrauja nuomonė, ypač Vakaruose, kad šis sutrikimas turėtų būti laikomas ne liga, o normos variantu. Tai tiesiog daugialypės asmenybės egzistencinė būsena, kuri nėra diskomfortiška, nesukelia jokių socialinių pasekmių, nes „asmenybės“ nesikreipia pagalbos, todėl negalima apeliuoti į jokį priverstinį gydymą. Pavyzdžiui, bestselerio „Kai Triušis staugia“ („When Rabbit Howls“) autorė Truddi Chase turėjo šio sutrikimo simptomus.
Psichiatrijoje egzistuoja viena bendra taisyklė: kuo anksčiau prasideda sutrikimas, tuo blogesnė socialinė prognozė. Specialistai atkreipia dėmesį, kad disociatyvus tapatybės sutrikimas, lyginant su kitais asmenybės sutrikimais, laikomas sunkiausiu ir lėtiniu. Pasveikimas paprastai būna nepilnas.
Gydymo būdai
Pagrindinis gydymo metodas yra psichoterapija - ypač kognityvinė ir racionalioji psichoterapija, nukreipta į kritinį mąstymą apie savo sveikatos būklę. Omenyje turimos metodikos, keičiančios stereotipinį mąstymą, netikslingas mintis, įsitikinimus. Tai reiškia struktūrinį mokymą, kuris apima sąmonės lavinimą. Tokia terapija užsiima biheviorizmo psichologijos specialistai. Gydymas gali būti taikomas ir grupinėse, ir šeimos psichoterapijose, kurios susijusios su konfliktų kritika, sudarančią daugialypės asmenybės poreikių bazę. Visos metodikos susiveda į mėginimus įtraukti visas „suskylusias“ asmenybes į vieną. Surinkti reikiamą informaciją, kuri yra užslopinta, galima hipnozės ir sutrikdančių pokalbių pagalba. Egzistuoja insaitas - orientuota psichodinaminė terapija, kuri trunka ilgus metus. Ji taip pat nukreipta įveikti traumines situacijas. Subtilumas tame, kad terapeutas, kuris dirba su tokiu pacientu, turi iš eilės kreiptis į kiekvieną asmenybę, dirbti su kiekviena iš jų, vienodai jas pripažindamas ir gerbdamas, jokiais būdais neteikdamas pirmenybės kokiai nors vienai pusei, jei atsiranda vidinis konfliktas. Kas liečia medikamentinį gydymą, tai jis išskirtinai simptominis ir nukreiptas tik į kai kuriuos antrinius įvykusius pažeidimus.
Kultūriniai aspektai
Mes neturime pakankamai duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai vertinti disociacijos sutrikimą, atsižvelgiant į kultūrinius ypatumus. Kai kurios tautos - eskimų, malajų - pasižymi būsenomis, kai jas tarsi užvaldo kažkokia būtybė (pavyzdžiui, amokas). Bet kas liečia daugialypės asmenybės sutrikimą, tai jau Vakarų pasaulio prerogatyva. Tai tarsi šiuolaikinio tipo reakcijos modelis: Vakaruose išsivystė savarankiškos asmenybės kultas, deklaruojantis pagarbą asmeniui kaip individui. Ir todėl, įveikiant nepakeliamas stresines situacijas, žmogus ne tik lieka individu, bet jis ir dauginasi kaip asmenybė. Šis sutrikimas - nors tai ir paradoksas - narcisizmas. Galų gale, juk tai gražu, neįprasta, tai tam tikros funkcijos, kurios paprastai nepasireiškia realiame gyvenime. Žmogus tarsi žaidžia vaidmenimis pats su savimi, išgyvena apgaulingą savivertės jausmą.
Kitos psichologijos kryptys ir teorijos
Straipsnyje taip pat aptariamos įvairios psichologijos kryptys ir teorijos, įskaitant:
- Struktūralizmą: siekį tirti žmogaus sąmonės struktūrą, susijusią su patyrimu.
- Funkcionalizmą: teiginį, kad psichologijos uždavinys - tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.
- Geštaltpsichologiją: dėmesį suvokimo ir atminties tyrimams.
- Biheviorizmą: idėją, kad psichologija turi tyrinėti elgesį, nes jį galima objektyviai stebėti.
- Psichoanalizę: teiginį, kad žmogaus elgesį sąlygoja pasąmonės jėgos, pavadintos potraukiais, kurių pagrinde glūdi instinktai.
- Kognityvinę psichologiją: uždavinį - išsiaiškinti, kas vyksta su informacija po to, kai ji perimama receptoriuose.
- Humanistinę psichologiją: pagrindinį tyrimo objektą - unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai.
Polyvaginė teorija: stingo reakcija į stresą
Polyvaginė teorija aiškina, kaip mūsų smegenys reaguoja į pavojų. Jauniausios smegenys yra smegenų žievė, norint, kad jos gerai funkcionuotų, reikalingas saugumas. Kai tik stebėjimo lauke atsiranda pavojaus tikimybė, įsijungia senesnės smegenys, vadinamos žinduolių smegenimis (čia įeina limbinė sistema), kurios atsakingos už bėk arba kovok reakcijas. Na, o pačios seniausios, roplių smegenys (šioms priklauso pailgosios smegenys, atsakingos už automatinius organizmo procesus, t.y., kvėpavimas, virškinimas, širdies veikla) aktyvuojasi tada, kai iš pavojingos situacijos pabėgti neįmanoma. Tokiu atveju žmogus sustingsta, nes negali pabėgti iš namų, negali sustabdyti konfliktų, tad jo smegenys pasirinko sustingimą kaip reakciją į konfliktą.
Kaip sušvelninti stingo būseną
- Pradžioje reikėtų įsitikinti, kad gyvenime ir situacijoje, kurioje esate, jaučiatės saugus. Tik saugi aplinka gali padėti sušvelninti šias būsenas. Tad žmonės, su kuriais bendraujate, vieta, kurioje dirbate ar gyvenate, turėtų būti saugios. Jei taip nėra, paieškokite kitų vietų ar bendraukite su kitais žmonėmis.
- Lėtai kvėpuokite. Lėtas kvėpavimas ir dvigubai ilgesnis iškvėpimas aktyvuoja nervą klajoklį, kuris atsakingas už mūsų vidinių pojūčių nuraminimą.
- Daugiau šypsokitės, palaikykite akių kontaktą (su saugiais žmonėmis) ir dainuokite. Dainavimas, ypatingai ritmiškas, o jei įmanoma, ir kartu su visa grupe, padeda sukurti artumo ir saugumo jausmą.
- Praleiskite daugiau laiko su žmonėmis, kuriuos mylite.
- Sustingimo būsena nesitęsia nuolat, tačiau jei ji dažnai kartojasi, gali padėti ir masažas. Savo kūno pajautimas, kai jį liečia kitas žmogus, ypatingai nesaugioje aplinkoje, suaugusiems sukelia labai skirtingų jausmų.
- Jei visi šie patarimai atrodo gąsdinantys ir nežinote nuo ko pradėti, pabandykite dabar pat, skaitydami šį tekstą, atkreipti dėmesį į savo kūno vidų: kokie pojūčiai kyla, ką jaučiate pilve, krūtinėje, nugaroje? Kokius jausmus tai sukelia? Pradėkite nuo savo kūno pojūčių pajautimo, pereikite prie kvėpavimo, o tada jau galėsite pasirinkti, kur toliau eiti.
Konspirologija: tarp logikos ir kognityvinių klaidų
Psichologas Robas Brothertonas teigia, kad sąmokslo teorijose dėstoma ne kokia nors sąmokslininkų istorija, o sąmokslas - vykstantis dabar, kurio tikslas - ką nors nuo mūsų nuslėpti. Brothertonas įsitikinęs: visų šių teiginių bendras vardiklis ne koks nors bendras siužetas, o vienoda kognityvinių klaidų rinkinio kombinacija su nuoširdžiu noru samprotauti logiškai. Smegenims kyla įvairių poreikių, su kuriais sąmokslo teorijos padeda susidoroti.
Brothertono teigimu, populiariausia kognityvinė klaida - netgi gerai žinomų dalykų (tokių, kurių atžvilgiu netgi sąvoka „ekspertas“ atrodo beprasmė) supratimo lygio pervertinimas. Sąmokslo teorijos tuo ir išsiskiria, kad ten gali būti kiek nori nežinomųjų, todėl klaidas svarstymuose aptikti itin sunku.
tags: #dzeimsas #leidas #psichologija